Unikalus
Vienintelis
Nepakartojamas
Berlynas
Taip šį miestą keliais žodžiais apibūdina dauguma čia laikinai arba pastoviai gyvenančių žmonių, iš kurių daugiau nei pusė (bent jau sutiktų) yra apskritai ne šios šalies gyventojai.
Nuo savęs pridurčiau dar kelis žodžius – jaunatviškumas, polėkis, saviraiška. Istorija apjuostas inkubatorius, kuriame dabar tvyro laisvės kvapas. Kas tu esi? Ką tu veikti? Kaip tu atrodai? Ar kuo tu esi apsirengęs? Atsakymas paprastas – tai tavo paties reikalas, tu niekam netrukdai, o ir svetimos akys tavęs piktais žvilgsniais čia nekramto. Visapusiškas visuomenės liberalumas ir atvirumas. Tu čia gali būti tu.
Mūsų kelionė į Berlyną didelių tikslų neturėjo. Tradiciškai, tai buvo laikas prasivėdinti ir aplankyti ten šiuo metu savanoriaujančią draugytę A. Bilietai, nupirkti prieš pusę metu už velniškai didelę pinigų sumą (20 lietuviškų pinigų už pirmyn ir atgal), dulkėjo e.pašto dėžutės n-tajame puslapyje ir kažkaip visad rodės, kad dar labai daug laiko iki tos dienos. Bet periodiškai besikeičiantys dienos – nakties vaizdai gana greitai priartino šią dieną.
Berlynas po kojomis arba kojomis per Berlyną
Pirmas vakaras buvo praleistas ramiai ir jaukiai, su istorijomis ir juokais viename iš Berlyno parkų (Volkspark Hasenheide). Galbūt keista buvo tik tai, kad Lietuvoje viešumoje uždrausti dalykai, čia yra vieši ir nenuodėmingi. Reikėjo minučių apsipratimui, o paskui jau suvoki esąs kitoje žemėje.
Kitą rytą pradėjom “turistauti” nelabai sėkmingai. Aišku, kaip gi be nuotykių! Įkliuvome į spąstus, naiviai patikėjusios žmonių gerumu. Teko sumokėti baudelę už važiavimą su padirbtu metro bilietu. O buvo taip. Tuomet, kai jau praktiškai kišome monetas į bilietų mašiną, priėjo žmogelis ir sako ‘turiu du bilietus visos dienos. Pats išvažiuoju, todėl man jų nereikia. Pirkit’. Palyginti, kaip atrodo originalus bilietas ir jo parduotas, į galvą nešovė tą akimirką, o patikrinus įrašus (datą, laiką, zonas ir t.t.) ‘blogame’ bilietukį, viskas lyg ir buvo gerai. Lyg ir… Iki tol, kol kitoje stotelėje neįlipo kontrolė ir su ironiška šypsenėle paprašė išlipti kartu su ja. Iki šiol Lietuvoje nebuvau išlaipinta kontrolierės, o čia va – Labas, Berlyno metro kontroliere. Oj kaip skaudu buvo žiūrėti į tą spausdinamą baudos čekiuką… Tada buvo pikta, bet dabar juokinga. Patarimas planuojantiems lankytis čia – niekada nepirkite šiame mieste transporto bilieto iš niekur kitur kaip tik iš bilietų pardavimo mašinėlės! Šventa.
Tas pusdienis buvo toks truputį apsiniaukęs mums, nors saulė spigino ir nenustojo šildyti. Bet paskui pamiršom, atsigavom ir buvo gerai. Dar kartą įsitikinome, kad gyvenimas visur ir visada yra pusiausvyros ieškojimas. Kita vertus, labai įdomiai toliau viskas vyko, nes likusias dienas Berlyną iš užsispyrimo apvaikščiojom pėstute.
Tą pačią dieną dar sugalvojome pasinaudoti miesto siūlomomis atrakcijomis ir išbandyti “Nemokamą turą po Berlyną”. Nelabai mėgstame keliauti su gidais, bet šį kartą mums patiko. Leidomės į trijų valandų maršrutą su gidaujančiu jaunu anglu Mark, kuris gana įdomiai perteikė kelis intriguojančius faktus apie miestą.
Manau, kad ne kiekvienas vokietis galėtų taip sudominti savo šalies istorija, kaip tai padarė jis. Paprastai, bet efektyviai. Matosi, kad žmogus GYVENA šiame mieste ir įpučia tau entuziazmo tuo savo gebėjimu įsijausti į jam svetimą istoriją.
Šių gidaujančių žmonių veikla yra labai idėjinė ir įkvepianti. Jie yra freelanceriai, organizuojantys tokius turus keliose didžiuosiuose Europos ir ne tik miestuose. Tai kartu yra ir jų pragyvenimo šaltinis. Po kiekvieno turo jie prašo palikti “arbatpinigių” arba, kitaip tariant, – patiems įvertinti jų darbą. Atrodo, kad čia kažkas keisto ir geru nekvepia, bet tikrai tikrai sakau, kad buvo labai įdomu ir naudinga!
Tarp aplankytų objektų buvo: Brandenburgo vartai (prie jų sužinojome priežastį, kodėl ant tų vartų viršaus esanti Viktorija yra pakreipus galvą į žemiau ir kairiau kabančią Prancūzijos vėliavą…Garbės ir išdidumo reikalas), čia šalia vartų pamatėme vieną iš brangiausių viešbučio balkonų, tituluojamą kaip ‘Michael Jackson balcony’, iš kurio jis 2002 pavojingai iškėlė savo sūnų ir davė darbo skandalistams. Taip pat stovėjome kelių daugiabučių automobilių stovėjimo aikštelėje, po kuria, pasirodo, anuomet buvo bunkeris – paskutinė fiurerio slėptuvė, kurioje jis nusižudė. Įdomiausia tai, kad vaikštant po miestą, nerasite jokių nuorodų susijusių ar vedančių tokių vietų link. Atrodo, tautai lyg ir gėda, o gal jie tiesiog vengia praeities ir stengiasi gyventi dabartimi ir užmiršti tai, kas būta. Kitas tokios lyg ir istorinės vietos neafišavimo tikslas – neleisti išlikusiems naciams turėti juos jungiantį tašką, šiuo atveju, susitikimo vietą. Po to, kai naciai buvo sunaikinti, Berlyne buvo nugriauti visi jų pastatai. Tiesa, turėta vargo, nes tie pastatai buvę nežmoniškai masyvūs. Ko gero buvo stengtasi net pastatais perteikti jų galią. Išliko tik vienas vienintelis toks pastatas, kuris dabar yra virtęs mokesčių inspekcija. Žydų memorialas – abstrakti istorija. Iki šiol šis paminklas yra linksniuojamas dažnai ir tarp įvairaus rango žmonių. Įdomu tai, jog kiekvienam atskirai leidžiama interpretuoti šį paminklą, kiekvienas savaip mato tas stūkstančias 2711 stelas ir kiekvienam jos kelia kitokias emocijas. Vieniems tai panašu į kapines, kitiems tai banguojantis vanduo… Spėlionės, kurių nesiteikė atskleisti net autorius.
Berlyno siena. Dar vienas ‘objektas’, atskleistas visomis įmanomomis spalvomis. Istorijos daug, daug liūdnų ir šiandien nesuvokiamų prisiminimų, bet pagyvenkime dabartimi ir mes, kaip tie vokiečiai… Viena iš sienos atkarpų dabar yra pavirtusi galerija – East side gallery.
Spalvų, piešinukų, ornamentų ir figurėlių sodas. Spalvotos dėmės ant pilko ir šalto paviršiaus verčia užsimiršti apie tai, kas buvo, nors visi piešinukai turi tiesioginių sąsajų su tuo, kas buvo.
Per tas kelias dienas, vidutiniškai suvaikščiodavom po 25 km per dieną, tai teko prasieiti per įvairiausias gatveles. Iš tikro, šiandien Rytų Berlynas yra įdomesnė erdvė ( ta pusė, kurioje kažkada viešpatavo komunizmas).
Nenustebkite, kad čia nerasite tokio reiškinio kaip senamiestis – jo tiesiog šiame mieste nėra. Keisčiausia, kad čia nereikia toli važiuoti iš savo kvartalėlio, kai tau ateina noras ‘pasižmonėti’ ar susitikti su draugais. Nusileidi laiptinės laiptais žemyn ir turi aplink viską, ko tau reikia. Baras, įvairių tautų užeigėlės (aiškų, pirmauja turkai…Jų don kebab kioskelių skaičius yra nepralenkiamas niekam) ir berniukai, parduodantys savo unikalaus sodo ‘ derlių’. Viskas, ko reikia, yra čia pat.
Apskritai, nepavadinčiau Berlyno tipiniu turistiniu miestu, kuriame yra sužymėti kažkuo ypatingi lankomi objektai, išsiskiriantys savo architektūra ar stiliumi. Čia tokių pastatų, išlikusių iš anksčiau (bent jau imituotų) likę nedaug.
Visa kita yra bandoma sumoderninti, ale pateikti vakarietiškai. Pats miestas yra pripildytas grafitti ir įvairiais užrašais.
Atrodytų keista, juk anksčiau lankytas Londonas irgi dvelkė laisve ir saviraiška, bet taip nesužavėjo. Kažkas, iš tiesų, glūdi po ta Berlyno žeme. Kažkas čia verčia jaustis gerai. Mums čia buvo gerai.
#Nekaltinkit saulės, jei jūsų sodas nežydi#
Blogą įrašą kūrė Travelas
This entry was posted in Vokietija
