Bavarija – nuostabus Vokietijos regionas į kurį norisi grįžti vėl ir vėl… Para laiko autobusu ir aš –Miunchene. Į šį miestą vykstu jau nebe pirmą kartą. Esu keliavusi į jį įvairiais būdais. Šįsyk vykstu geltonuoju ECOLINES autobusu. Labiausiai vertinu keliones autobusu dėl galimybes stebėti besikeičiančius vaizdus per langą ir dėl to, kad yra laiko paskaityti knygą, kuriai vis neatranda jo. Tačiau prisipažinsiu, knygos daug važiuodama neperskaičiau, nes autobuse kiekvienam keleiviui yra skirta plančete, joje galima rasti didžiulę ECOLINES keleiviams paruoštą kinoteką, tad bežiūrėdama filmus, net nepajutau kaip greit atvykome. Blogerės Milenos straipsnis.
Kiek bevažiuotum į Bavariją vis gali rasti kažką naujo… Ko per vieną savaitę tikrai neapžiūrėsi. Miunchenas žavi senamiesčiu. Man asmeniškai įspūdį paliko Olimpijos bokštas (Olympiaturm) vien dėl galimybės į miestą pažvelgti iš aukštai. Esant Miunchene būtina aplankyti Dachau koncentracijos stovyklą. Labai verta užsukti ir į zoologijos sodą, kuriame galima praleisti visą dieną bežiūrint į įvairiausius gyvūnus ir jų tarpusavio bendravimą. Jeigu keliaudama turiu daugiau laiko ir mieste, kuriame lankausi, yra bent koks zoologijos sodas – visada stengiuosi aplankyti.
ECOLINES autobusas sustoja Miuncheno tarptautinių autobusų stotyje (München ZOB), nuo kurios yra viena stotelė viešuoju transportu (S-Bahn) iki geležinkelio stoties (München Hauptbahnhof), iš kurios traukiniu gali pasiekti galybę nuostabių Bavarijos miestelių. Šį syk pasirinkau galimybę apžiūrėti Miuncheno apylinkes. Žinau, pirma stotelė bus žavingasis Landshutas, kuris garsėja istoriniu festivaliu „Karališkosios Landshuto vestuvės“ (Landshuter Hochzeit).
Landshuto centre esanti Trausnico pilis stovi ant kalvos ir matoma iš visur, kad ir kur senamiestyje baklaidžiotum. O ir visas miestas yra labai ypatingas. Šioje pilyje gyveno lenkaitė Jadvyga Jogailaitė, kuri vaikystėje vasarodavo Lietuvoje, ir manoma, jog net mokėjo lietuvių kalbą, o Landshuto miestelis iki šiol švenčia jos vestuves: kas ketveri metai, visi miestelėnai persirengia viduramžių kostiumais ir švenčia šias vestuves. Apie šį miestelį mažai rašyta, o grožio – jis pasakiško ir yra visai netoli Miuncheno, jau 2016 m. Landshutas vėl švęs Karališkąsias vestuves, tad ir lietuviai galėtų traukti ne tik į jau mums gerai žinomą Oktoberfestą, bet ir pažinti, pamatyti ir patirti Karališkų vestuvių dvasią. Tik kartą per ketverius metus galima patirti Jadvygos Jogailaitės vestuves, kurios paprastai vyksta birželio pabaigoje – liepos mėnesį.
Virš 60 tūkst. gyventojų turintis miestas priklauso ir Rytų ir Pietų Bavarijai, įsikūręs jis ant Izaro upės kranto. Landshutas yra Žemutinės Bavarijos sostinė ir aplinkinio rajono centras. Čia net vėsiu oru miesto centrinėje gatvėje galima sutikti daug žmonių. Ėjome per ją paskubomis, mūsų tikslas – užlipti į Trausnico pilį ir nuo jos pasigėrėti miesto panorama.
Šiandien Trausnico pilyje įsikūręs restoranas, pokylių salė ir nedidelis renesanso dailės muziejus, į kurį galima pakliūti tik su ekskursija ir vokiškai kalbančiu gidu, tad mes apžiūrėjome pilies kiemelius, apėjome ją aplink ir iš skirtingų kampų gėrėjomės saulėlydžiu ir rudenėjančia miesto panorama.
Landshutą ir Trausnico pilį įkūrė Liudvikas I, Bavarijos kunigaikštis, 1204 m. Čia buvo jo rezidencija, vėliau, kai Bavarija skilo per pusę, Landshutas tapo Žemutinės Bavarijos sostine. O XV a. Kunigaikščio Jurgio vestuvės su Lenkijos princese Jadvyga Jogailaite 1475 m. buvo viena iš prašmatniausių švenčių viduramžiais. Skaičiau, jog Jadvyga Jogailaitė buvo labai graži moteris, mokėjo ar bent suprato lietuviškai. Vaikystėje ir jaunystėje karalaitė gyveno labai judriai, nes jos tėvai karalius su karaliene daug keliavo po Lenkiją ir Lietuvą.
J. Jogailaitės vestuvės Bavarijoje buvo prisimintinos ir festivalis pradėtas rengti 1904 m. o sakoma, kad šios vestuvės buvo tikrai prabangios – Jaunikis Liudvikas joms skyrė 60 766 Reino auksinų, o šios vestuvės įėjo į Bavarijos istoriją. Iš viso šventėje buvo laukta apie devyni tūkstančiai svečių. Sutuoktuvės įvyko Šv. Martyno bažnyčioje (Martinskirche).
Pasakojama, kad vienoje iš jos šoninių patalpų Jadvyga persirengė vestuvėms: nusiėmė jos veidą dengusį šydą ir ant galvos užsidėjo brangų vainiką su įvairiausiais brangakmeniais… Tos dienos vakarą šokiai vyko toje pačioje gatvėje esančioje Lanshuto rotušėje (Rathaus).
Kitą dieną Jadvyga gavo rytinę dovaną iš jaunojo – brangų vėrinį ir 10 000 vengriškų auksinų. Tą dieną po pietų vyko tikra vestuvių puota – patiekti 32 patiekalai. Vestuvėms papjauti 323 jaučiai, 1758 avinai, 1537 ėriukai, 490 veršiukų, 285 kiaulės, 684 paršiukai, 11 500 žąsų ir 40 000 vištų. Suvalgyti 194 345 kiaušiniai, 140 svarų razinų. Maistą gamino 146 virėjai. Pasakojama, kad visi Landshuto gyventojai, taip pat visi per vestuves atvykusieji į miestą, aštuonias dienas buvo maitinami kunigaikščio sąskaita.
Na o šiais laikais švenčiant festivalį svarbiausia diena yra sekmadienis, kai visas vestuvių paradas juda per Lanshuto senamiestį. Apie 2300 modelių dalyvaujančių parade yra Landshuto gyventojai, kurie atkuria laikotarpio autentiškumą ne tik apsirengę senoviniais vestuvių kostiumais, bet pavyzdžiui, kaip kad vyrai ir moterys belaukdami šventės nesikerpa plaukų, vietiniai pasakoja, kad miestelėnai į šventę eina ir be akinių, ir visaip kitaip bando atkurti viduramžių renginio modelį.
Blogerė Milena
This entry was posted in Vokietija
