Prahos stotis labai patogi, matosi visos autobusų išvažiavimo vietos, o didžiausių keleivius pervežančių įmonių peronai aiškiai atskirti vienas nuo kito. Stoties informacijos langelyje dar pasitikslinome dėl savo išvažiavimo aikštelės ir neilgai trukus mes vėl ECOLINES autobuse.
Šį kartą kelionės į Miuncheną trukmė tebuvo 7 valandos. Gavome pačias geriausias vietas – autobuso antrame aukšte, pačiame priekyje. Jau pirmoje kelionėje pagalvojome, kaip būtu smagu jose sėdėti ir štai mes čia! Žaliuojantys Čekijos apynių laukai ir miškais apžėlusios vokiškos kalvos – viskas tarsi kino teatro ekrane, tiesiai priešais mus.
Nors kelionė buvo neilga, tačiau spėjome išalkti. Laimei, autobuse galima įsigyti užkandžių bei gėrimų. Taip ir padarėme. Sumuštiniai, kuriuos nusipirkome buvo sotūs, o stiuardesė aptarnavo labai maloniai. Po pietų, metas nusnausti… Nors sėdint priekyje, nėra taip šilta, kaip apsuptam kitų keleivių, tačiau autobuso personalas paskolina antklodžių bei pagalvių.
Pirma diena
Guten morgen! Mes jau Miunchene. Šis miestas kardinaliai skiriasi nuo nostalgiškosios Prahos. Tai dinamiškas, kosmopolitiškas miestas, kurį supa modernūs pastatai, o atstumai suryja nemažai laiko. Atitinkamai, vietą apsigyventi pasirinkome itin šiuolaikiškame „H2 Hotel Munchen Messe“ viešbutyje, toliau nuo centro. Pirmasis įspūdis – tai didelis keturkampis pastatas asfalto jūroje. Tiesa, situaciją bandyta išgelbėti didžiuliais baseinais kitapus gatvės, kurie gausiai apgyvendinti žąsimis bei antimis, tačiau šiuo atveju tai atrodo kiek keistokai.
Tiesa, viešbutis pateisino lūkesčius. Kambario interjeras dvelkia „vandeniniu“ minimalizmu – tai yra, visur akcentuojamas vanduo. Kartas nuo karto imi ir pagalvoji, jog kažkas tave patalpino į mineralinio vandens butelį. Nors vietos kiek mažoka, tačiau viskas sterilu ir švaru, o, be to, galima mėgautis greitu internetu.
Apsipratusios naujuose apartamentuose traukėme į miestą. Čia neišsivertėme be viešojo transporto. Kai pagaliau perpratome vokiečių „tvarką“, mikliai sėdome į metro ir jau keliaujame į Dachau koncentracijos stovyklos memorialą. Čia galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą. Mums atiteko 726 maršrutas. Į didelį autobusą sulipo gal šimtas turistų iš įvairiausių šalių. Paradoksalu, tačiau visi susiglaudę judėjo link koncentracijos stovyklos teritorijos ir kažin ar kas tuo metu susimąstė, jog prieš maždaug 70 metų čia taip pat riedėjo sunkvežimiai, kupini keleivių, tik jau ne savo noru…
Apie tai ir dar daugiau mums papasakojo malonus gidas. Pasakomieji turai čia rengiami maždaug kas valandą nuo ryto iki gerokai po pietų. Tiek už juos, tiek už įėjimą mokėti nereikia.
„Dachau“ yra viena iš pirmųjų koncentracijos stovyklų Vokietijoje, įkurta 1933 metais. Per 12 veiklos metų joje kalėjo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių (virš 4000 jų buvo iš Lietuvos), per 40 tūkstančių jų žuvo. Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją.
Turą pradėjome nuo muziejaus, tada apžiūrėjome kalėjimo vienutes bei kankinimo kambarius, galiausiai ekskursiją baigėme krematoriumo ir „dušo“ aplankymu, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai. Jausmų bei klausimų apie žmogiškumo ribas galvoje susikaupė tikrai daug. Juos dar labiau suaštrino dokumentiniai filmai (nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms) bei nuotraukų ekspozicijos.
Po slogių istorijos pamokų pakartojimo norėjosi kažko pakilesnio, todėl nusprendėme aplankyti Bavarijos karalių rūmus (Residenz). Šie prabanga nenusileidžiantys Versaliui karališkieji apartamentai stūkso pačiame Miuncheno centre. Nors pirmosios pilies užuomazgos atsirado dar XIV amžiuje, vėliau palaipsniui plėtėsi ir gražėjo. Dabar jau tapę tikrais galiūnais, jie yra didžiausi miesto rūmai visoje Vokietijoje. Čia galima aplankyti daugiau nei 130 kambarių. Kiek jų apžiūrėjome mes net sunku suskaičiuoti, nes praėjus jau vieną atkarpą nuo puošnumo ir spindesio ima svaigti galva. Priėmimo, valgomojo, veidrodžių Residenz rūmų menėse talpinama galybė eksponatų, atskleidžiančių didingą Bavarijos istoriją. Didžiausią įspūdį paliko antikvariumo salė, kurioje gausu renesanso epochos freskų bei skulptūrų.
Po karališkos popietės nusipelnėme karališko pasivaikščiojimo nuostabiaisiais Miuncheno „Anglų sodais“. Jie vadinami miesto plaučiais, kadangi ištįsę ne vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių – Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti. Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre. Mes, žinoma, šiai avantiūrai nepasiryžome, tačiau paklaidžioti po gražiuosius sodus tikrai neatsisakėme.
Antra diena
Šią dieną pradėjome kur kas džiugesnėmis nuotaikomis, kadangi pro debesis pagaliau prasiskverbė saulė. Ką šiandien mums pasiūlys Bavarijos sostinė? Šis kraštas garsėja, ne tik Oktoberfestais, tačiau ir didinga stiprios monarchijos istorija. Todėl nenuostabu, kad Residenz tai ne vienintelė karalių rezidencija šioje vietovėje.
Dar įspūdingesni apartamentai driekiasi Miuncheno šiaurės vakarinėje dalyje. Nymphenburgo sodai, kuriuose ilgą laiką buvo Bavarijos karalių namai, yra vieni svarbiausių Miuncheno lankytinų vietų. Ši Wittelsbachų barokinė vasaros rezidencija iškilo dar XVII amžiuje ir palaipsniui išaugo į nuostabius rūmus. Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą.
Tiesa, pačių rūmų patalpos yra kiek mažesnės, negu Residenz, tačiau autentiškų botanikos sodų, kuriuose pasislėpusios vasaros vilos, arklidės bei įsiterpę vandens kanalai, dydis atima žadą.
Viena įspūdingiausių čia aplankytų ekspozicijų – Gražuolių galerija. Joje sukabinti 38 moterų portretai iš įvairių socialinių sluoksnių: nuo batsiuvio iki karaliaus dukros. Čia kabo ir šokėjos Lolos Montez, dėl kurios kilo 1848 metų Miuncheno revoliucija, atvaizdas.
Nymphenburgo sodus galima apsiekti metro linijomis: S1, S2, S4, S6, S8, išlipant stotelėje – Laim.
Ištrūkusios iš karališkų „džiunglių“ (kai kuriuose vietose šie sodai būtent tai ir primena, nes yra palikti visiškai gamtos priežiūrai, o nužengti nuo pėsčiųjų tako žmogui – ne valia) norėjome geriau susipažinti su Miuncheno senamiesčiu, todėl patraukėme į Marianplatz aikštę. Ją supa įspūdinga gotikos stiliaus rotušė ir kiti nuostabūs pastatai. Prie jos įėjimo pasitiko linksma miesto šventė, už kampo šurmuliavo mugė, o paėjėjus kiek toliau iškabos kvietė į nemokamą naktinį operos koncertą po atviru dangumi… Miunchene gyvenimas verda tikrai intensyviau nei Prahoje. Jau vien pirmoje dienos pusėje spėjome išvysti bent dvi taikias protesto akcijas: vieną prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, kitą – už laivsvę Palestinai. Žmonės čia labiau linkę išreikšti save bei savo požiūrį į tam tikrus pasaulinio masto dalykus.
Reiškiasi vokiečiai įdomiai ir „sirgdami“ už savo nacionalinę futbolo komandą – nuo milžiniškų trispalvių cilindrų iki visiškai nudažytų veidų – visi, rodos, gyvena tik šiandieniniu įvykiu. Jo, beje, laukia jau nuo 1990 metų, kai paskutinį kartą Vokietijos komanda buvo užkopusi ant čempionų pakylos. Gatvės tiesiog plazda nuo juodai raudonai geltonai atributikos – ir kuo toliau tuo labiau darosi karšta!
Dar prieš varžybas labai knietėjo aplankyti, bene, garsiausią Miuncheno pastatą – Frauenkirche, esančią į vakarus nuo Marianplatz. Ši katedra iškilo vietoje Šv. Mergelės Marijos koplyčios – tai vėlyvosios gotikos palikimas. Bažnyčia pribloškia savo dydžiu. Pakilus į jos bokštų viršų galima pažvelgti į margaspalvę Miuncheno panoramą. Iš 99 m aukščio atsiveria net Alpių vaizdas. Du milžiniški bokštai priverčia gerokai atlošti galvą norint į juos pažvelgti iš apačios.
Frauenkirches interjeras pasižymi kuklumu, tačiau ganėtinai įdomiu vargonų skambesiu. Užsukusios pasižvalgyti iš vidaus pataikėme į mišias. Mūsų nuostabai jose dalyvavo nemažai žmonių – turbūt nesunku atspėti už ką vokiečiai taip karštai meldžiasi 🙂
Svajonių atostogautojos – Ugnė ir Justė
This entry was posted in Mano svajonių atostogos, Vokietija- Angliškasis sodas
- Anglų sodas miunchene
- Bavarijos karalių rūmai (Residenz)
- Dachau koncentracijos stovykla
- Frauenkirche bažnyčia
- Gražuolių galerija miunchene
- ką aplankyti Miunchene
- ką pamatyti Miunchene
- ką veikti miunchene
- kelionė autobusu
- kelionė į miuncheną
- kur apsistoti miunchene
- Miunchenas
- Nymphenburgo rūmai
- Nymphenburgo sodai
