Keliaujam į Tatrus!

Vasara – pats tikriausias kelionių metas. Žinoma, niekas nesako, jog keliauti kitu metų laiku yra nuobodu, sudėtinga ar nepatogu. Kelionėms nėra netinkamo meto, tačiau vasara kelionėms suteikia dar didesnį laisvės pojūtį. Kaip dabar atsimenu tą jausmą, keliaujant tiesiog į kaimyninę Lenkiją. Kartais nuotykių ieškoti toli visai nereikia, užtenka tik draugų kompanijos ir idėjų, o kai draugų ir tavo idėjos sutampa, jos tampa lengvai įgyvendintos ir atneša daug puikių prisiminimų. 🙂
Taigi, kelionė prasidėjo vieną birželio vakarą, kai su nemažu draugų būriu sugrūdome kalną perpildytų kuprinių į autobuso bagažą ir pajudėjome pasienio link. Žinojome, jog nuvažiuoti iki Wisla miestelio turėtume jau kitą rytą, todėl kelionė autobusu neprailgo. Keitėmės sėdėjimo vietomis, bendravome vieni su kitais, dalinomės jau įsibėgėjusios vasaros įspūdžiai ir dar laukiančiais planais. Laikas prabėgo labai greitai. Ne už ilgo jau traukiau savo „mėnulišką“ pagalvėlę ir bežiūrėdama į pravažiuojančius automobilius ėmiau snūduriuoti. Prieš akis laukė beveik savaitė žygių su draugais po kalnų grandinę palei Slovakijos ir Lenkijos sieną – Tatrus. Taip norėjosi kuo greičiau įkvėpti kalnų oro, pamatyti pasaulį iš aukščiau ir pajusti, koks platus gali būti horizontas, kai tu taip aukštai ir esi toks mažas…

Su tokiomis mintimis užmerkiau akis, o nubudau, kai autobusas jau buvo sustojęs mano minėtame Wisla miestelyje. Ėmėme bruzdėti, jog jau atvykome, visi labai nekantravome pamatyti savo būsimus „apartamentus“, palįsti po dušu ir susipažinti su miestu, pabūti drauge. Žinoma, reikėjo ir pailsėti – rytojus jau turėjo dovanoti pirmąjį išėjimą į kalnus.

Centrinė Wisla miestelio aikštė bei gatvė, kiek primenanti Druskininkus 🙂

Apsistojome nedideliame paprastame viešbutukyje. Prabangos neieškojome – svarbiausia buvo kompanija. O ir namuose leisti laiko neketinome. Labiausiai patiko vaizdas pro balkono langą. Tai buvo gana aukštas ir masyvus uolėtas kalnas, kuris tai skendėdavo rūke, tai rodydavo savo didingumą. Viskas buvo turbūt dėl to, jog kalnų oras labai permainingas. 🙂

Wisla miestelis

Pasisekė, jog vos tik atvykus buvo vasariškai šilta, vos tik spėjome kambariuose pasidėti daiktus, apsiprausti, tuoj pat jau buvome pakeliui į miestą. O miestelis tikrai žavus – visiškai nepanašus į šiaurinius ar rytinius Lenkijos miestus. Visi aptarinėjome, kad čia kur kas mieliau. Wisla pasirodė ne tik kalnų miestelis su nedideliais namukais, kurie žiemą glaudžia slidinėtojus, o vasarą svetingai priima tokius kaip mus, kurie tiesiog nori savomis kojytėmis pažinti kalnus, bet ir turintis europietiško žavesio miestas, su savo senamiesčiu, centrine aikšte bei mažomis gatvelėmis, kurios saugo ilgų metų istoriją. 🙂

Taigi, keletą valandų mindant dar nematyto miesto gatveles, jau ėmėme dairytis kokio mielo “bariuko” ir aprasojusio bokalo pilno alaus. 🙂 ) Kadangi turistų gana nemažai, teko truputį pavargti, kol radome mus visus talpinančią vietelę, tačiau buvo verta. Karštą vasaros dieną pavėsis bei šaltas gėrimas tikrai atgaivina sielą ir kūną. Valandėlę pailsėję patraukėme naujųjų namų link. Žinojome, jog dar kiek pavakarojus kiekvieną mūsų traukte trauks minkšta lova, tad grįžus dar susirinkome viename kambarių, draugas Justinas dar išsitraukė savo gitarą ir prisiminus smagiausiai skambančias lietuviškas dainas pamažu ėmėme krikti poilsiui. 🙂

Kalnų vaizdas užkopus į daugiau 1500 m aukštį. 🙂

Tos penkios dienos po Tatrų kalnus buvo puikios. Keldavomės iš ankstaus ryto ir iš savo namuko su gidu patraukdavome vis į kitą pusę, pamatydavome vis kitą kalnų veidą. Įdomu tai, kad beveik kiekvienas rytas buvo paskendęs rūke, todėl pirmas dienas oras pasirodė kiek apgaulingas, versdavo mus pasiimti lietpalčius, šiltesnius rūbus, tačiau vėliau visi debesys kažkur išsisklaidydavo ir saulė leido džiaugtis nuostabiais kalnų vaizdais, kurių iš tiesų buvo neapsakomai daug.

Visur ėjome pėsčiomis, tik į kai kurias kalnų viršūnes tekdavo keltis keltuvais. Tuomet atsiverdavo ypatingai puikūs vaizdai. Kaip dabar prisimenu, kokie netekę žado buvom. Visų labiausiai stebino tai, jog buvome ne kur kitur, o Lenkijoje! 😀 Kur bekeliautum iš Lietuvos vakarų Europos link – kelias pro Lenkiją neišvengiamas, todėl visi jau ne vieną kartą buvome bandę “užmušinėti” laiką kertant šią kaimyninę šalį. Tačiau čia nebuvo nieko panašaus į tuos vienodus ir nuobodžius Lenkijos vaizdus, vis nesinorėjo tikėti, nes ne prie tokios Lenkijos iki tol buvome pratę.

Išbandėme ir vasaros bobslėjaus kalnelius. 🙂

Smagu buvo ir tai, kad nors dienomis ir nužygiuodavome nemažai kilometrų pėsčiomis, vakarus leidome visi kartu, tai išeidami į Wisla miestelį, tai kuriame iš savo kambariukų su gitara rankose. Priklausydavo nuo to, kiek labai nusikalę po dienos žygių būdavome. Tačiau žygiais neapsiribojome, taip pat išbandėme vasaros “bobslėjaus” atrakciją, palaipiojom po medžius, apsilankėme Wisla regiono gyvūnų muziejuje, kartu su gidu kalnuose radome ilgiausios Lenkijos upės Vyslos ištakas.

Dienos pralėkė nepastebimai. Nei nepajutome kai jau krovėmės kuprines ir lipome į atgalinį autobusą. Kelionė atgal neprailgo, visi buvome pavargę, todėl vienu numigimu jau buvome Lietuvoje ir jau svajojome bei planavome kitus išvykimus.

Savaitė kitokių atostogų – ne tinginiaujant prie jūros, ne iškylaujant prie ežero, ne slidinėjant kalnuose (nors kalnai į planą tikrai įėjo), o tiesiogiai prisiliečiant prie miškų, kalnų bei šaltinių keliaujant po juos pėsčiomis -tai buvo be galo įsimintina išvyka su geriausiais draugais, kurios įspūdžiais susitikę vis dar nenustojame dalintis.

Aistė

Šis įrašas patalpintas kategorijoje Lenkija

Parašykite komentarą