Saksonijos Šveicarija ir rudeniškas Drezdenas

Drezdenas – miestas pietryčių Vokietijoje, Saksonijos žemės sostinė, įsikūręs Elbės slėnyje.

Kaip ir daugelis ten gyvenančių, taip ir turistai, Drezdeną skirsto į dvi dalis – gyvenimas vienoje Elbės upės pusėje ir kitoje. Senamiestis prieš Naujamiestį.

Kalbant apie gyvenimo lygį, pats Drezdenas yra gan brangus lietuviams miestas, na kaip ir visa Vokietija, tačiau vietiniams gyventojams įprastoje užkandinėje ar drabužių parduotuvėje gali pasirodyti labai pigu. Bet apie tai vėliau.

Pirmąją kelionės dieną, t.y. rugsėjo 23 dieną, pasirinkome keliauti į Bastėjos kalnus, kurie yra 40 min traukiniu nuo Drezdeno atstumu. Viešbučio registratūroje prieš išvykstant pasiteiravome, kaip iki ten nuvykti. Buvome susirinkusios informaciją iš anksto, tačiau nusprendėme pasikonsultuoti. Viešbučio administratorė mūsų informaciją tik patvirtino: išvykimas iš šalia esančios traukinių stoties su S1 linijos traukiniu link Schona, išlipimas Rathen kurorte. Kadangi vykome dviese, administratorė pasiūlė įsigyti šeimos bilietą, tai yra kelionė keturiems asmenims į vieną pusę arba dviems asmenims į abi puses. Šio bilieto kaina 19 eurų. Įprasta kelionės kaina vienam asmeniui į vieną pusę 6.80 eur. Nenustebkite, jeigu viešbutyje už paslaugas administratorė pati pasiliks sau arbatpinigių be jūsų sutikimo – padavėme 20 eurų, pasakė „thank you“ ir leido suprasti, kad grąžos nesitikėtume. Pasiėmėme žemėlapį – kad nepasiklystume iki geležinkelio stoties. Apsistojome „Elbflorenz“ viešbutyje, iki kurio apie 15-20 min kelio nuo autobusų/geležinkelio stoties.

Taigi, atvykome iki geležinkelio stoties, kuri yra prekybos centro dydžio. Joje galima rasti įvairių parduotuvių: gėlių salonas, suvenyrų krautuvėlės, „Lidl“, „Rossmann“, keli restoranai ar greito maisto užkandinės. Beje, mieste matėme ne vieną tokią geležinkelio stotį, beveik kiekvienas sustojimas miesto centre yra kaip prekybcentris. Mieste taip pat labai išvystytos autobusų bei metro linijos.

Dar bevažiuojant traukiniu pro langus matėsi uolos, kurios siekia 305 metrų aukštį virš jūros lygio, jos buvo suformuotos vandens erozijos prieš daugiau nei vieną milijoną metų.

Nuvykusios iki Rathen kurorto patraukėme su minia link upės. Priėjus upę reikėjo sulaukti kelto, kad juo persikeltume į kitą Elbės krantą. Keista pasirodė tai, kad į keltą lipant niekas neprašo susimokėti, tačiau išlipant atsidaro vyrukai tokią kasą ir surinkinėja pinigus. Kadangi vokiškai nemokėjome rankų gestais paaiškinome, kad kelsimės ir atgal. Vienam žmogui į abi puses perkant bilietą kainavo 1.80 eur, keliantis tik į vieną pusę kaina 1 eur. Beje, kelte telpa 322 žmonės, keliamoji galia – 30,8 tonos.

Tiek vienoje upės pusėje, tiek kitoje, vyksta kurortinės pramogos: kas sėdi jaukiai kavinėje, kas su valtimis plaukioja, vaikai ant batutų šokinėja, visi žaidžia lauko žaidimus, spardo kamuolį ir panašiai. Taip pat matėme informacijos stovus, kuriuose galima paieškoti informacijos, o šalia net yra spintelės daiktų saugojimui.

Persikėlus per upę išvydome daug suvenyrų parduotuvių bei kavinių, tačiau nestoviniavome, norėjome greičiau pradėti lipti kalnan, kol oras nesubjuro. Lipome mediniais laiptukais, visur matėme nuorodas ant medžių, kur sukti. Vis aukščiau kylant išvysdavome kokių apžvalgos aikštelių, kuriose buriavosi žmonės, aidėjo nuostaba, kad esame taip aukštai ir matytas kurortas liko žemai apačioje, keltas atrodė dabar labai toli ir labai mažiukas.

Toliau judėjome į kalną, kol pasiekėme Bastėjos tiltą. 1824 m. pastatytas medinis tiltas, jungiantis kelias uolas lankytojams. Šis tiltas 1851 m. buvo pakeistas dabartiniu tiltu, pagamintu iš smiltainio. Iš tikrųjų įspūdžio tikėjausi didesnio, iš paveikslėlių tiltas atrodė didesnis, tačiau vis tiek, žinant, kad jis stovi 194 metrų aukštyje jau daugiau nei 200 metų, kažkas viduje sukrebžda.

Perėjusios tiltą toliau sekėme nuorodomis, kurios nuvedė iki pačio galo – ten įsikūręs viešbutis ir kelios maitinimo įstaigos. Ten teko apsilankyti mokamame viešbučio tualete (50ct).

Atgal turėjome grįžti tuo pačiu keliu. Pradėjo lynoti, žmonių gerokai apmažėjo, todėl tas pačias apžvalgos aikšteles apėjome lėčiau ir besigrožint vaizdu.

Nulipus į apačią pramogų jau neberadome, kurortas viską susipakavo tik lietui prasidėjus, o ir jau vakarėjo. Keltu persikėlėme per Elbę atgal ir nuėjome laukti į stotelę traukinio. Šalia veikė gan jauki smuklė/baras/kavinė, kurioje po stogu prisiglaudėme. Kol laukėme traukinio, spėjo ir nulyti, ir saulėlydis prasidėti, ir vaivorykštė pasirodyti.

Antrąją dieną pradėjome pėsčiomis, keliavome iki lankomų objektų: Cvingerio rūmų, kurie tikrai įspūdingai atrodė, apėjome visą vidinį kiemelį. Įspūdingą architektūrinį Cvingerio pastatų ansamblį sudaro keturi pastatai. Rūmuose įsikūrusios įvairios meno galerijos.

Iš Cvingerio rūmų patraukėme link aikštės, kur pamatėme Zemperio operos rūmus, vėliau ėjome gatve, kurios siena vadinama „Karališkoji eisena“ (Furstenzug) – tai 101 metro ilgio freska, sukurta iš daugybės Meiseno porceliano plokštelių, kurioje vaizduojama Vetinų dinastijos kunigaikščių procesija. Iš viso paveikslą sudaro 25 tūkstančiai plytelių. Paveiksle vaizduojami kunigaikščiai, karaliai, menininkai, prekybininkai, kareiviai ir kiti svarbūs asmenys.

Vėliau išėjome į Briulio terasą (Brühlische Terrasse), kitaip dar vadinama „Europos balkonu“, tai apie pusę kilometro Elbės upės pakrante besidriekiantys sodai. Čia galima pamatyti Elbės upės panoramą, Augusto tiltą ir architektūriniais paminklais laikomus pastatus.

Vėliau pavalgiusios (valgėme Senamiestyje, netyčiomis australų restorane, sumokėjome apie 15-17 eurų kiekviena) perėjome per tiltą į kitą Elbės krantą, čia buvo šiuolaikiškiau, visa alėja pilna parduotuvių. Kadangi buvo sekmadienis, nelabai kas veikė, todėl tik ėjome tolyn, visa pėsčiųjų gatvė priminė Kauno Laisvės alėją.

Trečiąją dieną sumąstėme nebeklausyti žemėlapio ir eiti, kur akys veda. Todėl atsidūrėme visai už žemėlapio ribų, vietinių gyvenvietėse, matėme vokiečių eilinį pirmadienį, žmones išeinančius/grįžtančius iš darbo, praėjome vaikų mokyklą, kelis fabrikus, vietines kavinukes (kur stebėtinai skaniai pavalgėme, manyčiau, vokiškų dešrelių su kopūstais bei kotletukų su bulvių koše), parduotuves ir pan. Kai jau buvome neviltyje, nežinant, kur esame, klausėme vietinių. Jaunesni kalbėjo angliškai, vyresni – nelabai, todėl tik rodėme žemėlapį, jie bandė mums pirštu vedžioti. Pasiklysti Drezdene – užskaityta!

Suradusios kelią atgal į viešbutį, pasiėmėme daiktus ir patraukėme link autobusų stoties, patogiai įsitaisėme ECOLINES autobuse ir vykome atgal namo su šypsena ir rusenančia viltele vėl kada nors sugrįžti į Drezdeną.