ECOLINES autobusas

Kelionė prasidėjo Vilniaus autobusų stotyje. Žinojom, kad mes lėksim skirtingais autobusais, nes kitaip nebuvo bilietų, todėl nepykome Vilniuje atvažiavo 3 autobusai ir visi po juos pasiskirstėm. Mūsų nuostabai, penktąjį narį perkėlė kartu su mumis! – kad draugai kartu važiuotų. Super Pradžioje autobusą radome sunkiai, nes nė vienas iš mūsų neatliko namų darbų, nepasižiūrėjo kokia kryptimi važiuosime – ar į Štutgartą ar į kur kitur ) todėl teko paklaidžioti nuo vieno prie kito autobuso, bet galop vairuotojas pasakė, kad pataikėm ten kur reikia. Įmetėm savo kuprinytes į bagažą ir susiradome vietas.

Aišku, vietas parinkau tobulai – prie pačio įėjimo. Galvojau taip geriau, o pasirodo ne visada.:) Nepaisant to, sėdėjom visi šalia. Pradžioje mums parodė filmuką. ECOLINES savo autobusuose turi:

ECOLINES autobuso vidus

• Wi-Fi  -tuo metu mano smart phone buvo taisykloje, tai negaliu nieko pasakyti. Draugai sakė kad veikė, bet nedaug naudojo
• tualetą, į kurį labai buvo nedrąsu eiti. Bet kartą  nuėjus pasidarė daug drąsiau. Ach ta baimė, kai visi mato, jog ten eini )
• siūlė pledus, bet mes tam patys pasiruošėme, tai neprireikė šios paslaugos;
• karštą maistą ir gėrimus (net alaus turėjo ) – atgal labai pravertė, nes nespėjome nieko nusipirkti. Šiaip visai nebrangu – gali sočiai pavalgyti už 10 Lt, kavos kainos kaip visur apie 1 EUR – ir ji buvo skanesnė nei draugų pirkta degalinėj. Haha )
• Rozetes (elektros šaltinius) prie sėdynės – nepanaudojom, nes neradom. O pasirodo, jos po sėdyne. Išeidami paklausėm stiuardesės. Nu, durniai, galėjom anksčiau paklausti…:)) bet ką padarysi…
• naktį rodė Šūriko nuotykius (atrodo). Kadangi su rusų nelabai draugauju – man nelabai patiko, bet kadangi dauguma buvo rusakalbiai, labai džiaugėsi šiuo filmu

O žinot, mums dar stiuardesė pasitaikė labai faina. Mums viską papasakojo angliškai, visko pasiūlė. Visada nusišypsodavo ir tikrai tokia rūpestinga buvo… Autobusas sustodavo maždaug kas dvi valandas degalinėj ar kokioje stotyje. Taikydavo stoti ten, kur nemokami tualetai ir kokia parduotuvėlė Aišku mums buvo vienodai – vis tiek nieko nepirkom, nes per visus 5 turėjom 10 Zlotų, o eurų nepriėmė. Mes tikrai pirmą kartą keliavome autobusu ) Išlipdavome kiekvienoje stotelėje mankštinti kojas, todėl problemų su jų skaudėjimu neturėjome. Naktį smigome, o ryte Berlyne mus pažadino stiuardesė. Sunkiai suprasdami kas vyksta, išlipome, pasiėmėme bagažą ir judėjome ieškot tualeto ir persirengt.

PATARIMAS: kai keliausite autobusu, pasiimkite pagalvėlę – kitaip neišsimiegosite. Jie siūlė jas autobuse (kaina 10Lt) – tuo metu galvojome brangu, bet grįžę patikrinome supermarketus, tai 10Lt labai normali kaina. Pati dabar turiu pagalvėlę, įsigytą su akcija už 8 Lt )

Ruduo Berlyne (Reichstagas)

Stotis Berlyne yra visai netoli ZOO… Bent mums taip atrodė, kai pasižiūrėjom į žemėlapį – tik 2 didelės sankryžos iki ZOO. Stotyje mes išsiskyrėme, nes gyventi pasirinkome CouchSurfing būdą, todėl 3 mūsų draugus pasiėmė host’as, o mūsų hostas dar miegojo..:( Todėl iki ZOO ėjome kojytėmis – NIEKAD TO NEDARYKIT. Tai buvo mūsų didžioji klaida su visais daiktais 6 ryto pėdinti tokį didelį atstumą. Labai pavargom, plius anksti atsikėlę ir jėgų nebeliko. Pakeliui susiradome McDonaldą pusryčiams ir kavai. Kadangi buvo šeštadienio rytas, tai sutikome keletą “šviežių agurkėlių” – taip vadinu pagiriotus ir juokingus jaunuolius

Šiaip ne taip nusigavome iki ZOO, tada atrašė mūsų hostas ir mus pasiėmė. Jis gyveno 10 min nuo pagrindinės traukinių stoties – taigi visur galima patekti kojytėmis ) aišku, jis to daryti nerekomendavo, bet kadangi mes jauni ir taupūs, nepaklausėme. Pas mūsų host’ą, vardu Fin, pavalgėme, apsiprausėme, pasėdėjome. Kaip tyčia jis dirba su turistais, todėl gavome superinius žemėlapius ir begalę informacijos. Aišku…dar nemokamus bilietus į ZOO (jais nepasinaudojom – labai didelė mūsų klaida)!!! ir raktus nuo buto – kad grįžtume kada norim. Vau koks pasitikėjimas!:))

Pagrindinė traukinių stotis

Apie transportą. Teorija sakė, kad reikia ieškoti BVG automato.  Labai apsimoka pirkti nuolatinį bilietą grupei žmonių iki 5 asmenų. Zonoms A-B-C (oro uostas C zonoj, centras A zonoj) jis kainuoja parai tik 15.50 EUR, tik A zonai daug pigiau, o galioja nuo 3 a.m iki 3 a.m – labai keistai, bet ką darysi. Turėjom tokį nuotykį: tas BVG automatas PRARIJO MŪSŲ PINIGUS, o bilieto negrąžino!!! Tik išmetė kažkokį labai vokišką lapelį, kurio mes nesupratom. Ačiū Berlynui, kad netoliese buvo informacija turistams, kur greit paaiškino, kad automate buvo ERROR’as, o pinigus atgausime centrinėje BVG būstinėje tam tikromis valandomis. Iškart mums davė kažkiek eurų kainuojantį žemėlapį nemokamai su pažymėta ta centrine būstine (šitas labai nustebino!) ir liepė bilietus pirkti pas juos, o ne automate. Dar kartą pirkom bilietą, tik šį kartą jį atgavom ir greit nuskubėjom į traukinį, nes nekantravom viską pamatyti. Kiek buvom skaitę, tai būna ten visokių bilietų su nuolaidom į muziejus, bet mes norėjom išgyventi kuo pigiau.

Reichstago viduje

Keletas lankytinų vietų Berlyne:

1.Reichstagas. Būtinai registruokitės per čia:
http://www.bundestag.de/htdocs_e/visits/kupp.html
Čia tam, kad nereiktų stovėti kilometrinių eilių. Tiesiog turi lapą, paduodi prie įėjimo (be jokios eilės) ir tave įleidžia. Po to tave ištikrina, atima šakutes, kišeninius peiliukus, šaukštus bei skysčius ir įleidžia į kupolą ) O kupolas tikrai vertas dėmesio – nuo jo matosi visas Berlynas. Aišku, žali stogai nėra įspūdingi, tačiau Angelo parkas tikrai atrodė wow )

2. Rajonas prie AleksanderPlatz. Girdėjome, kad ten labai visko daug. Taigi ir nukeliavome ten. Gatvės pilnos mažų ir firminių parduotuvyčių, o slaptose gatvelėse galima buvo užtikti didelių grafitti sienų, gėjų barų, senoviškų užeigų su žvakėmis, įdomių žmonių… Taigi ėjome neturėdami tikslo, o tik ieškodami kokio nors baro pasisėdėjimui Bet netrukus atsiliepė mūsų draugai ir pakvietė mus patūsinti į fainą barelį kaip Vilniaus Gringo, Play ar Cafe de Paris )

       3. East Side Gallery – tai garsioji Berlyno siena, viena didžiausių meno galerijų po atviru dangumi su daugybe grafičių, kurie atrodo pasakiškai. East Side Gallery lengva rasti einant link upės nuo tokio pačio pavadinimo Metro stotelės;

4. mažų barelių pasirodo pilna netoli East Side Gallery -tik metro stotelėje reiktų eiti į priešingą pusę nuo jos. Va ten jautėsi tikras naktinis gyvenimas. Pilna žmonių, barų viduje leidžiama rūkyti, nebrangus alus ir bohemiška aplinka )

Muziejų sala

5. Muziejų sala. Tikrai verta aplankyti, ypač jei turi ISIC ar bent vienas draugų su ISIC. Mes į ją ėjome 5iese, keturi turėjo studento pažymėjimus, tačiau visiems pritaikė vienodą nuolaidą, tai yra Muziejų pasas kainavo TIK 8 EUR! Turėdamas tą pasą gali įeiti į 5 muziejus, tau yra Altes Museum, Neues Museum, Alte Nationalgalerie, Bode Museum, Pergamon Museum. Visuose muziejuose duoda nemokamą gidą – ausines su playeriu, prie kiekvieno eksponato galima išklausyti ilgą pasakojimą, pradžioje įdomu, į galą jau net nervas imti pradeda.:) Norint visus juos aplankyti, būtina paskirti dieną, jei nėra tiek laiko, tai svarbiausia apžiūrėti Pergamon Museum. Jame yra ekspozicija iš pačių Egipto piramidžių! Salėse autentiškai atstatytas jų vidus, yra serkofagų, įvairių statulų… Įspūdis puikus! p.s. jame yra Babilono vartai. Neues muziejus taip pat turi didelę ekspoziciją iš senųjų Egipto bei antikos laikų. Jame yra eksponuojamas NEFERTITĖS biustas! Tačiau žmonių kiekis ir eilės tikrai vargina. Po šių dviejų muziejų nelabai lieka laiko ir noro aplankyti 3 likusius: Alte Nationalgalerie, Bode Museum, Altes Museum. Juose eksponuojamos statulos bei įvairūs garsių menininkų paveikslai. Tiesa pasakius, visi šie trys man buvo labai panašūs ir negaliu nė vieno išskirti. Po šios ilgos kelionės po muziejus, jokių kitų muziejų ar bažnyčių lankyti nebesinori.

Berlyno šviesų festivalis

6. Šviesų festivalis. Jis vyksta kasmet rudenį, tiksliau Spalio mėnesį. Kai atsibosta architektūra – šviesos ant garsiausių Berlyno pastatų sukuria magiją. Nuostabus vaizdas ir viskas nemokamai. Tik reikia nutaikyti laiką
7. Free Walk Tour – nemokami turai, po kuriuos vietiniai Berlyno gyventojai pavedžioja po garsiausias vietas. Kiekvieną dieną vyksta susitikimai 12 val prie McDonaldo, kuris yra šalia ZOO. Aišku vietą ir laiką visada geriau pasitikrinti čia. Deja, savo kailiu neišbandėme, nes sužinojome apie tai paskutinę vizito dieną Nepamirškit arbatpinigių.

Potzdamer Platz

8. Postdamer Platz naktį – tai vieta, kur kasmet vyksta Berlyno filmų tarptautinis fetsivalis Berlinale. Toje vietoje yra pastatytas įspūdingas skliautas, kuris naktį užgniaužia kvapą.
9. Tiergarten – tai didžiausias Berlyno parkas centre. Jame yra nemažai skulptūrų, gražių tvenkinių. Puiki vieta pailsėti ir pasislėpti nuo turistų.

Tolumoje matosi Pergalės kolona

10. Tiergarten parko centre yra Pergalės Kolona – Viktorijos statula. Tikrai įspūdingas statinys, atrodo, kad žėri auksu ) bet tikrai, jos pagrindinė dalis – Viktorija yra auksinė. Galima pasikelti į viršų,tačiau kai jau esi apsilankęs Reichstag’e, gaila pinigų. Vaizdas panašus (manau).

Kaizerio Vilhelmo bažnyčia

11. Kaizerio Vilhelmo bažnyčia – tai vienas įspūdingiausių pastatų. Bažnyčia yra netoli ZOO – nepastebėti neįmanoma. Iš šono atrodo lyg sušaudyta, lyg kažkoks korys. Įėjimą sunku rasti, tačiau, girdėjau, jog vidų verta aplankyti (mums nepavyko įėjimo rasti).

Berlyno siena rudeniškai

Apie kebabus ir maistą Berlyne:

Kasdieniai mūsų pietūs buvo kebabai – pigiausias, sočiausias patiekalas. O po to jau pagavome azartą lyginti kebabus ) Gyvenome keletas metro stotelių nuo ZOO, kažkur šiame rajone, kur milijonas kebabinių ir mažų kavinių:

Rajonas, kuriame buvome apsistoję

Labai netoli nuo centro, o kebabų kainos svyravo nuo 2,5 iki 3,5 EUR. Kiti rajonai tuo nepasižymėjo, nes ieškodami maisto, visad grįždavom ten pat. Skaniausi kebabai buvo už 2,9 EUR (10 Lt didelis kebabas pitoje). Nesu tikra kebabų ekspertė, bet jų duonelė skanesnė nei lietuvoje. Kažkaip labiau ja pasirūpina, o padažas nelabai paliko įspūdį – užgožia kebabo skonį, todėl valgydavome be jo. O kadangi kiekviena kebabinė yra kaip atskiras verslas, jos šeimininkas stengiasi kaip labiau privilioti lankytoją ir jį išlaikyti. Smagu, kai nueini ir tau šypsosi iki ausų, o kebabo kaina kaip Lietuvoje.

Paskutinę dieną visi buvom pavargę po praeitos nakties pasivaikščiojimų po šviesų festivalį, todėl niekas nenorėjo daug veikti. Stotyje sulaukėm autobuso, aišku neturėjom jokio vandens ir maisto, tai buvo fail ) Gerai, kad autobusas pasirūpino tokiais nieko nespėjusiais kaip mes

Įsėdome į autobusą, turėjome tik 10 Zlotų ir litų. Nusipirkome kažko užkąsti ir labai laukėme Varšuvos. Stiuardesė buvo labai maloni ir Varšuvoje mūsų palaukė, nes kol ieškojome maisto, praėjo 15min sustojimo laikas. Vėlavome gal pora minučių ) bet buvom su užkandžiais rankose

Vaizdas per langą

Autobusas buvo apytuštis, todėl stiuardesė iškart mums pasiūlė persėsti – kad kiekvienas turėtų po atskiras dvi sėdynes miegui. Mes taip ir padarėm. Iki Varšuvos nelijo, o buvo tikrai gražus oras -saulė leidosi ir kilo rūkas. O Varšuvoje pradėjo nesveikai lyti!!! Bet taip lijo, kad vieną kelią užtvindė. Turėjome pastovėti šokiam tokiam kamštyje, nes pora mašinų plaukiojo vandenyje, todėl iš 4 juostų buvo pravažiuojama tik 1. Va tada džiaugiausi, kad esu autobuso 2ame aukšte

Kelionė truko naktį. Ją visą miegojome, kadangi po Berlyno vos pavilkome kojas… Bet vertėjo!! 3 dienos už 18 Lt bilietams ir 30 EUR viskam kitam )

The post 4 dienos Berlyne appeared first on ECOLINES blog.

Kadangi kelionę planavau aš, penktadienį ryte iš Vilniaus pajudėjome tik numanydami, kur nakvosime tądien. Visa kita buvo nežinioje. Pirmenybę teikėm nakvynei svečiuose, o ne viešbutyje. Visgi labiausiai nerimą kėlė šaltis. Lietuvėlę palikome balansuojančią ties minus dvidešimt, o Taline turėjo būti penkiais laipsniais šilčiau ( juk netoli jūros ). Būtent dėl to aplankyti kažkokius architektūrinius pamiklus net minties neturėjome.

Bevažiuojant autobusu kilo idėja pasivadinti Tomu ir Džeriu, nes „labas, aš Lukas“ ir „aha, aš irgi Lukas“ skambėjo nepatikimai ir kiek juokingai. Kiek pamenu, niekas iš sutiktų žmonių nesuprato šios gudrybės.

Tomas ir Džeris. Spėjom įsiamžinti prie „Skype“ būstinės

Dviaukščiu autobusu važiavau pirmą kartą. Jausmas lyg būtum banginiui ant nugaros. Pirmą kelionės pusę praplepėjom, o kitą pramiegojom – laikas prabėgo daug greičiau nei tikėjausi. Kelionėje taip pat susipažinom su Vilniuje studijuojančia brazile Li. Naudodamasis proga išklausinėjau apie keliavimą Pietų Amerikoje – gal pravers. Kartais užkalbindamas nepažįstamąjį jautiesi kvailai, tačiau iš tiesų kvailiau yra paskui gailėtis, jog to nepadarei.

Išlipę Taline kalbinom vietinius, ieškodami, kur užkasti. Taip ir lieka neaišku, ar visi taliniečiai gerai kalba angliškai, tačiau į mūsų ,,excuse me“ atsiliepusios simpatiškos talinietės – tikrai taip. Juokinga buvo savo kolegos veide įžvelgti tą pačią mintį: reikėjo klausti ne kelio, o tiesiog ,,gal mums pakeliui?“ Tačiau mumis jau rūpinosi diena prieš kelionę atrastas Taline studijuojantis indas Aman, pasisiūlęs priglausti savo bendrabučio kambaryje. Nesinorėjo praleisti vienintelės užtikrintos nakvynės, tad įšokę į beveik tinkamą troleibusą netrukus buvome pas jį. Taip pirmu aplankytu objektu Taline tapo studentų bendrabutis, kurio su maniškiu net nėra ką lyginti. Mūsų naujas draugas buvo tikrai svetingas, nors ir kamuojamas slogos, prie kurios jis tikrai nėra įpratęs. Pakalbėjom apie mums tolimą kraštą Indiją, prisijungia jo buto draugas Dima, tad ištraukiam savo lauktuves abstarkčiu „green nines“ vertimu ir leidžiame sau atsipūsti. Netikėtai gaunu žinutę apie netoliese vykstantį vakarėlį mums nežinomam klube. Kai dabar pagalvoju, mūsų kelionės sėkmės paslaptis tikriausiai ir buvo „informatoriai“ – žmonės, kurie negalėjo mūsų priimti labai vėlai susisiekus per Couchsurfing, tačiau palaikę ryšį ir rekomendavę veiklas. Tai vietiniai žmonės, be kurių pagalbos nė pusės tiek, kiek aplankėm, nebūtume atradę. Iškeliavom į kelių savaičių naujumo klubą ULME, kuriame turėjo groti Cosmin TRG. Buvome patys pirmieji lankytojai, tad galėjom gerai apsidairyti. Sename fabrike dar tik ruošiamos patalpos – du barai, šokių aikštelė, keletas vietų pailsėti. Vieta tiko mėgiamam „four to the floor“ skambesiui – minimaliam techno. Pirmą kart įsitikinom, kaip vėlai Taline prasideda vakarėliai. Jei Vilniuje į klubą užsukti pusę pirmos yra kaip ir nebloga pradžia, Taline reiktų pavėluoti bent valandą. Pagrindinis atlikėjas ant scenos pasirodė jau po trijų. Nėra ko daugžodžiauti, nes nei kamera, nei akys tamsoje daug ko neužfiksavo. Bendradarbiavo tik ausys ir kojos. Sėkmingai išėjome, rodos, iš trečio karto, nes pastovėję gatvėje dar vis kažko sugrįždavom.

Po trumpo miego atsikėlę pas Aman išgėrėm kavos ir perpiet sukinėjomės tame pačiame Kristiine rajone. Šią šaltą šeštadienio popietę viename iš loftų turėjo vykti elektroninės muzikos, o vėliau ir būgnų mušimo pamoka. Šiaip ne taip suradę vietą, užėjome į senų sofų ir šiltos auros kambarį. Dekoras įkvėptas Havajų ir Indijos, ant vienos sienos lankas, kitur meškutės iškamša. Pamoka jau vyko, o vaikinas estas projektoriaus pagalba anglų kalba pasakojo, kaip naudotis muzikos kūrimo programa. Jo klausėsi penki mokiniai. Atrodė, jog, jei jiems būtų aiškinama skalbyklės instrukcija, jie klausytų su tokiu pat entuziazmu. Sunku papasakoti ten tvyrojusią nuotaiką. Spaudėme vieni kitiems rankas, šypsenos buvo šiltos, tačiau mūsų istorija „du studentai iš Lietuvos savaitgaliui į Taliną… vakar buvom geram vakarėlį… gal žinot, kur pernakvot galima..“ nelabai ką domino. Ir gerai. Sėdėjom, šnekučiavomės. Neabejojau, jog ši vieta nėra tarp turistų lankomų vietų, o ir mažai vietinių apie ją žino.  Kaip supratau, tai eko-kažkokios organizacijos – nežinoma technika piešiančio būrelio – veganų būstinė. Kitos lofto patalpos taip pat jų sutvarkytos ir nuomojamos kaip studijos. „Humanos hipiai“, – pamaniau sau. Netrukus buvome pavaišinti sriuba ir nuostabia karameline manų koše už keleto eurų auką. Paskutinį kartą valgėme Subway sumuštinį vos atvykę į Taliną, tad ta košė man buvo šventa. Prasidėjo būgnų pamoka, artėjo pavakarė, tad tyliai išsinešdinom. Šitie žmonės man ilgai liks atmintyje. Iš jų galima išmokti daug duoti bei mažai imti. Peace and love and all that harmony – jie iš tiesų gyvena tokiomis nuotaikomis.

Paskaita apie elektroninę muziką viename iš loftų

Pavakare buvome sutarę susitikti su este Loone, kurią  radau couchsurfing dėka ir kuri taip pat negalėjo mūsų priimti, tad pakvietė tiesiog pasisvečiuoti. Pėdinome į artimesnį senamiesčiui rajoną. Priėję reikiamą namą susigriebėm, kad neturim buto numerio. Neatsiliepia, laiptinės durys užrakintos. Kvaila, kad paskutinį kartą su ja sukontaktavau tik trečiadienį. Juk planai tikrai galėjo pasikeisti. Šalta. Mums jau besisukant eiti centro link viena mergina priėjo prie laiptinės, ėmė ją rakinti. „Isn‘t your name Loone?“. „Yes“. Įdomu, kiek karmos taškų išnaudojom šitai sėkmei. Loone gyvena sename, bet erdviame keturių kambarių bute. Jos vaikinas kartu su metalo grupe išvykęs gastrolių. Ant sienos kabo smeigtukais išbadytas Europos žemėlapis. Vaišinomės vandeningu estišku alumi, kalbėjome apie keliones. Mergina labai daug tranzavusi, tris mėnesius gyveno saloje virš Islandijos, nes galvojo, kad tai „kieta“, tačiau saloje nebuvo „net medžių, vien akmenys ir sniegas“. Prancūzijos pasienyje ją pavežėjęs fūristas paprašė leidimo pamasažuoti pėdas, nes mokėsi kinezoterapijos. Ir nieko, geras masažas buvo. Paplepėjom, sušilom, planavom keliauti ieškoti nakvynės. Čia vėl nusišypsojo sėkmė ir Loone mus užregistravo į hostelį, kuriame anksčiau dirbo. Su jos rekomendacija nakvynė kainavo 7 eurus, nors šiaip jau planavome pakloti 10 ar 13. Padėkoję iškeliavom ir netrukus pirmą kartą pasiekėme senamiestį. Mūsų hostelis pavadinimu „Alur“ buvo pačiame centre. Kritome į lovas giliam keleto valandų miegui.  Atsikėlus prieš vienuoliktą vakare dvi atsikrausčiusios prancūzės sakė, jog knarkiau.

Šeštadienio vakaro ( sekmadienio nakties? ) planas buvo daug žadantis vakarėlis „50 shades of House“ šviežioje vietoje Kohvik Sinilind. Įdomi vieta prie pat Talino gynybinės sienos, sujungta net iš kelių erdvių. Kavinė pavalgyti, tuomet mažesnė, lengvesnės muzikos salė bei didžioji salė, matomai buvęs kino teatras. Žmonės rinkosi lėtai, kai kurie veidai jau buvo matyti penktadienio vakarėlyje. Su kolega ėmėm trypti vos atėję. Reikia pagirti estus už apšildymą. Sukinėjomės pagal šiltą soulful house, vėliau girdėjom pasiilgto Moodymann klasikas. Vienu metu abejose scenose skambėjo Motor City Drum Esnesmble „Raw Cuts“. Muzikine prasme šitas vakarėlis išpildė visus lūkesčius. 13 grojančiųjų tikrai pasistengė pateikti visą asorti. Jau įnaktėjus nežinomas naujas mano didvyris dėliojo Lone ir Pepe Bradock plokšteles. Paskutinį kartą taip nuoširdžiai šokau Sattoje per DJ EZ, beje, su tuo pačiu kolega. Galbūt keista, jog rašau atlikėjus ir dainų pavadinimus, tačiau ir pats noriu tai atsiminti, o muzika mums, kaip jau sakiau, sudaro didžiąją gero vakarėlio dalį. Paskutiniuosius kūrinius klausėme vien iš monitorių kolonėlių, kadangi pagrindinis garsas pavargo, o į hostelį patraukėm tik kažkam įjungus šviesas.

Sekmadienį atsikėlėm kaip tik pietums, tad iškeliavom į keleto draugų rekomenduotą vietą – Pudel Bar. Pagaliau išilgai perėjome senamiestį, kuris, lyginant su Vilniaus, yra tikrai mažas. Pudel dieną kiek primena mūsų Soulbox. Neva sovietinis interjeras derinamas su šiuolaikiniu. Vieta gera ir vietinių mėgstama. Muzika tarsi Neringos radijo, padavėjos malonios. Pasigardžiuodami valgėme trintų morkų sriubą, kurią nuoširdžiai rekomenduoju. Grįžę į hostelį kritome į lovas. Įveikęs kolegos iššūkį šlepete išjungti šviesą užsidirbau bokalą alaus. Žinojau, jog šis gebėjimas man kada nors pravers, tad užsnūdau su didele šypsena.

Atsikėlę radom pagausėjusį kambario kolektyvą. Šalia jau minėtų prancūzių, beje, studijuojančių istoriją ir kažko keliaujančių į Laplandiją, įsikūrė dvi Vilniuje besimokančios draugės – graikė ir lenkė. Iš visų savo „informatorių“ sekmadienio vakarui gavome tą patį pasiūlymą – Australijos dienos šventimą bare Red Emperor. Skambėjo pakankamai keistai, kad patrauktų mūsų dėmesį. Prikalbinom kambariokes keliauti kartu, bet laiko dar buvo apstu, tad šnekučiavomės šaltame kambaryje. Su kolega valgėm „Viru valgi“ – buvę Estijoje žino kas tai ir dabar šypsosi, o nežinantiems linkiu išbandyti. Prancūzaitės rašė draugams atvirlaiškius, tad paprašiau, kad ir man vieną parašytų – jį paštininkė atnešė bespausdinant šiuos atsiminimus. Beveik tris valandas prakalbėjome apie politiką. Daug naujo išgirdau iš graikės – apie fašistus ( nacionalistus? ) jų parlamente, protestus Atėnuose, kuriuose ji pati dalyvavo. Kolega tuo tarpu greitai išnyksiančius 10 litų iškeitė į 5 eurus, o prancūzė rodė savo vairuotojo teises ir aiškino, jog jos prosenelio vardas Peugeot..

Vakarėlis įsisiūbavo, į barą iškeliavom tik po antros. Bet tikrai neatėjom per vėlai. Džem Pub‘o ir rokerų baro mišinys, neabejotinai vienintelė taip vėlai veikianti vieta visame mieste. Komanda išsiskirstė kas kur. Šypsojausi matydamas kolegą bemaž sėkmingai aiškinantį savo australišką kilmę. Pats naudojausi proga pafilmuoti, o į kadrą patekti norėjo daug kas. Lietuviai pirmadienio paryčiais Talino bare švenčia Australijos dieną. Kalbėjau visomis erazmus kalbų grupės kalbomis, visomis man ir atsakė. Pasigedau tik elektrinio rodeo, kuris čia turėjo būti, o gal kažkur ir buvo. Atgal Į hostelį paryčiais išėjom visi kartu, bet sugebėjom grįžti atskirai – baro link vedžiau aš,  tad mano kolega neturėjo žemėlapio, kažkur nuklydo ir pasakojo jau norėjęs registruotis kitame hostelyje. Pasijuokę ir pasitarę, jog abejų telefonai išsikrovę, tad nėra kaip užstatyt žadintuvą, užmigom. Tai buvo kvailiausias ir drąsiausias poelgis per visą kelionę, kadangi atsikelti reikėjo ne vėliau dešimtos ryto.

Vis dėlto nepramiegojom, atsisveikinom su kambariokais ir išėjom ieškoti pietų. Prieš vienuolika dirbo vienintelis minėtasis Pudel, tad ten ir patraukėm. Oras buvo kaip niekad gražus – saulėta, nevėjuota. Gėrėm kavą ir dėliojom vakarykščių prisiminimų puzlę, bet ir abiems sumetus krūvon detales liko daug skylių. Tai yra dar vienas gero vakarėlio bruožas.

Namo keliavom tarsi sapnuodami, tylomis. Galvoje turėjau tik du klausimus: Taline, kodėl tik dabar? bei kitą, žymiai svarbesnį: Taline, kada vėl..?

Lukas

The post Tomas ir Džeris Taline appeared first on ECOLINES blog.

Ne paslaptis, kad laisvalaikiu pereinu visus autobusų, skrydžių pasiūlymus ir panašiai. Taigi užmačiau 50% nuolaidą su ECOLINES https://ecolines.net/lt/lt į abi puses ir negalėjau nenusipirkti! 2 metus svajojau svajojau ir pagaliau nuvykau Gavau bilietus antrame aukšte pačiame priekyje, todėl vaizdas buvo tikrai geras ir baisus – gana aukštai ) Keletą kartų net atrodė, kad kažką nutrenksim, bet…nenutrenkėm tiesa pasakius, net nuo objekto tolokai buvo, tik vaizdelis toks susidarė )

Autobuso vidus – fancy ;D

Šalia sėdėjo Lietuvė, kuri važiavo į Miuncheną. Su ja nemažai kalbėjom, todėl laikas ne taip prailgo. Ji buvo pensininkė, tačiau vis dar dirbo Lietuvoj puse etato,o kita puse Vokietijoje! Čia tai bent!!! Prižiūrėjo kažkokią senutę ten, taigi važiuodavo autobusu maždaug kas mėnesį. Sakė ilga kelionė,bet trumpesnės dar niekas nesugalvojo, lėktuvai į Miuncheną labai jau brangūs. Nebūtų senutė, jei nebūtų supažindinusi mūsų su kažkokiu vaikinu, vykstančiu į Prahą. Vaikinas kraustėsi į Prahą,nes sakė ten alga geresnė,o maistas pigesnis. Dėl algos nežinau, bet dėl maisto tikra tiesa. Taip ir prabėgo 20val autobuse.

Nemokamas Wi-Fi

Na ir pagaliau pasiekėme Prahą!!! mano mieląją Prahą…:)) Autobusas mus nuvežė į Florence stotį, pačiame miesto centre. Taigi pasidėjus daiktus stotyje, galima ir miestą apžiūrėti (mes jų nepalikome ten).

Astronominis laikrodis veikiantis daugiau nei 700 metų, o kas valandą jame šoka figūrėlės

Gyvenome draugo bute nelabai toli nuo centro. Draugas dirba hostelyje senamiestyje, o naktimis savanoriauja ir pardavinėja plytas turistams. Už gautus pinigus perka maisto neturtingiems Čekijos žmonėms. Tikrai labai malonus vaikinas. Jis parodė kelias slaptas vieteles pačioje Prahoje ir ten mes valgėme pačius skaniausius ledus mano gyvenime!!! Ir dar davė superinį didelį žemėlapį.

Iš karto atsidūrę Prahoje nudūmėm į tualetą dantų valyti. Aišku, tai buvo draudžiama, bet niekas nepyko. Apsitvarkę, persirengę ir pasipuošę nuskubėjome ieškoti žemėlapių, nes net neįsivaizdavome, kur mūsų hostas gyveno – turėjom stotelės pavadinimą, kurioje turime įlipti, kokiu autobusu važiuoti ir kada išlipti. Paklausėme lietuvio iš autobuso, kur mums vykti, jis paaiškino ir parodė. Mes truputį pasiklydom (be lietuvio būtumėm nuklydę dar daugiau), bet vis tiek radom reikiamą stotelę. Nuvykome į stotelę, iš kurios mus turėjo pasiimti hostas. Mus pasitikęs, parodė kur važiuoja tramvajai, kur yra prekybos centrai, davė buto raktą ir didelį žemėlapį su pažymėtom

vietom. Nu nerealus hostas! Kadangi naktį dirbo, nuėjo miegot, o mes išlėkėm, palikusios daiktus, greit į miestą.

Iš karto pradėjom ieškoti Free walk tour. Visokių besisiūlančių jį pravesti buvo milijonas, o dar daugiau siūlančių PubCrowlus. Į juos nėjom, per brangu buvo. 70 Lt ir geri kiek nori, ką nori  ir dar laive (aišku, jei esi mergina, gali kainą derėtis):D Free walk tour kasdien 14 val renkasi prie pagrindinio astronominio laikrodžio – tereikia ieškoti žmonių su geltonais ar raudonais skėčiais.

Free Walk City Tour pravedė Anglas, kuris čia buvo atvykęs su Erasmusu. Labai mylėjo istoriją, todėl 3 valandas klausėmės jau milijoną kartų skaitytos istorijos vadovėliuose. Aišku, kitiems tai buvo daugiau žinių nei per visą semestrą (ypač Amerikiečiams, patys sakė) ) Apkeliavome keletą vietų ir truputį pažinome Prahą. Aš gailėjausi tų 3 valandų, nes viską pamatėme paviršutiniškai, tačiau vaikinas labai neblogų vietelių mums rekomendavo pavalgymui ir alui

Truputis apie naktinį gyvenimą Prahoje

Susiruošėme aplankyti kelias gido siūlytas vietas. Apėjome kelis barus. Labai daug barų yra prie TV bokšto, kuris vakare tikrai yra įdomiai apšviestas – ant jo prikabinta daug kūdikių skulptūrų. Vienas iš barų vadinosi Akropolis. Jo rūsyje yra klubas, kuriame vyksta regio tūsai, o pirmame aukšte restoranas. Akropolio restoranas buvo perpildytas žmonių ir jie visi rūkė viduje! Taip, ten leidžiama rūkyti baruose, gerti viešai ir visą parą pardavinėti alkoholį. Man tas tikrai nepatiko,bet nebuvo iš ko rinktis. Keista, bet jokių forsiukų su bambaliais nematėme, visur vien turistai arba tvarkingi vietiniai. Užsisakėm ten pora alaus ir pigiausią užkandį…ir mums atnešė ožkos sūrį su milžiniškais pipirais. Pakraupau,nes aštrumo labai nemėgstu, tačiau pipirai nors ir kraupiai atrodė buvo tikrai skanūs ir draugiški burnai. Smagu ten buvo, bet ilgai Akropolyje nepasėdėsi, todėl nuėjome į kitą – Propaganda barą. Prieš jį prasukome pro Liucerna Music Bar (kaip lietuviškas loftas), bet 10 EUR už įėjimą gaila buvo. O į jį įeiti net eilė buvo susidariusi! Šiame klube vyksta labai daug gyvos muzikos koncertų, atvažiuoja pasaulinio lygio žvaigždės, todėl reikia pacheckinti artėjančius renginius jų puslapyje.

Gatvė šalia Propaganda baro buvo labai pilna. Visi rėkė, o panos buvo su miniakais arba vakarinėm suknelėm. Mes tikrai išsiskyrėme su savo paltais ir kelnėm Viduje propagandos tikrai jauku, o dar ir į gyvą koncertą pataikėme. Grojo kažkas panašaus į The Lumineers. Tikrai labai smagu o ir alus iki 5 Lt. Tik tualetai stebino – vėl neužsirakina.

Dar yra viena verta dėmesio vietelė CrossClub. Nuostabi erdvė su kitokia architektūra ir interjeru. Jei ten vyksit, iš anksto pasižiūrėkite jo adresą, nes jis turistiniuose žemėlapiuose nepažymėtas – yra per toli. Mums labai sunkiai sekėsi iki jo nuvykti, bet šiaip ne taip radome. Su gal 3 persėdimais, bet radome!:) Viduje visi rūkė žolę, įėjimas kainavo apie 10 lt – bet buvo verta. Labai įspūdinga aplinka, o jointukus visi siuntė per minią. Šiame bare nuolat vyksta koncertais ar vakarėliai, todėl įėjimas dažnai kainuoja.Pastate taip pat yra įsikūręs restoranas ir teatras po tuo pačiu pavadinimu.

Laikas greit praėjo, tačiau kai reikėjo grįžt, mes iškart pasiklydome… Susipykome į kurią pusę reik eit. Ėjome į vieną, po to kitą…sumoj gavosi, kad nuvažiavome į centrą, kur mums nelabai reikėjo. Bet užtat labai gražu paryčiais buvo, kokią 5 ryto. Miestas tuščias – labai tinkamas metas fotografams Manau tuos rytinius vaizdus dar ilgai atsiminsiu. Tada ir Karolio tiltas atrodė įspūdingai.

Nacionalinis muziejus

Antrąją dieną pradėjome apžvalga po Prahos pagrindinę aikštę prie Nacionalinio muziejaus ir ėjome nuo senamiesčio pusės tolyn. Užkopėme į kelias kalveles su labai gražiais vaizdais ir sukorėme nemažai kilometrų. Atradome gražią katedrą, hotelį, policijos mašinas – žigulius ir daug visko visko.

Prahos gatvės

Apie pietus lėkėme į senąją pilį. Likusi tik gynybinė siena ir bažnyčia, manau, kad gotikinė. Visą gerą pusdienį užtruko ją apeiti. Labai didelė, o vaizdai nuostabūs – iš kiekvieno kampučio graži panorama (nepalyginsi su Berklyno ar Minsko stogais:)). Ant to kalno yra didelė lauko kavinė, kurioje grojo juodaodis DJ. Buvo daug vaikų, jaunų šeimų. Jie kepė grilius, gėrė alų, šoko ar šiaip čilino. Nuostabi atmosfera. Vėlgi sulaukėme dėmesio dėl keistos lietuvių kalbos. Net 2 kartus! Sakė nei lenkai, nei slovakai, nei vokiečiai, nei kiti vakariečiai ir dar šviesūs! Paskutinis argumentas labai prajuokino ir tada pastebėjome, kad tikrai natūralių šviesiaplaukių nėra tiek daug.

Viešasis Prahos transportas vandeny

Po pilies ėjome į upės pakrantę, kur pailsėjome valandėlę. Pasirodo viešasis transportas įrengtas net valtelėse, kur gali pažymėti bilietą ir vyrukas perkels tave į kitą upės pusę. Kartais iš nuobodumo dar pavėžina valtele po upę

Dar planavome pasivaikščioti po senamiestį, pamatyti normaliai laikrodį, rotušę, gatveles aplink, aplankyti žydų kapines ir taip toliau. Kol viską padarėme, užsidarė kapinės ir nebeliko nieko daryti, kaip eiti užkąsti prie Filharmonijos – labai gražus pastatas. Vertas pamatymo. Ten susidraugavom su baltu balandžiu, jis lesė iš rankos

Panorama

Trečiosios dienos visą dieną praleidom prie Šv. Vito katedros. Ten tikrai pajutom, kad milijonas turistų. Į katedrą įeiti eilutė, viduj net nesinori vaikščioti (Panašiai sausakimša kaip Vatikano katedroj). Lauke vietos nedaug, o fotikai net katedros apimti nesugeba. Labai juokingas buvo fotografavimasis atsigulus ant žemės.

Nusileidę nuo katedros aplankėme keletą gatvelių. Buvo ir siauriausia Prahos gatvė, kuria norint praeiti turėjai sulaukti žalio šviesaforo, nes 2 žmonės neprasilenkia. Gražios ten gatvelės ir gražūs piešiniai jose – tikrai verta pasiklysti ten. Taip ir praėjo visa diena slankiojant gražiomis gatvelėmis.

Žydų kapinės

Paskutiąją dieną mūsų hostas sugalvojo mums pagidauti. Jis mus nusivežė į žydų kapines, kur Kafka palaidotas. PAČIOS GRAŽIAUSIOS KAPINĖS, KOKIAS ESU MAČIUSI! Visur žalia, neapsakoma ramybė, vijokliai, jokių išpuoštų kapų, jokių gėlių…tik žolė su vijokliais

Sekantis taškas buvo skaniausi Prahos ledai – prie Liucerna muzikos klubo. O šalia yra ir parkelis. Pavadinau jį oaze, nes aplink ofisai, jokios žalumos, o jame labai gražūs medžiai su rožių krūmais

Happy Prague

Keletas patarimų besilankant Prahoje:

1. Nueikite į nemokamą Free walk tour Prague. Yra gana daug skirtingų turų, bet dauguma jų tinkasi prie laikrodžio 2 valandą – susiraskite žmonių su skėčiais
2. Nebijokite gyventi toliau nuo miesto. Tramvajai važiuoja visą parą ir yra labai greiti. Jei norite parsivežti Absento, nepirkite jo miesto centre. Jis daug pigesnis (2-3 kartus) supermarketuose toliau nuo centro;
3. Apsilankykite žydų kapines, kuriose yra Kafkos kapas – jos daug įspūdingesnės nei centre už 6 Eur;
4.  Aplankykite senąją pilį – nuo jos vaizdas įspūdingas ir ten mažiau žmonių nei naujojoje pilyje;
5. Privalai nueiti į CrossClub bent 1 alaus. WOW! Jų interjeras tikrai WOW http://www.crossclub.cz/cs/
6. Ant kiekvienos kalvos yra parkas, o tame parke – baras )
7. ALUS! Tikrai geras ir labai pigus;
8. Aplankėme pora barų Akropolis ir Propaganda – tikrai faini bariukai;
9. Nepamirškite pasivaikščioti po Prahos senamiestį – šalia žydų kapinių, prie pilies, laikrodžio, rotušės. Ant Karolio tilto yra viena statula su šuniuku, kurią reikia patrinti. Žmonės kalba, kad patrynus norai išsipildo Pabandykit
10. Jei tingit planuoti maršrutus, labai geras dalykėlis: http://plnnr.com/wizard/  – gaila, per vėlai atradau;
11. Jei labai norite patūsinti, nueikite į PubCrowl. Nuo 20 EUR ir geri kiek nori. Aišku, kainą galima nusiderėt, jei esi mergina;
12. Paragaukite tradicinio guliašo ar Svičkova, mes juos ragavome Mišenska gatvėje netoli Karolio tilto restorane „Lokal“. Svičkova – troškinta kiauliena su bruknėmis ir grietinėle. Pateikiama su įdomiomis bandelėmis. Tikrai labai skanu buvo. O guliašas ne taip sužavėjo, po jo dar kažko norėjosi, nes draugė alkana iš baro išėjo.
13. Pigiausi ir gražiausi suvenyrai info centruose;
14. Siauriausia gatvė turi šviesoforą, nes 2 žmonės neprasilenkia;
15. Liucerna baras – labai populiarus Prahoje, bet įėjimas virš 2 Eur (100 čekiškų Kronų);
16. Būtina aplankyti Naktinę Prahą – TV bokštą, senamiesčio gatveles, Karolio tiltą, Parkelius-nuo jų vaizdas superinis;
17. Pasivaikščioti Prahos gatvelėmis už Nacionalinio muziejaus – yra labai gražių namų, bažnyčių, parkų, viešbučių;
18. Pasirodo viešasis transportas įrengtas net valtelėse, kur gali pažymėti bilietą ir vyrukas perkels tave į kitą upės pusę. Kartais iš nuobodumo dar pavėžina valtele po upę
19. Kiekviename Prahos kvartale yra baras ar laisvalaikio įstaiga, kurioje gali rinktis tos vietos jaunimas.
20. Žmonės visur rūkė žolę. Tikrai galvojau, kad tai legalu. Sakė, jei nešiojiesi pora suktinukių, nieko baisaus – galima. bet šiaip tai nėra legalu;
21. Skaniausi Prahos ledai – prie Liucerna muzikos klubo. O šalia yra ir parkelis. Pavadinau jį oaze, nes aplink ofisai, jokios žalumos, o jame labai gražūs medžiai su rožių krūmais
22. Pažiūrėti šokantį namą. Tikrai jis šoka, tik gal nelabai vietoj pastatytas. Labai didelis eismas prie jo.
23. Praha 5 rajone galima  pakilti į Kinkskeho zahrada kalną, kuriame pastatyta bažnytėlė. Tą bažnytėlę Rumunai padovanojo Prahai. Ją atvežė ir surinko ant kalno – visa iš medžio padaryta.

Va taip viską darant ir praeina visos 4 dienos ant kojų ) Visa kelionė kainavo iki 150 Eur + 2 absento buteliai, saldainiai, suvenyrai.

Jūratė

The post 4 dienos Prahoje appeared first on ECOLINES blog.