Lankytinos vietos:

• Kolmas Draakon (III Draakon) baras, esantis Talino rotušėje

Tai senoviškas baras, kuriame visi patiekalai kainuoja 1 pinigą, o gėrimai 2 pinigus (1 pinigas = 1 EUR). Tai tikrai pigi, žavi, tamsi, žvkių šviesoje paskendusi vietelė Taline. Ten bare dirbančios merginos visuomet teisios. Ši vietelė yra pačioje Talino rotušėje – bažnyčioje (ar kažkokiame pastate), kurioje nėra langų! Internetinis puslapis: http://kolmasdraakon.ee/index.php/en

• Talino požemiai

Tai seni po pasaulinio karo likę bunkeriai, kuriuose įkurta ekspozicija „Laiko tėkmė. Talinas 1219–2219 m. Nusileidus kelis metrus po žeme laukia tuneliai, kuriuose galima pamatyti kaip žmonės slėpėsi (ar galvojo slėptis) nuo pasaulinio karo bombų. Ten įrengtos lovos, kurios talpindamo tikrai didelį kiekį žmonių mažoje erdvėje. Galima jas išbandyti ir pačiam. Keliaujant į juos būtina pasiimti pledą, nes ten temperatūra tikrai žema (ypač jaučiasi vasarą), todėl jie siūlo pledus. Požemių istorija pasakoja apie Taliną nuo XIII a. (jame pradėta gyventi XII a.).
Kad labiau įsivaizduotum, delfi.lt darytos nuotraukos: http://www.delfi.lt/gyvenimas/laisvalaikis/ekskursija-po-talino-pozemius.d?id=30366531

• Ekskursija autobusu po Taliną: Piritos buriavimo centras, Šv.Brigitos vienuolyno griuvėsiai, Tarptautinis jūrų uostas
• Tompea pilis (kalnas), kurioje šiuo metu įsikūrusi Prezidentūra

Jos vietoje jau 1227-1229 m. buvo pastatytas pirmasis gynybinis fortas ir nuo to laiko šis kalnas valdžios simbolis. Estiškai Toompea loss, kas išvertus reiškia Danų pilis yra didžiausias architektūrinis statinys Estijoje. Jos ryškiausias statinys Ilgojo Hermano (Pikk Hermann) bokštas, kurio smailė kyla į 45 m aukštį. Šią pilį galima aplankyti nemokamai nuo pirmadienio iki ketvirtadienio.
Tikslesnis darbo laikas ir registracija: http://www.riigikogu.ee/index.php?id=34594

• Domo (Švč. Mergelės Marijos) katedra – XIV a. gotikinė bažnyčia, buvusi Talino vyskupų ir aukščiausios hierarchijos dvasininkijos rezidencija.

• Apžvalgos aikštelės prie Tompea pilies

Nemokamos Patkuli ir Kohtuotsa apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdas atsiveria tiek į senamiestį, tiek į jūrą. Puiki vieta palydėti saulę.

• Rotušė

Estiškai Tallinna raekoda – tai seniausia Baltijos ir Skandinavijos regiono Rotušė. Pastatas stovi pietinėje senojo turgaus pusėje ir yra 36,8 m. ilgio, Vakarinė siena 14,5 m, o rytinė – 15,2 m. Vėjarodis, pavadintas Senuoju Tomu – miesto sergėtojas, ant bokšto viršūnės užkeltas jau 1530 m, o pats bokštas garsėja savo forma – jis yra 64 m. aukščio ir yra šešiakampis.

• Miesto amatininkų ir Juodagalvių gildijos pastatai

Bene vieninteliai renesanso laikų statiniai mieste. Juodagalvių brolija, įsteigta XIV a. pab. vienijo jaunus pirklius, kol šie nepatekdavo į Didžiąją gildiją.

• Nigulistės (St. Nicholas’) ir Olevistės (St. Olaf’s) bažnyčios

Nigulistės bažnyčia yra tarp Rutušės ir Tompes kalno. Jos viduje yra įsikūręs meno muziejus, kurio ekspozicija apima nuo Viduramžių iki ankstyvaus moderno. Muziejus buvo įrengtas 1919 m. Daugiau: http://www.nigulistemuuseum.ee/en/
Olevistės bažnyčia yra pats didžiausias Viduramžių statinys, kurio vardas kilo iš Norvegų karaliaus Olav II Haraldsson. Bažnyčia pirmą kartą paminėta 1267 m. ir tapo pagrindiniu Žemutinio Miesto objektu. Gaisrai labai pamėgo šią bažnyčią, ji degė daugiau nei 10 kartų, o didžiausi gaisrai buvo 1625, 1820 ir 1931 m. Daugiau: http://www.oleviste.ee/

• „Storosios Margaritos“ bokštas

Bokštas stovi šalia įėjimo į senamiestį, o pavadinimą galo todėl, kad šioje vietoje siena buvo didžiausia ir storiausia. Storosios Margaritos bokšte įrengtas Estijos laivybos muziejus, kuriame eksponuojami senoviniai laivybos prietaisai, nardymo įranga ir pan.

Jūratė

The post Lankytinos vietos Taline appeared first on ECOLINES blog.

Kadangi kelionę planavau aš, penktadienį ryte iš Vilniaus pajudėjome tik numanydami, kur nakvosime tądien. Visa kita buvo nežinioje. Pirmenybę teikėm nakvynei svečiuose, o ne viešbutyje. Visgi labiausiai nerimą kėlė šaltis. Lietuvėlę palikome balansuojančią ties minus dvidešimt, o Taline turėjo būti penkiais laipsniais šilčiau ( juk netoli jūros ). Būtent dėl to aplankyti kažkokius architektūrinius pamiklus net minties neturėjome.

Bevažiuojant autobusu kilo idėja pasivadinti Tomu ir Džeriu, nes „labas, aš Lukas“ ir „aha, aš irgi Lukas“ skambėjo nepatikimai ir kiek juokingai. Kiek pamenu, niekas iš sutiktų žmonių nesuprato šios gudrybės.

Tomas ir Džeris. Spėjom įsiamžinti prie „Skype“ būstinės

Dviaukščiu autobusu važiavau pirmą kartą. Jausmas lyg būtum banginiui ant nugaros. Pirmą kelionės pusę praplepėjom, o kitą pramiegojom – laikas prabėgo daug greičiau nei tikėjausi. Kelionėje taip pat susipažinom su Vilniuje studijuojančia brazile Li. Naudodamasis proga išklausinėjau apie keliavimą Pietų Amerikoje – gal pravers. Kartais užkalbindamas nepažįstamąjį jautiesi kvailai, tačiau iš tiesų kvailiau yra paskui gailėtis, jog to nepadarei.

Išlipę Taline kalbinom vietinius, ieškodami, kur užkasti. Taip ir lieka neaišku, ar visi taliniečiai gerai kalba angliškai, tačiau į mūsų ,,excuse me“ atsiliepusios simpatiškos talinietės – tikrai taip. Juokinga buvo savo kolegos veide įžvelgti tą pačią mintį: reikėjo klausti ne kelio, o tiesiog ,,gal mums pakeliui?“ Tačiau mumis jau rūpinosi diena prieš kelionę atrastas Taline studijuojantis indas Aman, pasisiūlęs priglausti savo bendrabučio kambaryje. Nesinorėjo praleisti vienintelės užtikrintos nakvynės, tad įšokę į beveik tinkamą troleibusą netrukus buvome pas jį. Taip pirmu aplankytu objektu Taline tapo studentų bendrabutis, kurio su maniškiu net nėra ką lyginti. Mūsų naujas draugas buvo tikrai svetingas, nors ir kamuojamas slogos, prie kurios jis tikrai nėra įpratęs. Pakalbėjom apie mums tolimą kraštą Indiją, prisijungia jo buto draugas Dima, tad ištraukiam savo lauktuves abstarkčiu „green nines“ vertimu ir leidžiame sau atsipūsti. Netikėtai gaunu žinutę apie netoliese vykstantį vakarėlį mums nežinomam klube. Kai dabar pagalvoju, mūsų kelionės sėkmės paslaptis tikriausiai ir buvo „informatoriai“ – žmonės, kurie negalėjo mūsų priimti labai vėlai susisiekus per Couchsurfing, tačiau palaikę ryšį ir rekomendavę veiklas. Tai vietiniai žmonės, be kurių pagalbos nė pusės tiek, kiek aplankėm, nebūtume atradę. Iškeliavom į kelių savaičių naujumo klubą ULME, kuriame turėjo groti Cosmin TRG. Buvome patys pirmieji lankytojai, tad galėjom gerai apsidairyti. Sename fabrike dar tik ruošiamos patalpos – du barai, šokių aikštelė, keletas vietų pailsėti. Vieta tiko mėgiamam „four to the floor“ skambesiui – minimaliam techno. Pirmą kart įsitikinom, kaip vėlai Taline prasideda vakarėliai. Jei Vilniuje į klubą užsukti pusę pirmos yra kaip ir nebloga pradžia, Taline reiktų pavėluoti bent valandą. Pagrindinis atlikėjas ant scenos pasirodė jau po trijų. Nėra ko daugžodžiauti, nes nei kamera, nei akys tamsoje daug ko neužfiksavo. Bendradarbiavo tik ausys ir kojos. Sėkmingai išėjome, rodos, iš trečio karto, nes pastovėję gatvėje dar vis kažko sugrįždavom.

Po trumpo miego atsikėlę pas Aman išgėrėm kavos ir perpiet sukinėjomės tame pačiame Kristiine rajone. Šią šaltą šeštadienio popietę viename iš loftų turėjo vykti elektroninės muzikos, o vėliau ir būgnų mušimo pamoka. Šiaip ne taip suradę vietą, užėjome į senų sofų ir šiltos auros kambarį. Dekoras įkvėptas Havajų ir Indijos, ant vienos sienos lankas, kitur meškutės iškamša. Pamoka jau vyko, o vaikinas estas projektoriaus pagalba anglų kalba pasakojo, kaip naudotis muzikos kūrimo programa. Jo klausėsi penki mokiniai. Atrodė, jog, jei jiems būtų aiškinama skalbyklės instrukcija, jie klausytų su tokiu pat entuziazmu. Sunku papasakoti ten tvyrojusią nuotaiką. Spaudėme vieni kitiems rankas, šypsenos buvo šiltos, tačiau mūsų istorija „du studentai iš Lietuvos savaitgaliui į Taliną… vakar buvom geram vakarėlį… gal žinot, kur pernakvot galima..“ nelabai ką domino. Ir gerai. Sėdėjom, šnekučiavomės. Neabejojau, jog ši vieta nėra tarp turistų lankomų vietų, o ir mažai vietinių apie ją žino.  Kaip supratau, tai eko-kažkokios organizacijos – nežinoma technika piešiančio būrelio – veganų būstinė. Kitos lofto patalpos taip pat jų sutvarkytos ir nuomojamos kaip studijos. „Humanos hipiai“, – pamaniau sau. Netrukus buvome pavaišinti sriuba ir nuostabia karameline manų koše už keleto eurų auką. Paskutinį kartą valgėme Subway sumuštinį vos atvykę į Taliną, tad ta košė man buvo šventa. Prasidėjo būgnų pamoka, artėjo pavakarė, tad tyliai išsinešdinom. Šitie žmonės man ilgai liks atmintyje. Iš jų galima išmokti daug duoti bei mažai imti. Peace and love and all that harmony – jie iš tiesų gyvena tokiomis nuotaikomis.

Paskaita apie elektroninę muziką viename iš loftų

Pavakare buvome sutarę susitikti su este Loone, kurią  radau couchsurfing dėka ir kuri taip pat negalėjo mūsų priimti, tad pakvietė tiesiog pasisvečiuoti. Pėdinome į artimesnį senamiesčiui rajoną. Priėję reikiamą namą susigriebėm, kad neturim buto numerio. Neatsiliepia, laiptinės durys užrakintos. Kvaila, kad paskutinį kartą su ja sukontaktavau tik trečiadienį. Juk planai tikrai galėjo pasikeisti. Šalta. Mums jau besisukant eiti centro link viena mergina priėjo prie laiptinės, ėmė ją rakinti. „Isn‘t your name Loone?“. „Yes“. Įdomu, kiek karmos taškų išnaudojom šitai sėkmei. Loone gyvena sename, bet erdviame keturių kambarių bute. Jos vaikinas kartu su metalo grupe išvykęs gastrolių. Ant sienos kabo smeigtukais išbadytas Europos žemėlapis. Vaišinomės vandeningu estišku alumi, kalbėjome apie keliones. Mergina labai daug tranzavusi, tris mėnesius gyveno saloje virš Islandijos, nes galvojo, kad tai „kieta“, tačiau saloje nebuvo „net medžių, vien akmenys ir sniegas“. Prancūzijos pasienyje ją pavežėjęs fūristas paprašė leidimo pamasažuoti pėdas, nes mokėsi kinezoterapijos. Ir nieko, geras masažas buvo. Paplepėjom, sušilom, planavom keliauti ieškoti nakvynės. Čia vėl nusišypsojo sėkmė ir Loone mus užregistravo į hostelį, kuriame anksčiau dirbo. Su jos rekomendacija nakvynė kainavo 7 eurus, nors šiaip jau planavome pakloti 10 ar 13. Padėkoję iškeliavom ir netrukus pirmą kartą pasiekėme senamiestį. Mūsų hostelis pavadinimu „Alur“ buvo pačiame centre. Kritome į lovas giliam keleto valandų miegui.  Atsikėlus prieš vienuoliktą vakare dvi atsikrausčiusios prancūzės sakė, jog knarkiau.

Šeštadienio vakaro ( sekmadienio nakties? ) planas buvo daug žadantis vakarėlis „50 shades of House“ šviežioje vietoje Kohvik Sinilind. Įdomi vieta prie pat Talino gynybinės sienos, sujungta net iš kelių erdvių. Kavinė pavalgyti, tuomet mažesnė, lengvesnės muzikos salė bei didžioji salė, matomai buvęs kino teatras. Žmonės rinkosi lėtai, kai kurie veidai jau buvo matyti penktadienio vakarėlyje. Su kolega ėmėm trypti vos atėję. Reikia pagirti estus už apšildymą. Sukinėjomės pagal šiltą soulful house, vėliau girdėjom pasiilgto Moodymann klasikas. Vienu metu abejose scenose skambėjo Motor City Drum Esnesmble „Raw Cuts“. Muzikine prasme šitas vakarėlis išpildė visus lūkesčius. 13 grojančiųjų tikrai pasistengė pateikti visą asorti. Jau įnaktėjus nežinomas naujas mano didvyris dėliojo Lone ir Pepe Bradock plokšteles. Paskutinį kartą taip nuoširdžiai šokau Sattoje per DJ EZ, beje, su tuo pačiu kolega. Galbūt keista, jog rašau atlikėjus ir dainų pavadinimus, tačiau ir pats noriu tai atsiminti, o muzika mums, kaip jau sakiau, sudaro didžiąją gero vakarėlio dalį. Paskutiniuosius kūrinius klausėme vien iš monitorių kolonėlių, kadangi pagrindinis garsas pavargo, o į hostelį patraukėm tik kažkam įjungus šviesas.

Sekmadienį atsikėlėm kaip tik pietums, tad iškeliavom į keleto draugų rekomenduotą vietą – Pudel Bar. Pagaliau išilgai perėjome senamiestį, kuris, lyginant su Vilniaus, yra tikrai mažas. Pudel dieną kiek primena mūsų Soulbox. Neva sovietinis interjeras derinamas su šiuolaikiniu. Vieta gera ir vietinių mėgstama. Muzika tarsi Neringos radijo, padavėjos malonios. Pasigardžiuodami valgėme trintų morkų sriubą, kurią nuoširdžiai rekomenduoju. Grįžę į hostelį kritome į lovas. Įveikęs kolegos iššūkį šlepete išjungti šviesą užsidirbau bokalą alaus. Žinojau, jog šis gebėjimas man kada nors pravers, tad užsnūdau su didele šypsena.

Atsikėlę radom pagausėjusį kambario kolektyvą. Šalia jau minėtų prancūzių, beje, studijuojančių istoriją ir kažko keliaujančių į Laplandiją, įsikūrė dvi Vilniuje besimokančios draugės – graikė ir lenkė. Iš visų savo „informatorių“ sekmadienio vakarui gavome tą patį pasiūlymą – Australijos dienos šventimą bare Red Emperor. Skambėjo pakankamai keistai, kad patrauktų mūsų dėmesį. Prikalbinom kambariokes keliauti kartu, bet laiko dar buvo apstu, tad šnekučiavomės šaltame kambaryje. Su kolega valgėm „Viru valgi“ – buvę Estijoje žino kas tai ir dabar šypsosi, o nežinantiems linkiu išbandyti. Prancūzaitės rašė draugams atvirlaiškius, tad paprašiau, kad ir man vieną parašytų – jį paštininkė atnešė bespausdinant šiuos atsiminimus. Beveik tris valandas prakalbėjome apie politiką. Daug naujo išgirdau iš graikės – apie fašistus ( nacionalistus? ) jų parlamente, protestus Atėnuose, kuriuose ji pati dalyvavo. Kolega tuo tarpu greitai išnyksiančius 10 litų iškeitė į 5 eurus, o prancūzė rodė savo vairuotojo teises ir aiškino, jog jos prosenelio vardas Peugeot..

Vakarėlis įsisiūbavo, į barą iškeliavom tik po antros. Bet tikrai neatėjom per vėlai. Džem Pub‘o ir rokerų baro mišinys, neabejotinai vienintelė taip vėlai veikianti vieta visame mieste. Komanda išsiskirstė kas kur. Šypsojausi matydamas kolegą bemaž sėkmingai aiškinantį savo australišką kilmę. Pats naudojausi proga pafilmuoti, o į kadrą patekti norėjo daug kas. Lietuviai pirmadienio paryčiais Talino bare švenčia Australijos dieną. Kalbėjau visomis erazmus kalbų grupės kalbomis, visomis man ir atsakė. Pasigedau tik elektrinio rodeo, kuris čia turėjo būti, o gal kažkur ir buvo. Atgal Į hostelį paryčiais išėjom visi kartu, bet sugebėjom grįžti atskirai – baro link vedžiau aš,  tad mano kolega neturėjo žemėlapio, kažkur nuklydo ir pasakojo jau norėjęs registruotis kitame hostelyje. Pasijuokę ir pasitarę, jog abejų telefonai išsikrovę, tad nėra kaip užstatyt žadintuvą, užmigom. Tai buvo kvailiausias ir drąsiausias poelgis per visą kelionę, kadangi atsikelti reikėjo ne vėliau dešimtos ryto.

Vis dėlto nepramiegojom, atsisveikinom su kambariokais ir išėjom ieškoti pietų. Prieš vienuolika dirbo vienintelis minėtasis Pudel, tad ten ir patraukėm. Oras buvo kaip niekad gražus – saulėta, nevėjuota. Gėrėm kavą ir dėliojom vakarykščių prisiminimų puzlę, bet ir abiems sumetus krūvon detales liko daug skylių. Tai yra dar vienas gero vakarėlio bruožas.

Namo keliavom tarsi sapnuodami, tylomis. Galvoje turėjau tik du klausimus: Taline, kodėl tik dabar? bei kitą, žymiai svarbesnį: Taline, kada vėl..?

Lukas

The post Tomas ir Džeris Taline appeared first on ECOLINES blog.

Apie kelionę Vilnius – Talinas

Naujieji ECOLINES autobusai kursuoja visai patogiu laiku: Vilnius – Talinas išvažiuoja 22:00, Taline būna 6:50 ir atvirkščiai: iš Talino 22:00, o Vilniuje 6:30 – Taline gaunasi net 15 val! Beprotiška kelionė prasidėjo vakare, kai Vilniuj palijo, plaukė keliai ir mašinos. Likus 30 min iki autobuso neužsivedė ir mane į stotį turėjusi vežti mašina (matyt važiavimas per tą potvynį ir jai į naudą neišėjo), tai beliko labai skubėti į autobusą. Nuvykus į stotį, atrodė, kad visur tik užsieniečiai. Išvažiavo ECOLINES autobusas į Kijevą ir netrukus atvažiavo mūsiškis naujas Comfort+ autobusas į Taliną. Stiuardesė patikrino dokumentus ir labai nustebo, kai kuprinių į bagažo skyrių dėti nenorėjom. Bet ką ten dėsi, kai kuprinėje fotoaparatas, pagalvėlė miegui, vandens butelis ir pora sumuštinių:))

Pirmą kartą važiavau autobusu, kuris turėjo planšetę! Ne šiaip planšetę, bet su keliolika filmų (deja, atsimenu tik The Artist, nes taip apsidžiaugiau jį pamačius, kad kiti neberūpėjo), muzika, galima palandžioti internete, žiūrėti maršrutą, žaisti žaidimus (minesweeper ir kitus). Visą naktį, kad neblaškytų pašaliniai garsai, klausiau gražiosios Štrauso klasikos, o šita simfonija taip patiko, kad negaliu nepasidalinti: https://www.youtube.com/watch?v=WmXm5HUYWv8 .  Ji buvo pirma playliste ir man rodos taip greit užmigdavau, kad kitų ir nebesulaukdavau. Dar be planšetės buvo nemokama kava-arbata (visas automatas). Išbandžiau, tik pamiršau cukraus įsidėti, tai kava buvo kartoka ) Miegu nesiskundžiau, kojos, nors ir ilgos, laisvai tilpo, sėdynės atsilenkė. Tik nesupratau kelių keleivių, kurie bijodavo jas atsilenkti…

Rytinė saulė pro autobuso langą

Naktį tikrai kelis kartus buvau atsikėlus. Pirmasis buvo prie Rygos, kai važiavome pro Rygos potvynius (ne tik Vilniuje jų būna). O kitas kartas buvo, kai kažkokia keleivė 4 ryto pribėgus prie vairuotojo pradėjo šaukti: „-Where are we? Where is Tallinn? Why didn’t you wake up us??“ – matyt pagalvojo, kad pravažiavom Taliną, kai ant bilieto buvo aiškiai nurodytas atvykimo laikas 6:50, autobuse buvo laikrodis, o Talinas paskutinė maršruto stotelė. Buvo pikta, bet..visai apsidžiaugiau. Už lango kilo saulė, miškus gaubė lengvas rūkas, laukai skendėjo rytinėje šviesoje. Gražu:)

Talino autobusų stotis

Visi išlipę iš autobuso, nuskubėjo į stoties tualetą, nors jis ir buvo autobuse, bet vis tiek nusipraust-susitvarkyti norisi. Tualeto automatas pinigų nepriėmė, keitimo į smulkesnius automatas neveikė ir visi liko be rytinio nusiprausimo:)) Žmonės ištikti bėdos pradėjo bendrauti. Pasirodo niekas nežino kaip patekti į miestą. Taigi trumpa nuoroda:

Talino autobusų stoties adresas (Tallinna Bussijaam) Lastekodu 46, Tallinn. Išėjus per pagrindinį įėjimą reikia eiti tiesiai link šviesoforų (Tartu Maantee gatvės). Prie pagrindinio įėjimo yra pastatytas raudonas senoviškas autobusas, o priėjus Tartu Maantee reik sukti į kairę, link aukštų stiklinių pastatų. Man besisvečiuojant Taline, deja, nevažiavo tramvajai, mat buvo tvarkomi. Iki miesto važiuoja 2 tramvajus, išlipti reikia 4-oje stotelėje Viru. Tačiau paaukojus 30 min galima iki centro pėstute nueiti einant palei tramvajaus liniją. Geriausia pasiruošti namų darbus ir atsispausdinti žemėlapį iki centro, kadangi stotyje žemėlapių neradome.

Lankytinos vietos Taline

Praėję visą kelią iki centro, pamatę naująją Talino architektūrą, naujus prekybos centrus, bankų dangoraižius, įdomius gyvenamuosius namus priėjome miesto vartus. Planas buvo nueiti ant Tompea kalvos, tuomet į Turitų info centrą, mat šeštadieniais jis dirba nuo 9, pasiimti žemėlapį, išsinuomoti dviratį ir juo aplankyti Harbour muziejų, Kadriorg parką bei Pirita rajoną. Tačiau planai pasikeitė, nes 10 EUR už 6 dviračio valandas kažkaip nesinorėjo mokėti.

Pagrindiniai miesto Viru vartai (Viru Väravad) pasitinka visus turistus ir keliautojus viduramžiška išvaizda – pilkos plytos, raudonas smailus stogelis ir vijokliai ant sienų. Labai dailu! Vartų bokštai statyti XIV a. Ir jie yra vieninteliai išlikę originalūs statiniai iš visų bokštelių. Šie Viru vartai įėjimas į viduramžiškąjį Taliną ir pagrindinę gatvę, kuri veda link rotušės. Nuo vartų į abi puses yra Talino miesto siena, kuri driekiasi 1,9 km ir juosia visą senamiestį.

Talino centre buvome prieš 8 – nuostabu – žmonių vos vienas kitas, gražus rytinės saulės apšvietimas ir iškart patraukėme į Tompea Kalvą.

Pakeliui praėjome ir Nigulistės bažnyčią. Joje dabar įsikūręs meno muziejus. Jame eksponuojami bažnyčių reikmenys nuo viduramžių iki dabartinių laikų. Pačios bažnyčios fasadas labai panašus į Olevistės bažnyčios – labai lengva jas supainioti. Nėra įspūdinga architektūra, tik iškilęs jos bokštas atrodo gražiai Talino panoramoje.

Tompea kalva yra iškilusi virš Talino senamiesčio – jos aukštis 45 metrai, todėl nuo jos atsiveria tikrai gražus vaizdas. Yra 3 apžvalgos aikštelės: Kohtuotsa vaateplats,  Patkuli vaateplatvorm ir trečios pavadinimo neradau. Nuo kalvos matosi rotušė, Olevistės ir Nigulistės bažnyčios, jūra, uostas, Talino stogai. Žmonės kalba, kad lipimas į Olevistės bažnyčios (arba Olav’s Bažnyčia) bokštą visai ekstremalus: daugybė pakopų, laiptai statūs, o prasilenkiant vienas žmogus turi prisiploti prie sienos. Išbandykite, kaina tik 2 Eurai. Pati bažnyčia nukelia net į XIII amžių. Tai puiki vieta palydėti saulę )  Ant kalvos yra ir Tompea pilis (adresas Lossi plats 1a, Tallinn), pastatyta tarp 1767 ir 1773 metų. Dabar pilyje įsikūręs parlamentas, todėl patekt nelabai išeis. Prie pilies yra parkelis, kuriame galima pasivaikščioti ir visai šalia Aleksandro Nevskio Katedra.

Aleksandro Nevskio (Alexander Nevsky) katedra (adresas Lossiplats 10, Tallinn) išore išsiskiria iš viso Viduramžiško senamiesčio. Rožiniai fasadai, ortodoksiški skliautai. Katedra garsėja savo varpais, jų yra net 11, o didžiausias sveria 15 tonų! Kai priėjome soborą, jame vyko mišios, todėl teko dėtis ant galvos skarą, o viduje fotografuot draudžiama. Vidus nebuvo toks įspūdingas, kokį įsivaizdavau ir skaičiau. Daug įspūdingiau atrodo maža ortodoksų bažnytėlė Vilniuje pilies gatvėje. Katedra statyta 1900 metais Novgorodo princo Alexander Yaroslavich Nevsky garbei, kuris vadovavo 1242 m. mūšiui prieš Vokiečius ant ledinio ežero Peipsi, Estija.

Daugiau: http://www.nevsky.orthodox.ee/index.php/en/

Sveiki atvykę į turistų informacijos centrą

Pasibasčius pora valandų ant kalvos, nusileidome į centrą, kur jau savo darbą pradėjo Turistų informacijos centras ir jame gavome labai gerą žemėlapį, kuriame sužymėtos visos garsios vietos visame Taline ir papildomai pažymėta privalomas pamatyti sąrašas ir trumpasjų aprašymas:). Turistų informacijos centras yra prie pat Rotušės, adresu Niguliste 2/ Kullassepa 4, Tallinn. Planavome pradžioj eiti nuomotis dviračio, tačiau nusprendėme pataupyti 10EUR ir geriau nusipirkti bilietą į Laivyno muziejų!

Tikriausiai šiame muziejuje padariau daugiau nei pusę nuotraukų, nes laivai buvo superiniai! Lennusadam (Seaplane Harbour) muziejus įsikūręs tolėliau nuo centro, prie pat jūros. Iki jo gal 30 min. kelio, yra padarytas pėsčiųjų takelis. Muziejų sudaro 2 dalys: muziejus ir laivynas. Muziejuje eksponuojami įvairūs laivai, atrastas senas vikingų laivas, povandeninis laivas, po kurį galima pasivaikščioti, daug įvairiausios karo technikos, kurią galima išbandyti. Tikrai smagu pačiam pajausti, ką reiškia pačiam šaudyti į lėktuvus, valdyti laivus, ar persirengti jūrininko uniforma. Kita muziejaus dalis yra laivas Suur Toll. Jame galima pamatyti kaip gyvena ar gyveno jūrininkai, visas mažas kajutes, virtuves, katilus, dirbtuves ir kitus įrengimus. Kaina į angarus 5EUR, jei nori aplankyti Suur Toll laivą dar 5EUR. Muziejus tikrai įdomus, bet 10EUR (35Lt) truputėlį mažoka lietuviškoms kainoms:) Nors Taline viskas brangiau, todėl ir kaina jiems normali. Pavaikščiojus po šį didelį muziejų tikrai pakerta kjas, todėl kokį gerą pusvalandį praleidome žiūrėdamos į jūrą bei besimėgaudamos vaizdu

Apžiūrėję muziejų ir šiek tiek pailsėję, patraukėme link Kadriorg rūmų bei parko. Nuėjome kokius 4-5 kilometrus, kadangi neveikė tramvajų linija. Tikrai pavargome ir tik priėję parką, nofotografavę salelę iškart ėjome ilsėtis. Buvau šiame parke rudenį, tada jis stebino savo spalvomis, dabar – gėlynais ir žaliais medžiais. Šalia parko yra Kadriorg rūmai, čia stovintys nuo XVII a. Šalia rūmų yra labai gražūs medžių tuneliai bei gėlynai, viliojantys daugybę turistų.

Japoniškas sodas

Pasivaikščiojus po Kadriorg parką,iki autobuso išvykimo dar buvo likę 6 valandos, o jau beveik viską pamatėm! Netoliese buvo Japoniškas sodas, todėl pajudėjome link jo. Deja, paveikslėlyje atrodė daug geriau nei realybėje.Jame buvo tvenkinys,simpatiškas tiltelis, didelis balkųvas medis, daugybė akmenų sudėtų be skonio, labai daug skirtingų akmenų ir visatai padarė sodą tiesiog perkrautą. Po kelių minučių norėjome kuo greičiau iš jo dingti.Bet ne viskas taip paprasta. Kadangi takeliai buvo aptverti, teko eiti didelį lanką link išėjimo;D

Išėję greit pajudėjome link pajūrio. Pagaliau galėsime pailsėti nuo vaikščiojimo, o ir saulė išlindo ir 18 vakaro pradėjo kaitinti iki 28:)) Praėjome Rusalkos paminklą. Jis pastatytas laivui pavadinimu „Rusalka“, kuris 1893 m. plaukė iš Helsinkio į Taliną ir papuolė į didelę audrą. Deja, laivas taip ir nepasiekė savo tikslo – mirė 177 žmonės. Nuo šio paminklo prasideda Pirita paplūdimys, kuriame gerą valandą ilsinome kojas, kaitinomės saulutėje, žiūrėjome išplaukiančius laivus. Nuo paplūdimio matėsi Pirita rajonas, TV bokštas, daug burių ir Pirita uostas.

Grįžę nuo jūros ir Kadriorg parko, ojoj, kaip nejautėm kojyčių. Susiradom laisvą plotelį prie Rotušės ir sėdėjom gal kokią valandą. Talino  Rotušė yra vienintelė gotikinio stiliaus išlikusi Rotušė Šiaurės Europoje. Ji garsėja net 64 metrų aukščio bokštu. Rotušė paminėta 1322 m., tuomet buvo ji tik vieno aukšto, o 1404 metai pastatytas antras aukštas,kuriame yra skirtingų dydžių langai. Pati Rotušė yra netaisyklingo stačiakampio formos – viena siena ilgesnė už lygiagrečią sieną. Aikštėje dabar įsikūrę daugybė restoranų, kurie bando privilioti lankytojus autentiška viduramžių išvaizda. Čia verda gyvenimas: daugybė turistų, daugybė mergvakarių, vestuvių, dviračių ir taip toliau. Smagu tiesiog sėdėti ir stebėti gyvenimą aplink. Žiūrint nuo Rotušės į aikštę, dešiniajame jos kampe yra Senoji vaistinė.

Norėjom užeiti į Rutušės pastate įsikūrusį viduramžišką barą Komas Draakon.

Vakarėjantis Talinas

Pasėdėję gerą valandą po truputį patraukėme pasivaikščioti po senamiesčio gatveles. Atradome mažiausią Talino namą, seniausią gatvę, Talino sieną, ant kurios galima užlipti, daug simpatiškų namelių ir gatvės muzikantų. Iš lėto pradėjome keliauti į autobusų stotį. Saulėlydis tikrai gražiai nušvietė gatves ir viliojo daugybę fotografų:))

Autobusų stotį pasiekėme valanda anksčiau, nei turėjome. Bet jau taip nejautėm kojų, kad džiaugėmės galėdamos pailsinti jas ant suoliuko. Kol ilsėjomės ir saulė nusileido, o saulėlydis atsispindėjo ant dviaukščio autobuso stiklų. O kaip džiaugėmės kai mūsų autobusas atvažiavo! Pirmos į jį nubėgom. Norėjom ir kakavos pasidaryti, bet kojas taip skaudėjo, kad nesugebėjom iki automato nueiti ;D Tik kritom į sėdynes, pasiėmėm vairuotojo siūloma pledą, įsijungėme filmą ir smigome. Atsikėlėme Vilniuje ) Nesupratome net kur esame, kol susivokėme jau ir stotis buvo.

Na ir dar truputėlis gražiojo Talino gatvių vaizdų:

Jūratė

The post Kelionė į Taliną dienai appeared first on ECOLINES blog.

Į kelionę su grupioku Domantu leidomės per daug neplanavę ir su nusistatymu jog „plauksim pasroviui“– eisim ten, kur akys veda, o iš anksto rūpintis nusprendėm tik nakvyne.

Vilnių palikome vėlų ketvirtadienio vakarą, tačiau miegoti autobuse sekėsi sunkiai – iš esmės dėl to kaltinu nemokamą karštą šokoladą ir priešaky įtaisytą planšetę, prigrūstą filmų. Taline mus pasitiko nedidukė, bet labai jauki autobusų stotis ir vis dar miegantis miestas, todėl nusprendėm dar niekur neskubėti ir porą valandų nedrąsiai snūduriavom įsitaisę ant kušetės.

Linkėjimai iš Talino

Sulaukus, kol bent kiek įdienos, trumpam užsukom aplankyti buvusio mano auklėtojo ir tęsėm kelionę link hostelio – nuo stoties iki centro geros penkiolika minučių pėsčiom. Pakeliui beklaidžiojant užklydom ir į centrinę aikštę, kur dar tik rinkosi pirmieji lankytojai. Aikštės vidury pūpsojo tikra, nors ir kukliai pasipuošusi eglė. Na, taip bent jau pasirodė dieną – naktį viskas nusidažė gerokai ryškesnėm spalvom.

Pamatyti ir paragauti ko tik širdis geidžia buvo galima ir dieną – iš „nykštukų namelių“ buvo pardavinėjama kone viskas, ko reikia žiemai: rankų mezgimo  pirštinės, megztiniai, taip pat sovietmečiu dvelkiančios kepurės. Mus, alkanus po kelionės, viliojo užrašai „Glögg“ – karštas vynas bei keptų dešrelių kvapas. Nepirkom, nes kiek išgąsdino kainos, tačiau jo poros valandų paieškų supratome, kad Taline visur taip.

Talino senamiesčio mugė

Po kelių valandų klajonių po miestą, galiausiai atsidūrėme hostelyje, kur kelias valandas „nusmigę“ pasisėmėm energijos ateinančiai nakčiai. O naktis buvo ilga… Visų pirma, nusprendėme aplankyti visame pasaulyje populiarų „pub crawl“ – kur vietiniai gidai mums aprodė ne tik senamiesčio grožybes, bet ir leido pajausti Talino naktinį gyvenimą. Jau grįžtant namo, sutikome penketą bendraamžių estų, nešinų gitaromis, kurie, matyt, laukė pirmojo autobuso. Per trejetą valandų sužinojome turbūt daugiau apie Estiją, negu tikėjomės iš visos kelionės – ir kodėl taliniečiai nemėgsta pas juos prisigerti atplaukiančių suomių, ir kodėl taip viskas pas juos brangu (Taline vidutinė alga – virš 1100 eurų!). Kartu su mumis sulaukė ir pirmo, ir antro, ir turbūt dešimto autobuso, kol galiausiai išsiskirstėm aštuntą ryto.

Naktinis Talinas, viduryje – Tompėjos pilies sargai (tokių buvo bent 5)

Galiausiai vakarop nubudę, nusiprausę ir paplepėję su kambariokais, leidomės atgal į miestą ieškoti vietos pavalgyti. Apvaikščioję kone visą senamiestį ir aplankę vieną kitą muziejų, grįžome į vietą, kur pradėjome pirmą vakarą – „The Monk‘s Bunk“ hostelį, kuris vakarais virsta ir jaukiu baru (labai rekomenduoju nenorintiems ramiai leisti naktis). Čia susipažinome ir įspūdžiais apie gyvenimo ypatumus įvairiuose pasaulio kampeliuose dalinomės su kanadiečiu, grupele australų, taivaniečiu, Erasmus studentu iš Portugalijos ir daugybe kitų – žodžiu, tautų mišrainė.  Beje, sutikome ir lietuvę, dirbančią Taline – mažas tas pasaulis, vis dėlto!

Kitą dieną skaudančiomis kojomis darkart pasileidome į žygį po Taliną ir nuklydome į turbūt įspūdingiausią vietą mieste – Tompėjos pilį. Čia mums kiek sutrukdė planavimo trūkumas, nes turus po ją rengia tik pirmadienį-penktadienį. Vis dėlto, įspūdžių užteko – išvydome ir šventiškai papuoštą parlamentą, ir įspūdingą XIX a. Aleksandro Nevskio katedrą, ir dar keletą kiek kuklesnių bažnyčių.

Kairėje – Estijos parlamentas, dešinėje – Aleksandro Nevskio katedra

Jau grįžtant į autobusų stotį nusprendėm paskutinį kartą užsukti į centrinę aikštę. Sekmadienį veiksmas virte virė ir pamatėm nemažai to, ką buvom praleidę – ir gyvus elnius, ir degančius fakelus žongliruojantį atlikėją.

Kairėje – centrinės aikštės eglutė naktį, viduryje – vaikų piešiniai Kalėdų Seneliui, dešinėje – jau anksčiau matyti centrinės aikštės vaizdai

Mums ši kelionė atminty liks dar tikrai ilgai – tai buvo turbūt įspūdingiausias metų savaitgalis! Nors negaliu sakyti, jog vien dėl kalėdinės mugės derėtų keliauti į Estiją, tačiau Talinas – tikrai įspūdingas miestas, o mugė jį tik dar labiau pagyvina, tad kodėl gi nenuvykus dar iki jos pabaigos? Visiems dar nespėjusiems aplankyti kalėdinio Talino – vis dar ne vėlu, mugė veiks iki sausio 8 dienos!

Povilas.

The post Kitoks Talinas appeared first on ECOLINES blog.