The post „Ką valgo veganai?” Varšuvoje appeared first on ECOLINES blog.
]]>
Iki kito karto, Varšuva!
VIDEO filmas:
The post „Ką valgo veganai?” Varšuvoje appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>O jis ankstyvas – 6 valandą jau stovime pagrindinėje Gdansko autobusų stotyje ir pradedame nuotykius dar viename nuostabiame, nors ir lietingai nusiteikusiame, Lenkijos mieste. Gdanskas, kitaip dar vadinamas Trimiestis (drauge su Sopotu ir Gdynia) yra dar vienas uostinis, Baltijos pajūrio miestas, lygiai taip pat stipriai nukentėjęs nuo II-ojo pasaulinio karo, kaip ir Varšuva. Tačiau ne ką mažiau nuostabiai atkurtas, turintis ne vieną ir ne du traukos objektus. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Nakvynei užsisakėme „Grand hostel Gdansk“ jaunimo nakvynės namus. 8-viečiame kambaryje lovos kaina 40 zlotų, tačiau tik nuvykę buvome maloniai nustebinti, nes už tą kainą gavome 4-vietį kambarį palėpėje su labai patogiomis didelėmis lovomis, erdviomis rakinamomis dėžėmis daiktams ir puikia garso izoliacija. Dušų ir wc pakankamai, virtuvėje galima tiek greit užkąsti, tiek pasigaminti pietus, o indus už jus suplaus indaplovė. Dar vienas pliusas – ryte pateikiami „tradiciniai lenkiški pusryčiai“. Nėra jie kažkuo ištaigingi, bet pateikiami labai tvarkingai, akcentas – naminiai vafliai (lenk. „gofry“). Saugumas taip pat aukšto lygio, prie registratūros paliekami batai padeda išlaikyti švarą net ir labai lietingomis dienomis. Hostel’io vieta taip pat itin tinkama, vienas posūkis nuo pagrindinės senamiesčio gatvelės su visais barais, restoranais ir tiltu priešaky . Vienintelis neigiamas aspektas – matyt mažai kontroliuojamas apsigyvenančių asmenų amžius, nes kartais buvo galima pasijusti mokyklinukų savaitgalio išvykoje. Na, bet gal būtent dėl to ir kambarį gavome mažesnį, tuomet didelis pliusas už personalo teisingus sprendimus.
Taigi, susipažinę su gyvenamąja vieta, skubame į traukinių stotį ir keliaujame į didelį tikslą – Malborko pilį. Apie 40 minučių trunkanti kelionė žmogui į abi puses apie 30 zlotų, tačiau reikia pirkti iš anksto, internetu. Pats miestelis tikrai nėra kažkuo įspūdingas, nors sutvarkytas. Tačiau visas dėmesys čia didingai viduramžių piliai. Tiesa, nusiteikite už įėjimą atskaičiuoti dar 35 zlotus/asm. Už tai gausite mobilų gidą, kuriame keliaujant aplink pilį ir spaudžiant numeriukus pasakojama visa istorija apie patį pastatą, jame įsikūrusį malūną, virtuvę, pokylių sales, taip pat apie gausybę skirtingų ekspozicijų – gintaro, ginklų, išlikusių senųjų pastato detalių, baldų ir t.t. Iš dalies Malborko pilis turi daug panašumų į kitas to meto pilis – pavyzdžiui, Trakų. Bet vien dydžio skirtumas akivaizdus, tad aplankyti verta.
Nors oras nelepino, maišėsi lietus, vėjas, saulės spindulėlis ir tada dar daugiau lietaus, bet penktadienį lankytojų ten laaabai daug, gausios turistų grupės, o ir šeimos su vaikais, tad viską apeiti, pasigrožėti, įsiamžinti užtrunka. Žinoma, galima įsigyti suvenyrų, papietauti vietoje esančiose maisto kavinukėse.
O mes, labai kruopščiai viską iššniukštinėję, iš pilies bėgome į kitoje gatvės pusėje esančią piceriją. Nemaža, erdvi, tvarkinga ir nesausakimša. Užsisakėm 45cm picą dviems ir ją gavę savo nuostabos emocijomis prajuokinome net padavėją 
Ji buvo milžiniška, be proto skaniai kvepianti, storapadė ir labai gardi. Tokią įveikti iššūkis, bet pliusas lenkiškai picai
Pasisvečiavę Malborke grįžome atgal į Gdanską. Liūdniausia rudens dalis ta, kad labai jau greit pradeda temti, tad vaikščiodami Dluga gatve jau grožėjomis vakarėjančiu dangumi. Priėję Vyslą patraukėme pakrante – tai vienas įspūdingiausių Gdansko taškų, nes vakare čia sužibusios šviesos sukuria magišką vaizdą atsispindėdamos upėje. Būtina nepamiršti, kad upėje prišvartuotas garsusis „Soldek“ laivas, kitame krante stūkso juodasis „The crane“, gausu turistinių senovinių laivų, lauko kavinių ir nepakartojama bokštelių bei spalvotų namukų panorama.
Pasigrožėję ir atvėsę, užsukome į vietinį barą, išlenkti po bokalą pilstomo alaus. Čia nėra bėdos už 9-15 zlotų gauti 0,5 l bokalą skanaus, pagal pageidavimus šviesaus, tamsaus, rūkyto ar saldesnio alaus. Atmosfera irgi kitokia – žmonės čia susirenka pabendrauti, ne pavalgyti. Kitas taškas buvo vietinis bravoras. Tai prabangaus viešbučio restorane įsikūrusi mini alaus darykla, siūlanti tris rūšis vietoje virto alaus – jau vien dėl to verta užsukti. Tiesa, aplinka jau čia kitokia – daug vakarieniaujančių, taip pat stebinčių futbolo varžybas, bet net ir turistai užklydę to bokaliuko alaus nesijaučia ne vietoje. Galiausiai, nusprendę, kad pirmai dienai įspūdžių ir nuovargio bagažas jau nemažas, keliavome ilsėtis prieš kitą, ilgą, bet ne mažiau malonią dieną.
Ir tikrai, labai geras jausmas pabudus matyti šviečiančią saulę ir giedrutėlį dangų – juk keliaujame į pajūrį! Prikirtę tradicinių pusryčių, šokome į vietinio susisiekimo Trimiesčio traukinuką (kaip pas mus autobusai ar troleibusai) ir po 20 minučių jau žygiavome link jūros ošimo Sopote. Tie traukiniai važiuoja kas 15 minučių ir į abi puses kainuoja 8 zlotus – neblogai, tiesa?
Taigi, pasisveikinome su saulėtu paplūdimiu ir patraukėme į Sopoto vandens parką. Ten 3 val. vandens pramogų – 45 zlotai. 4 mažesnės ir 1 didelė sūkurinė vonia, pora nusileidimo takelių, plaukimo baseinas, lauko baseinas, ilga ir tikrai srauni upė bei kitos atpalaiduojančios pramogos. Esant šiltam orui, daug vietos maudytis bei degintis lauke. Tikrai ramesnis ir labiau atpalaiduojantis poilsis negu sausakimšuose mūsų vandens parkuose savaitgalį.
Išmirkę, atgaivinę sielas, keliavome atgal prie jūros. Per tą laiką spėjo jau ir lyt pradėt, ir vėl saulė lyst, patys nenuspėjamiausi orai, tad skėtis tikrai geras draugas
Vienas didžiausių pajūrio skirtumų nuo mūsiškio – ten nėra kopų. Keliauji miško takučiu, kerti dviračių, riedučių (!) taką ir keliauji tiesiog smėliu iškart. Labai daug prabangių lauko kavinių, užėmusių nemažą dalį to ir taip ne itin plataus paplūdimio ruožo ir galiausiai pasiektas garsusis 511,5 metrų ilgiausias medinis molas Europoje. Susimokėję už įėjimą (7 zlotai) žygiavome tolyn į jūrą. Jausmas ir vaizdas tikrai geras, tik vėjas nebuvo draugiškas, bet galima tverti.
O ir atsisukus į Sopotą, pastatų panorama graži.
Grįžtant pražygiavome pagrindine Sopoto Monte Cassino gatve, stabtelėjome prie „Šokančio namo“, užsukome į lenkišką burgerių tinklo užkandinę “Bobby burger“, kur mėsainiai tarp 15-20 zlotų, o skonis tikrai ne prastas. Galiausiai, stryktelėję į traukinuką pargrįžome atgal į Gdanską.
Kadangi jau vakaras, o pirmųjų Europos krepšinio čempionato varžybų Lietuva – Ukraina praleisti labai nesinori, užbėgame į dar vieną bariuką, ieškodami tiek naujų alaus skonių, tiek krepšinio transliacijos. Deja, pastarosios neradome, bet pats baras paliko puikų įspūdį. Alaus pasirinkimas neprastas, atmosfera tinkama ne tik dėl gausybės lankytojų, bet ir dėl tikrai draugiškų ir paslaugių barmenų. Gavome ne tik nemokamų užkandžių, bet ir nemokamo alaus – tiesiog tokia baro politika atsivežus naujų skonių . Buvo tikrai smagu, bet juk varžybų neradome, tad skubėjome į Hostel’į, griebėme poilsio kambaryje esantį nešiojamą kompiuterį ir sėkmingai palaikėme rinktinę!
Išaušus paskutiniam rytui, oras nežadėjo jokių gerų šypsnių, bet juk nėra blogo oro, svarbu nusiteikimas. Susipakavome daiktus, iškeliavome apžiūrėti Gdansko Rotušės, buvusio senojo Malūno.
Pietauti planavome labai populiariame “Tourists milk bar“, bet jo populiarumas toks, kad tiesiog nebuvo vietų. Tad žygiavome kitur. Mėgstantiems greitą maistą, Gdanskas išties rojus – kebabinių, picerijų ir ilgųjų „zapienkank’ų“ rasite ant kiekvieno kampo. Vėliau norėjosi pasižvalgyti į Gdanską iš aukštai, tad susimokėję (6 zlotai) kilome fizinės ištvermės reikalaujančius 400 stačių laiptukų aukštyn (80 metrų) į Šv. Marijos bazilikos bokštą. Panorama leidžia matyti daugumą artimesnių objektų, jūrą, tik nėra pakelta virš stogo, tad šiek tiek trukdo pats bažnyčios plokštumas.
Apsidairę, nusileidę žemyn (buvo žymiai lengviau ), keliavome į paskutinę pramogą – vandens taksi praplaukti Vysla ir vėl iš kito kampo pamatyti tuos pačius objektus. 10 zlotų kainuojanti kelionė (į vieną pusę), leidžia susidaryti kitokį įspūdį apie tas pačias vietas.
Pilnas maršrutas trunka apie 1,5val., plukdo į Westerplatte, tačiau dėl laiko stokos mes pasigrožėjome kanalo panorama, išlipome pusiaukelėje ir paržygiavome pakrante. Susirinkę daiktus, pripirkę lauktuvių, 19val. vėl įsitaisėme autobuso sėdynėse ir kartu su besileidžiančia saule atsisveikinome su praskriejusiu savaitgaliu, su svetinguoju Gdansku.
Tai nėra didelis miestas, kur kasdien reiktų belstis į vis kitą pakraštį ir vistiek sukt galvą, ar suspėsi viską pamatyt. Ne. Tai lengvam, romantiškam pasivaikščiojimui, tyram pasvajojimui ir neįpareigojančiam poilsiui puikiai tinkantis miestas, kurį Vysla dalina, bet neatskiria – tai neatsiejama dalis bendro Gdansko paveiksliuko. Kraukit kuprines, sėskit į autobusą ir praleiskite savaitgalį grožėdamiesi nerūpestingais Gdansko žiburiais.
Rima
The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Kodėl grįžčiau į Rygą? appeared first on ECOLINES blog.
]]>Melngalvių rūmai. Pastatyti dar keturioliktame amžiuje ir daug kartų restauruoti, kol galiausiai vaizdas dabar yra toks.
Koks jis yra viduje, nežinau, todėl čia dar viena priežastis grįžti ir įkišti nosį į tų rūmų menes. Iš išorės atrodo toks labai jau preciziškai nudailintas pastatas.
Kai vėl būsiu Rygoje, būtinai nueisiu į Latvijos Geležinkelių muziejų. Praeitą kartą lyg ir buvau, lyg ir ne. Beklaidžiodama pamačiau šitą muziejų ir įslinkau į vidų, įėjimas berods turėjo kainuoti 1.50 eu ar kažką panašaus, bet toje būdelėje, kurioje galima nusipirkti nieko nebuvo, o viduj, žiūriu, žmonės vaikšto, vaikai laksto paskui burzgiančius traukinių modeliukus, tai ir aš užėjau, apsižvalgiau, o už poros minučių žiūriu ateina tetulė tokia, bilietų pardavėja, tai išėjau lyg niekur nieko, nes „ai, ką jau čia pirksi tą bilietėlį“. Žodžiu, dabar turiu ateiti kaip dora turistė, nusipirkti bilietą ir viską apžiūrėti.
Labai norėjau užsikelti kur nors aukštai, kad pamatyti visą Rygą kaip ant delno. Bet taip gavosi, kad neužsikėliau, nes vienur nedirbo, kitur brangu, dar kitur, matyt, tiesiog neužėjau. Štai panoraminis Rygos grožis. Nuotrauka ne mano, paimta iš interneto tyrlaukių, bet kai fotografuosiu pati, pažadu, kad neatrodys prasčiau.
Beje, iš šitos bažnyčios tamsiu bokštu, galima pamatyti tą panoramą už 7 eu. (matematika tokia: 7 eu lygu dvi naktys mano hostelyje, Rygos centre). Čia yra Rygos katedra – irgi dėmesio vertas pastatėlis, nuotraukoj nesimato viso grožio, bet realybėj tikrai atrodo didingai. Šita bažnyčia yra vienas didžiausių ir seniausių viduramžių laikais pastatytų tokio tipo architektūros statinių visame Pabaltyje!
O į šitą bažnytėlę taip norėčiau įsėlint. Tuo metu, kai aš klaidžiojau senamiesčiu, ji buvo užrakinta. Labai gaila, nes neapžiūrėjau pastato, kuris prieš septyniolika metų buvo įtrauktas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Čia jau ne juokas, kai kalba eina apie pasaulinės reikšmės statinius.
Nufotografavau vieno labai ištaigingo pastato kampą, nežinau, kokios paskirties jis, nei kas ten viduje, bet reiktų išsiaiškinti šitą reikalą.
Sužinojau tik tiek, kad Rygoje vyrauja jugendo stilius ir čia būtų toks ryškus šito stiliaus pavyzdys. Architektūra išmanau tik tiek, kad “ čia gražu, o čia ne“, bet skaičiau, kad tai kažkoks baisiai mandras stilius, suteikiantis pastatams arogantiškumo, paslaptingumo, romantiškumo, ir kad tokių arogancijos ir romantikos pilnų pastatų Rygoje yra apie aštuonis šimtus, žodžiu arogancija tyko už kiekvieno kampo. Bet ji graži, tad nieko tokio.
Ir muziejų keletą tikrai dar aplankyčiau. Rekomenduoju nemokamą Latvijos karo muziejų. Jame vaidenasi.
Juokauju. Čia tik aš. Leidžia viską fotografuoti ten, tai naudojuos proga. Dar Rygoj vertas dėmesio Aviacinės technikos muziejus, ten visas gėris eksponuojamas po atviru dangum. Taip pat Gintaro muziejus, į kurį nueit verta tam, kad pažiūrėtume pas mus ar pas latvius gintaras gražesnis.
Jeigu toliau tęsiu lankytinų vietų sąrašą, dar vieno savaitgalio neužteks tikriausiai. Tai kol kas planuose būtų tiek. Tik turbūt vykčiau jau vėlyvą pavasarį ar vasarą, o tada be visų kultūrinių paveldų, galima pamatyt, kaip vasaroja latviai: šokiai, festivaliai, koncertai. Rygoj judesio neturėtų trūkti, taigi tik reikia surinkti draugų kompaniją, griebti autobusą ir riedėti šiaurės Latvijos link.
Tiesa, būčiau pamiršus. Taigi praeitą kartą minėjau, kad pirkau Rygos balzamo paragaut ir galiu pasakyt 10/1o. Super skanus yra juodųjų serbentų skonio Rygos balzamas, sumaišytas su persikų sultimis.
Priekā!
Indrė
The post Kodėl grįžčiau į Rygą? appeared first on ECOLINES blog.
]]>