The post „Ką valgo veganai?” Varšuvoje appeared first on ECOLINES blog.
]]>
Iki kito karto, Varšuva!
VIDEO filmas:
The post „Ką valgo veganai?” Varšuvoje appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Vienos dienos kelionė į Augustavą appeared first on ECOLINES blog.
]]>Pastaruoju metu tai „madinga“ šalis. Bet toli neplanavome važiuoti, tad paieškojau internete, ką galima netoli sienos įdomaus nuveikti. Ir taikiniu tapo Augustavas. Ten jau teko būti kelias valandas prieš kelerius metus ir pamatyti, kad miestas vertas dėmesio. Pirmiausia – dėl savo gamtos ir ežerų. Taip pat paplūdimiai, daug įvairių pramogų, viešbučiai – ir pigesni, ir brangesni. Žodžiu, rinktis yra iš ko.
Rugpjūčio pradžia, penktadienis (taip jau sutapo, kad būtent penktadienį visi turėjome laisvą dieną), ryte apie 8 val. išvažiavome iš Vilniaus. Po 3 valandų jau buvome vietoje, Augustave. Važiavome paplaukioti su laivu. Pasirinkti buvo iš ko, bet dar namuose išsirinkau Żegluga Augustowska. Pasirinkimas platus – yra ir vikingų laivų ir katamaranų bei kitų pasirinkimų. Turėjome galimybę rinktis iš 2 variantų – vienas reisas trumpesnis, o kitas – ilgesnis. Rinkomės pirmam kartui trumpesnį, iš anksto bilietus rezervavau internetu, pasiteiravau, ar galima atsiskaityti kasoje kortele (nes kelis kartus mažesniuose miesteliuose turėjau su tuo problemų). Atvykome kiek anksčiau, tad ramiai nuėjome atsiimti bilietų ir apžiūrėjome ekspozicijas. Verta pažymėti, kad ekspozicijų lankymas nemokamas kaip ir laivo-muziejaus. Ekspozicijoje pamatysime įvairius eksponatus, susijusius su Augustavo Kanalu bei kasdienio darbo įrankius arba ilgiausio reiso istoriją, nuotraukas, pavyzdžiui, kai Augustave lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
Atvyko mūsų laivas, tad jau susirinko nemažai žmonių. Užėmėme vietas laive, kad galėtumėme stebėti visą reisą. Mūsų laivas tai Serwy, jame telpa iki 200 žmonių (apie tiek ir buvo), kelionė pirmyn buvo įdomesnė, nes plaukė ir gidė, pasakojo apie Augustavo kanalą, šliuzus (tiesa, nelabai buvo girdėti, nes ji buvo kiek žemiau), bet svarbiausia – išgirdome.
Plaukėme ežeru Necko, o kai jau priplaukėme Rospuda, ten pamatėme nuogos moters skulptūrą. Pasirodo – tai nuoga Zosė. Apie ją yra įvairių legendų, bet labiausiai mums patiko ši: Joninių naktį mergina leido vainikus, kad pasisektų meilėje. Kai vainikas įstrigo tarp nendrių, Zosė įlipo į vandenį, norėdama „išlaisvinti“ vainiką, bet pati nuskendo. Beje, visos legendos apie šią skulptūrą su liūdnu galu. Kaip tik kai plaukėme, gidė turėjo puokštę gėlių ir arčiausiai jos stovėjusiam žmogui įteikė. Bet įteikė tam, kad žmogus mestų ją, nes pagal legendą, dabar, kas pataikys užmesti puokštę ant pačios skulptūros arba kuo arčiausiai jos – tam pasiseks meilėje.
Laukiant reiso taip pat galima užsukti ledų, tik vienas minusas, negalima atsiskaityti kortele. Nepaisant to, ledai skanūs, netoliese yra ir baras. O dėl maitinimo, tai tikrai kiekvienas ras sau tinkamą sprendimą, nes pasirinkimas yra nemažas. O dėl nakvynių – yra ir privačių apartamentų, o jei tikrai ieškote poilsio, tai rekomenduoju viešbutį Warszawa Spa & Resort. Šio viešbučio kainos ir didokos, bet aptarnavimas puikus, čia tikrai galima pailsėti. O lenkiškose grupinio apsipirkimo tinklalapiuose galima rasti ir nuolaidas apsistojimui šiame viešbutyje.
ECOLINES blogerė,
Aldan5
The post Vienos dienos kelionė į Augustavą appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>O jis ankstyvas – 6 valandą jau stovime pagrindinėje Gdansko autobusų stotyje ir pradedame nuotykius dar viename nuostabiame, nors ir lietingai nusiteikusiame, Lenkijos mieste. Gdanskas, kitaip dar vadinamas Trimiestis (drauge su Sopotu ir Gdynia) yra dar vienas uostinis, Baltijos pajūrio miestas, lygiai taip pat stipriai nukentėjęs nuo II-ojo pasaulinio karo, kaip ir Varšuva. Tačiau ne ką mažiau nuostabiai atkurtas, turintis ne vieną ir ne du traukos objektus. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Nakvynei užsisakėme „Grand hostel Gdansk“ jaunimo nakvynės namus. 8-viečiame kambaryje lovos kaina 40 zlotų, tačiau tik nuvykę buvome maloniai nustebinti, nes už tą kainą gavome 4-vietį kambarį palėpėje su labai patogiomis didelėmis lovomis, erdviomis rakinamomis dėžėmis daiktams ir puikia garso izoliacija. Dušų ir wc pakankamai, virtuvėje galima tiek greit užkąsti, tiek pasigaminti pietus, o indus už jus suplaus indaplovė. Dar vienas pliusas – ryte pateikiami „tradiciniai lenkiški pusryčiai“. Nėra jie kažkuo ištaigingi, bet pateikiami labai tvarkingai, akcentas – naminiai vafliai (lenk. „gofry“). Saugumas taip pat aukšto lygio, prie registratūros paliekami batai padeda išlaikyti švarą net ir labai lietingomis dienomis. Hostel’io vieta taip pat itin tinkama, vienas posūkis nuo pagrindinės senamiesčio gatvelės su visais barais, restoranais ir tiltu priešaky . Vienintelis neigiamas aspektas – matyt mažai kontroliuojamas apsigyvenančių asmenų amžius, nes kartais buvo galima pasijusti mokyklinukų savaitgalio išvykoje. Na, bet gal būtent dėl to ir kambarį gavome mažesnį, tuomet didelis pliusas už personalo teisingus sprendimus.
Taigi, susipažinę su gyvenamąja vieta, skubame į traukinių stotį ir keliaujame į didelį tikslą – Malborko pilį. Apie 40 minučių trunkanti kelionė žmogui į abi puses apie 30 zlotų, tačiau reikia pirkti iš anksto, internetu. Pats miestelis tikrai nėra kažkuo įspūdingas, nors sutvarkytas. Tačiau visas dėmesys čia didingai viduramžių piliai. Tiesa, nusiteikite už įėjimą atskaičiuoti dar 35 zlotus/asm. Už tai gausite mobilų gidą, kuriame keliaujant aplink pilį ir spaudžiant numeriukus pasakojama visa istorija apie patį pastatą, jame įsikūrusį malūną, virtuvę, pokylių sales, taip pat apie gausybę skirtingų ekspozicijų – gintaro, ginklų, išlikusių senųjų pastato detalių, baldų ir t.t. Iš dalies Malborko pilis turi daug panašumų į kitas to meto pilis – pavyzdžiui, Trakų. Bet vien dydžio skirtumas akivaizdus, tad aplankyti verta.
Nors oras nelepino, maišėsi lietus, vėjas, saulės spindulėlis ir tada dar daugiau lietaus, bet penktadienį lankytojų ten laaabai daug, gausios turistų grupės, o ir šeimos su vaikais, tad viską apeiti, pasigrožėti, įsiamžinti užtrunka. Žinoma, galima įsigyti suvenyrų, papietauti vietoje esančiose maisto kavinukėse.
O mes, labai kruopščiai viską iššniukštinėję, iš pilies bėgome į kitoje gatvės pusėje esančią piceriją. Nemaža, erdvi, tvarkinga ir nesausakimša. Užsisakėm 45cm picą dviems ir ją gavę savo nuostabos emocijomis prajuokinome net padavėją 
Ji buvo milžiniška, be proto skaniai kvepianti, storapadė ir labai gardi. Tokią įveikti iššūkis, bet pliusas lenkiškai picai
Pasisvečiavę Malborke grįžome atgal į Gdanską. Liūdniausia rudens dalis ta, kad labai jau greit pradeda temti, tad vaikščiodami Dluga gatve jau grožėjomis vakarėjančiu dangumi. Priėję Vyslą patraukėme pakrante – tai vienas įspūdingiausių Gdansko taškų, nes vakare čia sužibusios šviesos sukuria magišką vaizdą atsispindėdamos upėje. Būtina nepamiršti, kad upėje prišvartuotas garsusis „Soldek“ laivas, kitame krante stūkso juodasis „The crane“, gausu turistinių senovinių laivų, lauko kavinių ir nepakartojama bokštelių bei spalvotų namukų panorama.
Pasigrožėję ir atvėsę, užsukome į vietinį barą, išlenkti po bokalą pilstomo alaus. Čia nėra bėdos už 9-15 zlotų gauti 0,5 l bokalą skanaus, pagal pageidavimus šviesaus, tamsaus, rūkyto ar saldesnio alaus. Atmosfera irgi kitokia – žmonės čia susirenka pabendrauti, ne pavalgyti. Kitas taškas buvo vietinis bravoras. Tai prabangaus viešbučio restorane įsikūrusi mini alaus darykla, siūlanti tris rūšis vietoje virto alaus – jau vien dėl to verta užsukti. Tiesa, aplinka jau čia kitokia – daug vakarieniaujančių, taip pat stebinčių futbolo varžybas, bet net ir turistai užklydę to bokaliuko alaus nesijaučia ne vietoje. Galiausiai, nusprendę, kad pirmai dienai įspūdžių ir nuovargio bagažas jau nemažas, keliavome ilsėtis prieš kitą, ilgą, bet ne mažiau malonią dieną.
Ir tikrai, labai geras jausmas pabudus matyti šviečiančią saulę ir giedrutėlį dangų – juk keliaujame į pajūrį! Prikirtę tradicinių pusryčių, šokome į vietinio susisiekimo Trimiesčio traukinuką (kaip pas mus autobusai ar troleibusai) ir po 20 minučių jau žygiavome link jūros ošimo Sopote. Tie traukiniai važiuoja kas 15 minučių ir į abi puses kainuoja 8 zlotus – neblogai, tiesa?
Taigi, pasisveikinome su saulėtu paplūdimiu ir patraukėme į Sopoto vandens parką. Ten 3 val. vandens pramogų – 45 zlotai. 4 mažesnės ir 1 didelė sūkurinė vonia, pora nusileidimo takelių, plaukimo baseinas, lauko baseinas, ilga ir tikrai srauni upė bei kitos atpalaiduojančios pramogos. Esant šiltam orui, daug vietos maudytis bei degintis lauke. Tikrai ramesnis ir labiau atpalaiduojantis poilsis negu sausakimšuose mūsų vandens parkuose savaitgalį.
Išmirkę, atgaivinę sielas, keliavome atgal prie jūros. Per tą laiką spėjo jau ir lyt pradėt, ir vėl saulė lyst, patys nenuspėjamiausi orai, tad skėtis tikrai geras draugas
Vienas didžiausių pajūrio skirtumų nuo mūsiškio – ten nėra kopų. Keliauji miško takučiu, kerti dviračių, riedučių (!) taką ir keliauji tiesiog smėliu iškart. Labai daug prabangių lauko kavinių, užėmusių nemažą dalį to ir taip ne itin plataus paplūdimio ruožo ir galiausiai pasiektas garsusis 511,5 metrų ilgiausias medinis molas Europoje. Susimokėję už įėjimą (7 zlotai) žygiavome tolyn į jūrą. Jausmas ir vaizdas tikrai geras, tik vėjas nebuvo draugiškas, bet galima tverti.
O ir atsisukus į Sopotą, pastatų panorama graži.
Grįžtant pražygiavome pagrindine Sopoto Monte Cassino gatve, stabtelėjome prie „Šokančio namo“, užsukome į lenkišką burgerių tinklo užkandinę “Bobby burger“, kur mėsainiai tarp 15-20 zlotų, o skonis tikrai ne prastas. Galiausiai, stryktelėję į traukinuką pargrįžome atgal į Gdanską.
Kadangi jau vakaras, o pirmųjų Europos krepšinio čempionato varžybų Lietuva – Ukraina praleisti labai nesinori, užbėgame į dar vieną bariuką, ieškodami tiek naujų alaus skonių, tiek krepšinio transliacijos. Deja, pastarosios neradome, bet pats baras paliko puikų įspūdį. Alaus pasirinkimas neprastas, atmosfera tinkama ne tik dėl gausybės lankytojų, bet ir dėl tikrai draugiškų ir paslaugių barmenų. Gavome ne tik nemokamų užkandžių, bet ir nemokamo alaus – tiesiog tokia baro politika atsivežus naujų skonių . Buvo tikrai smagu, bet juk varžybų neradome, tad skubėjome į Hostel’į, griebėme poilsio kambaryje esantį nešiojamą kompiuterį ir sėkmingai palaikėme rinktinę!
Išaušus paskutiniam rytui, oras nežadėjo jokių gerų šypsnių, bet juk nėra blogo oro, svarbu nusiteikimas. Susipakavome daiktus, iškeliavome apžiūrėti Gdansko Rotušės, buvusio senojo Malūno.
Pietauti planavome labai populiariame “Tourists milk bar“, bet jo populiarumas toks, kad tiesiog nebuvo vietų. Tad žygiavome kitur. Mėgstantiems greitą maistą, Gdanskas išties rojus – kebabinių, picerijų ir ilgųjų „zapienkank’ų“ rasite ant kiekvieno kampo. Vėliau norėjosi pasižvalgyti į Gdanską iš aukštai, tad susimokėję (6 zlotai) kilome fizinės ištvermės reikalaujančius 400 stačių laiptukų aukštyn (80 metrų) į Šv. Marijos bazilikos bokštą. Panorama leidžia matyti daugumą artimesnių objektų, jūrą, tik nėra pakelta virš stogo, tad šiek tiek trukdo pats bažnyčios plokštumas.
Apsidairę, nusileidę žemyn (buvo žymiai lengviau ), keliavome į paskutinę pramogą – vandens taksi praplaukti Vysla ir vėl iš kito kampo pamatyti tuos pačius objektus. 10 zlotų kainuojanti kelionė (į vieną pusę), leidžia susidaryti kitokį įspūdį apie tas pačias vietas.
Pilnas maršrutas trunka apie 1,5val., plukdo į Westerplatte, tačiau dėl laiko stokos mes pasigrožėjome kanalo panorama, išlipome pusiaukelėje ir paržygiavome pakrante. Susirinkę daiktus, pripirkę lauktuvių, 19val. vėl įsitaisėme autobuso sėdynėse ir kartu su besileidžiančia saule atsisveikinome su praskriejusiu savaitgaliu, su svetinguoju Gdansku.
Tai nėra didelis miestas, kur kasdien reiktų belstis į vis kitą pakraštį ir vistiek sukt galvą, ar suspėsi viską pamatyt. Ne. Tai lengvam, romantiškam pasivaikščiojimui, tyram pasvajojimui ir neįpareigojančiam poilsiui puikiai tinkantis miestas, kurį Vysla dalina, bet neatskiria – tai neatsiejama dalis bendro Gdansko paveiksliuko. Kraukit kuprines, sėskit į autobusą ir praleiskite savaitgalį grožėdamiesi nerūpestingais Gdansko žiburiais.
Rima
The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Vroclavas: Nykštukų medžioklė rūke appeared first on ECOLINES blog.
]]>Pirmiausia norisi prisipažinti, kad šis miestas nustebino dar prieš atvykstant išties pigiomis viešbučių kainomis. Paieškojusi supratau, kad dvivietį numerį viešbutyje, miesto senamiestyje čia galima gauti už 30 – 40 Eur. Taip ir buvo, apsistojome už 29 eurus.
Jau prieš atvykdami žinojome, kad šiam miestui galime skirti ne itin daug laiko. Džiugino tai, jog Vroclavo centras puikiai apeinamas pėsčiomis, tačiau teko girdėti, jog miestas turi ir puikią viešojo transporto sistemą, kurioje yra 60 autobusų ir 25 tramvajų linijos. Bet viešuoju transportu mes nesinaudojome, mat mums puikiausiai patiko vaikščioti pėsčiomis.
Nors atvykus miestas mus pasitiko paskendęs rūke, tai tik dar labiau intrigavo. Nes dar prieš atvykstant buvome suplanavę leistis į paieškas – labai viliojo galimybė pamedžioti virš 300 visame mieste pasislėpusių gnomų ir nykštukų. Tad rūkas lyg ir paslėpė juos po tirštu dūmų sluoksniu ar kažkokiu magišku šydu, kuris tik suteikė dar daugiau spalvų šiam žaidimui.
Nedideli metaliniai nykštukai, išstatyti pačiose netikėčiausiose vietose. Patį pirmąjį sutikome visiškai netikėtai sustoję prie spaudos kiosko. Netyčia nuleidome akis, o ten – mažas žmogiūkštis skaitantis laikraštį. Labai nudžiugino ir paskatino spartinti žingsnį bei ieškoti toliau. Šių nykštukų mada Vroclave kilo po to, kai prieš keturiolika metų buvo pastatytas paminklinis nykštukas, skirtas atminti tokiais personažais sovietmečiu protesto akcijas rengusiems opozicionieriams. Dabar juos galima sutikti netikėčiausiose vietose: aikštėse, prie viešbučio ar baro. O 2016 m. prie Vroclavo universiteto turėtų atsirasti nykštukas ir su lietuviška simbolika.
Miesto širdimi galima būtų pavadinti centrinę aikštę (Rynek) ji – architektūrinis Vroclavo centras ir didžiausia miesto traukos vieta. Tai viena didžiausių miesto aikščių Europoje, kurią iš visų pusių riboja labai dailūs ir įdomūs pastatai. Aikštės ilgis yra 213 metrų ir 178 metrų pločio, ją iš keturių pusių supa 60 pastatų, o Iš aikštės vingiuoja 11 gatvių. Tai turistinio gyvenimo centras ir vieta, kurią privaloma aplankyti čia atvykus.
Pietinėje aikštės pusėje yra žavi gotikinė Rotušė, kuriame įsikūręs Miesto meno muziejus. Rotušės statybos prasidėjo 14 amžiuje. Tai vienas svarbiausių Vroclavo pastatų, išlikęs po Antrojo Pasaulinio karo. Visai šalia – Druskos aikštė (Solna) anksčiau čia buvo druskos turgus, o dabar čia pardavinėjamos gėlės. Aikštės viduryje stovi keistas fontanas, kurį užgožia galybė gėlių pardavėjų su kalnais žiedų, kuriuos čia sutikome net vėlų vakarą.
Kadangi Vroclave lankėmės sekmadienį, Šv. Jono Krikštytojo Katedra nedirbo, tačiau čia norisi grįžti ir dar kartą. Katedra pastatyta 13 amžiuje. Jos architektūra pribloškianti, be to, čia galima rasti didžiausius bažnytinius vargonus Lenkijoje. Tačiau labiausiai čia norisi grįžti, kad pasikeltume į bokštą liftu ir iš jo viršūnės pamatytume atsiveriančius nuostabius upės vaizdus.
Dar vienas įdomus objektas su panoraminiu vaizdu – Rynek aikštės šiaurės rytų pusėje esantis Šv. Elžbietos bažnyčios bokštas. Šis didelis ir įspūdingas viduramžių pastatas turi 90 metrų bokštą, iš kurio matosi nuostabūs senamiesčio vaizdai.
Dar viena vieta, kurios šį kartą neaplankėme, bet tikrai aplankysime kitą – Ostrow Tumski. Tai grupė salų, esanti Oderio upėje, su nuostabia Katedra ir kelių šimtų metų senumo pastatais. Čia rekomenduojama apsilankyti tiems, kurie nori romantiško vakaro ir pasivaikščioti paslaptingomis akmeninėmis gatvelėmis.
Pirmoji mūsų pažinis su žaviuoju Vroclovu praėjo nepastebimai greitai užsiimant beveik jau miesto simboliu tapusių nykštukų medžiokle, ji taip azartiškai įtraukė į tų mažyčių figūrėlių pažemėje paieškas, kad retai pakėlėme galvas į viršų, kad galėtume pasigėrėti žavia senamiesčio architektūra, o be to ir miestas buvo paskendęs rūke. Bet mes grįšim, vos tik ims trauktis žiema. Vroclavas tikrai to vertas.
Milena.
The post Vroclavas: Nykštukų medžioklė rūke appeared first on ECOLINES blog.
]]>