ECOLINES autobuso vidus

Nors kelionė buvo neilga, tačiau spėjome išalkti. Laimei, autobuse galima įsigyti užkandžių bei gėrimų. Taip ir padarėme. Sumuštiniai, kuriuos nusipirkome buvo sotūs, o stiuardesė aptarnavo labai maloniai. Po pietų, metas nusnausti… Nors sėdint priekyje, nėra taip šilta, kaip apsuptam kitų keleivių, tačiau autobuso personalas paskolina antklodžių bei pagalvių.

Pirma diena

Guten morgen! Mes jau Miunchene. Šis miestas kardinaliai skiriasi nuo nostalgiškosios Prahos. Tai dinamiškas, kosmopolitiškas miestas, kurį supa modernūs pastatai, o atstumai suryja nemažai laiko. Atitinkamai, vietą apsigyventi pasirinkome itin šiuolaikiškame „H2 Hotel Munchen Messe“ viešbutyje, toliau nuo centro. Pirmasis įspūdis – tai didelis keturkampis pastatas asfalto jūroje. Tiesa, situaciją bandyta išgelbėti didžiuliais baseinais kitapus gatvės, kurie gausiai apgyvendinti žąsimis bei antimis, tačiau šiuo atveju tai atrodo kiek keistokai.

Tiesa, viešbutis pateisino lūkesčius. Kambario interjeras dvelkia  „vandeniniu“ minimalizmu – tai yra, visur akcentuojamas vanduo. Kartas nuo karto imi ir pagalvoji, jog kažkas tave patalpino į mineralinio vandens butelį. Nors vietos kiek mažoka, tačiau viskas sterilu ir švaru, o, be to, galima mėgautis greitu internetu.

Įėjimas į „Dachau“ koncentracijos stovyklą

Apsipratusios naujuose apartamentuose traukėme į miestą. Čia neišsivertėme be viešojo transporto. Kai pagaliau perpratome vokiečių „tvarką“, mikliai sėdome į metro ir jau keliaujame į Dachau koncentracijos stovyklos memorialą. Čia galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą. Mums atiteko 726 maršrutas. Į didelį autobusą sulipo gal šimtas turistų iš įvairiausių šalių. Paradoksalu, tačiau visi susiglaudę judėjo link koncentracijos stovyklos teritorijos ir kažin ar kas tuo metu susimąstė, jog prieš maždaug 70 metų čia taip pat riedėjo sunkvežimiai, kupini keleivių, tik jau ne savo noru…

Apie tai ir dar daugiau mums papasakojo malonus gidas. Pasakomieji turai čia rengiami maždaug kas valandą nuo ryto iki gerokai po pietų. Tiek už juos, tiek už įėjimą mokėti nereikia.

„Dachau“ yra viena iš pirmųjų koncentracijos stovyklų Vokietijoje, įkurta 1933 metais. Per 12 veiklos metų joje kalėjo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių (virš 4000 jų buvo iš Lietuvos), per 40 tūkstančių jų žuvo. Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją.

Turą pradėjome nuo muziejaus, tada apžiūrėjome kalėjimo vienutes bei kankinimo kambarius, galiausiai ekskursiją baigėme krematoriumo ir „dušo“ aplankymu, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai. Jausmų bei klausimų apie žmogiškumo ribas galvoje susikaupė tikrai daug. Juos dar labiau suaštrino dokumentiniai filmai (nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms) bei nuotraukų ekspozicijos.

Po slogių istorijos pamokų pakartojimo norėjosi kažko pakilesnio, todėl nusprendėme aplankyti Bavarijos karalių rūmus (Residenz). Šie prabanga nenusileidžiantys Versaliui karališkieji apartamentai stūkso pačiame Miuncheno centre. Nors pirmosios pilies užuomazgos atsirado dar XIV amžiuje, vėliau palaipsniui plėtėsi ir gražėjo. Dabar jau tapę tikrais galiūnais, jie yra didžiausi miesto rūmai visoje Vokietijoje. Čia galima aplankyti daugiau nei 130 kambarių. Kiek jų apžiūrėjome mes net sunku suskaičiuoti, nes praėjus jau vieną atkarpą nuo puošnumo ir spindesio ima svaigti galva. Priėmimo, valgomojo, veidrodžių Residenz rūmų menėse talpinama galybė eksponatų, atskleidžiančių didingą Bavarijos istoriją. Didžiausią įspūdį paliko antikvariumo salė, kurioje gausu renesanso epochos freskų bei skulptūrų.

Po karališkos popietės nusipelnėme karališko pasivaikščiojimo nuostabiaisiais Miuncheno „Anglų sodais“. Jie vadinami miesto plaučiais, kadangi ištįsę ne vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių – Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti. Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre. Mes, žinoma, šiai avantiūrai nepasiryžome, tačiau paklaidžioti po gražiuosius sodus tikrai neatsisakėme.

Antra diena

Šią dieną pradėjome kur kas džiugesnėmis nuotaikomis, kadangi pro debesis pagaliau prasiskverbė saulė. Ką šiandien mums pasiūlys Bavarijos sostinė? Šis kraštas garsėja, ne tik Oktoberfestais, tačiau ir didinga stiprios monarchijos istorija. Todėl nenuostabu, kad Residenz tai ne vienintelė karalių rezidencija šioje vietovėje.

Dar įspūdingesni apartamentai driekiasi Miuncheno šiaurės vakarinėje dalyje. Nymphenburgo sodai, kuriuose ilgą laiką buvo Bavarijos karalių namai, yra vieni svarbiausių Miuncheno lankytinų vietų. Ši Wittelsbachų barokinė vasaros rezidencija iškilo dar XVII amžiuje ir palaipsniui išaugo į nuostabius rūmus. Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą.

Tiesa, pačių rūmų patalpos yra kiek mažesnės, negu Residenz, tačiau autentiškų botanikos sodų, kuriuose pasislėpusios vasaros vilos, arklidės bei įsiterpę vandens kanalai, dydis atima žadą.

Gražuolių galerija

Viena įspūdingiausių čia aplankytų ekspozicijų – Gražuolių galerija. Joje sukabinti 38 moterų portretai iš įvairių socialinių sluoksnių: nuo batsiuvio iki karaliaus dukros. Čia kabo ir šokėjos Lolos Montez, dėl kurios kilo 1848 metų Miuncheno revoliucija, atvaizdas.

Nymphenburgo sodus galima apsiekti metro linijomis: S1, S2, S4, S6, S8, išlipant stotelėje – Laim.

Ištrūkusios iš karališkų „džiunglių“ (kai kuriuose vietose šie sodai būtent tai ir primena, nes yra palikti visiškai gamtos priežiūrai, o nužengti nuo pėsčiųjų tako žmogui – ne valia) norėjome geriau susipažinti su Miuncheno senamiesčiu, todėl patraukėme į Marianplatz aikštę. Ją supa įspūdinga gotikos stiliaus rotušė ir kiti nuostabūs pastatai. Prie jos įėjimo pasitiko linksma miesto šventė, už kampo šurmuliavo mugė, o paėjėjus kiek toliau iškabos kvietė į nemokamą naktinį operos koncertą po atviru dangumi… Miunchene gyvenimas verda tikrai intensyviau nei Prahoje. Jau vien pirmoje dienos pusėje spėjome išvysti bent dvi taikias protesto akcijas: vieną prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, kitą – už laivsvę Palestinai. Žmonės čia labiau linkę išreikšti save bei savo požiūrį į tam tikrus pasaulinio masto dalykus.

Vokietija laimėjo pasaulio čempionatą!

Reiškiasi vokiečiai įdomiai ir „sirgdami“ už savo nacionalinę futbolo komandą – nuo milžiniškų trispalvių cilindrų iki visiškai nudažytų veidų – visi, rodos, gyvena tik šiandieniniu įvykiu. Jo, beje, laukia jau nuo 1990 metų, kai paskutinį kartą Vokietijos komanda buvo užkopusi ant čempionų pakylos. Gatvės tiesiog plazda nuo juodai raudonai geltonai atributikos – ir kuo toliau tuo labiau darosi karšta!

Dar prieš varžybas labai knietėjo aplankyti, bene, garsiausią Miuncheno pastatą – Frauenkirche, esančią į  vakarus nuo Marianplatz. Ši katedra iškilo vietoje Šv. Mergelės Marijos koplyčios – tai vėlyvosios gotikos palikimas. Bažnyčia pribloškia savo dydžiu. Pakilus į jos bokštų viršų galima pažvelgti į margaspalvę Miuncheno panoramą. Iš 99 m aukščio atsiveria net Alpių vaizdas. Du milžiniški bokštai priverčia gerokai atlošti galvą norint į juos pažvelgti iš apačios.

Frauenkirches interjeras pasižymi kuklumu, tačiau ganėtinai įdomiu vargonų skambesiu. Užsukusios pasižvalgyti iš vidaus pataikėme į mišias. Mūsų nuostabai jose dalyvavo nemažai žmonių – turbūt nesunku atspėti už ką vokiečiai taip karštai meldžiasi

Svajonių atostogautojos – Ugnė ir Justė

The post Kelionė į Miuncheną appeared first on ECOLINES blog.

Miuncheno „Anglų sodas“ – tai miesto plaučiai, nes įsikūręs vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. O tiksliau  šio parko plotas 3 km2.  Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių –  neoklasicistinė Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti.

Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre.

Patekimas:

Rūmai ir parkas įsikūrė pačiame centre, todėl ir iki jų atvažiuoti nėra sudėtinga pasinaudojus S2, S3, S4, S6, S7 U3, U6 metro linijomis.  Stotelė – Marienplatz.

Kaina:

Residenz muziejus ir rūmų lobynas yra mokami. Vienam žmogui 13 EUR. O pasivaiksčioti po Anglų sodą ir pasigrožėti Monopteros šventykla galima nemokamai.

• Adresas: Max Joseph Platz 3, Miunchenas.
• Daugiau informacijos: http://www.residenz-muenchen.de/englisch/residenc/

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post „Residenz“ rūmai ir „Anglų sodas“ appeared first on ECOLINES blog.

Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą, kiti pertvarkyti rokoko ir neoklasicistiniu stiliumi. Įdomu tai, kad rūmų dekoracijos daugiausiai susijusios su mitiniais motyvais – nimfomis. Ne veltui ir buvo praminti Nimfenburgo rūmais.

Rūmus supa dailus parkas, kuris buvo kruopščiai prižiūrimas, o 18 a. vid. Iš barokinio parko tapo klasikinio stiliaus sodas su simetriškais išdėliotom gėlėmis bei vandens kanalu.

Be rūmų, čia veikia ir keletas muziejų: Karališkųjų arklidžių, kuriame demonstruojamos didikų karietos ir porceliano fabrikas. Ši manufaktūra veikusi 18 a. vid., yra viena seniausių porceliano manufaktūrų Europoje. Dar vienas įdomus objektas – Badenburgo pastatas. Tai uždaras XVIII a. pr. baseinas su lankytojų galerija viršutiniame aukšte.

Taip pat yra keli mažesni rokoko stiliaus priestatai parke, botanikos sodas ir Palmių kavinė, kurioje galima atsipūsti ir aptarti įspūdžius.

Patekimas:

Nimfenburgo pilis pasiekiama viešuoju Miuncheno miesto transportu. Galima keliauti su S1, S2, S4, S6, S8 metro linijomis. Stotelė – Laim. Tada reikia persėsti į – Laim. Tada reikia persėsti į 51 maršruto autobusą ir važiuoti iki stotelės Schloss Nymphenburg.

Kaina:

Kompleksinis bilietas, su kuriuo galima patekti į visu Nimfenburgo pilies teritorijos muziejus ir kitus lankytinus objektus, žmogui kainuoja 11,5 euro. O žiemos sezonu 8,5 eurai.

1. Adresas: Eingang 19, 80638 München.
2. Daugiau informacijos: http://www.schloss-nymphenburg.de/englisch/service/contact.htm#

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post Nymphenburgo rūmai Miunchene appeared first on ECOLINES blog.

Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ („atminties“ parkas) bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją. Tai puikiai iliustruoja dokumentiniai filmai, kurių  nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms bei išlikę užrašai su nuotraukomis.

Verta paminėti ir tai, kad maždaug kas valandą čia vyksta pasakojamieji turai, kuriuos veda įdomūs gidai. Galima apžiūrėti kalėjimo vienutes, kankinimo kambarius, krematoriumą bei „dušą“, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai.

Patekimas:

Dachau miestelis yra nutolęs apie 30 km. Į šiaurės vakarus nuo Miuncheno centro. Iki jo  galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą.

Kaina:

Tiek pasakomieji turai, tiek įėjimas į stovyklą yra visiškai nemokami.

• Adresas: Alte Römerstraße 75, 85221 Dachau.
• Daugiau informacijos: http://www.kz-gedenkstaette-dachau.de/index-e.html

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post Dachau koncentracijos stovykla appeared first on ECOLINES blog.

Kiek bevažiuotum į Bavariją vis gali rasti kažką naujo… Ko per vieną savaitę tikrai neapžiūrėsi. Miunchenas žavi senamiesčiu. Man asmeniškai įspūdį paliko Olimpijos bokštas (Olympiaturm) vien dėl galimybės į miestą pažvelgti iš aukštai. Esant Miunchene būtina aplankyti Dachau koncentracijos stovyklą. Labai verta užsukti ir į zoologijos sodą, kuriame galima praleisti visą dieną bežiūrint į įvairiausius gyvūnus ir jų tarpusavio bendravimą. Jeigu keliaudama turiu daugiau laiko ir mieste, kuriame lankausi, yra bent koks zoologijos sodas – visada stengiuosi aplankyti.

ECOLINES autobusas sustoja Miuncheno tarptautinių autobusų stotyje (München ZOB), nuo kurios yra viena stotelė viešuoju transportu (S-Bahn) iki geležinkelio stoties (München Hauptbahnhof), iš kurios traukiniu gali pasiekti galybę nuostabių Bavarijos miestelių. Šį syk pasirinkau galimybę apžiūrėti Miuncheno apylinkes. Žinau, pirma stotelė bus žavingasis Landshutas, kuris garsėja istoriniu festivaliu „Karališkosios Landshuto vestuvės“ (Landshuter Hochzeit).

Landshuto centre esanti Trausnico pilis stovi ant kalvos ir matoma iš visur, kad ir kur senamiestyje baklaidžiotum. O ir visas miestas yra labai ypatingas. Šioje pilyje gyveno lenkaitė Jadvyga Jogailaitė, kuri vaikystėje vasarodavo Lietuvoje, ir manoma, jog net mokėjo lietuvių kalbą, o Landshuto miestelis iki šiol švenčia jos vestuves: kas ketveri metai, visi miestelėnai persirengia viduramžių kostiumais ir švenčia šias vestuves. Apie šį miestelį mažai rašyta, o grožio – jis pasakiško ir yra visai netoli Miuncheno, jau 2016 m. Landshutas vėl švęs Karališkąsias vestuves, tad ir lietuviai galėtų traukti ne tik į jau mums gerai žinomą Oktoberfestą, bet ir pažinti, pamatyti ir patirti Karališkų vestuvių dvasią. Tik kartą per ketverius metus galima patirti Jadvygos Jogailaitės vestuves, kurios paprastai vyksta birželio pabaigoje – liepos mėnesį.

Virš 60 tūkst. gyventojų turintis miestas priklauso ir Rytų ir Pietų Bavarijai, įsikūręs jis ant Izaro upės kranto. Landshutas yra Žemutinės Bavarijos sostinė ir aplinkinio rajono centras. Čia net vėsiu oru miesto centrinėje gatvėje galima sutikti daug žmonių. Ėjome per ją paskubomis, mūsų tikslas – užlipti į Trausnico pilį ir nuo jos pasigėrėti miesto panorama.

Šiandien Trausnico pilyje įsikūręs restoranas, pokylių salė ir nedidelis renesanso dailės muziejus, į kurį galima pakliūti tik su ekskursija ir vokiškai kalbančiu gidu, tad mes apžiūrėjome pilies kiemelius, apėjome ją aplink ir iš skirtingų kampų gėrėjomės saulėlydžiu ir rudenėjančia miesto panorama.

Landshutą ir Trausnico pilį įkūrė Liudvikas I, Bavarijos kunigaikštis, 1204 m. Čia buvo jo rezidencija, vėliau, kai Bavarija skilo per pusę, Landshutas tapo Žemutinės Bavarijos sostine. O XV a. Kunigaikščio Jurgio vestuvės su Lenkijos princese Jadvyga Jogailaite 1475 m. buvo viena iš prašmatniausių švenčių viduramžiais. Skaičiau, jog Jadvyga Jogailaitė buvo labai graži moteris, mokėjo ar bent suprato lietuviškai. Vaikystėje ir jaunystėje karalaitė gyveno labai judriai, nes jos tėvai karalius su karaliene daug keliavo po Lenkiją ir Lietuvą.

J. Jogailaitės vestuvės Bavarijoje buvo prisimintinos ir festivalis pradėtas rengti 1904 m. o sakoma, kad šios vestuvės buvo tikrai prabangios – Jaunikis Liudvikas joms skyrė 60 766 Reino auksinų, o šios vestuvės įėjo į Bavarijos istoriją. Iš viso šventėje buvo laukta apie devyni tūkstančiai svečių. Sutuoktuvės įvyko Šv. Martyno bažnyčioje (Martinskirche).

Pasakojama, kad vienoje iš jos šoninių patalpų Jadvyga persirengė vestuvėms: nusiėmė jos veidą dengusį šydą ir ant galvos užsidėjo brangų vainiką su įvairiausiais brangakmeniais… Tos dienos vakarą šokiai vyko toje pačioje gatvėje esančioje Lanshuto rotušėje (Rathaus).

Kitą dieną Jadvyga gavo rytinę dovaną iš jaunojo – brangų vėrinį ir 10 000 vengriškų auksinų. Tą dieną po pietų vyko tikra vestuvių puota – patiekti 32 patiekalai. Vestuvėms papjauti 323 jaučiai, 1758 avinai, 1537 ėriukai, 490 veršiukų, 285 kiaulės, 684 paršiukai, 11 500 žąsų ir 40 000 vištų. Suvalgyti 194 345 kiaušiniai, 140 svarų razinų. Maistą gamino 146 virėjai. Pasakojama, kad visi Landshuto gyventojai, taip pat visi per vestuves atvykusieji į miestą, aštuonias dienas buvo maitinami kunigaikščio sąskaita.

Lanshuto rotušė (Rathaus)

Na o šiais laikais švenčiant festivalį svarbiausia diena yra sekmadienis, kai visas vestuvių paradas juda per Lanshuto senamiestį. Apie 2300 modelių dalyvaujančių parade yra Landshuto gyventojai, kurie atkuria laikotarpio autentiškumą ne tik apsirengę senoviniais vestuvių kostiumais, bet pavyzdžiui, kaip kad vyrai ir moterys belaukdami šventės nesikerpa plaukų, vietiniai pasakoja, kad miestelėnai į šventę eina ir be akinių, ir visaip kitaip bando atkurti viduramžių renginio modelį.

Blogerė Milena

The post Bavarija: Landshutas ir Miunchenas appeared first on ECOLINES blog.