Žiūrėjome begalę filmų (žanrų spektras išties platus, nuo PIXAR animacijos iki kriminalinės dramos apie naujos rinkos 1970 Amerikoje sukūrimą). Dainavome kartu su System of a Down ir gėrėme puodus arbatos – žodžiu, kelias neprailgo.

Manau, kad vienas iš būdų pažinti kitą šalį ir jos kultūrą yra maistas. Ragauti, ragauti ir darkart ragauti. Who eats alone, chokes alone – būtent dėl to vykome dviese. Taigi į Paryžių mus nuvedė noras atrasti.. tobulą crème brûlée. Crème brûlée yra tradicinis prancūzų desertas – jo pavadinimas verčiamas iš prancūzų kalbos kaip „degintas kremas“ – dėl traškios plutelės, saugančios šaltą kremą. Išgauti tobulą plutelę yra iššūkis kiekvienam konditeriui, o jei pažįstate kokį asmenį, kuris tobulai uždegina cukrų namų sąlygomis, prašau, supažindinkite mus. Žinot, kokia buvo geriausia šios kelionės akimirka? Akimirkos, tiksliau. Tos sekundės, kuomet šaukšteliu beldi į crème brûlée plutelę, išgirsti duslų garsą ir tada ji suskyla – tai yra nuostabu. Kabini kremą kartu su plutelės gabalėliais, lėtai įsidedi į burną ir jauti, kaip viskas pamažu tirpsta. Tokių akimirkų gyvenime turi būti daugiau! Bandėm su Ieva atrasti tobulą crème brûlée ir žinote.. aš likau nusivylusi. Nusivylusi tuo, kad visi iki vieno iš ragautų buvo nuostabūs. Ir nusivylus tuo, kad gyvenu Lietuvoje, o šis dieviškas skanėstas bazuojasi Prancūzijoje. Nors, niekada negali žinoti..

Ahh, ruduo! Taip! Buvo +20, kai tuo tarpu gimtinėje daugiabučių gyventojai jau keiksnojo ledinius radiatorius. Eifelis naktį – žavu, bet mums užteko keleto minučių. Patraukėme prie elegantiškos Senos upės, kurią gaubia 35(!) tiltai, ir aš, kaip vandens stichijos asmuo, nutariau paliesti Senos vandenį. Noras, kaip suprantat, buvo nekaltas, bet vandenį paliečiau visu kūnu ir grakštūs prancūzai, sėdėję prie upės su vynu ir sūriu šoko manęs gelbėti, likau pakerėta, žinoma. Vakaras pasibaigė nusirenginėjant naktinio Eifelio fone – ar gali būti geresni įspūdžiai pirmąjį vakarą svetimoje vietoje? Saulėtą rytą ir ne mažiau saulėtą popietę praleidome Domaine national de Saint – Cloud parke, rinkdamos kaštonus ir bandydamos rasti išėjimą atgal. Tai labai dailus parkas su begale skulptūrų, fontanų, baseinų ir nuostabia Paryžiaus panorama. Šis parkas yra puiki vieta surengti pikniką su visais savo draugais ar padūkti su šuniu, iškelti festivalį ar giminės susitikimą – vietos apstu. Didžiulės kaštonų alėjos, ir, o dieve, kiek išėjimų iš parko. Jeigu neturite vietinio prancūzo šalia, patariu žymėtis kelią kad ir duonos trupiniais, nes vaizdinė atmintis niekaip nepadės. Vakarop slampinėjome po mažas Paryžiaus gatveles ir siuntėme atvirukus draugams bei mylimiesiems. Paryžiaus įžymybės.. Luvrui mums buvo gaila laiko, nors galėjome į jį patekti nemokamai – kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį visi Paryžiaus muziejai yra nemokami. Pasivaikščiojome jo kiemais, įspūdinga!

Ar kada klausėtės mažylės Edith Piaf? Skambant jos dainoms galvose patraukėm klaidžiot Pere la Chaise kapinėse su misija – atrasti Piaf kapą. Nors ir turėdamos žemėlapį užtrukome ilgiau, nei planavome, bet nė akimirkos nesigailėjome. Pakeliui sutikome J. Morrisoną ir daug kitų žymių žmonių, su visais pasilabinome. Žinote, kai žmonės bijo mirties? Ir tas nejaukumas ir šventa ramybė, kuri tvyro kapinėse, pilnose purvinų dirbtinių gėlių ir kapų, kurie labiau primena ne kapus, o gėlių darželius po daugiabučių balkonais? Tai viso šito Pere le Chaise kapinėse nėra. Tvyro jauki atmosfera, žmonės vaikšto laimingi ir pagarbūs, kapai minimalistiniai gėlių atžvilgiu ir verti dėmesio, žiūrint į juos kaip į skulptūras ar monumentus. Tikrai vertas dėmesio objektas Paryžiuje!

Mūsų dviejų dienų ir vieno šlapio vakaro viešnagė šiame mieste, pulsuojančiame stebuklinga ir užburiančia energija prabėgo greičiau, negu tikėjomės ir su mažyčiu gedulu širdyse keliavome atgal į Vilnių. Paryžiau, tu žavus. Mes dar grįšime!

ECOLINES blogerė Vitalija

The post Tobulo crème brûlée beieškant… appeared first on ECOLINES blog.