Šeštadienis, rugsėjo 24 d.

Pažintį su miestu pradedame nuo centrinės Rüütli gatvės. Joje daug parduotuvių, suoliukai su bangelėmis, gėlės. Užsukame į suvenyrų parduotuvę, kurioje daug medžio gaminių, iš tradicinių estiškų audinių (tokių spalvų būna moterų tautinio kostiumo sijonai) pasiūtų piniginių ar rankinių.

Kairėje pamatome bažnyčios bokštą, todėl sukame į Nikolai gatvę. Šv. Elžbietos bažnyčia buvo pastatyta XVIII a., kai to pareikalavo carienė Jelizaveta.

Paėjusios šia gatve į kitą pusę prieiname Uus gatvę, kurioje randame rotušę. Pastatas mieste stovi nuo 1797 m. Iš pradžių čia buvo pirklio rezidencija, vėliau komendantūra, o nuo 1839 m. – rotušė. Su labai gražiomis durimis. Panašių dar galima pamatyti ne tik šiame mieste, bet ir Taline. Šalia rotušės iš kiemo patenkame į turizmo informacijos centrą, kuris šiandien jau nebedirba. Kaltas ruduo t. y., pasibaigęs turizmo sezonas. Kol kas savaitgaliais jis dirba nuo 10 iki 14 val.

Mus sudomina vienas gražus pastatas, kuris pasirodo besąs seniausias visame mieste – kadaise čia buvo prieglauda ligoniams ir invalidams. Tai Seegi maja.

Pats seniausias miesto pastatas – Seegi maja

Netoliese, Vee gatvėje yra baroko stiliaus Jekaterinos bažnyčia.

Grįžtame į  Rüütli gatvę, pasifotografuojame prie fontano ir gražaus pastato su vėliava, kuriame įsikūręs administracinis teismas. Sutinkame vyruką su laikraščiu – tai paminklas Johanui Voldamarui Jansenui, kuris išleido pirmąjį laikraštį estų kalba ir yra Estijos himno žodžių autorius. Pasukame į Vana-Tallinna gatvę, kuri pro Talino vartus veda parko link. Talino vartai yra vieninteliai išlikę miesto sienos vartai Baltijos šalyse. Šalia – senojo miesto centro maketas, aukščiausias Estijoje fontanas.

Keliaujame į paplūdimį. Tokiu metų laiku nesideginsime ir nesimaudysime, bet pasivaikščioti ar pasėdėti ant vieno iš daugelio raudonų suoliukų, stebėti, kaip kiti važinėjasi dviračiais, tikrai smagu. Kaip ir pasivaikščioti ant maždaug 2 km ilgio molo akmenų tarp Pernu upės ir jūros. Tiesa, jūra čia ne visai „tikra“, tai ne Baltijos jūra, tik jos įlanka, todėl čia nėra didelių bangų, vėjo, užtat vanduo įšyla greičiau (pliusas vasarą, jei atvažiuotume maudytis). Ir šįkart jūra nuo kranto buvo kiek nutolusi.

Sekmadienis, rugsėjo 25 d.

Ryte pirmiausia susirandame kiemuose pasislėpusį raudonąjį bokštą. Tiesa, jo sienos visai ne raudonos, o baltos. Kadaise čia buvo kalėjimas. Vėliau keliaujame Kuninga gatve ir prieiname Koidula parkelį su fontanu – jame yra paminklas estų poetei Lidijai Koidulai. Netoliese – stačiatikių cerkvė. Prie Parnu viešbučio dar viena aikštė, joje yra paminklas, skirtas priminti, kad būtent šioje vietoje 1918 m. buvo paskelbta Estijos nepriklausomybė. Priešais autobusų stotį (taip, šitą rausvą medinį pastatą, į kurį visai neatkreipėme dėmesio vakar) – garvežys, paminklas Pernu siaurukui.

Mieste jau viską pamatėme, vėl keliaujame į paplūdimį. Vakar vaikštinėjome šalia molo – ten buvo moterų pliažas, kopos. Šiandien renkamės pagrindinį paplūdimį – pakeliui matome purvo vonių pastatą, paminklą estų muzikantui ir kompozitoriui Raimondui Valgrei.

Paplūdimyje yra vaikų žaidimų aikštelės, suoliukai, uždaryti kioskai, kurie turėtų veikti sezono metu ir pasiūlyti ledų, gėrimų, užkandžių, čiuožykla „Dramblys“, kavinės, fontanas, pakeliui –tualetas. Žodžiu, viskas, ko tik gali prireikti atėjusiam pasidžiaugti saule ir jūra. Trūksta tik persirengimo kabinų, bet vasarą jos tikriausiai būna. Kaip ir gultai – šiuos dalykus rasime kitų poilsiautojų nuotraukose internete, kai grįšime namo.

Į autobusų stotį grįžtame grožėdamosi medinėmis vilomis (daugelyje jų įsikūrę viešbučiai ar kavinės, taigi gera idėja ieškant nakvynės apsistoti būtent tokio tipo viešbutyje) ir saugodamosi gilių – mieste pilna ąžuolų, nuo kurių jos krenta. Pilna prikritusių ant žemės ir prašvilpiančių pro nosį.

Kainos kavinėje

Ką dar galima pamatyti ir nuveikti (mes nesilankėme, bet internete skaitėme arba pro šalį praėjome):

• Pernu Muziejus (Aida 3) kviečia susipažinti su miesto istorija nuo pat Akmens amžiaus. Ekspozicija interaktyvi, todėl nuobodu nebus. Bilietų kainos 4–6 Eur
• Šiuolaikinio meno muziejus (Esplanaadi 10) meno gerbėjams be ekspozicijų siūlo dar ir kavinę bei parduotuvę. Bilieto kaina 3 Eur
• L. Koidulos (Jannseni 37) muziejuje galima daugiau sužinoti apie šios poetės gyvenimą ir kūrybą. Bilietas 2 Eur
• Mini zoo (Akadeemia 7, įėjimas iš Vana-Tallinna gatvės pusės, šalia Talino vartų) lankstinuke „Parnu in your pocket“ rašoma, kad mielų gyvūnėlių čia nerasite – užtat gyvačių mylėtojams užsukti tikrai verta. Bilieto kaina suaugusiam – 7 Eur

Praktinė dalis

• Iš Vilniaus į Pernu važiavome Ecolines autobusu. Išvykome šeštadienį ryte 7.30, 12 val. buvome Rygoje ir persėdome į kitą autobusą, Pernu pasiekėme 14.30. Namo pajudėjome sekmadienį 15.05, vėl persėdome Rygoje, Vilniaus autobusų stotyje buvome 22.05.
• Nakvojome „Hommiku“ hostelyje (Hommiku 17), kurį nuo autobusų stoties skiria vos kelios minutės pėsčiomis. Viena nakvynė dviviečiame kambaryje kainavo 34 eurus, kambaryje turėjome savo virtuvės kampelį. Įsiregistruoti čia galima nuo 14 valandos, o kadangi autobusas atvažiuoja 14.30, labai patogu iš karto pasidėti kuprines, įsikurti ir tada patogiai keliauti apžiūrėti miesto ar džiaugtis pajūriu.
• Kainos. Turėjome savo virtuvėlę, todėl kavinėse nevalgėme. Tačiau kainas patyrinėjome: karštas patiekalas kainuoja apie 10 eurų, blyneliai, makaronai ar salotos 4–6, puodelis kavos – 2 eurus. Suvenyrų parduotuvėje estiškų raštų audinio piniginė 10, rankinė – 30 eurų.
• Visuomeninis transportas mieste yra, bet jo neprireikė, miesto centras nedidelis, viską apėjome pėsčiomis.

Tekstas blogerės: Dovilės
Nuotraukos: Justinos

The post Pernu: ramybė pajūryje appeared first on ECOLINES blog.