Vroclavas (Wrocław) vadinamas didžiuliu turistų dar neatrastu brangakmeniu – šis pietvakarių Lenkijoje įsikūręs miestas esančiame istoriniame Žemutinės Silezijos regione pasižymi žavinga architektūra, daugybe upių ir tiltų bei gyvybingu didmiesčio kultūriniu gyvenimu. Girdėjau, kad dar jį vadina ir lenkiškąją Venecija, nes miesto senamiestis įsikūręs 12-oje salų, kurias jungia virš 100 tiltų. Pasakoja blogerė Milena
Pirmiausia norisi prisipažinti, kad šis miestas nustebino dar prieš atvykstant išties pigiomis viešbučių kainomis. Paieškojusi supratau, kad dvivietį numerį viešbutyje, miesto senamiestyje čia galima gauti už 30 – 40 Eur. Taip ir buvo, apsistojome už 29 eurus.
Jau prieš atvykdami žinojome, kad šiam miestui galime skirti ne itin daug laiko. Džiugino tai, jog Vroclavo centras puikiai apeinamas pėsčiomis, tačiau teko girdėti, jog miestas turi ir puikią viešojo transporto sistemą, kurioje yra 60 autobusų ir 25 tramvajų linijos. Bet viešuoju transportu mes nesinaudojome, mat mums puikiausiai patiko vaikščioti pėsčiomis.
Nors atvykus miestas mus pasitiko paskendęs rūke, tai tik dar labiau intrigavo. Nes dar prieš atvykstant buvome suplanavę leistis į paieškas – labai viliojo galimybė pamedžioti virš 300 visame mieste pasislėpusių gnomų ir nykštukų. Tad rūkas lyg ir paslėpė juos po tirštu dūmų sluoksniu ar kažkokiu magišku šydu, kuris tik suteikė dar daugiau spalvų šiam žaidimui.
Nedideli metaliniai nykštukai, išstatyti pačiose netikėčiausiose vietose. Patį pirmąjį sutikome visiškai netikėtai sustoję prie spaudos kiosko. Netyčia nuleidome akis, o ten – mažas žmogiūkštis skaitantis laikraštį. Labai nudžiugino ir paskatino spartinti žingsnį bei ieškoti toliau. Šių nykštukų mada Vroclave kilo po to, kai prieš keturiolika metų buvo pastatytas paminklinis nykštukas, skirtas atminti tokiais personažais sovietmečiu protesto akcijas rengusiems opozicionieriams. Dabar juos galima sutikti netikėčiausiose vietose: aikštėse, prie viešbučio ar baro. O 2016 m. prie Vroclavo universiteto turėtų atsirasti nykštukas ir su lietuviška simbolika.
Miesto širdimi galima būtų pavadinti centrinę aikštę (Rynek) ji – architektūrinis Vroclavo centras ir didžiausia miesto traukos vieta. Tai viena didžiausių miesto aikščių Europoje, kurią iš visų pusių riboja labai dailūs ir įdomūs pastatai. Aikštės ilgis yra 213 metrų ir 178 metrų pločio, ją iš keturių pusių supa 60 pastatų, o Iš aikštės vingiuoja 11 gatvių. Tai turistinio gyvenimo centras ir vieta, kurią privaloma aplankyti čia atvykus.
Pietinėje aikštės pusėje yra žavi gotikinė Rotušė, kuriame įsikūręs Miesto meno muziejus. Rotušės statybos prasidėjo 14 amžiuje. Tai vienas svarbiausių Vroclavo pastatų, išlikęs po Antrojo Pasaulinio karo. Visai šalia – Druskos aikštė (Solna) anksčiau čia buvo druskos turgus, o dabar čia pardavinėjamos gėlės. Aikštės viduryje stovi keistas fontanas, kurį užgožia galybė gėlių pardavėjų su kalnais žiedų, kuriuos čia sutikome net vėlų vakarą.
Kadangi Vroclave lankėmės sekmadienį, Šv. Jono Krikštytojo Katedra nedirbo, tačiau čia norisi grįžti ir dar kartą. Katedra pastatyta 13 amžiuje. Jos architektūra pribloškianti, be to, čia galima rasti didžiausius bažnytinius vargonus Lenkijoje. Tačiau labiausiai čia norisi grįžti, kad pasikeltume į bokštą liftu ir iš jo viršūnės pamatytume atsiveriančius nuostabius upės vaizdus.
Dar vienas įdomus objektas su panoraminiu vaizdu – Rynek aikštės šiaurės rytų pusėje esantis Šv. Elžbietos bažnyčios bokštas. Šis didelis ir įspūdingas viduramžių pastatas turi 90 metrų bokštą, iš kurio matosi nuostabūs senamiesčio vaizdai.
Dar viena vieta, kurios šį kartą neaplankėme, bet tikrai aplankysime kitą – Ostrow Tumski. Tai grupė salų, esanti Oderio upėje, su nuostabia Katedra ir kelių šimtų metų senumo pastatais. Čia rekomenduojama apsilankyti tiems, kurie nori romantiško vakaro ir pasivaikščioti paslaptingomis akmeninėmis gatvelėmis.
Pirmoji mūsų pažinis su žaviuoju Vroclovu praėjo nepastebimai greitai užsiimant beveik jau miesto simboliu tapusių nykštukų medžiokle, ji taip azartiškai įtraukė į tų mažyčių figūrėlių pažemėje paieškas, kad retai pakėlėme galvas į viršų, kad galėtume pasigėrėti žavia senamiesčio architektūra, o be to ir miestas buvo paskendęs rūke. Bet mes grįšim, vos tik ims trauktis žiema. Vroclavas tikrai to vertas.
Milena.
