Prahą pasirinkome aplankyti vasario pradžioje, prieš pat Šv. Valentino dieną, tačiau oras buvo stulbinamai šiltas ir gražus. Nors keliavome dviese, romantika tai nekvepia, kadangi į kelionę įkalbinau vykti vieną savo seną, bet labai jau gerą draugę. Oras ten labiau priminė ankstyvą pavasarį, nei žiemą. Tačiau ne apie orą čia norėjau parašyti, o apie patirtus įspūdžius.
Nuostabiai patogiais ECOLINES autobusais iš Kauno į Prahą išvykome popiet, ir iš kart įnikome žiūrėti filmus.
Kelionė neprailgo, kadangi kitą rytą 10 val vietos laiku jau stovėjome Prahos Florence autobusų stotyje ir dairėmės “ogi kur mums čia pasukus“. Po keletą sekundžių trukusio šoko apsimuturiavome kuprinėmis ir patraukėme senamiesčio link. Iki tol nelabai rūpinomės vietine valiuta ir nesigailėjome, kadangi Prahoje ant kiekvieno kampo (netgi senamiestyje) puikuojasi iškabos „Change“, kuriose bet kada gali pasikeisti savo pinigėlius. Iki viešbučio buvo apie vieną kilometrą, pasirinkome ėjimą pėstute, kadangi norėjome pažioplinėti į apylinkes, o ir į viešbutį buvo kiek ankstoka. Pirmasis įspūdis atsidūrus Prahoje – kur rasti gatvės pavadinimą? Išmaniųjų technologijų pagalba žinojau, jog turime išlysti į „Kryžikova“ gatvę ir ji mus nuves iki viešbučio. Tačiau gatvės pavadinimą, pasirodo, ne taip jau ir lengva rasti. Pasirodo, Praha yra suskirstyta rajonais, o ant lentelės tiek ir parašyta: „Praha 1/23“, suprantu, jog esame pirmame rajone prie 23 namo, o kokia šalia einanti gatvė – lieka mįsle tiek man, tiek draugei.
Netrukome susigaudyti – ir jau keliaujame klaidžiomis Prahos senamiesčio gatvelėmis. Pirmiausia, ką priėjome – sinagogą Jubilejní (arba Jeruzalės sinagoga). Šis pastatas įspūdingas ne tik paauksuoti fasadu, bet ir turtingu vidumi. Gaila, į vidų patekti nepavyko (ne lankymo valandos), todėl vingiuojančiomis gatvėmis patraukėme toliau.
Mūsų viešbutis buvo įsikūręs Mustek rajone, Vaclavske aikštėje, kuri man iš dalies priminė Kauno laisvės alėją, tik tris kartus judresnę.
Šią aikštę užbaigia itin didingas pastatas – Nacionalinis (Narodni) muziejus. Realybėje jis yra tiesiog „wow“ – kai stovi šalia jo – gniaužia kvapą.
Taigi, atsikvėpusios šalia esančiame „Starbucks“ – keliavome toliau, kadangi labai knietėjo pamatyti kaip atrodys mūsų 4 žvaigždučių viešbučio kambarys. Pakeliui „selfie“ stiliumi įsiamžinome šalia Šv. Václava paminklo, kuris didingai joja ant savo žirgo.
Pasiekėme išsvajotą kambarį, dar labiau išsvajotą dušą ir lovas! P.s. kambaryje turėjome nuosavą virtuvėlę 
P.p.s. gyvenome 7 aukšte ir pro mūsų langus matėsi judrioji Vaclavske aikštė.
Atsikvėpusios viešbutyje, suskubome į miestą, kadangi popietė pasitaikė pakankamai šilta, patraukėme Vltavos upės link, ieškoti šokančio namo.
Beklaidžiodamos pakrante pamatėme didžiulį kalną ir kyšančius bažnyčios bokštus. Nutarėme trūks – plyš pamatyti, kas ten. Kiek paklydusios pradėjome kopti į didelį ir tikrai statų kalną.
Nutarėme trūks – plyš pamatyti, kas ten. Kiek paklydusios pradėjome kopti į didelį ir tikrai statų kalną. Keletas dešimčių laiptelių ir mes patekome į karališką Vysehrad sodą – viso pasivaikščiojimo metu mus lydėjo nuostabi ramybė, nedidelis kiekis turistų ir kvapą gniaužiantys miesto vaizdai.
Įspūdinga katedra, į kurią norint patekti, reikia pakloti apie 35 kronas (apie 1 Eur). Ir skubu pabėžti, jog čia studentiška kaina, todėl turintiems studentų pažymėjimus – labai patariu kuo greičiau išnaudoti Jums suteikiamas nuolaidas visose šalyse.
Pirma dienos pabaigą vainikavo vietinių barų vizitavimas. Pirmasis jų – kuriame mus pasitiko labai svetingas CEKARNA. Alaus kainos – labiau nei prieinamos, o maistas – tikrai skanus. Pirmosios dienos atradimas – marinuotų viščiukų sparnelių užkandis prie alaus su firmine baro duona.
Šių skanėstų paragauti ir Jums! Pirmosios atostogų dienos pabaigą vainikavo pasipliuškenimas viešbučio baseine ir pasikaitinimu saunoje.
Pailsėjusios minkštose lovose antrąją dieną paskyrėme tolimesnei kelionei – kadangi diena buvo neįtikėtinai šilta (+7 laipsniai pagal Celsijų) ir saulėta – nusprendėme apsilankyti Prahos zoologijos sode, kuris įtrauktas į geriausių Europoje zoologijos sodų sąrašą.
Prieš kelionę įsigijome trijų dienų visuomeninio transporto bilietą, kuris galioja visoms transporto rūšims (sumokėjome 11 Eur). Iš Prahos senamiesčio sodą pasiekti nėra taip jau paprasta – reikia važiuoti su metro, o vėliau sėsti į 122 Nr. autobusą. Tačiau Praha – turistų miestas, visur didžiulės iškabos ir nuorodos kaip patekti į norimus objektus. Taigi, dar geras 15 min. pavažiavusios autobusu – privažiavome zoologijos sodą, tuo pačiu metu pravažiavome ir Prahos botanikos sodą, tačiau tokiu metų laiku ten nelabai dar buvo į ką pažiūrėti. Tačiau zoologijos sodas – nenuvylė, juolab, kad studentiška kaina yra tik 150 kronų (apie 5 Eur).
Mes ten planavome praleisti gerą pusdienį, tačiau norint tikrai nuoširdžiai pasivaikščioti – patariu skirti visą dieną, kadangi sodo plotas tikrai didelis, o apžiūrėti – tikrai yra ką. Sodas įsikūręs Vltavos upės slėnyje, vasaros metu galima pasinaudoti keltuvu, kuris pakelia į viršutinę zoologijos sodo dalį. Nuo ten atsiveria nuostabūs miesto horizontai.
Antroji diena Prahoje baigėsi pasivaikščiojimu senamiesčiu (Stare Mesto) bei rotušės aikštės aplankymu.
Rotušėje knibždėte knibždėjo turistų, ypač jautėsi, jog daug turistų atvykę iš tolimų Azijos kraštų. Pire astronominio laikrodžio stovėjo nemenka eilutė, todėl negaišome laiko ir apžiūrėję patraukėme į šalia esantį rotušės bokštą.
Rotušės aikštė buvo kupina įvairiausių artistų, bandančių pralinksminti turistus vieni jų buvo labai juokingi, todėl nepraleidome progos su jais nusifotografuoti.
Iki vėlyvo vakaro vaikštinėjome po senamiestį, užklydome į alėją (Parižska), kurioje puikavosi tokios parduotuvės kaip „Burberry“, „Dior“, „Versace“ ir dar daug kitokių. Nuo vitrinų blizgesio net akys raibo. Prie kiekvienos parduotuvės durų stovėjo po vyrą su kostiumu lyg iš filmo „Sargybinis“. Kai jau visai susisuko galva nuo nematytos prabangos, pasukome į kitą skergatvį, kuriame buvo saldainių parduotuvė. Joje du vaikinukai įnirtingai maišė masę, kuri virto įvairiausių formų saldainiais, todėl nepraleidome progos pasmaguriauti desertais.
Antrosios dienos vakare viename Prahos skersgatvių atradome barą, kuris vadinosi „Karčema“ (originalo kalba „Krčma“).
Ši vieta pasirodė pakankamai tradicinis, todėl nusprendėme į jį užsukti. Šioje užeigoje pasijutome lyg viduramžiais – akmeniniai suolai uždengti natūraliais kailiais, o mediniai baldai buvo visur – net kriauklė buvo medinė.
Tačiau tuo vakaras nesibaigė – vakarop grįžome į viešbutį, išsipustėmė kaip tikros damutės (Prahoje į barą ar kavinę įprasta eiti su kedais ir džinsais, bent jau man susidarė toks įspūdis) ir patraukėme į netoliese esantį džiazo muzikos barą (Jazz Republic Live Music Club Praha). Studento pažymėjimas vėl išgelbėjo– į koncertą įėjome nemokamai!
Ir štai išaušo paskutinė diena, kai galime pamatyti tai, kas liko mūsų sąraše. O liko iš mūsų numatyto plano – tik garsiosios pilys, kitoje Vltavos upės kranto pusėje – Mala Strana rajonas. Iškart po karališkų pusryčių nurūkome į metro ir po keleto sustojimų esame vietoje. Tiesa, kitą kartą keliauti rinktumės tramvajumi, kadangi nuo metro sustojimo reikia apie 15 min. eiti pėstute.
Taigi – pasiekėme Prahos miesto pažibą – Šv. Vito katedrą.Ji tokia didinga, kad net nemokėjau nufotografuoti
Na, sunku apsakyti, kokia ji didinga, kai prieini šalia jos ar patenki į jos vidų. Tačiau prieš patenkant reikia susimokėti. Tačiau kaip ir minėjau, Praha yra labai patogi turistams, todėl šalia įsikūrusiame turizmo informacijos centre įsigijome bilietą (7 Eur) į visą pilių ir kitų pastatų įėjimų kompleksą. Žinoma, objektus galima rinktis ir susimokėti tik už pavienius įėjimus.
Kadangi Malo Strana pasiekėme daug anksčiau prieš vidurdienį, sukiojomės tol, kol sulaukėme 12 val. Tuo metu keičiasi pilies sargyba ir vyksta labai įdomi ceremonija.
Užkopus – vaizdas užgniaužia kvapą. Kaip ir kiekvienoje apžvalgos aikštelėje. Tačiau tai ir yra nuostabiausia – kai stebina kiekviena atostogų akimirka. Trumpai pasisvečiavusios bokšte, tais pačiais laipteliais leidomės žemyn. Nepatikėsite, tačiau leidžiantis galva sukasi dar labiau, nei kylant.
Kitas mūsų tikslas – auksinė gatvelė Prahoje.
Joje galima įsigyti unikalių rankų darbo suvenyrų, apžvelgti istorinius vaizdus, kurie atspindi viduramžių ir vėlesnių amžių gyvenimo ypatumus.
Auksinės gatvelės pabaigoje aplankėme kankinimo ir kalinių bokštą, kuris kupinas įvairiausių kankinimo prietaisų.
Kai pamatėme, jog laikas lekia beprotiškai greitai, susivokėme, laikas keliauti ieškoti garsiojo Karolio tilto, kuris mena XIV amžių. Pasivaišinę vietiniais užkandžiais (kepti bulvių traškučiai ant pagaliuko), kulniavome tilto link.
Pakelėje užsukumę į Kafkos muziejaus kiemelį pasivaišinome Prahos grogo gėrimu, pasigrožėjome gražiu dviejų vyrukų fontanėliu („Piss“). Įdomiausia yra tai, kad šie vyrai fontano vandeniu „rašo ant vandens“ paviršiaus žymiausių Prahos gyventojų citatas. Nusiuntus SMS žinutę, galima užsakyti, jog jie „išrašytų“ norimą žodį.
Dar valandėlę pasivaikščiojusios, pasiekėme Karolio tilto prieigą, kurią žymėjo du didingi bokštai. Ant šio tilto bet kuriuo metų laiku pilna įvairiausių menininkų, atlikėjų bei amatininkų.
Vieni piešia, kiti groja ar dainuoja, tačiau išmaldos prašantys „veikėjai“ greitai pašalinami policijos. Paskutinė diena pasitaikė vėsoka, todėl tik perėjusios tiltą skubėjome ieškoti šiltos vietelės užkąsti ir pailsėti.
Einant nuo tilto link senamiesčio, pasijutome vėlgi lyg kokiais senais gūdžiais laikais, kai žodinė ir kuo garsiau pasakyta reklama nulemia klientų skaičių kavinėje arba restorane. Į vieną tokių už sukome ir mes, nes norėjome vėl paragauti kažko tradiciško. Šį kartą skanavome Čekiško guliašo, patiekto firminėje duonoje.
Kiek pailsinusios kojas, vėl traukėme į kelią. Šį kartą buvo metas susirasti kokią suvenyrų parduotuvėlę ir pradėti kaupti lauktuves artimiesiems. Visuose be išimties Prahos miesto kampuose galima rasti Bohemia firminę krištolo parduotuvę, kurių vitrinose spindi įvairiausi stiklo gaminiai. Nuo jų – net akys raibsta.
Apsiginklavusios lauktuvėmis (tarp kurių puikavosi net 8 buteliai vietinio alaus!) nukulniavome į viešbutį ruoštis vakarui, kurį buvome suplanavusios dar prieš vykimą į Prahą. Idėją pakišo tinklalapis „Ką veikti Europoje“ – apžiūrėję, kad apsistojome visai netoliese Lucerna Music Bar, pasidomėjome, kokie renginiai vyksta jame tuo metu. Labai nustebome, jog kaip tik mūsų vizito Prahoje metu, vyks Prahos džiazo festivalio koncertai. Būtent paskutinį viešnagės vakarą į Lucerna Music Bar atvyko amerikiečių acapella grupė „Straight No Chaser“. Iš keleto asmenų gavusi rekomendacijas apsilankyti jų koncerte, neilgai dvejojusi, nusipirkau bilietą, kuris kainavo 15 Eur.
Ir tikrai nenusivyliau, buvome tokios patenkintos koncertu, jog kartotume dar ir dar. Pasirodymas buvo stulbinantis, įkvėpiantis, o šiltos atlikėjų šypsenos šildė visą tą vakarą. Didžiai mūsų nuostabai, „Straight No Chaser“ vyrukai po koncerto nusileido nuo scenos pabendrauti su savo gerbėjais. Jie nesivaržydami prisistatė, noriai klausinėjo anapus scenos esančių žmonių vardus, susipažinome, apkalbėjome Lietuvą ir, žinoma, pakviečiau juos apsilankyti ir mūsų krašte.
Tokių įspūdžių kupinos palikome Prahą. Labai laukiame kitos kelionės, kai bus šilčiau ir sužydės visi karališki sodai. Dar daug liko nepamatyta ir dar daugiau neaplankyta. Tačiau aš visada norėsiu čia sugrįžti ir dar kartą atsiminti geriausias savo žiemos atostogas.
