Iškeliauti nereikia laukti progos. Nežinomas vietas reikia ne pažinti, o atrasti. Na, dar ir sesijos pabaigą pažymėti reikia. Su tokia paprasta filosofija ir išsiruošėm praleisti savaitgalį Taline. Bene pirmą kartą žiemą traukiau dar giliau į šiaurę.
Į kelionę išsiruošėm dviese – aš bei mano vakarėlių kolega bendravardis Lukas. Jei trumpai, tai žmogus, kurį savaitgalį gali rasti smagiausiam sostinės vakarėlyje pirmoje eilėje šokantį viena daina į priekį, nes iš didžėjaus vartomos plokštelės jis jau niūniuoja kitą. Abu kaip labiau visko mėgstam gerą elektroninę muziką.
Kadangi kelionę planavau aš, penktadienį ryte iš Vilniaus pajudėjome tik numanydami, kur nakvosime tądien. Visa kita buvo nežinioje. Pirmenybę teikėm nakvynei svečiuose, o ne viešbutyje. Visgi labiausiai nerimą kėlė šaltis. Lietuvėlę palikome balansuojančią ties minus dvidešimt, o Taline turėjo būti penkiais laipsniais šilčiau ( juk netoli jūros ). Būtent dėl to aplankyti kažkokius architektūrinius pamiklus net minties neturėjome.
Bevažiuojant autobusu kilo idėja pasivadinti Tomu ir Džeriu, nes „labas, aš Lukas“ ir „aha, aš irgi Lukas“ skambėjo nepatikimai ir kiek juokingai. Kiek pamenu, niekas iš sutiktų žmonių nesuprato šios gudrybės.
Dviaukščiu autobusu važiavau pirmą kartą. Jausmas lyg būtum banginiui ant nugaros. Pirmą kelionės pusę praplepėjom, o kitą pramiegojom – laikas prabėgo daug greičiau nei tikėjausi. Kelionėje taip pat susipažinom su Vilniuje studijuojančia brazile Li. Naudodamasis proga išklausinėjau apie keliavimą Pietų Amerikoje – gal pravers. Kartais užkalbindamas nepažįstamąjį jautiesi kvailai, tačiau iš tiesų kvailiau yra paskui gailėtis, jog to nepadarei.
Išlipę Taline kalbinom vietinius, ieškodami, kur užkasti. Taip ir lieka neaišku, ar visi taliniečiai gerai kalba angliškai, tačiau į mūsų ,,excuse me“ atsiliepusios simpatiškos talinietės – tikrai taip. Juokinga buvo savo kolegos veide įžvelgti tą pačią mintį: reikėjo klausti ne kelio, o tiesiog ,,gal mums pakeliui?“ Tačiau mumis jau rūpinosi diena prieš kelionę atrastas Taline studijuojantis indas Aman, pasisiūlęs priglausti savo bendrabučio kambaryje. Nesinorėjo praleisti vienintelės užtikrintos nakvynės, tad įšokę į beveik tinkamą troleibusą netrukus buvome pas jį. Taip pirmu aplankytu objektu Taline tapo studentų bendrabutis, kurio su maniškiu net nėra ką lyginti. Mūsų naujas draugas buvo tikrai svetingas, nors ir kamuojamas slogos, prie kurios jis tikrai nėra įpratęs. Pakalbėjom apie mums tolimą kraštą Indiją, prisijungia jo buto draugas Dima, tad ištraukiam savo lauktuves abstarkčiu „green nines“ vertimu ir leidžiame sau atsipūsti. Netikėtai gaunu žinutę apie netoliese vykstantį vakarėlį mums nežinomam klube. Kai dabar pagalvoju, mūsų kelionės sėkmės paslaptis tikriausiai ir buvo „informatoriai“ – žmonės, kurie negalėjo mūsų priimti labai vėlai susisiekus per Couchsurfing, tačiau palaikę ryšį ir rekomendavę veiklas. Tai vietiniai žmonės, be kurių pagalbos nė pusės tiek, kiek aplankėm, nebūtume atradę. Iškeliavom į kelių savaičių naujumo klubą ULME, kuriame turėjo groti Cosmin TRG. Buvome patys pirmieji lankytojai, tad galėjom gerai apsidairyti. Sename fabrike dar tik ruošiamos patalpos – du barai, šokių aikštelė, keletas vietų pailsėti. Vieta tiko mėgiamam „four to the floor“ skambesiui – minimaliam techno. Pirmą kart įsitikinom, kaip vėlai Taline prasideda vakarėliai. Jei Vilniuje į klubą užsukti pusę pirmos yra kaip ir nebloga pradžia, Taline reiktų pavėluoti bent valandą. Pagrindinis atlikėjas ant scenos pasirodė jau po trijų. Nėra ko daugžodžiauti, nes nei kamera, nei akys tamsoje daug ko neužfiksavo. Bendradarbiavo tik ausys ir kojos. Sėkmingai išėjome, rodos, iš trečio karto, nes pastovėję gatvėje dar vis kažko sugrįždavom.
Po trumpo miego atsikėlę pas Aman išgėrėm kavos ir perpiet sukinėjomės tame pačiame Kristiine rajone. Šią šaltą šeštadienio popietę viename iš loftų turėjo vykti elektroninės muzikos, o vėliau ir būgnų mušimo pamoka. Šiaip ne taip suradę vietą, užėjome į senų sofų ir šiltos auros kambarį. Dekoras įkvėptas Havajų ir Indijos, ant vienos sienos lankas, kitur meškutės iškamša. Pamoka jau vyko, o vaikinas estas projektoriaus pagalba anglų kalba pasakojo, kaip naudotis muzikos kūrimo programa. Jo klausėsi penki mokiniai. Atrodė, jog, jei jiems būtų aiškinama skalbyklės instrukcija, jie klausytų su tokiu pat entuziazmu. Sunku papasakoti ten tvyrojusią nuotaiką. Spaudėme vieni kitiems rankas, šypsenos buvo šiltos, tačiau mūsų istorija „du studentai iš Lietuvos savaitgaliui į Taliną… vakar buvom geram vakarėlį… gal žinot, kur pernakvot galima..“ nelabai ką domino. Ir gerai. Sėdėjom, šnekučiavomės. Neabejojau, jog ši vieta nėra tarp turistų lankomų vietų, o ir mažai vietinių apie ją žino. Kaip supratau, tai eko-kažkokios organizacijos – nežinoma technika piešiančio būrelio – veganų būstinė. Kitos lofto patalpos taip pat jų sutvarkytos ir nuomojamos kaip studijos. „Humanos hipiai“, – pamaniau sau. Netrukus buvome pavaišinti sriuba ir nuostabia karameline manų koše už keleto eurų auką. Paskutinį kartą valgėme Subway sumuštinį vos atvykę į Taliną, tad ta košė man buvo šventa. Prasidėjo būgnų pamoka, artėjo pavakarė, tad tyliai išsinešdinom. Šitie žmonės man ilgai liks atmintyje. Iš jų galima išmokti daug duoti bei mažai imti. Peace and love and all that harmony – jie iš tiesų gyvena tokiomis nuotaikomis.
Pavakare buvome sutarę susitikti su este Loone, kurią radau couchsurfing dėka ir kuri taip pat negalėjo mūsų priimti, tad pakvietė tiesiog pasisvečiuoti. Pėdinome į artimesnį senamiesčiui rajoną. Priėję reikiamą namą susigriebėm, kad neturim buto numerio. Neatsiliepia, laiptinės durys užrakintos. Kvaila, kad paskutinį kartą su ja sukontaktavau tik trečiadienį. Juk planai tikrai galėjo pasikeisti. Šalta. Mums jau besisukant eiti centro link viena mergina priėjo prie laiptinės, ėmė ją rakinti. „Isn‘t your name Loone?“. „Yes“. Įdomu, kiek karmos taškų išnaudojom šitai sėkmei. Loone gyvena sename, bet erdviame keturių kambarių bute. Jos vaikinas kartu su metalo grupe išvykęs gastrolių. Ant sienos kabo smeigtukais išbadytas Europos žemėlapis. Vaišinomės vandeningu estišku alumi, kalbėjome apie keliones. Mergina labai daug tranzavusi, tris mėnesius gyveno saloje virš Islandijos, nes galvojo, kad tai „kieta“, tačiau saloje nebuvo „net medžių, vien akmenys ir sniegas“. Prancūzijos pasienyje ją pavežėjęs fūristas paprašė leidimo pamasažuoti pėdas, nes mokėsi kinezoterapijos. Ir nieko, geras masažas buvo. Paplepėjom, sušilom, planavom keliauti ieškoti nakvynės. Čia vėl nusišypsojo sėkmė ir Loone mus užregistravo į hostelį, kuriame anksčiau dirbo. Su jos rekomendacija nakvynė kainavo 7 eurus, nors šiaip jau planavome pakloti 10 ar 13. Padėkoję iškeliavom ir netrukus pirmą kartą pasiekėme senamiestį. Mūsų hostelis pavadinimu „Alur“ buvo pačiame centre. Kritome į lovas giliam keleto valandų miegui. Atsikėlus prieš vienuoliktą vakare dvi atsikrausčiusios prancūzės sakė, jog knarkiau.
Šeštadienio vakaro ( sekmadienio nakties? ) planas buvo daug žadantis vakarėlis „50 shades of House“ šviežioje vietoje Kohvik Sinilind. Įdomi vieta prie pat Talino gynybinės sienos, sujungta net iš kelių erdvių. Kavinė pavalgyti, tuomet mažesnė, lengvesnės muzikos salė bei didžioji salė, matomai buvęs kino teatras. Žmonės rinkosi lėtai, kai kurie veidai jau buvo matyti penktadienio vakarėlyje. Su kolega ėmėm trypti vos atėję. Reikia pagirti estus už apšildymą. Sukinėjomės pagal šiltą soulful house, vėliau girdėjom pasiilgto Moodymann klasikas. Vienu metu abejose scenose skambėjo Motor City Drum Esnesmble „Raw Cuts“. Muzikine prasme šitas vakarėlis išpildė visus lūkesčius. 13 grojančiųjų tikrai pasistengė pateikti visą asorti. Jau įnaktėjus nežinomas naujas mano didvyris dėliojo Lone ir Pepe Bradock plokšteles. Paskutinį kartą taip nuoširdžiai šokau Sattoje per DJ EZ, beje, su tuo pačiu kolega. Galbūt keista, jog rašau atlikėjus ir dainų pavadinimus, tačiau ir pats noriu tai atsiminti, o muzika mums, kaip jau sakiau, sudaro didžiąją gero vakarėlio dalį. Paskutiniuosius kūrinius klausėme vien iš monitorių kolonėlių, kadangi pagrindinis garsas pavargo, o į hostelį patraukėm tik kažkam įjungus šviesas.
Sekmadienį atsikėlėm kaip tik pietums, tad iškeliavom į keleto draugų rekomenduotą vietą – Pudel Bar. Pagaliau išilgai perėjome senamiestį, kuris, lyginant su Vilniaus, yra tikrai mažas. Pudel dieną kiek primena mūsų Soulbox. Neva sovietinis interjeras derinamas su šiuolaikiniu. Vieta gera ir vietinių mėgstama. Muzika tarsi Neringos radijo, padavėjos malonios. Pasigardžiuodami valgėme trintų morkų sriubą, kurią nuoširdžiai rekomenduoju. Grįžę į hostelį kritome į lovas. Įveikęs kolegos iššūkį šlepete išjungti šviesą užsidirbau bokalą alaus. Žinojau, jog šis gebėjimas man kada nors pravers, tad užsnūdau su didele šypsena.
Atsikėlę radom pagausėjusį kambario kolektyvą. Šalia jau minėtų prancūzių, beje, studijuojančių istoriją ir kažko keliaujančių į Laplandiją, įsikūrė dvi Vilniuje besimokančios draugės – graikė ir lenkė. Iš visų savo „informatorių“ sekmadienio vakarui gavome tą patį pasiūlymą – Australijos dienos šventimą bare Red Emperor. Skambėjo pakankamai keistai, kad patrauktų mūsų dėmesį. Prikalbinom kambariokes keliauti kartu, bet laiko dar buvo apstu, tad šnekučiavomės šaltame kambaryje. Su kolega valgėm „Viru valgi“ – buvę Estijoje žino kas tai ir dabar šypsosi, o nežinantiems linkiu išbandyti. Prancūzaitės rašė draugams atvirlaiškius, tad paprašiau, kad ir man vieną parašytų – jį paštininkė atnešė bespausdinant šiuos atsiminimus. Beveik tris valandas prakalbėjome apie politiką. Daug naujo išgirdau iš graikės – apie fašistus ( nacionalistus? ) jų parlamente, protestus Atėnuose, kuriuose ji pati dalyvavo. Kolega tuo tarpu greitai išnyksiančius 10 litų iškeitė į 5 eurus, o prancūzė rodė savo vairuotojo teises ir aiškino, jog jos prosenelio vardas Peugeot..
Vakarėlis įsisiūbavo, į barą iškeliavom tik po antros. Bet tikrai neatėjom per vėlai. Džem Pub‘o ir rokerų baro mišinys, neabejotinai vienintelė taip vėlai veikianti vieta visame mieste. Komanda išsiskirstė kas kur. Šypsojausi matydamas kolegą bemaž sėkmingai aiškinantį savo australišką kilmę. Pats naudojausi proga pafilmuoti, o į kadrą patekti norėjo daug kas. Lietuviai pirmadienio paryčiais Talino bare švenčia Australijos dieną. Kalbėjau visomis erazmus kalbų grupės kalbomis, visomis man ir atsakė. Pasigedau tik elektrinio rodeo, kuris čia turėjo būti, o gal kažkur ir buvo. Atgal Į hostelį paryčiais išėjom visi kartu, bet sugebėjom grįžti atskirai – baro link vedžiau aš, tad mano kolega neturėjo žemėlapio, kažkur nuklydo ir pasakojo jau norėjęs registruotis kitame hostelyje. Pasijuokę ir pasitarę, jog abejų telefonai išsikrovę, tad nėra kaip užstatyt žadintuvą, užmigom. Tai buvo kvailiausias ir drąsiausias poelgis per visą kelionę, kadangi atsikelti reikėjo ne vėliau dešimtos ryto.
Vis dėlto nepramiegojom, atsisveikinom su kambariokais ir išėjom ieškoti pietų. Prieš vienuolika dirbo vienintelis minėtasis Pudel, tad ten ir patraukėm. Oras buvo kaip niekad gražus – saulėta, nevėjuota. Gėrėm kavą ir dėliojom vakarykščių prisiminimų puzlę, bet ir abiems sumetus krūvon detales liko daug skylių. Tai yra dar vienas gero vakarėlio bruožas.
Namo keliavom tarsi sapnuodami, tylomis. Galvoje turėjau tik du klausimus: Taline, kodėl tik dabar? bei kitą, žymiai svarbesnį: Taline, kada vėl..?
Lukas
This entry was posted in Estija
