Sniegu apklotas Talinas

Kaip ir kiekvienas geras dalykas, kelionės turi vieną ydą – kartą paragavęs, negali sustoti. Tad mano, kaip visiškai žalios keliauninkės apetitas pradėjo sparčiai kilti, o dar nuostabiosios autobusų akcijos – galima keliauti ir pigiai, ir tikrai labai patogiai, ir dar pasimėgauti pravažiuojamų vietovių kraštovaizdžiu. Vienu žodžiu, tereikia daug daug noro, šiek tiek laiko ir beribės fantazijos. Tuomet ir pinigai nebus problema, ir kaskart atrasi vietų, kurias privalai pamatyti.

Laisvės aikštė Taline

Tad lygiai prieš du metus teko didelė garbė aplankyti paslaptingąjį Taliną. Tai buvo mano gimtadienio dovana – neprastai, tiesa? Tuo metu Lietuvoje žiema buvo panašesnė į gūdų rudenį, o jau pakeliui į Taliną susidūrėme su pūga ir tikrai žiemiškais vaizdais. Kadangi iš Vilniaus pajudėjome vakare, ankstyvą rytą jau trepsėjome Talino autobusų stotyje. Naktis autobuse buvo šiek tiek ekstremali, kuomet važiuojama viduriu kelio, skinamasis kelias per gausią pūgą, bet galima pasidžiaugti – vairuotojai tikri profesionalai, tad pro šoninį langą žiūrint, galėjai tiesiog mėgautis išsiilgta balto sniego skraiste.

Tompea kalva iš apačios

Žinoma, tik išlipus iš autobuso, mus pasitiko šiurpinantis vėjas. Ir nenuostabu, Talinas juk jūrinis miestas, turintis didelį uostą visai prie pat centrinės miesto dalies. Tad, nors šalčio buvo vos keli laipsniai, vėjas tikrai smelkėsi per kūną. Tokiomis akimirkomis įžvelgi labai didelį asmeninių kelionių planavimo privalumą – juk oro iš anksto nenuspėsi, dėl to geriau turėti keletą variantų ir mėgautis tuo, kas geriausiai pavyksta. Mes visiškai neskubėdami patraukėme per miestą, pasidairėme į dar kalėdiškai papuoštus medžius. Pirmasis įspūdis tikrai liko iki šiol – paslaptingas, viduramžius primenantis ramus ir tikrai labai gražus miestas.

Viru vartai

Apsistoję buvome „16 Eur” hostelyje. Kadangi kambarys buvo dvivietis, ramybės, erdvės tikrai netrūko. Dušas ir tualetas labai tvarkingi, nors pamenu, pirmą vakarą karštas vanduo greit baigėsi. Lova iki šiol įstrigusi kaip viena patogiausių – tik palietus kūnu čiužinį, iškart pajauti pabėgantį nuovargį. Kas dar buvo labai labai gerai – kas rytą galima eiti į pirtį ir baseiną nemokamai! Nors Taline tai daug kur populiaru, matyt, šiaurietiškas įprotis. Kas nuvylė – virtuvė. Jau nekalbu apie tai, kad nebuvo nei kavos, arbatos, bet nebuvo net elementariausių indų. Bet kaip sakoma, prie visko prisitaikai, tad jei kam įdomu detaliau:  http://www.16eur.ee/eng/firstpage/

Senamiestis, apsiklojęs sniegu – labai įspūdingas. Nors dienos ir buvo stipriai apniukusios, atrodė, kad dar neprašvitus jau temsta, bet tai suteikė savotiško unikalumo. Įspūdį darė ir senoviniais viduramžių drabužiais apsirengę, gatvėse praeivius kalbinantys restoranų šaukliai. Kadangi miestas dar buvo nenupuoštas, teko galimybė pamatyti ir pagrindinę miesto eglę (kuri buvo išgarsėjusi savo nuvirtimu dėl smarkaus vėjo).

Vaizdas nuo Tompea kalvos

Didelis Talino išskirtinumas – Tompea kalva, kuri pačiame centre. Ant jos užlipus, galima rasti ne tik pilį, kurioje įsikūręs Estijos parlamentas (Riikikogu) ir didysis Hermano bokštas, bet taip pat Aleksandro Nevskio soborą ir net penkias apžvalgos aikšteles, iš kurių atsiveria skirtingų miesto vietų panoramos. Apskritai, tos aukštos, pilko akmens sienos aplink senamiestį – labai įsimintinos. Nes įeinant pro didžiulę arką, šone tave pasitinka Storosios Margaritos bokštas. Visi šie pilkieji fragmentai raudonais stogais, paslėptais po sniego sluoksniu – tikrai šiaurietiškas žiemiškas miestas.

Miesto rotušė

Nors iš pradžių buvo planuota aplankyti Jägala krioklį, kuris tik apie 30 km nuo Talino, bet dėl žvarbių orų atsisakyta tokio žygio ir pasirinktas artimesnis – Piritoje esantis sugriautas Šv. Brigitos vienuolynas. Pėsčiomis, einant pajūriu, tuo pačiu paspoksant į uostą, aplankant „Russalka Memorial“ – angelą, skirtą atminti nuskendusį laivą, pasigrožint didžiuliais ledo varvekliais, susidariusiais ant turėklų, į vieną pusę gavosi apie 7-8 km.

Talinas įsikūręs prie pat jūros

Bet tikrai verta kiekvienos nuovargio akimirkos, nes tuo Talinas ir ypatingas, kad jūra čia taip arti ir tokia graži. Labai daug laivų, judesio. Tiesa, pakrantėse dominuoja aštrūs akmenys, tad vasarą pasideginti turbūt nėra populiaru, bet žiemą, kai tie akmenys pasidengę ledu – super vaizdas. Pats vienuolynas, tiksliau jo griuvėsiai – turi vaiduokliško žavesio. Sniego kai kur buvo net iki kelių, bet tos sienos tokios ir vienišos, ir tuo pačiu istoriškai pripildytos. Smagus žygis, nors ir vidury žiemos. Ypač gražu buvo einant atgal, kuomet jau temo, ir jūroje buvo pilna žybsinčių šviesų – laivų, keltų, pačio uosto.

Šv. Brigitos vienuolyno griuvėsiai

Laikas, kaip visada, tiesiog praskriejo. Ir tik vėl įsitaisius vakare autobuso sėdynėje, supranti – tikrai viskas. Atgal į Lietuvą, paliekant sužavėjusį, kitokį Pabaltijo miestą, į kurį dar būtina sugrįžti ir ne kartą. Bet pirmiausia, dėl krioklių ir smalsumo – koks šis žiemiškai mistinis miestas būna vasarą?

Rima

 

Šis įrašas patalpintas kategorijoje Estija

Parašykite komentarą