Pirmiausia, kodėl „Ecolines“? Atsakymas paprastas kaip dukart du- dėl tvarkaraščio. Traukinys iš Lietuvos į Latviją, tiksliau-iš Vilniaus į Daugpilį, kursuoja tik savaitgaliais. O „Ecolines“ tvarkaraštis labai patogus, bilietas kainuoja panašiai kaip keliaujant traukiniu, komforto lygis autobuse, sakyčiau, netgi geresnis nei traukinyje. Žmonės vengia keliauti autobusais, nes tarpmiestiniai autobusai dažnai būna seni, nepatogūs, nėra galimybės sustoti į tualetus. O štai „Ecolines“ autobusai pritaikyti ilgoms kelionėms, minkštos sėdynės turi daug vietos kojoms, veikia bevielis internetas, yra tualetas, kartais iš autobuso palydovės galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, pažiūrai du filmus-ir tu jau vietoje! Ausines filmams žiūrėti būtų gerai turėti savo-ne visada būna autobuse. Daugpilio autobusų stotis yra nedidelė ir nedaili, bet juk ten gyventi nereikės-nakvynei rekomenduoju rinktis „Hotel Latgola“ viešbutį vos 10 min kelio pėsčiomis nuo autobusų stoties.

Daugpilio „Šventoji lankytinų vietų Trejybė“ yra Daugpilio tvirtovė, „šmakovkos“ muziejus ir švino šratų liejimo fabrikas. Daugpilio tvirtovėje galima praleisti visą dieną, nes kasmet sutvarkoma po naują lankytiną atrakciją turistams-šiemet naujienos yra Pirmojo pasaulinio karo muziejus ir Medicinos ir kontracepcijos muziejus. Marko Rotko meno centras pristato ne tik šio žymaus žydų kilmės dailininko gyvenimą ir kūrybą, bet ir įvairius menininkus, šiemet čia pristatomi dailininkai iš mūsų Panevėžio. Jeigu iki Daugpilio tvirtovės važiuosite tramvajumi, atkreipkite dėmesį į naują paminklą netoli tramvajaus žiedo- tai laikrodžio formos paminklas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui, suteikusiam tuometiniam Dinaburgui miesto teises. Sukilimų istorijos vertintojams bus įdomu stabtelti prie paminklo pačioje tvirtovėje grafui Leonui Pliateriui, čia sušaudytam už dalyvavimą sukilime prieš carą.

„Šmakovkos“ muziejus pristato naminės degtinės istoriją Latgalos regione. Šiam, atrodo kontraversiškam, muziejui įrengti lėšų skyrė Europos sąjungos fondai. Kadangi Lietuvoje dabar įvedinėjame blaivybę, tai plačiau ir nebepasakosiu-nuvykite patys ir vietinis gidas atsakys į visus klausimus.

Švino šratų liejimo fabrikas atstovauja industriniam turizmui. Čia įdomu patekti, nes paprastai į veikiančius fabrikus lankytojai ne visada leidžiami. Tiesa, kiek ilgai veiks šis fabrikas-klausimas kybo ore. Jie lieja užsakymus kartą metuose, o nuo kitų metų -sakė fabriko gidas-Lietuva atsisako švino gamybos šratų (dėl nuodingos sudėties), todėl rinka susitraukia. Fabrikas plečia infrastruktūrą turizmui, čia vyksta įvairūs kultūros renginiai. O koks fabrikas be savo legendos? Šratų fabrike yra juodasis buhalteris Vasia, kritęs karjeros laiptais. Jis visada palieka turistams gerą įspūdį.

Kas dar? Piligrimams patiks bažnyčių kalva, su keturių konfesijų bažnyčiomis kaimynystėje. Judaizmo istorijos vertintojai gali iš anksto susitarti ir apžiūrėti Daugpilio sinagogą ir nedidelį muziejų. Latgalos zoologijos sodo gyventojai įvertins atneštą skanėstą- čia mielai lankytojų atneštas morkas kramto triušiai, jūros kiaulytės, žiurkėnai, o į lankytojus oriai pro storą terariumo stiklą žiūri ropliai ir šliaužikai. Per dieną sunku viską apžiūrėti, tikrai verta pasiplanuoti nakvynę. Ypač atidžiai reiktų rinktis kelionės datas, nes Daugpilis garsėja savo festivaliais, sutraukiančiais daugybę turistų, tarkime, liepą vyksta karo rekonstrukcijos festivalis, skirtas Napoleono epochai. Gražiai tvarkoma Lielais Stropu ežero pakrantė šiltojo sezono metu kviečia ilsėtis poilsiui skirtoje zonoje tiek pasyviai deginantis, tiek aktyviai karstantis medžių tiltais pramogų centre „Tarzans“.

Daugpilio rajonas irgi turi ką parodyti. Iš Daugpilio vietinio susisiekimo autobusu galima atvykti iki Sventes. Čia yra Jaunsvente Manor dvaras (dar vadinama Sventes Manor). Šiuos puošnius rūmus pasistatė grafai Pliateriai, o Pliaterių giminė Livonijoje žinoma nuo XIII a. Deja, dėl aktyvaus dalyvavimo sukilimuose prieš carą ši šeima neišvengė represijų. Visokių politinių vėjų mačiusiame dvare dabar veikia viešbutis su restoranu. Dvare pristatoma ir karinės technikos kolekcija, vienas iš tankų filmuotas legendiniame „Keturi tankistai ir šuo“ filme.

Visais atvejais ką pamatyti ir kaip nuvykti pirmąją turistinę pagalbą teikia Daugpilio turizmo informacijos centras (visitdaugavpils.lv).

The post Ką pamatyti Daugpilyje? appeared first on ECOLINES blog.

Dienos kelionės iš Vilniaus į Jelgavą logistika būtų tokia 07:30-11:45 Vilnius-Ryga ir 18:00-22:05 Ryga-Vilnius. Ryga ir Jelgava sujungtos traukiniu ir mikroautobusu. Aš patariu keliauti būtent mikroautobusu, nes jis atvyksta į Jelgavos centrą, o geležinkelio stotis yra praktiškai užmiestyje. Taipogi, rekomenduoju bilietus Ryga-Jelgava-Ryga įsigyti iš anksto, nes šie reisai labai populiarūs ir greitai išperkami.

Jelgavos smėlio skulptūroms šiemet sunaudota 1000 tonų smėlio, o vienai skulptūrai sukurti reikia penkių dienų. Šiemet Jelgavoje kūrė penkiolika menininkų iš septynių šalių: Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Belgijos, Ukrainos, Vengrijos ir Čekijos. Žiuri išnagrinėjo net penkiasdešimt penkis siūlomus smėlio skulptūrų eskizus ir atrinko penkiolika (su festivalio akcentu, kurio žiuri nevertina-šešiolika), kuriuos menininkai ir sukūrė iš smėlio. Šiemet festivalio tema-“Žvėrių karalystė“. Šiemet pirmąją vietą laimėjo Aleksandr Dkardenov iš Rusijos su skulptūra „Raudonoji knyga“, antrąją vietą laimėjo Jakub Zimacek iš Čekijos su skulptūra „Gvatės“, o trečiąją vietą laimėjo Oleksuy Poda iš Ukrainos su skulptūra „Draugystė“.

Visgi, jeigu Jelgavoje nesate buvę, patarčiau keliauti su nakvyne. Turizmo informacijos centras Jelgavoje turi turistinės informacijos lietuvių kalba. Galima aplankyti Kuržemės hercogų rūmus (tai-didžiausia baroko pilis Baltijos valstybėse) ir istorinę Kuršo hercogų laidojimo kriptą, Švč. Trejybės bažnyčios bokšto ekspoziciją ir panoraminę aikštelę, buvusią Akademiją Petriną (dabar-Gederto Eliaso muziejų), Latvijos geležinkelių muziejų. Jeigu pasiseks, galima pamatyti ir Jelgavos pievose besiganančius laukinius arklius. Miestelis kruopščiai tvarko upės krantines, yra viešasis miesto paplūdimys. Taigi, visai nesunkiai galima susidėlioti dviejų dienų pažintintię programą Jelgavoje. Sezono metu galima apžvelgti Jelgavos miestelį nuo vandens iš laivelio.

Turistinė informacija: http://www.visit.jelgava.lv/lt/
Nakvynė: Hotel Zemgale http://skzemgale.lv/en/hotel-in-jelgava/

The post Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis appeared first on ECOLINES blog.

Jau prieš paliekant Varšuvą, prisėdau populiariame Lokal Vegan Bistro; staliuko teko šiek tiek palaukti (sakė, kad dažnai taip nutinka). Nors buvau gan soti, tačiau nutariau dar „dėl visa ko” užsisakyti populiarų lenkišką užkandį – zapiekanka (15 zl) – užkeptą sumuštinį su tempeh, pievagrybiais, vegan sūriu ir majonezu bei kepintais svogūnais. Dėl manęs, to sūrio galėjo ir nebūti (dažnai jie sugadina, o ne pagerina reikalą). Bet čia juk drunk food, ir dar su tempeh. Todėl pagal šiuos kriterijus gauna dešimt balų. Vienintelė problema – kai valgai tokį sumuštinį blaiva(s), tenka stengtis neišsiteplioti veido. Nesėkmingai. Draugė sakė, kad kuomet zapiekankas kerta vakarėlių liūtai, tai nei patys rūpinasi padažuotais veidais, nei kas į tokius dėmesį kreipia

Iki kito karto, Varšuva!

VIDEO filmas:

The post „Ką valgo veganai?” Varšuvoje appeared first on ECOLINES blog.

Nevairuojantiems asmenims, ypač vilniečiams kaip man, patogiausias susisiekimas su Jelgava yra per Rygą, iki kurios galima atvažiuoti „Ecolines“ autobusu, o iš ten tęsti kelionę vietiniu maršrutiniu autobusu arba traukiniu. Rekomenduoju rinktis traukinį, nes jis šiek tiek patogesnis už maršrutinį autobusą, kuris būna mažas ir perpildytas. O iki Rygos tai net nepajutau kaip atvažiavau- „Ecolines“ planšetuose klausiausi muzikos, žiūrėjau filmus, naudojausi nemokamu Wi-Fi. Panašiai klostėsi ir kelionė namo iš Rygos. Pačioje Jelgavoje rekomenduoju pavalgyti bistro „Silva“, kuriame šiemet principingai tik latvių kalba buvęs meniu jau išverstas ir į lietuvių kalbą ir nebereikia rodytis pirštais užsisakinėjant. Nakvynės vietų irgi po truputį atsiranda,-panašu, kad Jelgava suprato, ant kokios turizmo gyslos sėdi, o nakvynės prireiks, jeigu norite likti iki fejerverkų, kurie paprastai griaudi apie 21.00 val.

Pora metų iš eilės šis festivalis buvo sublogęs, nes nebuvo deramai pasirūpinta minios valdymu ir ledo skulptūrų eksponavimu, todėl žmonės vien eilėje prie bilietų laukė po valandą laiko (pastaba-bilietus pigiau ir patogiau įsigyti internetu). Šiais metais buvo atsižvelgta į pernai ir užpernai metų klaidas ir padidinta festivalio zona, atsirado žymiai daugiau bilietų kasų, įėjimų ir išėjimų (išeinant nepamirškite užsidėti antspauduko, su kuriuo galėsite tą pačią dieną sugrįžti), veikė suvenyrų miestelis. Lazeriai raižė dangų be pertraukos, o pati Jelgava buvo išsipusčiusi kaip per Kalėdas. O jau pačios ledo skulptūros buvo neapsakomo grožio, aikčiojau iš nuostabos kas trys žingsniai. Jau žinau, kad kitais metais vėl čia atvažiuosiu!

Nežinantys nuo ko pradėti pažintį su Jelgava gali apie tai pasiteirauti ir gauti nemokamą miesto žemėlapį visomis savaitės dienomis net ir ne sezono metu dirančiame turizmo informacijos centre, esančiame buvusiame Švč. Trejybės liuteronų bažnyčios bokšte. Šiame bokšte yra ir apžvalgos aikštelė bei nedidelis muziejus apie krašto ir miesto istoriją.

Latvijos žemės ūkio universitetas įsikūrė buvusiuose Kuržemės hercogų rūmuose, kuriuos suprojektavo italų architektas F.B. Rastrelli. Šie rūmai mena vos dešimt metų (1730-1740) trukusį Annos Ivanovnos valdymą. Ji buvo Rusijos caro Petro I dukterėčia, ištekinta už Kuržemės hercogo, bet šis ėmė ir numirė pakeliui namo po vestuvinės kelionės metu. Likusi našle, Anna gyveno Jelgavoje (tada-Mintaujoje) ir atstovavo Rusijos dvaro interesus. Mirus paskutiniam vyriškos lyties Rusijos sosto įpėdiniui, didikų akys nukrypo į Anną- argi neturtinga, į provinciją ištekinta našlė nebus dėkinga už karūną ir neleis didikams valdyti kaip jie norės? Didikai skaudžiai suklydo, nes Rusijos cariene tapusi Anna valdė autokratiškai, o jai valdyti „padėjo“ jos mylimasis Ernstas Bironas, kuris tapo Kuržemės hercogu ir užsakė pastatyti dvi rezidencijas-vasaros rūmus Rundalėje ir žiemos rūmus Jelgavoje. Po Annos mirties Bironas buvo suimtas ir ištremtas, nors galiausiai, po dvidešimt dvejų metų tremties, reabilituotas. Jo palikuonims nebuvo lemta išlaikyti Kuržemės valdų, nes po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo valstybių sienos persibraižė ir atsirado Kuršo gubernija Rusijos imperijos sudėtyje, gyvavusi iki 1915 m. Du pasauliniai karai ir sovietmetis taipogi paliko savo žymė rūmų istorijoje.

Jelgavos miestas žavi sutvarkyta krantine, įdomios konstrukcijos pėsčiųjų tiltu ir Amžinojo Studento skulptūra prie jo, taipogi netrūksta jaukių kavinukių pasisėdėjimui. Rekomenduoju į Jelgavą atvykti visai dienai, o festivalių metu tai ir su nakvyne, nes tikrai yra ką pamatyti. O jeigu protingai pirksite „Ecolines“ bilietus, galite pasidaryti kelių valandų pertrauką Rygoje, kur galima pasivaikščioti gražiu senamiesčiu ar po garsųjį Art Nouveau rajoną, aplankyti lietuvių architektų suprojektuotą Nacionalinį Latvijos meno muziejų ar Rygos zoologijos sodą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio oficialus puslapis: http://festivali.jelgava.lv

Gerų kelionių!

The post Jelgavos ledo skulptūrų festivalis appeared first on ECOLINES blog.

Pradėkite nuo kelionės planavimo. Reikia įsigyti autobuso bilietą, o tai padaryti galima dviem būdais. Arba galime nueiti į agentūrą arba užsisakyti internetu. Žinoma, pastarasis variantas labai patogus, nes bet kuriuo paros metu galima rasti dominantį maršrutą ir nusipirkti bilietą. Jei norima pasirinkti patogią sau vietą (nes ne visi mėgsta sėdėti priekyje arba gale) tai geriau kelias dienas iki išvykimo nusipirkti bilietą, nes jei keliaujame savaitgalį tai paskutinę akimirką gali būti mažas vietų pasirinkimas. O jei važiuojate ne vieni, o su pora ar keliais draugais ir visi norite sėdėti šalia, tai tikrai verta iš anksto pasirūpinti bilietais.

Ecolines autobusai yra tikrai labai patogūs, švarūs, visada malonus ekipažas. Prie kiekvienos sėdynės yra planšetiniai kompiuteriai su filmais, muzika (o dabar ir pastebėjau, kad aubiobook‘ai yra), po sėdynėmis elektros lizdai. Kai kuriuose autobusuose sėdynės su specialiomis atramomis galvai, o tai labai patogu ilgesnėms kelionėms. Jei nepaėmėte su savimi nieko užkąsti, ne bėda, autobuse yra meniu ir galima užsisakyti ir užkąsti ir kavos/arbatos/vandens. Taip pat svarbu susipažinti ir su bagažo bei bendromis taisyklėmis.

O šįkart vėl pasirinkau jau kiek pažįstamą miestą – Balstogę (Bialystok). Ir kelionės tikslas buvo ne apsipirkimas ir ne miesto ar kažkokių objektų lankymas, o pietūs. Kodėl būtent pietūs – tuoj sužinosite. Bet pradėkime nuo pradžios. Pirmiausia tai bilietai. Važiuoju 15:15 val. kad vakare jau būti vietoje. Kelionė neprailgo, nes WiFi internetas autobuse yra, prisijungiau prie tinklo ir klausiausi mėgstamos radio stoties online. Kadangi viešasis transportas iki vidurnakčio dar važiuoja ir turėjau smulkių, tai iki namų nutariau važiuoti viešuoju transportu. Čia pažymėsiu, kad iš vairuotojo perkant bilietus reikia turėti lygiai 3,5 PLN (tokia kaina Balstogėje), o kai kuriose taksi galima atsiskaityti ir kortele. Ir po keliolikos minučių jau buvau namuose.

Orai matėsi nekokie, nes nors ir nelijo kai atvažiavau, bet visur balos buvo. Šeštadienį atsibudau, balos visur, kažkas su skėčiu, kažkas be jo, bet matėsi, kad orai nekokie. Tokiais orais nemėgstu vaikščioti po miestą, tad nutariau apsilankyti prekybos centre. Nors specialiai neplanavau kažko pirkti, bet jei jau esu šalia New Balance firminės parduotuvės, tai užsukau pažiūrėti, gal yra vietoje odiniai, o ne zomšiniai sportbačiai. Vis dėlto ruduo. Kaip tik buvo ir dar papildomai buvo taikoma 20% nuolaida nenukainotoms prekėms. Pasisekė ir įsigijau tai, ką norėjau seniai įsigyti. J PC Alfa galima ilgai vaikščioti, nes ir parduotuvių nemažai ir yra kur pavalgyti ar išgerti kavos.

Su pirkiniais jau nusprendžiau nuvažiuoti namo ir palikti juos. Kadangi vis dar lijo, o iki pietų dar turėjau laiko nusprendžiau aplankyti karo muziejų, į kurį šeštadieniais įėjimas nemokamas. Geru oru siūlau apsilankyti pvz. parke, žvėryne, ar apžvalgos terasoje, tačiau šiai dienai muziejus puikiai tiko. Karo muziejus Balstogėje nėra labai didelis, tačiau buvo įdomu apsilankyti ir pažinti dalį istorijos. Pirmadieniais muziejus uždarytas, visomis kitomis dienomis galima lankytis nuo 9:30 iki 17 val., įprastai bilietai kainuoja 7 PLN.

Prie muziejaus stovi vagonas, kuris vadinamas „Tiepluška“. Šis vagonas asocijuojamas su 1940-1941 m. deportacijomis. Muziejus įkurtas 1968 m., o nuo 1974 m. muziejus perkeltas į pastatą, kuriame ir šiandien veikia (adresas – ul. Jana Kilińskiego 7). Muziejuje pamatysite įvairius ginklus, kokia buvo karių apranga, be to veikia ir laikinoji ekspozicija – karo laikų laiškai. Jei dabar dažnas mūsų rašome SMS‘us, el.laiškus, tai ekspozicijoje labai gerai įskaitomi laiškai. Šiandien, deja, dažnai ranka rašytus laiškus sunku įskaityti.

Ir galiausiai priėjome prie kelionės tikslo. Paskutinę spalio savaitę Lenkijoje vyksta renginys Restaurant Week. Kas tai yra? Tai proga apsilankyti restorane ir pasimėgauti skaniais patiekalais už prieinamą kainą. Renginyje dalyvauja virš 10 miestų, restoranų sąraše tikrai labai daug. Pačioje Balstogėje buvo galima rinktis iš 20 restoranų. Kaina tik 49 PLN. Kiekvienas restoranas siūlė 2 variantus: patiekalai su mėsa arba be mėsos. Rezervuoti staliuką ir apmokėti rezervaciją reikia likus dienai iki apsilankymo. Prie meniu buvo galima pasirinkti nemokamą Martini kokteilį.

Toks renginys organizuojamus 2 kartus į metus. Pavasarį vyksta paskutinę balandžio savaitę, o rudenį – paskutinę spalio savaitę. Be to, 2 kartus į metus rengiamas Fine Dining Week – vasarį ir rugpjūtį. Kol kas tai organizuojama tik Varšuvoje, tačiau organizatoriai žada plėstis ir renginį organizuoti ir Krokuvoje, Vroclave bei Gdanske. Tiesa, kaina kiek didesnė, bet ir meniu turtingesnis. Rekomenduoju sudalyvauti tokiuose renginiuose. Jau galima planuoti apsilankyti Fine Dining Week vasario 9-18 d. 2018 m. ir Restaurant Week , kuris vyks balandžio 20-30 d. 2018 m.

Pasirinkome restoraną Tawerna Grecka Panteon, kaip tik gera vieta, šalia muziejaus, parko Planty. Rekomenduoju!

Restoranе  (adresас – ul. Mickiewicza 2) vyrauja graikiška virtuvė. Gal pats dizainas nepriverčia susižavėti, tačiau pati atmosfera labai maloni, net romantiška. Ant kiekvieno staliuko stovi žvakės. Fone groja muzika, tačiau nėra labai garsi, kaip tik labai dera prie nuotaikos. Padavėjai irgi labai malonūs. Pirmiausia, kai atėjome ir sėdome prie staliuko, padavėjas uždegė žvakę ir atnešė meniu (bet ne tą įprastą, o būtent renginio, kuriame buvo priminimui 2 variantai). Papildomai galima užsisakyti kažką išgerti. Netrukus ir savo martini kokteilius gavome, užsisakėme papildomai arbatos. Kainos tikrai nėra kosminės, arbata tekainuoja 6 PLN.

Meniu pasirinkimui 1 variantas: kreminė moliūgų sriuba, jautiena su bulvių ir salierų koše ir salotomis, o desertui „merengue“ su braškių putėsiais; o 2 variantas buvo salotos su sūriu iš Koricino, tagliatelle su krevetėmis ir midijomis, o desertui kriaušė šokolade. Mes pasirinkome 1-ąjį variantą.

Kiti restoranai iš Balstogės, kur buvo galima apsilankyti renginio metu: Browar Stary Rynek; Forma; Na Serio; TANOSHII Japanese Restaurant & Sushi Bar; Wariatka. Pastarasis restoranas, pagal informaciją iš interneto, turi labai gražų dizainą (adresas – Elektryczna 12, tai yra Balstogės Aleksander Węgierko dramos teatro pastate). Pridėsiu dar informaciją, kad kiekvienas svečias šio renginio metu turi 90 minučių savo puotai, nes paskui jau laukia kiti norintys „švęsti“.

Po tikrai skanių pietų dar užsukome į prekybos centrą, į supermarketą, nes sekmadienį jau 11:35 val. turėjome išvažiuoti, tad nuskubėjau dar nusipirkti lauktuvių. O sekmadienį ir toliau lijo. Jau pakeliui į Lietuvą atkreipiau dėmesį, kad laukuose visur „laikinieji ežerai“. Bet orai tikrai nesugadino kelionės ir davė progą dar kartą nuvažiuoti į Balstogę ir aplankyti dar kažką po atviru dangumi.

Aldan5

The post Pietūs Balstogėje appeared first on ECOLINES blog.

Šventės renginiai

Paprastai kasmet lapkričio 18-ąją Rygos katedroje vyksta ekumeninės pamaldos, vėliau prie Laisvės paminklo padedamos gėlės, po vidudienio būna karinis paradas. Vakare vyksta eitynės su deglais, kuriose dalyvauja daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, koncertas prie Laisvės paminklo, aštuntą valandą – prezidento kalba. Devintą vakaro Lapkričio 11-osios krantinėje (11. Novembra krastmala) renkamasi giedoti himno ir stebėti fejerverkų. Tądien miesto viešuoju transportu galima važiuoti nemokamai. Įvairiose koncertų salėse ir kultūros centruose vyksta koncertai, tiesa, į daugumą jų patekti galima tik turint nemokamus pakvietimus, kuriuos reikia atsiimti iš anksto renginio vietoje.

Iš Vilniaus į Rygą Ecolines autobusu atvykome prieš vidudienį. Pakeliui į nakvynės vietą turizmo informacijos centre pasiėmėme lankstinukų su šventės ir „Staro Rīga“ programomis, pasigrožėjome pasipuošusia Ryga.

Ne tik vėliavos puošė miestą – po truputį čia atsiranda ir Kalėdų dvasia.

Nuo 13 valandos jau galėjome įsikurti nakvynės vietoje ir po pusvalandžio išėjome stebėti karinio parado. Tiesa, ką nors įžiūrėti ne ekrane buvo sunku – susirinko didžiulė žmonių minia. Su vėliavėlėmis rankose, kišenėse, vaikų vežimėliuose ar vėliavos spalvų kepurėmis, šalikais, juostelėmis atlapuose.

Tądien nemokamai buvo galima apsilankyti Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje. Pasinaudojome šia proga.

Šviečianti Ryga

Nuo 17 valandos pradėjome „medžioti“ šviesų festivalio objektus. Žemėlapį ir visą informaciją prieš renginį dar namuose susiradome staroriga.lv puslapyje, bet festivalio palapinė su lankstinukais buvo ir šalia Laisvės paminklo – prie „Laimos“ laikrodžio.

Festivalis „Staro Rīga“ vyksta nuo 2008 m. Įvairūs pastatai, tiltai, parkai ir aikštės tamsiais ir niūriais vakarais suspindi įvairiomis šviesomis ir spalvomis. Originaliai modernia technika apsitaisiusių objektų skaičius kinta – dažniausiai būna apie 40, šiemet jų buvo 35. Daugumą instaliacijų galima pamatyti miesto centre, senamiestyje.

Gerą pusvalandį stovėjome eilėje norėdamos pamatyti 3D projekciją „Sapnuotojas“ – vienu metu 5 minučių trukmės filmuką galėjo žiūrėti 15 žmonių, dar šiek tiek laiko nubyrėdavo, kol grupės pasikeisdavo ir vieni įeidavo, o kiti išeidavo. Projekcija leido „susapnuoti“ kito žmogaus sapną – pradžioje rodomas miegantis žmogus, vėliau – jo sapnas. Gaila, kad nespėjome pamatyti instaliacijų „Vėjai galvoje“ (buvo galima įeiti į tokią galvą ir pasijusti kaip Liepojoje prie jūros), palaikyti rankose Laisvės paminklo žvaigždžių („Laisvės žvaigždės“ prie Saeimos), parašyti Latvijai linkėjimo objekte „Latvijos abėcėlė“ ir kt.

https://www.youtube.com/watch?v=QiVVxBPiFO8

https://www.youtube.com/watch?v=UzB2UgQ_Mfw

Šviesų, žvakelių ir žibintų buvo ne tik festivalio objektuose – žvakelės buvo išdėliotos kanalo krantuose, žibintai – prie Rygos savivaldybės ir okupacijos muziejaus, viešbučio „Radisson“ languose įsižiebė skaičius 18.

Šventės renginiai ir atmosfera vakare

Gražiausios šventės dalys buvo vakare – eitynės su deglais ir fejerverkai. Eitynės pastaraisiais metais prasideda 18 val. prie K. Ulmanio paminklo (renkamasi ir vyksta koncertas nuo 17 val.), maršrutas tęsiasi K. Valdemāra, 11. Novembra krastmala ir Kaļķu gatvėmis iki Laisvės paminklo. Mes šio įspūdingo reginio laukėme krantinėje – čia skambėjo muzika, degė laužai, prie kurių šildėmės, girliandų lemputėmis pasipuošė medžiai.

https://www.youtube.com/watch?v=gv_6c4reoPo

https://www.youtube.com/watch?v=CVoW6eEPa4o

Eitynėse šiemet dalyvavo apie 18 tūkst. žmonių. Nesibaigianti šviesos ir vienybės upė.

https://www.youtube.com/watch?v=QuTBMFzso8g

https://www.youtube.com/watch?v=V-CVpgGZSP0

Čia vėl grįžome po kelių valandų – stebėti fejerverkų.

https://www.youtube.com/watch?v=obIg21aSnKQ

Nakvynė

Nakvojome „Amber rooms“ (Miesnieku iela 10), šį variantą pasirinkome dėl labai patogios vietos –kambariai įsikūrę senamiestyje, tarp Duomo (na, katedros) aikštės ir upės, kurios krantinėje žmonės renkasi stebėti fejerverkų. Renkantis nakvynės vietą, dėmesį patraukė faktas, kad pusryčius čia galima valgyti visą parą – virtuvėje visada galima rasti ne tik kavos/arbatos, bet ir sausų pusryčių, jogurto. O pavalgius čia netgi leidžia piešti/rašyti ant sienų! Kuklesniems ir to daryti nedrįstantiems kabo stendas su popieriaus lapeliais – savo atsiliepimą, linkėjimus galima palikti ir popieriuje. Laisvė rinktis.

Nakvynės vietos minusai – labai plonos sienos (girdisi visi balsai ir garsai), norint pasiekti savo kambarį, tenka du kartus suspaudyti po netrumpą kodą – prie lauko ir prie savo aukšto durų. Jeigu prie antrųjų kodą surinksi neteisingai, pasigirs šaižus garsas. Grįžus po ilgo buvimo lauke buvo iš pradžių šalta miegoti. Nesupratome, ar iš tikrųjų kambario temperatūra buvo tokia žema, ar tiesiog buvome taip smarkiai sušalusios, kad taip jautėmės.

Apibendrinant išvyką, kelionė patiko, šventė buvo labai graži, bet pritrūkome laiko – vieno vakaro buvo per maža. Jeigu bandysite sekti mūsų pavyzdžiu, važiuokite kelioms dienoms, labai šiltai apsirenkite, apsirūpinkite termosu su karšta kava ar arbata. Kitąmet latviai švęs valstybės šimtmetį, todėl renginiai turėtų būti dar gražesni – lapkričio 18-oji bus sekmadienį, bet jei galite kitą dieną pasiimti laisvadienį, Ecolines jus tikrai nuveš į šventės sūkurį. O švęsti latviai tikrai moka, siūlome pamatyti ir pajusti patiems. Realybėje viskas dar gražiau nei mūsų nuotraukose ir vaizdo įrašuose.

The post Latvijos nepriklausomybės diena ir šviesų festivalis Rygoje appeared first on ECOLINES blog.

Kaip ir daugelis ten gyvenančių, taip ir turistai, Drezdeną skirsto į dvi dalis – gyvenimas vienoje Elbės upės pusėje ir kitoje. Senamiestis prieš Naujamiestį.

Kalbant apie gyvenimo lygį, pats Drezdenas yra gan brangus lietuviams miestas, na kaip ir visa Vokietija, tačiau vietiniams gyventojams įprastoje užkandinėje ar drabužių parduotuvėje gali pasirodyti labai pigu. Bet apie tai vėliau.

Pirmąją kelionės dieną, t.y. rugsėjo 23 dieną, pasirinkome keliauti į Bastėjos kalnus, kurie yra 40 min traukiniu nuo Drezdeno atstumu. Viešbučio registratūroje prieš išvykstant pasiteiravome, kaip iki ten nuvykti. Buvome susirinkusios informaciją iš anksto, tačiau nusprendėme pasikonsultuoti. Viešbučio administratorė mūsų informaciją tik patvirtino: išvykimas iš šalia esančios traukinių stoties su S1 linijos traukiniu link Schona, išlipimas Rathen kurorte. Kadangi vykome dviese, administratorė pasiūlė įsigyti šeimos bilietą, tai yra kelionė keturiems asmenims į vieną pusę arba dviems asmenims į abi puses. Šio bilieto kaina 19 eurų. Įprasta kelionės kaina vienam asmeniui į vieną pusę 6.80 eur. Nenustebkite, jeigu viešbutyje už paslaugas administratorė pati pasiliks sau arbatpinigių be jūsų sutikimo – padavėme 20 eurų, pasakė „thank you“ ir leido suprasti, kad grąžos nesitikėtume. Pasiėmėme žemėlapį – kad nepasiklystume iki geležinkelio stoties. Apsistojome „Elbflorenz“ viešbutyje, iki kurio apie 15-20 min kelio nuo autobusų/geležinkelio stoties.

Taigi, atvykome iki geležinkelio stoties, kuri yra prekybos centro dydžio. Joje galima rasti įvairių parduotuvių: gėlių salonas, suvenyrų krautuvėlės, „Lidl“, „Rossmann“, keli restoranai ar greito maisto užkandinės. Beje, mieste matėme ne vieną tokią geležinkelio stotį, beveik kiekvienas sustojimas miesto centre yra kaip prekybcentris. Mieste taip pat labai išvystytos autobusų bei metro linijos.

Dar bevažiuojant traukiniu pro langus matėsi uolos, kurios siekia 305 metrų aukštį virš jūros lygio, jos buvo suformuotos vandens erozijos prieš daugiau nei vieną milijoną metų.

Nuvykusios iki Rathen kurorto patraukėme su minia link upės. Priėjus upę reikėjo sulaukti kelto, kad juo persikeltume į kitą Elbės krantą. Keista pasirodė tai, kad į keltą lipant niekas neprašo susimokėti, tačiau išlipant atsidaro vyrukai tokią kasą ir surinkinėja pinigus. Kadangi vokiškai nemokėjome rankų gestais paaiškinome, kad kelsimės ir atgal. Vienam žmogui į abi puses perkant bilietą kainavo 1.80 eur, keliantis tik į vieną pusę kaina 1 eur. Beje, kelte telpa 322 žmonės, keliamoji galia – 30,8 tonos.

Tiek vienoje upės pusėje, tiek kitoje, vyksta kurortinės pramogos: kas sėdi jaukiai kavinėje, kas su valtimis plaukioja, vaikai ant batutų šokinėja, visi žaidžia lauko žaidimus, spardo kamuolį ir panašiai. Taip pat matėme informacijos stovus, kuriuose galima paieškoti informacijos, o šalia net yra spintelės daiktų saugojimui.

Persikėlus per upę išvydome daug suvenyrų parduotuvių bei kavinių, tačiau nestoviniavome, norėjome greičiau pradėti lipti kalnan, kol oras nesubjuro. Lipome mediniais laiptukais, visur matėme nuorodas ant medžių, kur sukti. Vis aukščiau kylant išvysdavome kokių apžvalgos aikštelių, kuriose buriavosi žmonės, aidėjo nuostaba, kad esame taip aukštai ir matytas kurortas liko žemai apačioje, keltas atrodė dabar labai toli ir labai mažiukas.

Toliau judėjome į kalną, kol pasiekėme Bastėjos tiltą. 1824 m. pastatytas medinis tiltas, jungiantis kelias uolas lankytojams. Šis tiltas 1851 m. buvo pakeistas dabartiniu tiltu, pagamintu iš smiltainio. Iš tikrųjų įspūdžio tikėjausi didesnio, iš paveikslėlių tiltas atrodė didesnis, tačiau vis tiek, žinant, kad jis stovi 194 metrų aukštyje jau daugiau nei 200 metų, kažkas viduje sukrebžda.

Perėjusios tiltą toliau sekėme nuorodomis, kurios nuvedė iki pačio galo – ten įsikūręs viešbutis ir kelios maitinimo įstaigos. Ten teko apsilankyti mokamame viešbučio tualete (50ct).

Atgal turėjome grįžti tuo pačiu keliu. Pradėjo lynoti, žmonių gerokai apmažėjo, todėl tas pačias apžvalgos aikšteles apėjome lėčiau ir besigrožint vaizdu.

Nulipus į apačią pramogų jau neberadome, kurortas viską susipakavo tik lietui prasidėjus, o ir jau vakarėjo. Keltu persikėlėme per Elbę atgal ir nuėjome laukti į stotelę traukinio. Šalia veikė gan jauki smuklė/baras/kavinė, kurioje po stogu prisiglaudėme. Kol laukėme traukinio, spėjo ir nulyti, ir saulėlydis prasidėti, ir vaivorykštė pasirodyti.

Antrąją dieną pradėjome pėsčiomis, keliavome iki lankomų objektų: Cvingerio rūmų, kurie tikrai įspūdingai atrodė, apėjome visą vidinį kiemelį. Įspūdingą architektūrinį Cvingerio pastatų ansamblį sudaro keturi pastatai. Rūmuose įsikūrusios įvairios meno galerijos.

Iš Cvingerio rūmų patraukėme link aikštės, kur pamatėme Zemperio operos rūmus, vėliau ėjome gatve, kurios siena vadinama „Karališkoji eisena“ (Furstenzug) – tai 101 metro ilgio freska, sukurta iš daugybės Meiseno porceliano plokštelių, kurioje vaizduojama Vetinų dinastijos kunigaikščių procesija. Iš viso paveikslą sudaro 25 tūkstančiai plytelių. Paveiksle vaizduojami kunigaikščiai, karaliai, menininkai, prekybininkai, kareiviai ir kiti svarbūs asmenys.

Vėliau išėjome į Briulio terasą (Brühlische Terrasse), kitaip dar vadinama „Europos balkonu“, tai apie pusę kilometro Elbės upės pakrante besidriekiantys sodai. Čia galima pamatyti Elbės upės panoramą, Augusto tiltą ir architektūriniais paminklais laikomus pastatus.

Vėliau pavalgiusios (valgėme Senamiestyje, netyčiomis australų restorane, sumokėjome apie 15-17 eurų kiekviena) perėjome per tiltą į kitą Elbės krantą, čia buvo šiuolaikiškiau, visa alėja pilna parduotuvių. Kadangi buvo sekmadienis, nelabai kas veikė, todėl tik ėjome tolyn, visa pėsčiųjų gatvė priminė Kauno Laisvės alėją.

Trečiąją dieną sumąstėme nebeklausyti žemėlapio ir eiti, kur akys veda. Todėl atsidūrėme visai už žemėlapio ribų, vietinių gyvenvietėse, matėme vokiečių eilinį pirmadienį, žmones išeinančius/grįžtančius iš darbo, praėjome vaikų mokyklą, kelis fabrikus, vietines kavinukes (kur stebėtinai skaniai pavalgėme, manyčiau, vokiškų dešrelių su kopūstais bei kotletukų su bulvių koše), parduotuves ir pan. Kai jau buvome neviltyje, nežinant, kur esame, klausėme vietinių. Jaunesni kalbėjo angliškai, vyresni – nelabai, todėl tik rodėme žemėlapį, jie bandė mums pirštu vedžioti. Pasiklysti Drezdene – užskaityta!

Suradusios kelią atgal į viešbutį, pasiėmėme daiktus ir patraukėme link autobusų stoties, patogiai įsitaisėme ECOLINES autobuse ir vykome atgal namo su šypsena ir rusenančia viltele vėl kada nors sugrįžti į Drezdeną.

VIDEO MONTAŽAS IŠ KELIONĖS:

The post Saksonijos Šveicarija ir rudeniškas Drezdenas appeared first on ECOLINES blog.

Kelionę dviese pradedame ketvirtadienio popietę pasirinkdami Ecolines maršrutą iš Kauno į Varšuvą. Kadangi dirbu pati sau, negalėjau atsidžiaugti pakankamai sparčiu internetu kelionės metu ir pasinaudojusi proga atrašiau visus klientų laiškus. Savaitgalio darbais neužkrausiu! Po kelių valandų pasiekiame vakarinę Varšuvos stotį ir įšokę į Uber lekiam link savo viešbučio.

Nusprendėme apsistoti Bez Kantow Boutique, ne tik dėl patogios vietos, bet ir įspūdingo interjero. Net ir išrankiausi Varšuvoje gali pasirinkti iš daug stilingų vietelių, būtent tokių kaip ši. Nusprendžiame trumpam išlįsti apsižvalgyti po naktinę Varšuvą ir apsilankome KLAR kokteilių bare, kur mus pasitinka ne tik tobulai sumaišytais gėrimais, bet ir labai skaniais užkandžiais. Aptariame kelionės planus ateinančioms porai dienų ir lekiame miegoti- ryt laukia įspūdžių kupina diena.

Prabudę ir sočiai papusryčiavę Sucre , lekiam iššniūkštinėti Varšuvos gatvių. Vis stabtelim pasigrožėti įspūdinga architektūra ir padarom šimtus nuotraukų.

Vengiantiems muziejų, visada patariu verčiau apsilankyti vietinėse dizaino parduotuvėlėse, ten ne tik galima susipažinti su vietinių kūryba, bet ir rasti šį tą naudingo sau. Varšuvoje aplankome NAP interjero centrą ir Super Salon žurnalų parduotuvėlę, kurioje galima rasti ne tik lenkiškų, bet ir visame pasaulyje gerai žinomų leidinių.

Išnaršę didžiąją dalį centrinės Varšuvos, nusprendžiame pakilti į Kultūros ir Mokslo rūmus ir apžiūrėti miestą iš viršaus. Vaizdas kvapą gniaužiantis, o ir pats pastatas labai įspūdingas. Po šitiek įspūdžių reikėjo pasistiprinti, tad apsilankėme NOWO restorane, kuriame galima paragauti ne tik gerai visiems pažįstamų Europos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti lenkišką virtuvę, kuri šioje vietoje taip pat moderni ir labai viliojanti.

Desertą pasiliekame kitai vietelei ir po trumpo pasivaikščiojimo stabtelime draugų išgirtoje Lukullus desertinėje. Šį tinklą dar 1946 sukūrė konditeris Jan Dynowski, o šiuo metu jam vadovauja senelio pėdomis pasekęs anūkas Albert Judycki. Verta apsilankyti ne tik saldumynų, bet ir skoningo interjero mėgėjams.

Varšuvoje vaikščioti galima valandų valandas ir vis atrasti kažką naujo… Prieš vakarienę apsilankome senajame Varšuvos Universiteto miestelyje. Įėję pro pagrindinius vartus patenkame į jaukią, istorija pulsuojančią miesto erdvę, kurioje gera pasivaikščioti ne tik studentams, bet ir miesto gyventojams, bei svečiams.

Po šitiek vaikščiojimo nusprendžiame atsipūsti ir vakarienei pasirenkame Opasly Tom restoraną, kuriam vadovauja šefas Tomasz Janiczek. Išbandome moderniosios lenkiškos virtuvės patiekalus ir liekame be galo sužavėti.

Po vakarienės aplankome keletą naktiniu gyvenimu pulsuojančių miesto vietų. Čia daug neišsiplėsiu, bet pasirinkti tikrai yra iš ko. Mums didžiausią įspūdį paliko: Cafe Kulturalna, Bar Studio, Smolna.

Trečia kelionės dieną praleidžiame visai, kaip vietiniai. Papusryčiavę prancūziškame bistro Charlotte, šokame ant miesto dviračių ir apsilankome Centrum Sportowo-Rehabilitacyjne baseine, kuriame ne tik galima rimtai paplaukioti, bet ir pasirinkti poilsį pirtyse.

Po sporto visada norisi pasistiprinti, tad aplankome Ujazdowski pilyje įsikūrusio šiuolaikinio meno centro kavinę, o po pietų užsukame apžiūrėti ir esamas ekspozicijas. Apžiūrime vietinių ir užsienio kūrėjų darbus, o po parodos ilgai vaikštome įspūdingame Lazienki parke. Tai- didžiausias parkas Varšuvoje, užimantis net 76 hektarų plotą miesto centre. Jame rasite labai daug gražių objektų, tarp kurių – antikinio stiliaus teatras, mano jau minėtas šiuolaikinio meno centras, oranžerijos ir praktiškai ant vandens stovintys įspūdingi rūmai.

Po pasivaikščiojimo, stabtelime Karma Cafe paskanauti tapas ir aptarti apsilankymą Varšuvoje.

Pasižadame sugrįžti ir daugiau nebeignoruoti šios kaimyninės sostinės teikiamų pramogų.

Per keletą minučių pasiekiame Varšuvos centrinę stotį ir sėdame į Ecolines reisą namo…

Kotrynos straipsnio anglų kalba nuoroda:

Weekend in Warsaw, Poland with Ecolines

The post Blogerė Kotryna Bass: Ne turistinis savaitgalis Varšuvoje – ką verta nuveikti? appeared first on ECOLINES blog.

Daugpilis turi istorinį miesto centrą, susiformavusį XIX a., kai Rusijos caras įsakė mieste naudoti plytų mūrą, kad miestas atrodytų gražus ir turtingas, todėl čia nerasite mums įprasto gotikos, renesanso ar baroko stiliaus senamiesčio. Čia yra plačios gatvės, kaštonų alėjos, skverai, parkai ir fontanai. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Pažintį su Daugpiliu verta pradėti nuo Daugpilio tvirtovės. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Nuo 2011 m. vyksta didžiulio komplekso tvarkybos darbai, nes du pasauliniai karai ir sovietiniai metai padarė savo juodą darbą.
Verta paminėti, kad Daugpilio tvirtovės perimetras lankytojams prieinamas nemokamai, nes čia gyvena apie 1200 daugpiliečių ir teritorija neuždaroma, bet eurų prireiks mokamiems objektams: ekskursijai, Nikolajaus vartuose esančiai senovinių rūbų ekspozicijai, šikšnosparnių centrui, žydų kilmės dailininko Marko Rothko centrui.

Marko Rothko centru Daugpilis pagrįstai didžiuojasi. Šis būsimasis žydų kilmės dailininkas iš Daugpilio 1912 m. emigravo į JAV būdamas vos dešimties metų, galėjo studijuoti Jeilio universitete, bet pasirinko menininko kelią. Rothko nepardavinėjo savo paveikslų, gyveno iš parodų, todėl jo palikuonims atiteko didelė kolekcija. Daugpilio Marko Rothko centre galima pamatyti šešis originalius paveikslus, ekspozicija nuolatos keičiama. Kad įsivaizduotumėte jo paveikslų vertę – vienas iš paveikslų buvo parduotas už 140 mln eurų! Tvirtovėje esančiame restorane „Arsenals“ galima paragauti šio paveikslo įkvėpto deserto.

Bažnyčių kalva garsėja keturių religinių konfesijų maldos namais: liuteronų bažnyčia, katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sentikių cerkvė yra įsikūrusios viena netoli kitos. Jeigu pirmąsias tris aplankyti sukliudyti gali pamaldos ar tiesiog nedarbo laikas, sentikių cerkvės aplankyti nepavyks dėl bendruomenės uždarumo-jie nepriima turistų. Tačiau turistus tikrai priima pora žingsnių nuo Bažnyčių kalvos esanti Daugpilio šratų gamykla. Tai- seniausia amunicijos (šratų, kulkų) gamykla Šiaurės Europoje. Daugpilio gamykla atsidarė 1883 m., o ant iškabos skelbiami 1886 m. žymi jau pilnai veikiančios gamyklos pirmuosius metus. Šiuo metu gamykla realiai gamina produkciją, skirtą medžioklei, dvi dienas metuose, o kitu laiku čia galima ateiti turistams susipažinti su produkcija, užlipti į švino liejimo bokštą pasižiūrėti į miestą iš viršaus, aplankyti nedidelį muziejų ir netgi pašaudyti į taikinius. Rekomenduoju įtrauktį šį industrinio turizmo objektą į savo pažintį su Daugpiliu.

Jeigu keliausite su vaikais, Daugpilis turi tiesiog tobulus du objektus vieną šalia kito: tai Latgalos zoologijos sodas ir Zino edukacinis centras. Tiesa, suaugusiems čia irgi gali būti įdomu. Zoologijos sodas iš esmės yra didelis terariumas, kuriame, kaip natūralioje gamtoje, galima stebėti vėžlių, žuvų, vabalų, chameleonų ir kitokių gyvūnų gyvenimą, o kai kuriuos-netgi glostyti ar laikyti rankose. Zoologijos sodas tyrinėja ir padeda saugoti balinius vėžlius ir kūmutes. Zino edukacinis centras yra mini Varšuvos Koperniko mokslo centro versija su visokiomis atrakcijomis vaikams, atskleidžiančiomis fizikos ar chemijos mokslo subtilybes. Romantiškai nusiteikusiems- Emma Art Room veidrodžių kambaryje dėl specialaus apšvietimo galima pasijusti kaip kosmose, čia mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. O drąsuoliams, nieko nebijantiems pabroliams, galima pasiūlyti užsukti į Kraštotyros muziejų, kuriame vaidenasi. Tiesa, nuo paranormalių reiškinių pasekmių kol kas patikimai saugo muziejuje pristatoma ikonų ekspozicija. Nors alkoholis kenkia visuomenės sveikatai ir gerovei, Šmakovkos muziejus pristato Latgalos regione gaminamo „pilstuko“ istoriją ir geriausias tradicijas. Ekspozicijoje galima pamatyti gėrimui naudojamas žaliavas, susipažinti su gamybos procesu, realizacijos pasekmėmis. Pabaigoje laukia degustacija.

Daugpilyje yra įdomių barų, man patiko „Ežiukas rūke“, nes ten galima apkabinti pliušinį ežiuką. Pats miestas yra patogiai išplanuotas pėstiesiems, bet norintys važiuoti tramvajumi ar autobusu bilietus gali įsigyti iš konduktorės, kuri yra kiekviename tramvajuje ir autobuse, bilieto kaina 0,43 eur, o savaitgaliais netgi būna nuolaidos. Nepajutau kalbos barjero: laisvai galima susišnekėti rusiškai arba angliškai. Manau, kad šiame mieste prie Dauguvos upės kiekvienas ras ką veikti ir išvyks namo patogiu Ecolines autobusu su gerais įspūdžiais.

The post Daugpilis, miestas prie Dauguvos upės appeared first on ECOLINES blog.

Nuo senelių laikų yra daug vietų, kurios nei kiek nepasikeitė, bet yra ir tokių, kurios tau primena Italiją, Prancūziją ar kitas Europos šalis. Ne veltui Odesoje yra gausybė gatvių, kurios pavadintos įvairiausių šalių garbei: graikų, italų, prancūzų, žydų ir t.t. Žmonių taip pat čia gali sutikti iš įvairiausių kraštų, išgirsti gausybę kalbų. Tai miestas, kuris nemiega, kuriame vis norisi atrasti naują skersgatvį ar aptikti dar nematytą jūros pakrantės lopinėlį.

Prieš vykstant visada verta pasidomėti, kas šiame mieste yra įdomiausio, o atradus norėtąjį objektą visada smagu pakalbinti netoliese dirbantį ledų ar gėlių pardavėją, kuris su džiaugsmu ir didžiausia meile savo miestui papasakos įdomiausių istorijų, kurių nerasite jokiame kelionių gide.

Odesa – pilnas kontrastų miestas. Čia pastatai arba pompastiški ir nuostabūs, arba krentantys tiesiai tau virš galvos. Pats miestas vietomis tvarkingas ir švarus, tačiau, pavyzdžiui, turgaus rajonas pirmiausiai pasitinka atitinkamu kvapu, o paskui ir gan egzotišku vaizdu. Automobilių čia išvysite nuo naujausių, tviskančių saulėje iki zaporožiečio be langų, padangų ir dar apipaišytu grafiti. Tą patį galima pasakyti ir apie paplūdimius – arba mokami sutvarkyti paplūdimiai (gultai, rankšluosčiai ar net visas privatus čiužinys su jūros fone besisklaidančiomis užuolaidomis), arba mėginimas pasideginti ant betono luitų. Tačiau ir kainos, pirmuoju variantu, nuo 3 iki 50 €, o antruoju – nemokamai. Tačiau, jei eisite paskui vietines moterytes, traukiančias kažkokio miškelio link, žinokite, kad yra galimybė pakliūti į nemokamą gražų smėlio paplūdimį.

Odesa garsi savo Juodosios jūros pakrantėmis, jūros teikiamais malonumais, tokiais kaip vandens pramogos, jūros gėrybių patiekalai bei paplūdimiai. Pradėkime nuo pramogų: prieinamiausia vandens pramoga yra pasiplaukiojimas nuo Odesos jūrų uosto iki Arkadijos, plaukimas trunka apie 1 val. pasirinkimai du 50 UAH (~1,67 €) kainuojanti kelionė apie 100 žmonių talpinančiu laivu arba 100 UAH (~3,33 €) kainuojanti kelionė greitaeigiu laivu, tačiau po šios kelionės liksite sušlapę iki siūlo galo ir patyrę tikrai neužmirštamų įspūdžių, tačiau prisibijantiems greičio ir visiško nestabilumo vandenyje geriau rinktis pirmąjį variantą. Taip pat vandens pramogos yra ir plaukimas motociklu, „bananu“ ar privatus pasiplaukiojimas kateriu, kainos įvairiausios: nuo 7 iki kelių šimtų eurų, viskas priklausys nuo laiko, kiek norėsite pramogauti.

Paplūdimius ir gultus, kaip ir minėjau ankstėliau, visada galite rinktis nemokamus, bet, jei norite atskiro gulto, tai kainuos apie 70-100 UAH už visą dieną (~2,33-3,33 €). Taip pat galite mėgautis privataus paplūdimio klubo pramogomis, kurios turės ne tik priėjimą prie jūros, bet ir baseiną. Tokiame klube kainos vyrauja nuo 150 iki 1500 UAH (~5-50 €). Tad jūs visada galėsite rinktis, kokio poilsio labiausiai norite.

Ir kaip gi Juodosios jūros perlas be jūros gėrybių gausos. Pasirinkimo galimybių ir kainų niekas geriau nenupasakos nei pačios nuotraukos, kurios kalba pačios už save. (kainas dalinkite iš 30, t. y. 1 € = 30 UAH).

O baigiant temą apie jūros malonumus, negalima nepaminėti Arkadijos. Tai 7 km. nuo Odesos centro nutolęs pajūrio pramogų miestelis. Kuriame apstu kavinių, parduotuvėlių, pramogų parkų, taip pat įvairiausių vandens sporto malonumų bei mokamų paplūdimių, naktinių klubų ir pan. Šį atstumą link linksmybių galima įveikti gražia alėja jūros krantu, o taksi pasivažinėjimas žiguliuku kainuos 200 UAH (~6,67 €), mažu geltonu autobusu Nr. 198 kelionė kainuos 5 UAH (~0,17 €), o pigiausias variantas yra Nr. 5 tramvajus, tekainuojantis 3 UAH (~0,10 €). Tad, kaip pasiekti šį visų mėgstamą pramogų centriuką, variantų tikrai gausu, tad lieka rinktis jums.

Visi minėtieji viešojo transporto susisiekimo būdai jus nuves prie miesto turgaus „Privoz“, kuris pasitiks tiek kvapais, tiek garsais ir spalvomis. Pas kiekvieną prekeivį bus pati skaniausia žuvis ar pačios saldžiausios vynuogės. Vaisių pasirinkimą labiausiai įtakoja metas, kada ten lankotės. Rugpjūtis – abrikosų ir arbūzų metas, o štai rugsėjis – melionų bei vynuogių. Kainos stebina akį ir skatina pirkti viską, tad vėlgi, nuotraukos viską papasakos kur kas geriau.

Taip pat jei vyksite link pajūrio ar atgal centro link, verta nepraleisti progos pasikelti lyniniu keltuvu. Juo galėsite leistis žemyn ir jūros pakrante eiti link Arkadijos. Pats keltuvas tikrai egzotiškas, bet tuo, kad visos kabinos nusilupusiais dažai ir aprūdijusios, tačiau visos skirtingai margos skatina linksmai pasikelti ar nusileisti pajūrio link. Bilieto kaina į vieną pusę 40 UAH, tad ši pramoga jums tekainuos apie 1,33 €.

Visi miesto lankomiausi objektai lengvai randami ir yra netoli vienas kito, tad pradėkime kelionę po miesto įžymybes.

Kėdė. Skamba keistai bet Deribasivskaja gatvės esančiame parke pamačius nusidriekusią eilę žmonių supranti, kad tu ją radai. Tai ne šiaip kėdė, tai garsioji, kaip odesiečiai sako, dvyliktoji taip Ostapo Benderio ieškotoji kėdė. Tai paminklas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanui „Dvylika kėdžių“. Prie kurios šmaikščiausieji pozuoja neva besdami peilį į kėdę ir taip ieškodami lobio.

Laiptai. Paėjus 5 minutes nuo Operos ir baleto teatro einant gražia medžių alėja mus pasitinka Duc de Richelieu, kuris parodo kelią prie garsiųjų Potiomskio laiptų, kurie turi 192 laiptelius ir yra 142 metrų ilgio. Iš viršaus atsiveria vaizdas į miesto uostą. Nulipus žemyn ir pažvelgus į laiptus iš pačios jus apgauna optinė apgaulė, nes atrodo kad laiptai neturi pakopų. Laiptai turi ne vieną pavadinimą: Rišeljė laiptai, Bulvaro laiptai, bet Potiomskio laiptų pavadinimas turi kitą istoriją. Šis pavadinimas atsirado po juos išgarsinusio Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ 1925 m., kurio veiksme svarbų akcentą ir atliko garsieji Odesos laiptai ir nuo jų riedantis vežimėlis su kūdikiu. Filmas buvo apdovanotas gausybe pasaulinio garso apdovanojimų 1926 m. Amerikos kino akademijos išrinktas geriausiu filmu ir laimėjo prizų Pasaulinėje Paryžiaus parodoje. 1954 m. pripažintas vienu iš geriausių filmų. 1958 m. Briuselyje pripažintas vienu iš 12 geriausių visų laikų ir tautų filmų pagal tarptautinę kritikų apklausą (110 balsų iš 117). 1978 m. pripažintas vienu iš šimto geriausių filmų pasaulyje. Laiptais nusileisti arba pakilti galima funikulieriumi, kaina 4 UAH (~0,13 €).

Plokščias namas. Viena iš smagiausių miesto apgaulių. Priėjus tinkamu kampu šis namas tikrai atrodo plokščias, bet visa tiesa paaiškėja paėjus dar porą žingsnių. Namo siena tiesiog yra ne stačiu kampu, o kad efektas būtų geresnis, dar ir nudažyta pilka spalva. Tad va ir visa plokščiojo namo paslaptis.

Uošvės tiltas. Dar viena Odesos vieta kupina linksmų istorijų: neva žentas pastatė pėsčiųjų tiltą norėdamas sutrumpinti kelią tarp savo ir uošvės namų. Pats tiltas tiesiog leis jums pasigrožėti iš vienos pusės uosto vaizdu, iš kitos leis įsivaizduoti, kad vaikščiojate miesto stogais.

Spynų širdis. Perėjus tiltą pirmiausia, ką pamatome, tai širdies formos karkasas, visas nusagstytas aprašinėtomis spynomis. Ir šalia besibūriuojančių žmonių, kurie bando rasti tą savąją prieš kelis metus pakabintą spintą.

Apelsinas. Paėjus dar šiek tiek išvystame visų vietinių mylimą apelsino skulptūrą, kuri Odesai turi ypatingą svarbą – apelsinai išgelbėjo Odesą 19-ame šimtmetyje, kai Rusijos Imperatorė Jekaterina Didžioji mirė, jos vietą užėmė sūnus Imperatorius Pavelas I, perėmęs valdžią Rusijos imperijoje. Skirtingai nuo jo motinos, jis nepritarė Odesos didžiojo uosto statybai, tuo labiau, kad didžioji dalis finansavimo, anksčiau nusiųsto į miestą, stebuklingai dingo vietos valdžios kišenėse. Finansinė parama sustojo ir Odesa buvo ties riba likti tiesiog paprastu provincijos miestu. Tad odesiečiai nusprendė papirkti Imperatorių pačiu netikėčiausiu būdu – jie padovanojo 4000 geriausių graikiškų apelsinų! Pavel I šiuos taip mėgo, kad padvigubino miesto finansavimą ir Odesos statyba tęsėsi. Taip paminklas įgijo du pavadinimus „Miesto apelsinas“ arba „Didysis kyšis“.

Delfinariumas. Kaip gi toks nuostabus kurortas be šios ir mažą, ir didelį pakerinčios programos, pramogos ir net galimybės ilsėtis teritorijoje esančiame mokamame paplūdimyje su delfino formos baseinu. Apsilankymas šiluma ir gera nuotaika spinduliuojančiame šou kainuoja 250 UAH (~8,33 €), o pasivaikščiojimas po spalvingą okeanariūmą 130 UAH (~4,33 €).

Miesto katakombos. Gan ekstremali ekskursija netikėtoje vietoje, po pačiu Odesos miestu. Sakoma, kad net nepatariama jautriems žmonėms. Landžiojimui po katakombas patariama ekskursiją su gidu įsigyti iš anksto, kaina svyruoja nuo 15 iki 25 €.

Konjako muziejus. Ukraina garsėja savo konjako gamyba, tad ne tik pamatyti konjako rūsius, jo gamybos procesą, bet ir jo padegustuoti galite už miesto esančiame konjako muziejuje, kaina priklauso nuo programos ir svyruoja tarp 20 ir 30 €.

Menų muziejai. Mieste gausu muziejų: menų muziejus, laivybos, etnologijos, architektūros, archeologijos ir kt., daugumos kainos svyruoja nuo 20 iki 70 UAH (~0,67-2,33 €).

Zoologijos sodas. Apsilankyti gyvūnų karalystėje ir pamatyti spalvingų paukščių, įvairiausių žuvų ar net dramblį galima už 70 UAH (~2,33 €).

Operos ir baleto teatras. Tai pagrindinė miesto puošmena. Vienas iš didingiausių ir gražiausių miesto pastatų ne tiek savo išore, kiek ir vidumi. Pamatyti operos ir baleto teatro vidų galima nusipirkus bilietą į spektaklį. Kainos tikrai neišgąsdins, jos vyrauja nuo 20 iki 200 UAH (~0,67-6,67 €). Bilietus galima įsigyti internetu. Prieš spektaklį radus savo ložę ne taip paprasta į ją įeiti. Jums teks palaukti puošniai apsirengusios darbuotojos, kuri jums asmeniškai atrakina ložės duris ir parodo sėdėjimo vietas. Įėjus, visus pakeri salės vidus, jo puošnumas, elegancija ir didybė. Akys laksto nuo vieno krašto prie kito ir, kaip ir visiems, kyla noras viską fotografuoti ir laukti paskutinio žiūrovus kviečiančio skambučio pasinerti į spektaklio siužetą. Pertraukos metu galite pasivaikščioti įspūdingais auksu tviskančiais koridoriais arba apsilankyti bufete, už šampano taurę gali tekti sumokėti daugiau nei kainavo jūsų bilietas. Po spektaklio šioje įspūdingoje magija pulsuojančioje aplinkoje jūsų vakaras dar ilgai išliks kupinas tik geriausių prisiminimų.

Deribasivskaja gatvė. Tai tarsi mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė, pilna garsų, kvapų ir spalvų. Smagiausia vaikščioti vakare, kai gatvės restoranėliuose pilna žmonių ir visur aplinkui smagus šurmulys. Gatvės prekeiviai siūlo niekučius. Restorano darbuotojai siūlo užsukti, nes tik pas juos skaniausia ir šviežiausia žuvis, o vyrams mergina primenanti meksikietiškus serialus siūlo nupirkti gėlių puokštelę savo damai. Tokia štai šurmulinga ši gatvė. Užsukti vakarienės jums kainuos nuo 5 eurų asmeniui.

Maistas Odesoje ne taip kaip Kijeve ar Lvove, pagrinde vyrauja jūros gėrybės, o ukrainietiškų barščių ar virtinių tenka ir paieškoti. Kainos pačios įvairiausios miesto centre – midijos bei šviežia žuvis kainuos nuo 5 eurų. Toliau nuo miesto šurmulio visa tai galima rasti ir už 2 eurus. Tad visada verta paklaidžioti toliau nuo centro ir pavalgyti skaniai, sočiai ir pigiai. Atsigaivinimui beveik visur siūloma vietinė šaltsriubė Okroška, bet tai specifinio skonio sriuba su krapais, ridikėliais, agurkais, kiaušiniu, mėsos gabaliukais ir bulvėmis, o visa tai užpilta gazuotu kefyru, skonis tikrai ne kiekvienam. O gaivusis alaus bokalas jums tekainuos nuo 0,50 iki 1,50 euro. Ledai apie 0,5 euro centų už porciją. Restoranų apstu kiekvieno kišenei bei įnoriams.

Taip pat daugumą lankomų objektų galite apvažiuoti turistiniu smagiu autobusiuku už 100 UAH (~3,33 €).

Odesa – tas miestas, kuriame nuvykus poilsiauti prie jūros jūs rasite ir miesto įdomybių, vietų kurios nustebins, rasite daugybę pramogų ir skanaus maisto, o ko daugiau reikia nuostabioms atostogoms prie Juodosios jūros.

The post Odesa – Juodosios jūros perlas appeared first on ECOLINES blog.