Kaip ir daugelis ten gyvenančių, taip ir turistai, Drezdeną skirsto į dvi dalis – gyvenimas vienoje Elbės upės pusėje ir kitoje. Senamiestis prieš Naujamiestį.

Kalbant apie gyvenimo lygį, pats Drezdenas yra gan brangus lietuviams miestas, na kaip ir visa Vokietija, tačiau vietiniams gyventojams įprastoje užkandinėje ar drabužių parduotuvėje gali pasirodyti labai pigu. Bet apie tai vėliau.

Pirmąją kelionės dieną, t.y. rugsėjo 23 dieną, pasirinkome keliauti į Bastėjos kalnus, kurie yra 40 min traukiniu nuo Drezdeno atstumu. Viešbučio registratūroje prieš išvykstant pasiteiravome, kaip iki ten nuvykti. Buvome susirinkusios informaciją iš anksto, tačiau nusprendėme pasikonsultuoti. Viešbučio administratorė mūsų informaciją tik patvirtino: išvykimas iš šalia esančios traukinių stoties su S1 linijos traukiniu link Schona, išlipimas Rathen kurorte. Kadangi vykome dviese, administratorė pasiūlė įsigyti šeimos bilietą, tai yra kelionė keturiems asmenims į vieną pusę arba dviems asmenims į abi puses. Šio bilieto kaina 19 eurų. Įprasta kelionės kaina vienam asmeniui į vieną pusę 6.80 eur. Nenustebkite, jeigu viešbutyje už paslaugas administratorė pati pasiliks sau arbatpinigių be jūsų sutikimo – padavėme 20 eurų, pasakė „thank you“ ir leido suprasti, kad grąžos nesitikėtume. Pasiėmėme žemėlapį – kad nepasiklystume iki geležinkelio stoties. Apsistojome „Elbflorenz“ viešbutyje, iki kurio apie 15-20 min kelio nuo autobusų/geležinkelio stoties.

Taigi, atvykome iki geležinkelio stoties, kuri yra prekybos centro dydžio. Joje galima rasti įvairių parduotuvių: gėlių salonas, suvenyrų krautuvėlės, „Lidl“, „Rossmann“, keli restoranai ar greito maisto užkandinės. Beje, mieste matėme ne vieną tokią geležinkelio stotį, beveik kiekvienas sustojimas miesto centre yra kaip prekybcentris. Mieste taip pat labai išvystytos autobusų bei metro linijos.

Dar bevažiuojant traukiniu pro langus matėsi uolos, kurios siekia 305 metrų aukštį virš jūros lygio, jos buvo suformuotos vandens erozijos prieš daugiau nei vieną milijoną metų.

Nuvykusios iki Rathen kurorto patraukėme su minia link upės. Priėjus upę reikėjo sulaukti kelto, kad juo persikeltume į kitą Elbės krantą. Keista pasirodė tai, kad į keltą lipant niekas neprašo susimokėti, tačiau išlipant atsidaro vyrukai tokią kasą ir surinkinėja pinigus. Kadangi vokiškai nemokėjome rankų gestais paaiškinome, kad kelsimės ir atgal. Vienam žmogui į abi puses perkant bilietą kainavo 1.80 eur, keliantis tik į vieną pusę kaina 1 eur. Beje, kelte telpa 322 žmonės, keliamoji galia – 30,8 tonos.

Tiek vienoje upės pusėje, tiek kitoje, vyksta kurortinės pramogos: kas sėdi jaukiai kavinėje, kas su valtimis plaukioja, vaikai ant batutų šokinėja, visi žaidžia lauko žaidimus, spardo kamuolį ir panašiai. Taip pat matėme informacijos stovus, kuriuose galima paieškoti informacijos, o šalia net yra spintelės daiktų saugojimui.

Persikėlus per upę išvydome daug suvenyrų parduotuvių bei kavinių, tačiau nestoviniavome, norėjome greičiau pradėti lipti kalnan, kol oras nesubjuro. Lipome mediniais laiptukais, visur matėme nuorodas ant medžių, kur sukti. Vis aukščiau kylant išvysdavome kokių apžvalgos aikštelių, kuriose buriavosi žmonės, aidėjo nuostaba, kad esame taip aukštai ir matytas kurortas liko žemai apačioje, keltas atrodė dabar labai toli ir labai mažiukas.

Toliau judėjome į kalną, kol pasiekėme Bastėjos tiltą. 1824 m. pastatytas medinis tiltas, jungiantis kelias uolas lankytojams. Šis tiltas 1851 m. buvo pakeistas dabartiniu tiltu, pagamintu iš smiltainio. Iš tikrųjų įspūdžio tikėjausi didesnio, iš paveikslėlių tiltas atrodė didesnis, tačiau vis tiek, žinant, kad jis stovi 194 metrų aukštyje jau daugiau nei 200 metų, kažkas viduje sukrebžda.

Perėjusios tiltą toliau sekėme nuorodomis, kurios nuvedė iki pačio galo – ten įsikūręs viešbutis ir kelios maitinimo įstaigos. Ten teko apsilankyti mokamame viešbučio tualete (50ct).

Atgal turėjome grįžti tuo pačiu keliu. Pradėjo lynoti, žmonių gerokai apmažėjo, todėl tas pačias apžvalgos aikšteles apėjome lėčiau ir besigrožint vaizdu.

Nulipus į apačią pramogų jau neberadome, kurortas viską susipakavo tik lietui prasidėjus, o ir jau vakarėjo. Keltu persikėlėme per Elbę atgal ir nuėjome laukti į stotelę traukinio. Šalia veikė gan jauki smuklė/baras/kavinė, kurioje po stogu prisiglaudėme. Kol laukėme traukinio, spėjo ir nulyti, ir saulėlydis prasidėti, ir vaivorykštė pasirodyti.

Antrąją dieną pradėjome pėsčiomis, keliavome iki lankomų objektų: Cvingerio rūmų, kurie tikrai įspūdingai atrodė, apėjome visą vidinį kiemelį. Įspūdingą architektūrinį Cvingerio pastatų ansamblį sudaro keturi pastatai. Rūmuose įsikūrusios įvairios meno galerijos.

Iš Cvingerio rūmų patraukėme link aikštės, kur pamatėme Zemperio operos rūmus, vėliau ėjome gatve, kurios siena vadinama „Karališkoji eisena“ (Furstenzug) – tai 101 metro ilgio freska, sukurta iš daugybės Meiseno porceliano plokštelių, kurioje vaizduojama Vetinų dinastijos kunigaikščių procesija. Iš viso paveikslą sudaro 25 tūkstančiai plytelių. Paveiksle vaizduojami kunigaikščiai, karaliai, menininkai, prekybininkai, kareiviai ir kiti svarbūs asmenys.

Vėliau išėjome į Briulio terasą (Brühlische Terrasse), kitaip dar vadinama „Europos balkonu“, tai apie pusę kilometro Elbės upės pakrante besidriekiantys sodai. Čia galima pamatyti Elbės upės panoramą, Augusto tiltą ir architektūriniais paminklais laikomus pastatus.

Vėliau pavalgiusios (valgėme Senamiestyje, netyčiomis australų restorane, sumokėjome apie 15-17 eurų kiekviena) perėjome per tiltą į kitą Elbės krantą, čia buvo šiuolaikiškiau, visa alėja pilna parduotuvių. Kadangi buvo sekmadienis, nelabai kas veikė, todėl tik ėjome tolyn, visa pėsčiųjų gatvė priminė Kauno Laisvės alėją.

Trečiąją dieną sumąstėme nebeklausyti žemėlapio ir eiti, kur akys veda. Todėl atsidūrėme visai už žemėlapio ribų, vietinių gyvenvietėse, matėme vokiečių eilinį pirmadienį, žmones išeinančius/grįžtančius iš darbo, praėjome vaikų mokyklą, kelis fabrikus, vietines kavinukes (kur stebėtinai skaniai pavalgėme, manyčiau, vokiškų dešrelių su kopūstais bei kotletukų su bulvių koše), parduotuves ir pan. Kai jau buvome neviltyje, nežinant, kur esame, klausėme vietinių. Jaunesni kalbėjo angliškai, vyresni – nelabai, todėl tik rodėme žemėlapį, jie bandė mums pirštu vedžioti. Pasiklysti Drezdene – užskaityta!

Suradusios kelią atgal į viešbutį, pasiėmėme daiktus ir patraukėme link autobusų stoties, patogiai įsitaisėme ECOLINES autobuse ir vykome atgal namo su šypsena ir rusenančia viltele vėl kada nors sugrįžti į Drezdeną.

VIDEO MONTAŽAS IŠ KELIONĖS:

The post Saksonijos Šveicarija ir rudeniškas Drezdenas appeared first on ECOLINES blog.

Kur apsistoti?
Planuojant kelionę paskutinėmis minutėmis visuomet sunku rasti pigią nakvynės vietą. Vienas iš variantų – ieškoti ne viešbučių, o nakvynės, svečių ar jaunimo namų, kur bendri kambariai su kitais miesto svečiais bus pigesni. Tačiau esant dideliam turistų srautui dažniausiai visos įstaigos būna užsipildžiusios klientais. Kitas variantas, kuriuo mes ir pasinaudojome dėl eilės priežasčių, yra kambario nuoma pas žmones namuose. Internete galima rasti tiek pavienių skelbimų, tiek svetainę, kurioje žmonės už tam tikrą kainą siūlo nakvynę savo namuose. Mes pasinaudojome svetainės „AirBnB“ paslaugomis, kurios dėka žmonės nėra apgaunami, jų pervedami pinigai yra saugomi iki viešnagės galo, o tik tuomet pervedami namų savininkui. Išsirinkome atskirą kambarį trijų kambarių bute, miesto centre ir už dvi naktis dviem asmenims sumokėjome vos 55 EUR. Susisiekimas puikus, kambarys tvarkingas, galėjome naudotis virtuve (tai dar vienas kriterijus padėjęs pataupyti, nes nereikėjo visuomet valgyti kavinėse), o ir kiti buto gyventojai buvo ypač draugiški, tad sulaukėme pagalbos susipažįstant su miestu.

Ką pamatyti?
Lankytinų objektų mieste iš ties gausu. Turint nedaug laiko, kai kuriuos aplankyti galėjome tik prabėgomis, tačiau savo tikslą pasiekėme – pamatėme visas žymiausias vietas ir susipažinome su miestu.
Miesto vakarinėje dalyje įkurtas „Bergpark Wilhelmshöhe“ parkas, kurio 2,4 km2 plote gausu lankytinų objektų. Greičiausiai pasiekus parką pirma pamatysite „Museum Schloss Wilhelmshöhe“ rūmus, kuriuose įrengta paveikslų galerija. Studentams bilietas kainuoja 4 EUR, o norint viduje fotografuoti – reikia nusipirkti leidimą, jo kaina 5 EUR. Kaina nėra didelė, kadangi galerijoje eksponuojami meno darbai yra legendinių dailininkų, apie kuriuos mokoma per istorijos pamokas.

Kitas objektas parke yra didžiulis šiltnamis, kurio struktūros grožis patrauks ne tik sodininkų akį.

„Bergpark Wilhelmshöhe“ parke esantis šiltnamis

Parko simbolis – Heraklio skulptūra, dar vienas lankytinas objektas, prie kurio patraukia bene daugiausiai turistų atvykusių į Kaselį. Einant link šios skulptūros reikia eiti į kalną. Kylama girios taku, retkarčiais atsirandant laipteliams, o priartėjus prie skulptūros, prasideda lipimas gausybe stačių laiptelių. Kylama kalno pakraščiu, kadangi centre įrengtos vandens pakopos, tačiau mūsų kelionės metu jos buvo restauruojamos. Po vargo kopiant į viršūnę nuotaiką praskaidrina atsivėrusi miesto panorama, į kurią žvelgiant išnyksta horizontas ir žemė susilieja su dangumi. Tačiau vos spėjus pasigrožėti panorama, kvapą atima didinga Heraklio skulptūra.

Ne ką mažiau žymus už Heraklį objektas – „Lowenburg“ pilis. Deja, kelionės metu buvo renovuojama ir ji, tačiau nors ir apstatyta pastoliais, ji priėmė lankytojus. Mes už bilietus su nuolaida moksleiviams sumokėjome po 3 EUR. ir 5 EUR. už leidimą fotografuoti. Gidė mus nuvedė į šarvinę, koplytėlę, svečių priėmimo kambarius ir didiko mylimosios kambarius, kuriuos būtina aplankyti būnant Kaselyje.

Vaikštant po girios teritoriją galima rasti daugybę įdomių smulkesnių statinių: akmeninę gynybinę sieną, kurios gan didelis išlikęs fragmentas vis dar primena gūdžią praeitį, akmeninę piramidę, baltą tiltelį, po kuriuo nuo kalno teka upelis ir dar daugybę baltų bokštelių, primenančių pavėsines.

Balti bokšteliai yra ne vien šio parko akcentas – kitame miesto gale, rytinėje pusėje, yra „Karlsaue State Park“ parkas, kuriame taip pat galime jų pamatyti. Šis parkas pasitinka lankytojus oranžerija, kurioje įkurti astronomijos ir fizikos kabinetas bei planetariumas. Priešakyje matyti tvenkinys, o kairiau – skulptūrų alėja. Pačiame parko gale galima aplankyti „Siebenbergen“ gėlių salą.

Šioje miesto dalyje įsikūrę keletas muziejų, kurių neaplankyti būtų nuodėmė. Pirmasis – „Naturkundemuseum im Ottoneum“, kurio tikslus adresas Steinweg 2. Tai gamtos pažinimo muziejus, kuriame gausu iškamšų, gyvų roplių, gyvūnų, vaškinių figūrų ar kitų įdomių eksponatų. Muziejus pritaikytas mažiesiems lankytojams, tad jų dėmesiui patraukti čia įrengtas mikroskopas su pavyzdžiais, žirgo balnas, kurį galima išbandyti ir dar daugelis kitų pramogų. Bilieto kaina studentams 2,5 EUR, o už fotografavimą nereikia papildomai mokėti.

Antrasis muziejus vadinamas „Neue galerie“ ir tai yra dar viena paveikslų galerija.
Perėjus gatvę galite rasti „Grimmwelt Kassel“ – tai brolių Grimų muziejus. Jame gausu ne vien daiktinių eksponatų, tačiau didelėje erdvėje įrengta ir su naujausiomis technologijomis susietų užsiėmimų, kas tikrai sudomins ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Bilieto kaina studentui 6 EUR, o norint aplankyti specialias ekspozicijas, teks susimokėti papildomai. Iš lauko pusės yra laiptai, kuriais galima užlipti ant muziejaus stogo. Ten įrengta aikštelė ir suoleliai, kadangi atsiveria miesto panorama.

Visai čia pat yra ir „Museum für Sepulkralkultur“ sepkultūros muziejus. Įėjimas studentui – 4 EUR., o fotografuoti leidžiama be papildomų mokesčių. Ir šiame muziejuje taip pat yra apžvalgos aikštelė, tačiau ir be miesto panoramos čia yra ką pamatyti. Gan originalus muziejus tarp savo eksponatų turi senovinio transporto, kuriais būdavo vežami karstai, įdomių paminklų, urnų, kapsulių ir deimantų, pagamintų iš numirusiųjų palaikų, senovinių našlių drabužių, įvairių religijų laidotuvių atributų, o bene vienas iš įdomiausių eksponatų buvo papuošalai ir skulptūros, kurios supintos iš numirusiųjų plaukų. Galbūt vaikams tai ne pats tinkamiausias muziejus, tačiau jei vykstate tik su pilnamečiais, čia tikrai galėsite pamatyti stebinančių dalykų.

Vaikščiodami mieste atradome dėmesį patraukusių skulptūrų. Jos buvo išsidėsčiusios viso miesto centre. Tai buvo „documenta“ parodų meno kūriniai. Šių parodų, kurios vyksta Kaselyje kas penki metai, metu menininkai iš viso pasaulio pristato savo kūrinius „documenta Archiv“ rūmuose, kur ekspozicija rodoma vos 100 dienų. Tiesa, skulptūros, kurias apžiūrėjome, pasilieka puošti miestą. Jų radome net penkiolika, iš kurių žymiausios „Himmelsstürmer“, „Spitzhacke“ ir „Rahmenbau“. „documenta Archiv“ rūmų adresas: Untere Karlsstraße 4.

„Rahmenbau“ instaliacija sukurta „documenta“ parodų metu

Prie pat šių rūmų yra „Friedrichsplatz“ – aikštė, kurioje galima ne vien atsisėsti pailsėti, tačiau čia stūkso ir verti dėmesio objektai, tokie kaip Friedrich II skulptūra, Valstybinis teatras ar muziejus.

Paėjus kiek tolėliau galima rasti Markthalle pastatą. Tai viena iš seniausių miesto prekyviečių, dabar žmones pritraukianti kaip architektūros paveldas.

„Markthalle“ pastatas

Čia pat pro pastatų stogus matyti aukštas raudonų plytų bokštas. Tai paskutinė išlikusi fortifikacijos dalis, vadinama „Druselturm“. Gaila, tačiau centre stovintis architektūrinis paminklas apsuptas naujais statiniais, dėl ko galima jo ir nepastebėti. Tačiau vienas objektas vaikščiojant Kaselyje tikrai neprasprūs pro akis nepastebėtas – tai netoli brolių Grimų muziejaus esantis autentiškas statinys, kurį supo gamta. Į kalną nusidriekę laiptai, kalno šlaitą užstojusi tvora su arkomis ir apvali apžvalgos aikštelė – tai „Weinberg Bunker“ statinio išlikę mūrai. Įėjome iš gatvės pusės ir kilome laiptais aukštyn. Pasiekėme apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė nepaprasta Kaselio panorama – senasis „Karlsaue State Park“ parkas ir raudoni namelių stogai.

Besidomintys architektūra ar religija šiame mieste taip pat gali aplankyti bažnyčias, kurių čia gausu. Jų stilius ir amžius labai skirtingi, tad tikrai neatsibos vienodi bokštų smaigaliai ar arkos. Patariu aplankyti „Lutherkirche“, „Christuskirche“, „Martinskirche“, „Karlskirche“, „Ev. Kreuzkirhe“ bei „Evangelische Friedenskirche“.

Kur valgyti?
Planavome taupiai keliauti, tad vaikščiodami mieste visuomet atkreipdavome dėmesį į maisto produktų parduotuves, kad einant namo galėtume į jas užsukti. Pigiausias prekes radome „Penny Markt“ ir „Lidl“ prekybos centruose. Svarbu atkreipti dėmesį į prekybos centrų darbo laiką, nes jie gali užsidaryti anksčiau, mums Lietuvoje neįprastu laiku, o sekmadieniui vertėtų pasiruošti iš anksto, kadangi šią dieną sunku rasti dirbančių įstaigų.
Kuomet buvome mieste, užsukome pavalgyti „Pizza Hut“ picerijoje. Čia klientų priėmimas puikus, maistą paruošė gana greitai, o per tą laiką, kol jo laukėme, prie mūsų darbuotojai priėjo net keturis kartus ir teiravosi ar jau esame aptarnauti. Nepaisant to, norint įeiti ar išeiti, neaplenksi dūmų debesio, o ir praėjimas ribotas – rūkantieji picerijos darbuotojai laiptus užsėdę, tad reikia atsiprašyti bandant praeiti. Kalbant apie maistą, su draugu išsirinkome vienodus patiekalus, tad mums padavėja pasiūlė juos pirkti kartu, vieną dvigubą porciją, kurios kaina mažesnė nei perkant atskirai. Patiekalas vadinosi „Gross Mixed Starters“ su trimis skirtingais padažais, kurio kaina 9,90 EUR. Mes sutikome, tačiau kai atnešė patiekalą, nusivylėme, nes porcijos buvo labai mažos. Dar užsisakėme žalios arbatos – 2,10 EUR ir kavos – 2,30 EUR. Maistas skanus, tačiau tik užkandome, o kaina gan aukšta.
Po keleto valandų vėl ieškojome vietos, kur galėtume pavalgyti ir šį kartą atradome „Anadolu Restaurant“, esantį pačiame centre. Greičiausiai tai turkų restoranas, kuriame kainos ir maisto kokybės santykis džiugina. Čia galima rasti meniu anglų kalba, tačiau nesupratus neverčiamų žodžių mums mielai į pagalbą atėjo paslaugūs darbuotojai. Šioje vietoje lankėmės du kartus. Paragavome obuolių arbatos, turkiškos juodos arbatos, kavos, vegetariškų kebabų, kebabų tradicinėje duonelėje – viskas buvo labai gardu. Abiejų apsilankymų metu pasisotinome, o sumokėti teko mažiau nei 10 EUR! Šis restoranas geras pasirinkimas, nes čia galima užsisakyti maisto išsinešimui.

„Anadolu Restaurant“

Teko valgyti ir „Elbistan“ kavinukėje, kurioje taip pat patiekiamas greitas maistas. Maistas skanus, tačiau čia kainos didesnės nei „Anadolu Restaurant“. Arbatas nusipirkome už tokią pačią kainą, o maisto kainos vidutiniškai 2 EUR aukštesnės.

Kaip keliauti?
Miesto atstumai nėra neįveikiami keliaujant pėsčiomis. Žinoma, visą dieną vaikščiojant galima pavargti, tačiau daug turiningiau eiti patiems centrine gatve ir apžiūrėti miestą, kadangi galima atrasti įdomių parduotuvių, kavinių, skulptūrų ar muziejų. Kaselio miestas yra autentiškas, čia daugybė išsilaikiusių pokario pastatų, tad žvilgsnį nuolatos patrauks rūmus primenantys daugiabučiai.
Jei mieste praleisite ne daug laiko, jame galite važinėtis tramvajumi. Nepatariu pirkti turistinių transporto ar miesto svečio kortelių, nes kelionės tramvajumi mums prireikė vos vieną kartą. Norėdami suspėti į muziejus skirtinguose miesto šonuose, mes įsėdome į tramvajų, už kurio vienkartinį bilietėlį vienam asmeniui sumokėjome 2,80 EUR. Kaina nėra maža, tačiau mes sutaupėme nuo savaitgalinio bilieto, kuris kainuoja 7 EUR. ir kurio nebūtume daugiau panaudoję.

Tramvajų stotelė esanti netoli „Bergpark Wilhelmshöhe“ parko

Na, o į Vokietiją iš Lietuvos ir atgal važiavome ECOLINES autobusu. Galėjome pasirinkti iš keleto išvykimų miestų, autobusas pritaikytas ilgoms kelionėms: įrengti elektros lizdai, yra tualetas, wi-fi ryšys, tad kelionė neprailgo ir nesukėlė jokių rūpesčių.

Miesto architektūrinis paveldas nukelia į pokario laikotarpį. Einant pagrindine gatve ir dairantis į pompastiškus daugiabučius mintyse imi spėlioti, kokia įstaiga galėjo būti čia įsikūrusi ar kurie pastatai atstatyti po mūšio nelaimių. Taip pat aplankytos paveikslų galerijos su savo išlikimo istorijomis – kaip buvo po karo atkurtos ir išsaugoti dirbiniai – visa tai grąžina į sunkmetį, kuomet visas pasaulis bandė stotis ant kojų. Šis laikotarpis persipina su pasakų istorija, nes aplankius brolių Grimų muziejų ir sužinojus istoriją, jog jie daug metų praleido Kaselyje, čia rašė pasakas ir sėmėsi įkvėpimo, norom ar nenorom įsitrauki į dar senesnius laikus. Vaikščiodami „Bergpark Wilhelmshöhe“ parke, kitados buvusioje girioje, kur čia pat vaikštinėdami rašytojai pradėjo kurti „Miegančiąją gražuolę“ supranti, kad gūdus miškas ir pilies bokštai mena ne vienos pasakos istoriją.

„Museum Schloss Wilhelmshöhe“ kiemas, nuo kurio matyti Heraklio skulptūra

Žiūrint kelionės nuotraukas jau būnant namuose, niekas negalvoja apie iškilusius nemalonumus. Visi džiaugiasi praplėstu akiračiu ir meluoja sau, kad kelionė buvo ideali. Tačiau aš iš ties galiu pripažinti, kad sumanymas pamatyti kuo daugiau ir kuo pigiau pavyko. Galbūt pasinaudosite mano pateikta informacija ir taip pat praleisite puikų laiką Kaselyje.
Tai buvo dar vienas nuotykis, naujos pažintys ir nauji potyriai. Pasisėmus patirties norisi vykti į sekančią kelionę, nes šio nuostabos troškimo negali numalšinti niekas. Galbūt jau sekančiam savaitgaliui ECOLINES internetiniame puslapyje ieškosime autobuso bilietų ir vėl keliausime į nematytus kraštus.

Blogerė Simona Klinskaitė

The post Pasakų ir pokario istoriją menantis Kaselis appeared first on ECOLINES blog.

Naujieji Štutgarto rūmai

Straipsnio autorius: Gytis Dubauskas
Keliauti į Štutgartą pasirinkau daugiau nei prieš mėnesį, tad nesekiau orų prognozių, bet atvykus į vietą oras buvo lyg užsakytas, spalio 24 dieną, kurią paskyriau ekskursijoms po Štutgartą oras buvo + 20 laipsnių šilumos.

Nors kelionė buvo ilga, bet ji neprailgo. ECOLINES autobusuose klausiausi muzikos, žiūrėjau filmus, stebėjau besikeičiantį vaizdingą maršrutą, bei stebėjau daugelį įvairių Vokietijos miestų.

Po daugiau nei paros važiavimo pagaliau pasiekėme Štutgartą. Manes atvyko pasitikti geras mano draugas, važiavome apsistoti ir pasiilsėti prieš sekančią dieną, kurią paskyrėme aplankyti vietoves aplink Štutgartą ir patį Štutgartą, bei jo lankytinus objektus.

Štai ir išaušo sekančioji diena. Atsikėlę, papusryčiavę vykome į Štutgartą, kadangi draugas gyvena apie 40 km už Štutgarto, pakeliui aplankėme ir jo miestelį kuriame jis gyvena, miestelis vadinasi Bad Liebenzell. Miestelis yra apsuptas kalnų, ir taip vadinamo Juodojo miško.

Aplankę Bad Liebenzell miestelį, toliau keliavome į Štutgartą ir pirmą lankomą objektą, kurį buvome įtraukę į savo sąrašą objektų, kuriuos nusprendėme aplankyti.

Atvažiuojant mus iš tolo pasitiko 25 metrų aukščio statula, su realiomis Porsche 911 mašinomis. Atrodo tikrai įspūdingai.

Atvykus arčiau pačio muziejaus, pamatėme tikrai įspūdingos architektūros pastatą. Architektas Delugan Meissl, muziejus pradėjo veikti nuo 2009 metų sausio 28 d., tačiau lankytojai buvo įleidžiami nuo sausio 31 d. Šiame muziejuje eksponuojama 80 Porsche automobilių ir dar daug mažų eksponatų pasakojančių apie du kompanijos periodus iki ir po 1948 metų. Už bilietą vienam asmeniui mokėjome 8 Euru. Apie studento ar moksleivio pažymėjimą neklausė, tad mokėjome pilnai 8 Eur. Taip pat galite paprašyti ir ausinukų, kuriuos užsidėję, galėsite klausyti gido pasakojimų.

Kad ir kaip buvo įdomu pasižiūrėti, įvairių modelių ir amžiaus Porsche automobilius, laikas spaudė, ir važiavome į sekantį objektą iš mūsų sąrašo, tai yra – Mercedes-Benz muziejus.

Atvykus prie šio muziejaus, mus ir vėl pasitiko moderni 9 aukštų muziejaus pastato architektūra. Šio pastato architektūrą planavo garsi olandų architektų kompanija UNStudio. Šis muziejus duris atvėrė 2006 metais. Šiame muziejuje eksponuojama 160 Mercedes-Benz markės automobilių. Man labai patiko, kad užėjus į muziejų kilome liftu į 9 aukštą, kuriame ir prasidėjo pati šių automobilių istorijos pradžia. Ekspozicijos yra suskirstytos į sales, tad leidžiantis žemyn iš devinto aukšto ėjome ratu iš eilės į kiekvieną salę ir apžiūrinėjome įvairius Mercedes-Benz markės automobilius. Salėje eksponuojami labiausiai vykę ir žmonijai geriausiai tarnaujantys automobiliai, įvairūs įžymybių automobiliai, specialios paskirties ir dar daug daug įvairiausių automobilių. Žodžiais sunku apsakyti, reikia pamatyti patiems. Bilieto kaina, kaip ir Porsche muziejuje ta pati suaugusiems 8 Eur. Bt šiame muziejuje pardavėja paklausė ar turime studento pažymėjimą, tad mokėjome šiek tiek mažiau, tiksliai nepamenu kiek. Šiame muziejuje, taip pat galite užsidėti ausines ir klausytis gido pasakojimų.

Štai keletas nuotraukų iš šio muziejaus:

Aplankę šiuos du muziejus, patraukėme į miesto centrą. Vietinė gyventoja patarė užkilti į 9 aukštą, Štutgarto pagrindinėje traukinių stotyje esančiame 9 aukštų bokštelyje. Užkilus liftu į 9 aukštą, atsiveria vaizdas į Štutgartą iš viršaus. Puikiai matosi pagrindinė šio miesto gatvė – Königstrasse, traukinių stotis iš viršaus, ir daug įvairių pastatų apsuptų kalnų. Ant kalno vynuogynai, kaip sakė vietinė gyventoja, kai būna vynuogių, galima eiti ir jas valgyti, bet neskinti išsinešimui, tiesiog vynuoges galima valgyti tik vietoje. Užkilti liftu į šį bokštelį nieko nekainuoja, o vaizdas puikus.

Štai vaizdas iš viršaus, fotografuota, pro atsargines grotas, kad būtų saugu, tad kai kuriose nuotraukose grotų vielos šiek tiek įsilieja.

Apsidairę į Štutgartą iš viršaus nusprendėme, jog toliau keliausime apsižvalgyti į Königstrasse gatvę arba kitaip vadinama „Karalių kelias“ tai viena daugiausia parduotuvių sutelkusi gatvė Štutgarte, kuri tęsiasi net 1.2 kilometro. Gatvė prasideda ties Štutgarto geležinkelio stoties pietrytiniu išėjimu ir tęsiasi kaip pėsčiųjų takas link Rotebuhlplatz stoties.

Mercedes-Benz muziejuje

Eidamas šia gatve, stebėjausi, kiek daug žmonių joje vaikšto, Kaune laisvės alėjoje, tiek žmonių pamatysi tik per šventes, o čia kiekvieną savaitgalį, tai yra kasdienybė, kadangi, visi žmonės eina apsipirkinėti, išeina su šeimomis pasivaikščioti, lankosi kavinėse ir panašiai. Mes taip pat šioje gatvėje nupirkome lauktuvių.

Eidami Königstrasse gatve priėjome Schlossplatz aikštę. Šioje aikštėje buvo labai daug žmonių, daug jų siedėjo tiesiog ant pievutės, ir linksmai leido laiką, nuo šios aikštės atsiveria vaizdas į senuosiuos Štutgarto rūmus.

Paėję šiek tiek už senųjų rūmų, radome ir naujuosius rūmus, bei Valstybinis Štutgarto teatras, didelis parkas ir visur daug žmonių. Pastatai įspūdingi ir gražūs. Šalia visų šių pastatų didelis baseinas su fontanu.

Pavaikščioję ir apžiūrėję visus šiuos objektus grįžome į Schlossplatz aikštę, kurios kitoje pusėje stovi Saturn prekybos centras, tad nuėjome pasistiprinti ir keliavome toliau į paskutinį objektą, kurį, vėl mums pasiūlė vietinė gyventoja, kuri visą dieną leido kartu su mumis. Keliavome į Killesberg parką, šis parkas yra ant kalno ir jame yra apžvalgos bokštas, tad atsiveria puikus vaizdas. Lipant į šį bokštą šiek tiek drebėjo, kojos, nes vaizdas buvo tikrai įspūdingas, kadangi bokštas buvo ant kalno.

Pasigrožėję vakarėjančio Štutgarto vaizdais, nusprendėme likusį vakarą praleisti vokiškame bare, su vokiškais patiekalais ir aišku vokišku alumi. Tad grįžome į Königstrasse gatvę, radome barą, su daug linksmų vokiečių ir praleidome likusį šios dienos laiką bare su puikia kompanija.

Gaila, bet išaušo sekanti diena ir laikas keliauti namo. Labai gailiuosi, jog trumpai čia pabuvau, nes dar daug visko nespėjau aplankyti, o aplankyti čia tikrai yra ką. Tad tikrai siūlau aplankyti šį miesta su ECOLINES autobusu, miestas tikrai įspūdingas ir turintis daug lankytinų objektų. Pasiūlymas jums, šiame mieste skirti kuo daugiau dienų lankytiniems objektams, bei ekskursijoms, nes vienos dienos tikrai neužtenka. Tad sakau ačiū tiems, kas skaitė šį mano pirmąjį kelionių blogą, taip pat dėkoju ECOLINES, jog jų autobuso dėka aplankiau šį gražų miestą.

The post Rudeninis Štutgartas appeared first on ECOLINES blog.

ECOLINES autobuso vidus

Nors kelionė buvo neilga, tačiau spėjome išalkti. Laimei, autobuse galima įsigyti užkandžių bei gėrimų. Taip ir padarėme. Sumuštiniai, kuriuos nusipirkome buvo sotūs, o stiuardesė aptarnavo labai maloniai. Po pietų, metas nusnausti… Nors sėdint priekyje, nėra taip šilta, kaip apsuptam kitų keleivių, tačiau autobuso personalas paskolina antklodžių bei pagalvių.

Pirma diena

Guten morgen! Mes jau Miunchene. Šis miestas kardinaliai skiriasi nuo nostalgiškosios Prahos. Tai dinamiškas, kosmopolitiškas miestas, kurį supa modernūs pastatai, o atstumai suryja nemažai laiko. Atitinkamai, vietą apsigyventi pasirinkome itin šiuolaikiškame „H2 Hotel Munchen Messe“ viešbutyje, toliau nuo centro. Pirmasis įspūdis – tai didelis keturkampis pastatas asfalto jūroje. Tiesa, situaciją bandyta išgelbėti didžiuliais baseinais kitapus gatvės, kurie gausiai apgyvendinti žąsimis bei antimis, tačiau šiuo atveju tai atrodo kiek keistokai.

Tiesa, viešbutis pateisino lūkesčius. Kambario interjeras dvelkia  „vandeniniu“ minimalizmu – tai yra, visur akcentuojamas vanduo. Kartas nuo karto imi ir pagalvoji, jog kažkas tave patalpino į mineralinio vandens butelį. Nors vietos kiek mažoka, tačiau viskas sterilu ir švaru, o, be to, galima mėgautis greitu internetu.

Įėjimas į „Dachau“ koncentracijos stovyklą

Apsipratusios naujuose apartamentuose traukėme į miestą. Čia neišsivertėme be viešojo transporto. Kai pagaliau perpratome vokiečių „tvarką“, mikliai sėdome į metro ir jau keliaujame į Dachau koncentracijos stovyklos memorialą. Čia galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą. Mums atiteko 726 maršrutas. Į didelį autobusą sulipo gal šimtas turistų iš įvairiausių šalių. Paradoksalu, tačiau visi susiglaudę judėjo link koncentracijos stovyklos teritorijos ir kažin ar kas tuo metu susimąstė, jog prieš maždaug 70 metų čia taip pat riedėjo sunkvežimiai, kupini keleivių, tik jau ne savo noru…

Apie tai ir dar daugiau mums papasakojo malonus gidas. Pasakomieji turai čia rengiami maždaug kas valandą nuo ryto iki gerokai po pietų. Tiek už juos, tiek už įėjimą mokėti nereikia.

„Dachau“ yra viena iš pirmųjų koncentracijos stovyklų Vokietijoje, įkurta 1933 metais. Per 12 veiklos metų joje kalėjo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių (virš 4000 jų buvo iš Lietuvos), per 40 tūkstančių jų žuvo. Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją.

Turą pradėjome nuo muziejaus, tada apžiūrėjome kalėjimo vienutes bei kankinimo kambarius, galiausiai ekskursiją baigėme krematoriumo ir „dušo“ aplankymu, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai. Jausmų bei klausimų apie žmogiškumo ribas galvoje susikaupė tikrai daug. Juos dar labiau suaštrino dokumentiniai filmai (nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms) bei nuotraukų ekspozicijos.

Po slogių istorijos pamokų pakartojimo norėjosi kažko pakilesnio, todėl nusprendėme aplankyti Bavarijos karalių rūmus (Residenz). Šie prabanga nenusileidžiantys Versaliui karališkieji apartamentai stūkso pačiame Miuncheno centre. Nors pirmosios pilies užuomazgos atsirado dar XIV amžiuje, vėliau palaipsniui plėtėsi ir gražėjo. Dabar jau tapę tikrais galiūnais, jie yra didžiausi miesto rūmai visoje Vokietijoje. Čia galima aplankyti daugiau nei 130 kambarių. Kiek jų apžiūrėjome mes net sunku suskaičiuoti, nes praėjus jau vieną atkarpą nuo puošnumo ir spindesio ima svaigti galva. Priėmimo, valgomojo, veidrodžių Residenz rūmų menėse talpinama galybė eksponatų, atskleidžiančių didingą Bavarijos istoriją. Didžiausią įspūdį paliko antikvariumo salė, kurioje gausu renesanso epochos freskų bei skulptūrų.

Po karališkos popietės nusipelnėme karališko pasivaikščiojimo nuostabiaisiais Miuncheno „Anglų sodais“. Jie vadinami miesto plaučiais, kadangi ištįsę ne vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių – Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti. Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre. Mes, žinoma, šiai avantiūrai nepasiryžome, tačiau paklaidžioti po gražiuosius sodus tikrai neatsisakėme.

Antra diena

Šią dieną pradėjome kur kas džiugesnėmis nuotaikomis, kadangi pro debesis pagaliau prasiskverbė saulė. Ką šiandien mums pasiūlys Bavarijos sostinė? Šis kraštas garsėja, ne tik Oktoberfestais, tačiau ir didinga stiprios monarchijos istorija. Todėl nenuostabu, kad Residenz tai ne vienintelė karalių rezidencija šioje vietovėje.

Dar įspūdingesni apartamentai driekiasi Miuncheno šiaurės vakarinėje dalyje. Nymphenburgo sodai, kuriuose ilgą laiką buvo Bavarijos karalių namai, yra vieni svarbiausių Miuncheno lankytinų vietų. Ši Wittelsbachų barokinė vasaros rezidencija iškilo dar XVII amžiuje ir palaipsniui išaugo į nuostabius rūmus. Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą.

Tiesa, pačių rūmų patalpos yra kiek mažesnės, negu Residenz, tačiau autentiškų botanikos sodų, kuriuose pasislėpusios vasaros vilos, arklidės bei įsiterpę vandens kanalai, dydis atima žadą.

Gražuolių galerija

Viena įspūdingiausių čia aplankytų ekspozicijų – Gražuolių galerija. Joje sukabinti 38 moterų portretai iš įvairių socialinių sluoksnių: nuo batsiuvio iki karaliaus dukros. Čia kabo ir šokėjos Lolos Montez, dėl kurios kilo 1848 metų Miuncheno revoliucija, atvaizdas.

Nymphenburgo sodus galima apsiekti metro linijomis: S1, S2, S4, S6, S8, išlipant stotelėje – Laim.

Ištrūkusios iš karališkų „džiunglių“ (kai kuriuose vietose šie sodai būtent tai ir primena, nes yra palikti visiškai gamtos priežiūrai, o nužengti nuo pėsčiųjų tako žmogui – ne valia) norėjome geriau susipažinti su Miuncheno senamiesčiu, todėl patraukėme į Marianplatz aikštę. Ją supa įspūdinga gotikos stiliaus rotušė ir kiti nuostabūs pastatai. Prie jos įėjimo pasitiko linksma miesto šventė, už kampo šurmuliavo mugė, o paėjėjus kiek toliau iškabos kvietė į nemokamą naktinį operos koncertą po atviru dangumi… Miunchene gyvenimas verda tikrai intensyviau nei Prahoje. Jau vien pirmoje dienos pusėje spėjome išvysti bent dvi taikias protesto akcijas: vieną prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, kitą – už laivsvę Palestinai. Žmonės čia labiau linkę išreikšti save bei savo požiūrį į tam tikrus pasaulinio masto dalykus.

Vokietija laimėjo pasaulio čempionatą!

Reiškiasi vokiečiai įdomiai ir „sirgdami“ už savo nacionalinę futbolo komandą – nuo milžiniškų trispalvių cilindrų iki visiškai nudažytų veidų – visi, rodos, gyvena tik šiandieniniu įvykiu. Jo, beje, laukia jau nuo 1990 metų, kai paskutinį kartą Vokietijos komanda buvo užkopusi ant čempionų pakylos. Gatvės tiesiog plazda nuo juodai raudonai geltonai atributikos – ir kuo toliau tuo labiau darosi karšta!

Dar prieš varžybas labai knietėjo aplankyti, bene, garsiausią Miuncheno pastatą – Frauenkirche, esančią į  vakarus nuo Marianplatz. Ši katedra iškilo vietoje Šv. Mergelės Marijos koplyčios – tai vėlyvosios gotikos palikimas. Bažnyčia pribloškia savo dydžiu. Pakilus į jos bokštų viršų galima pažvelgti į margaspalvę Miuncheno panoramą. Iš 99 m aukščio atsiveria net Alpių vaizdas. Du milžiniški bokštai priverčia gerokai atlošti galvą norint į juos pažvelgti iš apačios.

Frauenkirches interjeras pasižymi kuklumu, tačiau ganėtinai įdomiu vargonų skambesiu. Užsukusios pasižvalgyti iš vidaus pataikėme į mišias. Mūsų nuostabai jose dalyvavo nemažai žmonių – turbūt nesunku atspėti už ką vokiečiai taip karštai meldžiasi

Svajonių atostogautojos – Ugnė ir Justė

The post Kelionė į Miuncheną appeared first on ECOLINES blog.

Miuncheno „Anglų sodas“ – tai miesto plaučiai, nes įsikūręs vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. O tiksliau  šio parko plotas 3 km2.  Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių –  neoklasicistinė Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti.

Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre.

Patekimas:

Rūmai ir parkas įsikūrė pačiame centre, todėl ir iki jų atvažiuoti nėra sudėtinga pasinaudojus S2, S3, S4, S6, S7 U3, U6 metro linijomis.  Stotelė – Marienplatz.

Kaina:

Residenz muziejus ir rūmų lobynas yra mokami. Vienam žmogui 13 EUR. O pasivaiksčioti po Anglų sodą ir pasigrožėti Monopteros šventykla galima nemokamai.

• Adresas: Max Joseph Platz 3, Miunchenas.
• Daugiau informacijos: http://www.residenz-muenchen.de/englisch/residenc/

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post „Residenz“ rūmai ir „Anglų sodas“ appeared first on ECOLINES blog.

Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą, kiti pertvarkyti rokoko ir neoklasicistiniu stiliumi. Įdomu tai, kad rūmų dekoracijos daugiausiai susijusios su mitiniais motyvais – nimfomis. Ne veltui ir buvo praminti Nimfenburgo rūmais.

Rūmus supa dailus parkas, kuris buvo kruopščiai prižiūrimas, o 18 a. vid. Iš barokinio parko tapo klasikinio stiliaus sodas su simetriškais išdėliotom gėlėmis bei vandens kanalu.

Be rūmų, čia veikia ir keletas muziejų: Karališkųjų arklidžių, kuriame demonstruojamos didikų karietos ir porceliano fabrikas. Ši manufaktūra veikusi 18 a. vid., yra viena seniausių porceliano manufaktūrų Europoje. Dar vienas įdomus objektas – Badenburgo pastatas. Tai uždaras XVIII a. pr. baseinas su lankytojų galerija viršutiniame aukšte.

Taip pat yra keli mažesni rokoko stiliaus priestatai parke, botanikos sodas ir Palmių kavinė, kurioje galima atsipūsti ir aptarti įspūdžius.

Patekimas:

Nimfenburgo pilis pasiekiama viešuoju Miuncheno miesto transportu. Galima keliauti su S1, S2, S4, S6, S8 metro linijomis. Stotelė – Laim. Tada reikia persėsti į – Laim. Tada reikia persėsti į 51 maršruto autobusą ir važiuoti iki stotelės Schloss Nymphenburg.

Kaina:

Kompleksinis bilietas, su kuriuo galima patekti į visu Nimfenburgo pilies teritorijos muziejus ir kitus lankytinus objektus, žmogui kainuoja 11,5 euro. O žiemos sezonu 8,5 eurai.

1. Adresas: Eingang 19, 80638 München.
2. Daugiau informacijos: http://www.schloss-nymphenburg.de/englisch/service/contact.htm#

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post Nymphenburgo rūmai Miunchene appeared first on ECOLINES blog.

ECOLINES autobusas

Kelionė prasidėjo Vilniaus autobusų stotyje. Žinojom, kad mes lėksim skirtingais autobusais, nes kitaip nebuvo bilietų, todėl nepykome Vilniuje atvažiavo 3 autobusai ir visi po juos pasiskirstėm. Mūsų nuostabai, penktąjį narį perkėlė kartu su mumis! – kad draugai kartu važiuotų. Super Pradžioje autobusą radome sunkiai, nes nė vienas iš mūsų neatliko namų darbų, nepasižiūrėjo kokia kryptimi važiuosime – ar į Štutgartą ar į kur kitur ) todėl teko paklaidžioti nuo vieno prie kito autobuso, bet galop vairuotojas pasakė, kad pataikėm ten kur reikia. Įmetėm savo kuprinytes į bagažą ir susiradome vietas.

Aišku, vietas parinkau tobulai – prie pačio įėjimo. Galvojau taip geriau, o pasirodo ne visada.:) Nepaisant to, sėdėjom visi šalia. Pradžioje mums parodė filmuką. ECOLINES savo autobusuose turi:

ECOLINES autobuso vidus

• Wi-Fi  -tuo metu mano smart phone buvo taisykloje, tai negaliu nieko pasakyti. Draugai sakė kad veikė, bet nedaug naudojo
• tualetą, į kurį labai buvo nedrąsu eiti. Bet kartą  nuėjus pasidarė daug drąsiau. Ach ta baimė, kai visi mato, jog ten eini )
• siūlė pledus, bet mes tam patys pasiruošėme, tai neprireikė šios paslaugos;
• karštą maistą ir gėrimus (net alaus turėjo ) – atgal labai pravertė, nes nespėjome nieko nusipirkti. Šiaip visai nebrangu – gali sočiai pavalgyti už 10 Lt, kavos kainos kaip visur apie 1 EUR – ir ji buvo skanesnė nei draugų pirkta degalinėj. Haha )
• Rozetes (elektros šaltinius) prie sėdynės – nepanaudojom, nes neradom. O pasirodo, jos po sėdyne. Išeidami paklausėm stiuardesės. Nu, durniai, galėjom anksčiau paklausti…:)) bet ką padarysi…
• naktį rodė Šūriko nuotykius (atrodo). Kadangi su rusų nelabai draugauju – man nelabai patiko, bet kadangi dauguma buvo rusakalbiai, labai džiaugėsi šiuo filmu

O žinot, mums dar stiuardesė pasitaikė labai faina. Mums viską papasakojo angliškai, visko pasiūlė. Visada nusišypsodavo ir tikrai tokia rūpestinga buvo… Autobusas sustodavo maždaug kas dvi valandas degalinėj ar kokioje stotyje. Taikydavo stoti ten, kur nemokami tualetai ir kokia parduotuvėlė Aišku mums buvo vienodai – vis tiek nieko nepirkom, nes per visus 5 turėjom 10 Zlotų, o eurų nepriėmė. Mes tikrai pirmą kartą keliavome autobusu ) Išlipdavome kiekvienoje stotelėje mankštinti kojas, todėl problemų su jų skaudėjimu neturėjome. Naktį smigome, o ryte Berlyne mus pažadino stiuardesė. Sunkiai suprasdami kas vyksta, išlipome, pasiėmėme bagažą ir judėjome ieškot tualeto ir persirengt.

PATARIMAS: kai keliausite autobusu, pasiimkite pagalvėlę – kitaip neišsimiegosite. Jie siūlė jas autobuse (kaina 10Lt) – tuo metu galvojome brangu, bet grįžę patikrinome supermarketus, tai 10Lt labai normali kaina. Pati dabar turiu pagalvėlę, įsigytą su akcija už 8 Lt )

Ruduo Berlyne (Reichstagas)

Stotis Berlyne yra visai netoli ZOO… Bent mums taip atrodė, kai pasižiūrėjom į žemėlapį – tik 2 didelės sankryžos iki ZOO. Stotyje mes išsiskyrėme, nes gyventi pasirinkome CouchSurfing būdą, todėl 3 mūsų draugus pasiėmė host’as, o mūsų hostas dar miegojo..:( Todėl iki ZOO ėjome kojytėmis – NIEKAD TO NEDARYKIT. Tai buvo mūsų didžioji klaida su visais daiktais 6 ryto pėdinti tokį didelį atstumą. Labai pavargom, plius anksti atsikėlę ir jėgų nebeliko. Pakeliui susiradome McDonaldą pusryčiams ir kavai. Kadangi buvo šeštadienio rytas, tai sutikome keletą “šviežių agurkėlių” – taip vadinu pagiriotus ir juokingus jaunuolius

Šiaip ne taip nusigavome iki ZOO, tada atrašė mūsų hostas ir mus pasiėmė. Jis gyveno 10 min nuo pagrindinės traukinių stoties – taigi visur galima patekti kojytėmis ) aišku, jis to daryti nerekomendavo, bet kadangi mes jauni ir taupūs, nepaklausėme. Pas mūsų host’ą, vardu Fin, pavalgėme, apsiprausėme, pasėdėjome. Kaip tyčia jis dirba su turistais, todėl gavome superinius žemėlapius ir begalę informacijos. Aišku…dar nemokamus bilietus į ZOO (jais nepasinaudojom – labai didelė mūsų klaida)!!! ir raktus nuo buto – kad grįžtume kada norim. Vau koks pasitikėjimas!:))

Pagrindinė traukinių stotis

Apie transportą. Teorija sakė, kad reikia ieškoti BVG automato.  Labai apsimoka pirkti nuolatinį bilietą grupei žmonių iki 5 asmenų. Zonoms A-B-C (oro uostas C zonoj, centras A zonoj) jis kainuoja parai tik 15.50 EUR, tik A zonai daug pigiau, o galioja nuo 3 a.m iki 3 a.m – labai keistai, bet ką darysi. Turėjom tokį nuotykį: tas BVG automatas PRARIJO MŪSŲ PINIGUS, o bilieto negrąžino!!! Tik išmetė kažkokį labai vokišką lapelį, kurio mes nesupratom. Ačiū Berlynui, kad netoliese buvo informacija turistams, kur greit paaiškino, kad automate buvo ERROR’as, o pinigus atgausime centrinėje BVG būstinėje tam tikromis valandomis. Iškart mums davė kažkiek eurų kainuojantį žemėlapį nemokamai su pažymėta ta centrine būstine (šitas labai nustebino!) ir liepė bilietus pirkti pas juos, o ne automate. Dar kartą pirkom bilietą, tik šį kartą jį atgavom ir greit nuskubėjom į traukinį, nes nekantravom viską pamatyti. Kiek buvom skaitę, tai būna ten visokių bilietų su nuolaidom į muziejus, bet mes norėjom išgyventi kuo pigiau.

Reichstago viduje

Keletas lankytinų vietų Berlyne:

1.Reichstagas. Būtinai registruokitės per čia:
http://www.bundestag.de/htdocs_e/visits/kupp.html
Čia tam, kad nereiktų stovėti kilometrinių eilių. Tiesiog turi lapą, paduodi prie įėjimo (be jokios eilės) ir tave įleidžia. Po to tave ištikrina, atima šakutes, kišeninius peiliukus, šaukštus bei skysčius ir įleidžia į kupolą ) O kupolas tikrai vertas dėmesio – nuo jo matosi visas Berlynas. Aišku, žali stogai nėra įspūdingi, tačiau Angelo parkas tikrai atrodė wow )

2. Rajonas prie AleksanderPlatz. Girdėjome, kad ten labai visko daug. Taigi ir nukeliavome ten. Gatvės pilnos mažų ir firminių parduotuvyčių, o slaptose gatvelėse galima buvo užtikti didelių grafitti sienų, gėjų barų, senoviškų užeigų su žvakėmis, įdomių žmonių… Taigi ėjome neturėdami tikslo, o tik ieškodami kokio nors baro pasisėdėjimui Bet netrukus atsiliepė mūsų draugai ir pakvietė mus patūsinti į fainą barelį kaip Vilniaus Gringo, Play ar Cafe de Paris )

       3. East Side Gallery – tai garsioji Berlyno siena, viena didžiausių meno galerijų po atviru dangumi su daugybe grafičių, kurie atrodo pasakiškai. East Side Gallery lengva rasti einant link upės nuo tokio pačio pavadinimo Metro stotelės;

4. mažų barelių pasirodo pilna netoli East Side Gallery -tik metro stotelėje reiktų eiti į priešingą pusę nuo jos. Va ten jautėsi tikras naktinis gyvenimas. Pilna žmonių, barų viduje leidžiama rūkyti, nebrangus alus ir bohemiška aplinka )

Muziejų sala

5. Muziejų sala. Tikrai verta aplankyti, ypač jei turi ISIC ar bent vienas draugų su ISIC. Mes į ją ėjome 5iese, keturi turėjo studento pažymėjimus, tačiau visiems pritaikė vienodą nuolaidą, tai yra Muziejų pasas kainavo TIK 8 EUR! Turėdamas tą pasą gali įeiti į 5 muziejus, tau yra Altes Museum, Neues Museum, Alte Nationalgalerie, Bode Museum, Pergamon Museum. Visuose muziejuose duoda nemokamą gidą – ausines su playeriu, prie kiekvieno eksponato galima išklausyti ilgą pasakojimą, pradžioje įdomu, į galą jau net nervas imti pradeda.:) Norint visus juos aplankyti, būtina paskirti dieną, jei nėra tiek laiko, tai svarbiausia apžiūrėti Pergamon Museum. Jame yra ekspozicija iš pačių Egipto piramidžių! Salėse autentiškai atstatytas jų vidus, yra serkofagų, įvairių statulų… Įspūdis puikus! p.s. jame yra Babilono vartai. Neues muziejus taip pat turi didelę ekspoziciją iš senųjų Egipto bei antikos laikų. Jame yra eksponuojamas NEFERTITĖS biustas! Tačiau žmonių kiekis ir eilės tikrai vargina. Po šių dviejų muziejų nelabai lieka laiko ir noro aplankyti 3 likusius: Alte Nationalgalerie, Bode Museum, Altes Museum. Juose eksponuojamos statulos bei įvairūs garsių menininkų paveikslai. Tiesa pasakius, visi šie trys man buvo labai panašūs ir negaliu nė vieno išskirti. Po šios ilgos kelionės po muziejus, jokių kitų muziejų ar bažnyčių lankyti nebesinori.

Berlyno šviesų festivalis

6. Šviesų festivalis. Jis vyksta kasmet rudenį, tiksliau Spalio mėnesį. Kai atsibosta architektūra – šviesos ant garsiausių Berlyno pastatų sukuria magiją. Nuostabus vaizdas ir viskas nemokamai. Tik reikia nutaikyti laiką
7. Free Walk Tour – nemokami turai, po kuriuos vietiniai Berlyno gyventojai pavedžioja po garsiausias vietas. Kiekvieną dieną vyksta susitikimai 12 val prie McDonaldo, kuris yra šalia ZOO. Aišku vietą ir laiką visada geriau pasitikrinti čia. Deja, savo kailiu neišbandėme, nes sužinojome apie tai paskutinę vizito dieną Nepamirškit arbatpinigių.

Potzdamer Platz

8. Postdamer Platz naktį – tai vieta, kur kasmet vyksta Berlyno filmų tarptautinis fetsivalis Berlinale. Toje vietoje yra pastatytas įspūdingas skliautas, kuris naktį užgniaužia kvapą.
9. Tiergarten – tai didžiausias Berlyno parkas centre. Jame yra nemažai skulptūrų, gražių tvenkinių. Puiki vieta pailsėti ir pasislėpti nuo turistų.

Tolumoje matosi Pergalės kolona

10. Tiergarten parko centre yra Pergalės Kolona – Viktorijos statula. Tikrai įspūdingas statinys, atrodo, kad žėri auksu ) bet tikrai, jos pagrindinė dalis – Viktorija yra auksinė. Galima pasikelti į viršų,tačiau kai jau esi apsilankęs Reichstag’e, gaila pinigų. Vaizdas panašus (manau).

Kaizerio Vilhelmo bažnyčia

11. Kaizerio Vilhelmo bažnyčia – tai vienas įspūdingiausių pastatų. Bažnyčia yra netoli ZOO – nepastebėti neįmanoma. Iš šono atrodo lyg sušaudyta, lyg kažkoks korys. Įėjimą sunku rasti, tačiau, girdėjau, jog vidų verta aplankyti (mums nepavyko įėjimo rasti).

Berlyno siena rudeniškai

Apie kebabus ir maistą Berlyne:

Kasdieniai mūsų pietūs buvo kebabai – pigiausias, sočiausias patiekalas. O po to jau pagavome azartą lyginti kebabus ) Gyvenome keletas metro stotelių nuo ZOO, kažkur šiame rajone, kur milijonas kebabinių ir mažų kavinių:

Rajonas, kuriame buvome apsistoję

Labai netoli nuo centro, o kebabų kainos svyravo nuo 2,5 iki 3,5 EUR. Kiti rajonai tuo nepasižymėjo, nes ieškodami maisto, visad grįždavom ten pat. Skaniausi kebabai buvo už 2,9 EUR (10 Lt didelis kebabas pitoje). Nesu tikra kebabų ekspertė, bet jų duonelė skanesnė nei lietuvoje. Kažkaip labiau ja pasirūpina, o padažas nelabai paliko įspūdį – užgožia kebabo skonį, todėl valgydavome be jo. O kadangi kiekviena kebabinė yra kaip atskiras verslas, jos šeimininkas stengiasi kaip labiau privilioti lankytoją ir jį išlaikyti. Smagu, kai nueini ir tau šypsosi iki ausų, o kebabo kaina kaip Lietuvoje.

Paskutinę dieną visi buvom pavargę po praeitos nakties pasivaikščiojimų po šviesų festivalį, todėl niekas nenorėjo daug veikti. Stotyje sulaukėm autobuso, aišku neturėjom jokio vandens ir maisto, tai buvo fail ) Gerai, kad autobusas pasirūpino tokiais nieko nespėjusiais kaip mes

Įsėdome į autobusą, turėjome tik 10 Zlotų ir litų. Nusipirkome kažko užkąsti ir labai laukėme Varšuvos. Stiuardesė buvo labai maloni ir Varšuvoje mūsų palaukė, nes kol ieškojome maisto, praėjo 15min sustojimo laikas. Vėlavome gal pora minučių ) bet buvom su užkandžiais rankose

Vaizdas per langą

Autobusas buvo apytuštis, todėl stiuardesė iškart mums pasiūlė persėsti – kad kiekvienas turėtų po atskiras dvi sėdynes miegui. Mes taip ir padarėm. Iki Varšuvos nelijo, o buvo tikrai gražus oras -saulė leidosi ir kilo rūkas. O Varšuvoje pradėjo nesveikai lyti!!! Bet taip lijo, kad vieną kelią užtvindė. Turėjome pastovėti šokiam tokiam kamštyje, nes pora mašinų plaukiojo vandenyje, todėl iš 4 juostų buvo pravažiuojama tik 1. Va tada džiaugiausi, kad esu autobuso 2ame aukšte

Kelionė truko naktį. Ją visą miegojome, kadangi po Berlyno vos pavilkome kojas… Bet vertėjo!! 3 dienos už 18 Lt bilietams ir 30 EUR viskam kitam )

The post 4 dienos Berlyne appeared first on ECOLINES blog.

Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ („atminties“ parkas) bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją. Tai puikiai iliustruoja dokumentiniai filmai, kurių  nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms bei išlikę užrašai su nuotraukomis.

Verta paminėti ir tai, kad maždaug kas valandą čia vyksta pasakojamieji turai, kuriuos veda įdomūs gidai. Galima apžiūrėti kalėjimo vienutes, kankinimo kambarius, krematoriumą bei „dušą“, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai.

Patekimas:

Dachau miestelis yra nutolęs apie 30 km. Į šiaurės vakarus nuo Miuncheno centro. Iki jo  galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą.

Kaina:

Tiek pasakomieji turai, tiek įėjimas į stovyklą yra visiškai nemokami.

• Adresas: Alte Römerstraße 75, 85221 Dachau.
• Daugiau informacijos: http://www.kz-gedenkstaette-dachau.de/index-e.html

Mano svajonių atostogautojos:

Ugnė ir  Justė

The post Dachau koncentracijos stovykla appeared first on ECOLINES blog.

++++PRAKTIŠKI PATARIMAI KELIAUJANTIEMS Į BERLYNĄ++++

•     3 dienos Berlynui yra per mažai

Autobuso keleiviai

• Berlynas įdomus ne tik savo istorija

Berlynas visada nustebina

• Taip, Berlyne irgi būna žiema. Neprarasti jėgų ir šilumos padės iš namų pasiimta 40 „abarotų“ fleškutė.

Berlyne irgi būna šalta

•  Pigu, skanu, greita – Felafel (tukiškos virtuvės vegetariški kebabai – 2.5 euro)

Felafel

• Viešasis transportas – patogiau, bet brangiau nei Vilniuje (Susiplanuot savo maršrutą gali čia: www.fahrinfo-berlin.de valandos bilietas – 2.6 euro)

Berlyno viešasis transportas

• Jeigu vyksti žiemą ir domiesi menu neprašauk: „Transmediale“ ir „Berlinale”.

Renginiai Berlyne

• Jeigu esi pankas programuotojas ar prijaučiantis Nerdas must-see baras – C – Base, adresu Rungestrasse 20, Mitte, 10179 Berlin

Must-see baras

/////IKI/////

Iki pasimatymo, Berlyne

Laurynas.

The post Vilnius – Berlynas – Vilnius appeared first on ECOLINES blog.

Berlynas – Vokietijos sostinė, didžiausias šios šalies miestas, taigi nesuklysime pavadindami jį šalies širdimi. Visgi, pats miesto ritmas bei jo gyventojai elgiasi daug laisvamaniškiau nei likę vokiečiai. Būtent Berlyne tikrai nenuostabu matyti būrius žmonių bėgančius per raudoną šviesoforą, mėtančius cigarečių nuorūkas ant žemės, nors stovi šalia šiukšlinių, taip pat apipaišytus pastatus, nuniokotus automobilius ir kitus, primenančius mūsų gimtą tėvynę, aspektus. To tikrai nesitikėjau iš vokiečių, kadangi begalę kartų teko aplankyti kitus jų miestus, ypač likau sužavėtas Brėmeno – jaukaus, tvarkingo ir tikrai vokiško miesto.

Visgi, ir Berlynas tikrai turi kuo patraukti akį. Teko garbė apsigyventi tikrai prabangiame ir gerame šio miesto rajone – Kurfurstendame – rajonas pasižymi gerais viešbučiais, įvairiomis žinomų dizainerių parduotuvėmis, verslo įstaigų ofisais ir pan. Pažymėčiau, kad šiame rajone tikrai ramu – per keletą mano gyventų dienų – vaikščiojau pėsčiomis dieną-naktį, taip pat, bendravau su įvairiais nepažįstamais asmenimis – ir tikrai visur buvau sutinkamas draugiškai, nuoširdžiai domimasi ar jau mačiau įvairias miesto įžymybes, taip pat netgi siūlomasi palydėti ir parodyti tai, kas jiems asmeniškai atrodo gražiausia.

Viešbutis, kuriame apsistojau – City am Kurfurstendamm

Gyvenau trijų žvaigždučių viešbutyje City am Kurfurstendamm – sutinku su pateiktu žvaigždučių įvertinimu, kadangi nors viešbutis tikrai jaukus, turintis visa, ko tik reikia puikiam poilsiui, tačiau nesijautė to, kas jaučiasi keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose. T.y. preciziškumo, tvarkingumo ir pan. Vietomis grindys girgžda, kambariai įrengti kaip butai, administratoriai daugiau kalba rusiškai.. Be to, netrūksta linksmų plaučių rusų tautybės asmenų – turiu pažymėti, kad ne tik plaučių, bet ir stiprių kepenų. Teko išbandyti jėgas ugninio vandens lenktynėse su keletu iš jų. Visgi, tai tik paįvairino linksmybes šiame mieste. Apibendrinus, likau labai patenkintas už išties palankią kainą apsistojęs šiame viešbutyje – dvi paros su skaniais pusryčiais man kaštavo apie 250 Lt. Rekomenduoju, kas atvyksta į Berlyną ir nori paprasto, bet jaukaus ir išpildančio visus būtiniausius reikalavimus viešbutuko už prieinamą kainą.

Mano numylėta kavinė – Palm beach, kurioje nuo 13 iki 19 h. gausite milžiniško dydžio ir tikrai skanų šnitcelį už 5 eurus, o taip pat įvairaus alaus už prieinamą kainą – iki 3 eurų. Tik su aptarnavimu gana sudėtinga, kadangi aptarnauja rytų vokietukė, kuri stengiasi kuo greičiau viską susakyti ir nuo Jūsų pabėgti. Visgi, viskas įmanoma ypač jai pažeriant keletą komplimentų – ypač veikia apie arbatpinigius! Tikrai rekomenduoju norintiems skaniai ir nebrangiai užkąsti. Alaus atsigerti puikiai galima jaunimo pamėgtoje kavinukėje – Zeitlose. Tiesa, kainos ženkliai didesnės, užtat aptarnavimas ir aplinka stipriai geresni – štai ten ir išmečiau inkarą keletą savo vakarų iš eilės.

Galingi pietūs Palm beach kavinėje

Dabar – prie lankytinų objektų. Pirmiausia – visiems turintiems studento ISIC kortelę – nepirkit jokių daugelio rekomenduojamų Berlyno turisto kortų – patikėkit manim, daugelyje vietų su minėta studento kortele dviguba nuolaida nei su turisto, be to, sutaupysit nemažai eurų. Už dvi dienas paklojau 20 eurų, tuo tarpu nei karto nevažiavau nei su visuomeniniu transportu, nei teko „parabbatint“ – nuolaidai gauti. Taigi, peklon išmesti pinigai. Iš esmės, visas miestas puikiai pasiekiamas pėsčiomis – puikiai išvysti pėsčiųjų takai, ko stipriai trūksta Zuokiaus vizijoms mūsų sostinėje.

Ką gi aš čia aplankiau – Berlyno zoologijos parkas bei akvariumas. Turiu pripažinti, kad tikrai gražūs ir ganėtinai dideli plotai, daugybė įvairiausių rūšių surinkta, kurios pateiktos įvairiausiais rakursais. Visgi, lyginant su Dubajuj esančiu akvariumu, vokiečiams tenka tikrai po lapais palysti ir greitai neišlįsti. Tačiau jei patinka gyvūnai ar žuvytės – tikrai kviečiu, puikiai praleisite laiką. Tik pasistenkite užsukti vidurdienį arba vakarop – patikėkit manim, iš ryto ten prisideda dar vienas „gartenas“ – auklėtojos mėgsta iš vaikų darželių savo auklėtinius atsivesti, taigi gaunate tris ekspozicijas už vieną kainą! Kažkas panašaus į mažus beždžioniukus, tik net ir pačios beždžionės prisibijo jų..

Be galo graži Berlyno bažnyčia – Kaiser Wilhelm Gedachtnis. Du pastatai – lyg priešprieša tarp to, kas sena, ir to kas nauja. Kadangi iš esmės pilna apžiūra galima tik naujojoj, tad tuo ir pasinaudojau. Tai liuteronų bažnyčia, kurioje jautiesi jaukiai. Nėra to begalinio žmogaus nužeminimo prieš amžinąjį ir visaapimantį Dievą. Tai tiesiog jo namai, į kuriuos kiekvienas yra kviečiamas, laukiamas ir kur stengiamasi, kad kiekvienam atėjusiam būtų jauku. Apsilankius Berlyne, tikrai rekomenduoju pamatyti iš vidaus šią įdomią modernistinę bažnyčią.

Siegesaule arba Groser stern. Vokietijos pergalės mergelė (pergalės statula), išdidžiai žvelgianti į miestą ir rodanti kelią Vokietijai. Ganėtinai išdidus, bet vokiečiams tinkantis ženklas, mano nuomone, daug žavesnis, nei prancūzų falo simbolis. Visgi, kiekvienam savo. Už kelis eurus galite pasportuoti ir palaipioti į tikras padanges, palaikyti žaviai Vokietijos mergelei draugijos – iš ten atsiveria puiki Berlyno panorama, o įsimylėjėliai labai mėgsta pateplioti įvairius meilės užrašus, kas griežtai draudžiama!

Reichstagas – vokiečių parlamentas, kuris rekomenduojamas aplankyti kiekvienam turistui. Neva, atsiveria puiki Berlyno panorama ir pan. Visgi, šio malonumo atsisakiau ir aplenkiau statinį iš tolo, kadangi pripažinsiu, bet savoj šaly vyriausybė įkyrėjo iki gyvo kaulo, tad dar svetimą žiūrėt – ne dėkui.

Branderburgo vartai – didus ir gražus statinys, Vokietijos istorijai reiškęs tikrai daug. Visgi, šiuo metu tai gana kasdieniška berlyniečio praeinama vieta, tad nebeliko ir tokio jos kultūrinio reikšmingumo.

Brandenburgo vartai

Unten den Linden  alėja – ambasados, iš kurių įsiminė rusų ambasada.. Net keli apsaugininkai, pikti ir ginkluoti lyg dantų, aktyviai saugantys ambasadą. Tik nesuprasi ką nuo ko saugo – vokiečius nuo rusų ar atvirkščiai. O šiaip – gatvių taisymai viduryje dienos, šiukšlių pilnos pakampės – Vilniaus kasdienybė. Tad už tai pinigo mokėt neverta.

Vokietijos istorijos muziejus, Berlyno siena, Teroro topografijos muziejus, Sachsenhauseno koncentracijos lageris – tai vietos, kurias tikrai privalote pamatyti. Kontrastingos, turinčios ką parodyti ir išgąsdinti/ sužavėti pagal poreikį vietos. Tai objektai, menantys didžiulius įvykius, kurių kiekvienas lėmė įvairiausius istorinius įvykius ar pokyčius, taigi tikrai praleisti puikų laiką tyrinėdami kiekvieną iš išvardintų vietų.

Bendras įvertinimas – Berlynas tikrai nėra miestas, kuriame „žydi“ kultūriniais objektais  ar kuris gali pasigirti be galo įspūdinga architektūra. Visgi, jis turi kažką savito, tokio, kas lemia, jog žmonės atvykę ir prabuvę čia mėnesį ar daugiau, prisiriša prie miesto ir nebenori niekur išvykti. Tai pati savijauta, jų mąstymas ir aplinka. Būtent todėl Berlyne gausu ne tik vokiečių, bet ir užsieniečių, kurie šį miestą mini, kaip vieną įstabiausių pasaulio kraštų. Mano vertinimas – kiekvienas turite pamatyti ir patys nuspręsti ką manote apie jį. Tai miestas, kurio vienareikšmiškai neįvertinsi.

Tiesiog Linas.

The post Hallo, Berlyne! appeared first on ECOLINES blog.