Labai geras jausmas atsibudus suprast, kad nesapnavai (deja, karibai buvo tik sapnai) ir tu iš tikro esi Krokuvoj, hostely prie pat centro. Išeini į balkoną, pažvelgi į nepakartojamą peizažą ir judi link nemokamų pusryčių stalo. Pigus hostelis ir dar pusryčiai nemokami!
Kad kalėdinis laikotarpis atėjo, matosi ir iš pagrindinės aikštės Krokuvoj – ruošiama eglučių mugė.
Einam link autobusų stotelės, iš kurios nuveš mus į tranzavietę, dairomės visur, kaip turistai (nu ir esam) ir akys užkliūva už užrašo „Glory hole“. Įdomu. Dėl to įdomumo ir net ranka sudrebėjo laikant telefoną rankoje. Neužėjom vidun. Tai paliekam kitiem turistam.
Susirandam autobusą, paduodam pinigą popierinį, sakau „dwa“, vairuotojas kažką pasakoja, kalba, kaip ir nesuprantu ką, bet ausys vieną, kitą žodį pagauna ir jau vaikštom visur aplinkui ieškodami pasismulkint į metalą. Šiaip ne taip radom, ir jau stovim krokuvos priemiesty prie „draudžiama sustoti“ ženklo su ta pačia picos dėže ir užrašu WWA (Warszawa trumpinys, o ne tų vaidybinių melodramų su kovos elementais, kur visi aiškinasi santykius ringe apsirengę triko). Kad žmonės nebijo ten sustoti supratom greitai, net teko eit truputį toliau, kad matytumėmės už po nelegaliai stovinčių mašinų. Sustoja vyras, angliškai nemoka, mes – lenkiškai. Supratom, kad nenuveš iki Varšuvos, bet rodo lipt vis tiek, įlipom. Važiuojam važiuojam ir pasimato šaltuoju metų laiku tranzavimo minusai – pradeda temt anksti. Paleidžia beveik sutemus netoli Varšuvos degalinėj, lieka keturiasdešimt kilometru. Įprastai degalinės tokiu atveju yra gerai, bet ne šįkart – automobiliai vietiniai, link Varšuvos važiuojančių nėra. Į koncertą spėt reikia, tai patraukiam į autobusų stotį miestelyje. Mažo miestelio autobusų stotis, kuri atrodo nelabai skirtųsi ir nuo Lietuvos mažų miestelių stočių. Sovietinio palikimo pastatas, kampuose gert nevengiantys nevieną dešimtį metų vyrai. Lipam į autobusą, pasirodo – beveik ekspresas, tik viena stotele iki Varšuvos. Išlipam kažkokiam lyg autobusų parke, susirandam stotelę ir lekiam link hostelio (p.s. gyvenom Adventura Hostel http://www.booking.com/hotel/pl/adventura-hostel.en-us.html ) ir tikimės, kad koncertas kažkiek vėluos. Įlipam į autobusą, o ten – galimybė bilietuką nusipirkti kortele! Vilniuj butu gerai tai. Susitvarkom hostely reikalus ir pusiau begte link parduotuves, po to stotelės ir koncerto vietos, kuri yra netoli Wilenska gatves, o čia tokia ir grupė grojanti ska yra Vilniuj.
Ateinam į koncerto vietą prie lyg dailės akademijos ar kažko panašaus ir pamatom, kad žmonių visai nemažai susirinko. Pasirodo gerai, kad iš anksto bilietus nusipirkom, nes išparduoti jau. Nelabai smagu būtų, kai atvažiuoji iš kaimyninės šalies į koncertą ir būni neįleidžiamas, būtų visiškas fail. Bet mums nebuvo! Tik kad koncertas prasidėjo laiku ir praleidom pirmąją grupę Dad Punchers. Nieko tokio – liko dvi, dėl kurių labiau ir norėjom važiuot. Alus, susitikimas su draugais, sing-along‘ai, šokinėjimai nuo scenos – įprastai smagus koncertas.
O kaip kelionės be sutiktų nepažįstamųjų? Tai mano kolega iškart po koncerto susipažino su mergina, kuri visiem iš eilės išliejo savo romantinių komedijų vertą padėtį. Ji gyvena su savo vaikinu Bartek ir slapčia susitikinėja su jo geru draugu ir jų abiejų kambarioku Martek ir nori būti su Martek, o ne su Bartek, nes Bartek yra nemielas, o Martek yra mielas, bet negali nes Martek ir Bartek yra draugai ir visi gyvena kartu ir taip toliau. Nu jei sumaišiau vardus, tai Bartek – blogas, Martek – geras. O Martek ir koncerte buvo.
Koncertas pasibaigė, taigi kaip neaplankius centro? Centras jau pasipuošęs, tik kažkodėl keli žaisliukai ant žemės nukritę nuo eglutės..
Deja nė vienas lietuvių nepažinojo miesto, tai klaidžiojom ilgai ieškodami vilties, kad liksim išleidę nedaug pinigų ir sotūs. Viltį atgaivino kebabai! Varšuvoj kebabinės labiau primena restoranus ar užkandines, nei kioskus, ir kebabinių pakankamai daug (tik ne tada, kai labiausiai reikia). Ir kebabai nebrangūs, ir dideli, ir dar vegetariškų/veganiškų pilna visur. Vienu žodžiu – geri! Pavargę nuo ilgos dienos judėjom link hostelio. Ir patyrėm, kuo dar Varšuva garsėja (ir Lietuvoje garsėja). Ogi jie žinomi ir dėl vietinio futbolo klubo Legia fanų, o būtent tą vakarą vyko varžybos. Ir Delfis nekartą rašė apie jų apsilankymą/apsilankymus pas mus ir mūsų areštinėse. O šito mūsų patyrimo išraiška tapo mano kolegos Viesturso kruvina veido pusė ir jo akiniai be vienos auselės. Sukrapštę paskutinius grynus pinigus, su taksi nuvažiavom į ligoninės priimamąjį, o ten susidūrėm su unikalia gydytojų praktika „ne mano problema, važiuok į kita ligoninę, pas okulistą“. Nutarėm, kad okulistas sapnuose sutvarkys žaizdas ir nuėjom į hostelio lovas ligoninių ieškot. Matyt radom.
Rytas. Lietingas Rytas. Diena. Lietinga diena. Nesugalvojam, ką nuveikt per lietų sekmadienį. Po miestą pasivaikščiot ilgai neišeina, tai sėdim kebabinėse, kavinėse ir stumiam laiką, kol.. Kol ieškant veiklos surandu vieną didesnių Varšuvos traukos centrų – Koperniko mokslo centrą. Čia yra dalykas, kurį man žmonės rekomendavo, bet užmiršau, tad aš stengiuosi irgi visiem rekomenduot! Įsivaizduokit muziejų, kur kiekviena smulkmena, eksperimentas parodomas yra parodomas realybeje, yra interaktyvus! Nori sužinot kokio ilgio vizualiai yra tavo žarnos? Trauk už rankenos, esančios ant žmogaus silueto. Tik turėk jam 3-4val laiko ir neateik link darbo pabaigos, nes mum dvi buvo per mažai, teko grįžt į lietingą pasaulį, dar į vieną barą ir į stotį. Autobuso laukė nemažai žmonių – autobusas turbūt pilnas ir buvo. O mes gavom pačias geriausias vietas – antram aukšte pačiam prieky. Pusė nakties prakalbėjom su iš Berlyno grįžtančia lietuve, prisnūdom ir atsidūrėm šaltoje šiaurėje – Vilniuje (bent taip atrodė).
Kodėl kiekvieną savaitgalį trini vis to pačio miesto šaligatvius? Patrink dar tau nepažintų miestų gatves! Aš trinu, ir sustoti nė nenoriu.
Gabrielius
This entry was posted in Lenkija
