Koncertai Lenkijoje (1 dalis)

Ruduo, nuobodu, vėsu.. Ką veikt? Ogi lėkti į Lenkiją!! Priežastis (o gal pretekstas?) lėkti – koncertas. Klausiate koks koncertas? Ogi trijų užsieninių iš už jūrų marių grupių: Touche Amore, Self Defense Family (aka End Of A Year arba End Of A Year Self Defense Family, kitų pavadinimų lyg dar neturi..) ir Dad Punchers. Klausiate kokia muzika? Ogi nepaklausius nesuprasi, arba kai kuriems ir paklausius neis suprast, underground kaip ir. Sakyčiau, kad Lietuvoj jos nebūtų galima išgirsti per radiją, bet klysčiau, nes egzistuoja tokia stotis Laisvoji Banga su žmogumi David Bluvstein, kurios eteryje skambėjo ir šio koncerto sunkiausia grupė!

Va čia mes

Negalvodamas labai apie koncertą staiga pasiėmiau darbe atostogų penktadieniui ir pirmadieniui, o koncertas šeštadienį. Tada atėjo mintis – negi penktadienį ir pirmadienį tiesiog sėdėsiu namie ir ilsėsiuosi nuo pervargimo? Na jau ne! Ir tada atėjo į galvą idėja. ECOLINES autobusas vėlų ketvirtadienio vakarą palieka Vilnių, o labai ankstyvą penktadienio rytą būna Varšuvoj, o juk Krokuva irgi netoli, o ten yra gražu ir faina (daugiau nei pakankamos priežastys ten nukakt). Taigi susidėliojo planas (geriausias planas – jokio plano, nu bet deja laikas mano ribotas..): penktadienį ryte stoviu prie išvažiavimo iš Varšuvos link Krokuvos šalia kelio iškėlęs nykštį ir antra dienos pusę ar vakarą ir naktį praleidžiu Krokuvoj, iš ryto jau tranzuoju atgal į Varšuvą, nueinu į koncertą, ir kitą dieną (sekmadienį) vėlai vakare namo į Vilnių. Kaip savaitgaliui, kad ir prailgintam, manau įspūdžių bus per akis. Tik bėda – gal visai norisi ir ne vienam šį planą įgyvendint, taigi susiradau kompanijoną Viestursą (čia jo latviškas vardas, kurį įgijo Rygoj per pirmosios paminėtosios grupės koncertą, matyt alkoholis įtakos vardui turėjo).

Hosteliai užrezervuoti, bilietai atspausdinti, nupjautas ir sulankstytas picos dėžės viršus, gin-tonic‘as, knyga, gyvenimiški dalykėliai – paruošta. Lets go!

Atjudam į Vilniaus autobusų stotį ir iškart pastebim kampelį prie siuntų skyriaus, kur tokiu metu greičiau išgirsi angliškai šnekant, nei lietuviškai. Vadinasi pataikėm ten kur reikia. Susipažįstam su mergina, kuri irgi lekia į koncertą, tik į kitą, kuris už mūsiškį brangesnis kokius bent triskart (ne underground‘as suprask), tik kad lietuvių ten kažko nelabai traukia. Autobusas nepilnas, priešais sėdintis (turbūt) indas viskuo nepatenkintas, kad žmonės kažkur šnabždasi (prasilenkiantys automobiliai atrodo garsiau girdisi nei žmonės) ir trukdo jam užmigt, ir praradęs kantrybę susiranda vietų laisvų pirmam aukšte, kur matyt skaniai pamiegojo. Mum gerai, atsilaisvino sedynių, tai vienam žmogui teko dvi sėdynės. Apsidairau, dalis žmonių miega, dalis kalbasi. Kalbasi angliškai, lietuviškai, dar kokiom kalbom – tikra tarptautinė kompanija. Kauno sustojime įlipa už nugaros sėdinčio pagyvenusio vyro matyt seniai matytas draugas ir pradeda ką nors šposint. Stiuardesė(ar ir autobusuose taip vadinasi?) klausia, ar ko norėsim iš meniu, bet nenorim, nors alus po petaką visai ir sudomino. Ir taip netikėtai mes jau Varšuvoj, jaučiamės kaip laimingi zombiai. Aplinkui tamsu, tirštas rūkas, pastatas primenantis Half Life’ą.

Half Life

Pagal susirašytus tramvajų ir autikų nusigaudinėjam iki tranzavietės. Žmonės jau važinėja į darbus, o atrodo taip anksti, dar net 6val ryto nėra. Štai ką reiškia didmiestis. Sutinkam įdomų, gal ir keistą vietinį, kuris nueina tramvajaus vairuotojui paaiškint, kad mūsų bilietuką prarijo automatas ir gal tyčia aiškina mum, kad oro uostas ne ten kur link mes važiuojam. Neidomūs tie lektuvai, sakom. Persėdam į autobusą (jie tokie, kaip Vilniuj naujesni) ir pasiekiam Ikea ir kitų kažkokių didelių prekybos centrų kvartaliuką. Atsisėdam beveik pastogėj, kur beveik sausa, geriam kavą, užkandžiaujam ir laukiam kol prašvis, o prašvito greitai. Išsitraukiu picos dėžę ir mėlyną markerį (Milane kanceliarinėje parduotuvėj kažkodėl juodų neturėjo) iš kuprinės ir su užrašu KRAKOW stovim šalikelėj, vėsoka, drėgnas oras, rūkas.

Tranzuojam

Po valandos sėdim mašinoj važiuojančio į Radom‘ą. Vairuotojas pusė metų buvęs be darbo važiuoja į darbo pokalbį ar tai testą dėl darbo ir labai jaudinasi, kad nesusimautų. Palinkim sėkmės ir keliam nykščius Radom‘e. Nespėjam net sušalt ir sustoja kita mašina, važiuojanti į Krokuvą. Vairuotojas ir keleivė Justina matyt seni draugai ir jie važiuoja į Fantasy Convent. Čia dalykas, kaip paaiškino, kur susirenka kažkiek tūkstančių žmonių, kuriem patinka visokie drakonai, fėjos ir kiti mistiniai padarai. Ir tas reikalas vyksta nelabai saugiam rajone Krokuvoj, bet sako kad viskas gerai ten. Justina yra jauna vieniša mamytė, kuri pastaruosius du metus beveik niekur nosies iškišus nebuvo, tai atsigriebt norėjo savaitgalį. Pakeliui į Krokuvos centrą (nu nevisai pakeliui, bet..) užsukom pasiimt jų draugo atskridusio atostogom iš Gibraltaro, pravarde Matrix. Nuvarėm iki hostelio, užsiregistravom, pasidėjom daiktus ir kartu su vairuotoju ejom pasitrankyt po centrą (kiti du išlekė kažkur į kažkokį restoraną). Alus, užkišantis skrandį maistas sėdint ant suoliuko parkely. Beware, ten kaip ir Lietuvoj viešose vietose gerti alkoholio negalima, tad būkit budrūs, jei elgiatės kaip ir mes. Vaikštom, vaikštom ir pastebim – sutemo! O ir jau mūsų vairuotojas lėks su kitais susitikt ir galbūt vėliau visi eisim į barus (deja nėjom, nesusisiekė, matyt negalėjo). Taigi sumastėm, kad reikia ruoštis vakarui ir eit į parduotuvę nusipirkti alaus vaikščiojimui aplink pilį ir senamiestį. Einam, einam ir žiūrim virš parduotuvės laikrodis rodo, kad dar tik 17val vakaro, nors galvojom – anksčiausiai 19val. Tie laiko zonų pakeitimai ir ilga diena suglumino stipriai. Vadinasi alaus ir vyno degustacija prasidės anksčiau.

Pradedam degustaciją ir geriant alų (vadinasi Kśiążęce berods, tamsus) kolega sako: „šitas kažkodėl man primena Bambalynę“. Paragauju ir aišku! Pakankamai ryškus skonis tų kepintų grūdų, kur Bambalynėj ant stalų, kaip užkandžiai stovi. Aš šitame dalyke gal nepakankamai išprusęs, kad žinočiau pavadinimą. Rekomenduojam! Kiti alūs neįstrigo skoniu, tik netyčia pasiėmiau porterio, kuris pasirodo stiprokas yra, berods virš 8 abarotų, kaip liaudis sako. Vynas kaip vynas, skaniai išsigerė hostely vėliau.

Krokuva

Ragaudami vaikščiojam aplink Vavelio pilį ir randam Justinos parekomenduotą aplankyt drakoną, kuris iš tikro spjaudosi ugnimi!! Tik reikia sms’ą jam parašyt, technologijų amžius, drakonai irgi nenori atsilikti juk, modernizuojasi, įsigija mobiliakus, sms‘ais rašinėjasi. Deja nepabandėm (sąskaitos pakankamai tuščios mūsų), gal būtų ką nors atrašęs. Kitoj pilies pusej kažkur prasideda žydų kvartalas, toks įdomus.

LOVE

Įdomumo jam dar suteikė visi sutikti žmonės nešini rožėm. Ir gatvėse prie sankryžų ar gyvenamų namų pardavinėjamos rožės. Viena rožių pardavėja paaiškino mum šį keistą reiškinį – buvo šventos Ritos diena ir ta proga žmonės į bažnyčias nešė rožes.

Pavalgėm vegetariškam restorane ir grįžom į hostelį atsipūst. Pigus, lyginant su Vilnium, ir skanus maistas ir jo daug! O ir hosteliai Krokuvoj pigūs, geri ir pačiam centre. Ir penktadienį! Mūsiškis buvo Goodbye Lenin – Revolution. Krokuvoj šio tinklo yra trys hosteliai, kaip ir Matricos dalių, ir jos matosi pavadinimuose. Ir šiaip keistas (gerąja prasme) dviejų filmų derinys pavadinime ir logotipe.

The matrix is everywhere. It is all around us.

O ir ką veikt Krokuvoj yra. Google žino (beveik) viską. Pagooglinau trumpai ir radau, kad neseniai prasidėjo koncertas, vietiniu sludge metal grupių, nu tai ir nurūkom ten. Paklausėm muzikos, pažaidėm stalo futbolo su vietiniais ir pasijautė nuovargis, ypač kai per paskutinę grupę vos nepargriuvau stovėdamas užmigęs, o grupė negrojo nuobodžiai tikrai. Tad išlaukę koncerto pabaigos pusiau miegodami nuslinkom (ėjimas čia būtų per stiprus žodis) į hostelį ir bam jau aš maudausi karibuose (deja tik sapnuose).

Gabrielius,

 

Tęsinys  – sekančiame blogo įraše.

Šis įrašas patalpintas kategorijoje Lenkija

Parašykite komentarą