The post Elegantiška, jauki ir didinga Praha! appeared first on ECOLINES blog.
]]>Neslėpsiu, kai gavau pasiūlymą keliauti į Prahą mainais už šį tinklaraščio įrašą, nepaprastai nudžiugau. Nebuvau girdėjus nei vieno neigiamo atsiliepimo apie šį visai netoliese esantį miestą, todėl jau ruošiantis kelionei žinojau, kad nenusivilsiu. Ir nenusivyliau.
Pirmieji Prahos įspūdžiai
Po ilgos, apie 20 valandų trukusios kelionės, mane pasitiko lepinanti šiluma ir gaivinantis vėjelis. Ilgiems pasivaikščiojimams vingiuotomis ir jaukiomis Prahos gatvėmis oras buvo idealus.
Pirmas mieste patikęs dalykas buvo jo viešasis transportas. Prahoje vietinis transportas ne tik puikiai išvystytas, bet ir labai pigus. Dieninis bilietas kainuoja apie 14 litų, o ir galima vėžintis viskuo – autobusais, metro, tramvajais ar funikulieriais. Viskas įtraukta į bilieto kainą. Viešojo transporto sistema išdėstyta labai suprantamai, o transportas kursuoja visą parą.
Kol keliavau nuo stoties iki namų, kuriuose ketinau apsistoti, supratau, kad Praha manęs nenuvils – vietų kurias reikia pamatyti yra pakankamai daug, kad negalėčiau sau leisti atsikvėpti po kelionės. Beliko tik įsikurti ir susitikti gidą, kuriuo sutiko pabūti vaikinas iš Slovakijos, 9 mėnesius jau gyvenantis Prahoje. Pas tą vaikiną ir dar tris jo draugus aš ir apsistojau. Šįkart, kaip ir visuomet, man padėjo couchsurfingas.
100-to bokštų miestas
Kaip jau užsiminiau, Praha dar vadinama 100 bokštų miestu. Tokią pravardę šis miestas įgavo todėl, kad čia pastatyta nesuskaičiuojama galybė bažnyčių, vienuolynų, katedrų ir koplyčių.
Tai, kad šis miestas gali pasigirti kultūrinių paminklų gausa abejonių nebekilo jau po pirmų žingsnių mieste. Gaila, kad nebuvo laiko apžiūrėti visų Prahos grožybių, taigi teko pasirinkti tik žymiausias iš jų. Apie jas ir papasakosiu:
1) Parako bokštas
Atsižvelgdama į Prahos pravardę pirmiausiai siūlau jums aplankyti šį bokštą. Prie jo mane nuvedė mano gidas, prieš tai įspėjęs pasiruošti užplūstančiai turistų miniai, nes artėjom senamiesčio link.
Parako bokštas buvo pastatytas 1475 metais, kaip vienas iš 13-kos miesto vartų bokštų. Architektas Matous Rejsek pastatė šį bokštą pagal tam pačiam amžiuje pastatytą Prahos Senamiesčio tiltą. Pats bokštas tokį pavadinimą įgavo nes trimis amžiais vėliau jo pastatymo kažkas sugalvojo jame laikyti paraką. Ne itin originalus pavadinimas, bet toks jis išliko iki šių dienų.
Mano akys žvelgdamos į šį bokštą man dėkojo iš visos širdies. Net nesu tikra kuo, bet šis bokštas man kaipmat išsiskyrė kaip kažkuo ypatingas ir originalus – gal tam padarė įtaka bokšto įspūdingas amžius ir išskirtinė architektūra.
2) Astronominis laikrodis
Lažinuosi, kad jūs jau žinote šį laikrodį. Nepamenate tokio? Ogi tiesiog žvilgtelėkite į beveik bet kokią Prahos nuotrauką ir jį pamatysite!
Taip, taip, tai šis laikrodis – vienas iš Prahos simbolių! Atrodytų, kad tai laikrodis, kaip laikrodis, bet iš tiesų tai vienas iš seniausių ir sudėtingiausių kada sukurtų laiko matavimo mechanizmų. Jis dar XV amžiuje buvo įmontuotas Prahos rotušės šone ir yra ypatingas ne tik savo amžiumi, bet ir tuo, kad rodo ne tik valandas, bet ir Saulės bei Mėnulio judėjimą per Zodiako ženklus.
Legendomis apipintas mechanizmas traukia minias turistų ir dėl kas valandą pasikartojančio mini spektaklio, kuriame juda apaštalų bei kitų veikėjų figūros. Legenda pasakoja, kad laikrodžio užsakovai, išdūrė akis laikrodžio kūrėjui, kad jis niekad nebegalėtų sukonstruoti kito tokio mechanizmo. Nežinia, ar tai tiesa, bet faktas, kad tokio laikrodžio pasaulyje daugiau niekur nerasi.
Mes prie laikrodžio atėjome kelios minutės prieš mini spektaklį, kai minios turistų jau kėlė galvas ir fotoaparatus į viršų. Išties prisipažinsiu, man atrodė, jog tuoj prasidės kažkas labai įspūdingo, bet, deja, čia įspūdingumas ir baigėsi. Spektaklis sutraukiantis minias turistų tėra tik kelias sekundes pasirodančios ir pasisukančios lėlės. Taigi jeigu netyčia praleisite šį šokį labai nesigraužkite. Tik jei paties laikrodžio nepamatysite, turėkite omenyje, jog į Prahą teks sugrįžti, nes nei Maskva, nei Vilnius, nei Londonas tokio įspūdingo laikrodžio neturi, o jeigu ir kažkada turės tai bus tik naujoviška ir pigi kopija.
3) Karolio tiltas
Trečiasis objektas, kurį būtinai jums parodyčiau Prahoje būtų vienas iš įspūdingiausių kada mano matytų statinių – Karolio tiltas.
Ieškantys ramybės ir erdvės turbūt nusivilsite – tai juk tas pats tiltas, kuris itin dažnai vaizduojamas atvirukuose su miesto panorama! Todėl nenuostabu, jog tiltas visuomet pilnas žmonių: turistų, vietinių pardavėjų, gatvės muzikantų ir krūvos pašalinių praeivių. Galbūt tai skamba kiek nuvalkiotai (na, muzikantų, pardavėjų ir turistų net Palangoje rasite), bet čia kiek kitaip – čia viskas tarpusavyje dera. Einant tiltu taip ir atrodo, kad jis buvo statytas vien tam, kad čia nuolatos skambėtų gitaros ir mirgėtų fotoaparatų blykstės.
Kaip ir visa Praha, šis tiltas apipintas legendomis. Sklando legendos, jog XIV amžiuje bandant pastatyti tvirtesnį tiltą į skiedinį buvo įmaišoma kiaušinių. Taip, kiaušinių. Lyg į pyragą.
Tiesa, turiu paminėti, kad nors ir kaip viskas skambėtų gražiai, keliaujant tiltu vertėtų nenuleisti akių nuo savo daiktų. Nes būtent ant šio tilto atsipalaidavę turistai dažniausiai netenka savo telefonų ar piniginių. Nors aš visuomet prižiūriu savo rankinę, bet prieš lipant ant tilto buvau įspėta, jog čia būčiau dar budresnė, nes čia kartais pasitaiko kišenvagių.
Pirmos dienos pabaiga…
Nors papasakojau tik apie tris objektus, nemanykite, kad tik juos tris pamačiau. Išties Prahos lankytinų objektų sąrašas daug ilgesnis – tai tiltai, bažnyčios, katedros, netgi šokantys namai. Šiais trimis išskirtinais objektais teko save apriboti vien dėl to, kad jei būčiau įtraukus viską ką mačiau, dabar rašyčiau penkiolikos tomų ilgio knygą. Ar bent mažų mažiausiai penkis kartus ilgesnį pasakojimą nei šis.
Dienos pabaigoje kartu su savo gidu užsukome į Prahos studentų barą pagurkšnoti čekiško alaus. Laiką ten praleidau kartu su pakvaišusiais dėl ledo ritulio slovakais, kurie įsijautę stebėjo tuo metu vykstančias ledo ritulio varžybas tarp Čekijos ir Slovakijos. Ir nors palyginus visai neseniai šios dvi šalys buvo viena valstybė, dabar žmonės bare buvo pasidalinę į dvi priešingas puses ir konkuravo tarpusavyje. Varžyboms pasibaigus nugalėjo Čekijos rinktinė, o pusė baro džiūgavo ir pusė laistė liūdesį. Tai mane šiek tiek tuo metu suglumino – visgi pagalvojau, jog viskas galėjo būti kitaip, šie jaunuoliai, kurie dabar keiksnojo vieni kitus, galėjo būti viena, didinga tauta.
Visgi jau beužmigdama po ilgos, nuotykių kupinos dienos buvau laiminga. Nes Praha manęs pirmąją dieną nenuvylė, o aš nekantravau sulaukti rytdienos ir pamatyti ką dar šis miestas parodys bei kuo nustebins.
Antroji diena su Marihuanos festivaliu
Antrąją dieną prasidėjo kiek kitokio tipo linksmybės. Matote, prieš kelionę viena mano draugė supažindino su meksikiečiu gyvenančiu Prahoje… O tas, man atvažiavus, mane pasikvietė į miesto centre vykstantį Marihuanos festivalį. Nors aš net neįsivaizdavau ko tikėtis (visgi nieko panašaus Lietuvoje nevyksta), bet progos prisijungti neatsisakiau. Ne dėl svaigalų, bet labiau vien dėl galimybės apsižvalgyti, pabendrauti su kitataučiais ir paklausyti „rastamaniškos“ muzikos.
Festivalis prasidėjo antrą valandą dienos Prahos centre esančiame Parukářka parke. Arba kitaip tariant – beveik miesto centre, anaiptol nepasislėpus. Pati festivalio idėja, tiesą sakant, man pasirodė kiek keista, nejauki ir šiek tiek šokiruojanti. Nesu prie to pratusi. Buvo keista stebėti įvairaus amžiaus žmones ramiai išsitiesusius ant žolytės pučiančius, ehm, žolytę. Ir mane labiausiai nustebino ne tai, kad aplinkui viską stebėjo policiją (įsivaizduokite tai Lietuvoje), bet, kad į festivalį kai kurie vyresni dalyviai atsivedė savo mažamečius vaikus! Nesu viena iš tokių, kurie teigtų, kad vaikų negalima vestis į restoranus, nes prie jų dėdės stovi ir rūko, bet tai man nepatiko. Čia įžvelgiau šiokią tokią įstatymų spragą – turbūt kartais laisvės būna per daug, nes žmonės praranda protą.
Visgi festivalio atmosfera buvo draugiška ir rūkyti tikrai niekas nevertė – jei nenorėjai, galėjai tai tiesiai ir išrėžti. Todėl ant žolytės aš tik gulinėjau.
Turbūt smagiausia festivalio dalis buvo proga susitikti su nuostabiais žmonėmis iš viso pasaulio. To meksikiečio draugus (ir draugų draugus) aš mačiau pirmą kartą gyvenime, bet taip tikrai neatrodė – bendravom lyg seni pažįstami. Beje, sakydama „iš viso pasaulio“ visiškai neperdedu, nes mūsų grupelėj buvo žmonių ir iš Meksikos, ir iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Škotijos, Portugalijos ir daug, daug kitų šalių. Ir kas keisčiausia – visoje mūsų kompanijoje buvo tik trys čekai.
Vėliau, nors festivalis šiek tiek nuvargino, dar suradau jėgų nukeliauti į itališką resto-raną kartu su vietinėmis merginomis, o po užkopti į kalną pasižiūrėti į naktinę Prahą iš aukščiau. Tą momentą, kai užkopiau į kalną ir pamačiau naktinės Prahos panoramą prisiminsiu visą gyvenimą. Tai buvo daugiau nei nuostabu – vaizdas mane stulbino.
Paskutinis žvilgsnis į 100-to bokštų miestą
Kai ne taip senai lankiausi Paryžiuje laiko stoka man neleido užkilti į Eifelio bokštą. Bet tai galėjau padaryti būdama Prahoje.
Matote, pasirodo, kad 1889 metais Paryžių aplankė keli tuometinės Austro-Vengrų imperijos atstovai ir pamatę Eifelio bokštą sugalvojo, kad ir jiems tokio reikia. O kaip tarė, taip ir padarė – pastatė nors ir ne identišką, bet velniškai panašų ir penkis kartus mažesnį bokštą ant aukščiausio miesto kalno Petrin.
Kadangi mano autobusas link Lietuvos vyko tik vakare, nesinorėjo švaistyti laiko veltui ir nusprendžiau, kad šį kartą reikia nepraleisti progos užkopti į Eifelį, nors ir ne Paryžiaus. Tik atvykus mane pradžiugino tai, jog iki kalno viršūnės nuolatos kursuoja funikulieriai. Jei turite Prahos viešojo transporto bilietą (kurį verta įsigyti lankantis ir vienai dienai) už funikulierių papildomai mokėti nereikia. Pats įėjimas į bokštą kainuoja kokius keturis kartus mažiau, nei į originalųjį Eifelį – arba kitaip tariant apie 15 litų žmogui lipant laiptais ir 23 lt kylant liftu. Bet liftu kilti labiau patariu tik jei esate neįgalus arba turite kitokių sveikatos problemų. Matyti vaizdus vien kylant laiptais man buvo malonumas.
Pats vaizdas nuo bokšto viršūnės privertė dar kartą mane žagtelėti ir girdėjau aplinkinius darant tą patį. Tai buvo vienas nuostabiausių vaizdų kuriuos buvau mačiusi. Ir tikrai neperdedu! Mačiau daug miesto panoramų, bet kol dar nepamačiau įspūdingesnių, vaizdas nuo šio bokšto yra pirmoje mano favoritų sąrašo vietoje.
Jeigu kada vyksite į Prahą, tai šiukštu nepraleiskite galimybės užkilti į šį bokštą ir pažvelgti į miestą iš aukščiau. Tai gali būti vienas įspūdingiausių dalykų jūsų gyvenime.
Praha, mes dar susitiksime!
Tačiau, kad ir kokios kelionės būna nuostabios, ateina laikas, kai tenka atsisveikinti su vieta kurią lankei. Sunkiausia būna, kai tenka atsisveikinti su vieta kurią greitai pamilai, kuri tau pasirodė tokia sava, graži ir miela.
Sėdint autobuse, kuris rieda link namų, man dažniausiai kyla klausimai ar kada dar grįšiu, o jei ir grįšiu tai susitaikau mintimi, kad taip nutiks tikrai negreitai. Na, dažniausiai. Šį kartą, kad taip neatsitiktų grįžusi namo nelaukusi nė akimirkos įsigijau bilietus į Prahą kelionei už pusmečio. Ir tam kartui susiplanavau kartu su savimi pasiimti dar keturias drauges, kad parodyčiau joms kokia nuostabi ir nepakartojama yra Praha. Aš nelikau nuvilta ir esu įsitikinusi, jog ir joms taip nutiks.
O jums, mano skaitytojai, palinkėčiau nepralenkti šio stebuklingo miesto. Vadinu jį taip todėl, kad dar nesutikau žmogaus kurio jis neužbūrė. Ir tikiu, kad greitu metu nesutiksiu.
– Mileta
The post Elegantiška, jauki ir didinga Praha! appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Vasaros kelionė į Prahą appeared first on ECOLINES blog.
]]>Įlipus į ECOLINES autobusą išties nustebome, nes transporto priemonė pasirodė itin moderni. Pirmame aukšte stovėjo kavos aparatas, kuriame galima pasidaryti NEMOKAMOS kavos. Prie kiekvienos keleivio sėdynės buvo primontuota po planšetę, kurioje be interneto yra ir įvairių žaidimų, muzikos bei filmų. „Net lėktuve, to nerasi“, – pasijuokėme ir buvome palydėtos į savo vietas.
Šios naujovės išties sudomino keleivius. Jie, užuot dairęsi pro langus, aptarinėjo autobuso privalumus su draugais, tyrinėjo planšečių turinį bei išbandė jų galimybes. Be to, autobuse buvo wi-fi prieiga, su kuria galima naršyti internete asmeniniais kompiuteriais ar telefonais.
Nors laukė ilga, apie 20 valandų trunkanti, kelionė į Prahą, tačiau ji nelabai prailgo dėl galimybės naudotis šiais visais autobuso teikiamais „technologiniais patogumais“. Taip pat turbūt dėl to, kad didžiąją laiko dalį važiavome nakties metu: užmigus dar Lietuvoje, atsibundi jau ties Čekijos siena.
Pirmoji diena
Auksinė Praha pasitiko rytu, kuris, po kondicionierių sureguliuotos naktinės temperatūros autobuse, pribloškė alinančiu tvankumu. Išgėrusios po puodelį šaltos kavos nuskubėjome ieškoti viešbučio. Keliaujant link tikslo, akį patraukė didingi pastatai, menantys praeitą amžių ir šaligatviuose, tarp naujų Audi, Volvo ar BMW patogiai įsitaisę senoviniai automobiliukai.
O štai ir mūsų „3 Korunek” viešbutis, už kurį trims paroms paklojome nei daug nei mažai – 118 eurų. Iš tiesų pavadinimas atitinka kokybę – trijų žvaigždučių apartamentai buvo pakankamai švarūs, nors kiek tamsoki, tačiau bent jau atitinka viso rajono dvasią, kadangi jame tvyro 8 dešimtmečio atmosfera. Paauksuoti toršerai, pagyvenę mediniai baldai, pastelinės sienos… nejučia galvoje ima suktis žymiausi ABBA‘os hitai. Lauksime rytojaus pusryčių ir pažiūrėsime, ar pilvuose nesuskambės „SOS“ 
Po trumpos poilsio valandėlės išsiruošėme į senamiestį. Pirmasis objektas, kurį aplankėme buvo Savivaldybės rūmai, kurie yra žymiausias art nouveau stiliaus pastatas visoje Prahoje. Jis patraukia dėmesį savo įspūdingais aukso papuošalais, skulptūromis ir vitražais. Įėjimas kainuoja 270 Čekijos kronų asmeniui. Užsukti rekomenduotume meniškos sielos keliautojams, nes čia gausu žymiausių Čekijos menininkų ekspozicijų, muzikų bei kitų artistų pasirodymų.
Paėjėjus kiek toliau patekome į pagrindinę miesto aikštę – „Staromestske namisti“. Tai buvusi svarbi centrinės Europos prekybinių kelių sankirta. Jos šiaurėje stūkso barokinio stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, o pietinėje dalyje stovi įvairių laikmečių arkadiniai pirklių namai bei rotušė. Įdomiausias jos akcentas – astronominis laikrodis. Jis rodo laiką, mėnesius, metų laikus, zodiako ženklus, saulės padėtį ir krikščionio kalendoriaus šventes. Šis laikrodis įrengtas tik 1490 m. Kuomet jis muša valandas figūrėlės ima judėti ir sukuria mini spektakliuką, kurio pažiūrėti susirenka minios žmonių.
Apžiūrėjus miesto širdį – pagrindinę aikštę, patraukėme Prahos simbolio link – ant Karolio tilto. Čia apstu ne tik smalsių turistų, tačiau ir menininkų bei amato specialistų. Karolio tiltas nutiestas per Vltavos upę ir jungia du istorinius Prahos rajonus – „Mažąjį miestą“ (Mala Strana) ir „Senąjį miestą“ (Stare Mesto). Tilto statybas pradėjo karalius Karolis IV (1357 metais). 516 metrų ilgio tiltas gausiai papuoštas istorinių šalies karalių ir šventųjų skulptūromis. Nuo tilto atsiveria pasakiška Prahos panorama, Vltavos upės ir jos pakrantės vaizdai.
Antroji diena
Puikiai išsimiegojusios susiruošėme į Prahos pilį. Ją galima pasiekti 18, 20, 22, 23 numerių tramvajais, išlipti reikėtų Pohorelec stotelėje. Vis dėlto, mes pasirinkome ėjimą pėsčiomis, kadangi norėjome pasivaikščioti tomis jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, kurių aplankyti vakar nespėjome.
Persikėlusios į kairįjį Vltavos krantą ir įveikusios 208 Senuosius pilies laiptus patekome ant aukščiausios miesto kalvos įsikūrusią Prahos pilį. Tai 570 metrų aukščio ir 130 metrų pločio statinys. Jis, ko gero, yra regėjęs visus Čekijos karalius, Romos Imperatorius ir prezidentus, nes nuo seniausių laikų čia rinkdavosi garsiausi Bohemijos didikai.
Prahos pilis yra didžiausia pasaulyje. Ji pastatyta dar IX amžiuje. Visko apžiūrėti neužtenka ir dienos. Turbūt neveltui yra siūlomos tam tikros objektų apžiūrėjimo kombinacijos A, B ir C. Į kiekvieną įeina skirtingas lankytinų pilies vietų skaičius už atitinkamą kainą. Mes pasirinkome A variantą, kurio vertė 350 Čekijos kronų žmogui, B variantas kainavo kiek pigiau – 250 czk., o C taip pat 350 czk. A kombinacija dėmesį patraukė todėl, kad į ją įėjo svarbiausi mus dominę objektai – šv. Vito katedra, šv. Jurgio bazilika ir Auksinė gatvelė.
Ypač sužavėjo Karališkųjų rūmų menė, kurioje saugoma Čekijos karališkoji karūna bei sostas. Joje galėjome pajusti ore vis dar tvyrančią Viduramžių pokylių dvasią. Susipažinti su visa Bohemijos istorija bei pasižiūrėti į rekonstrukcijų metu Prahoje aptiktus archeologinius radinius galėjome pilies muziejuje.
Lyg atskiras istorinis-archeologinis eksponatas – Šv. Jurgio bazilika. Ši romaninio stiliaus šventovė iškilo anksčiau, nei garsioji Šv. Vito katedra. Įspūdingiausias Bazilikos objektas yra Šv. Liudmilos koplyčia. Jos skliautus puošia 16 a. freskos. Pati bazilika yra šv. Jurgio vienuolyno dalis. Jį dar 973 m. įkūrė kunigaikštis Boleslovas II ir tai buvo pirmasis vienuolynas Bohemijos regione. Šiuo metu jame yra Nacionalinė galerija, kurioje galima pasigrožėti Bohemijos dailės eksponatais: nuo Habsburgų imperatoriaus Rudolfo II laikų iki baroko pabaigos.
Žinoma! Kaip pilis be ją juosiančios sienos bei gynybinių bokštų. Viename apsilankėme ir mes. Čia eksponuojami įvairaus laikmečio karinė amunicija bei uniformos, galima daug sužinoti apie Čekijos gynybos istoriją. Į šį bokštą rekomenduotume užsukti karyba besidomintiems vaikinams ir uniformuotais vyrais besižavinčioms panelėms
Pilies komplekso įžymybę – Šv. Vito katedrą pasilikome dienos desertui. Vienbalsiai nuspręsta – tai vienas įspūdingiausių mūsų regėtų statinių. Jo visų smailių bei bokštų didybės neįmanoma aprėpti ne tik vienoje fotografijoje, bet ir žvilgsniu. Ji pasižymi įvairių detalių gausa bei lengvumo pojūčiu, kurį sukuria gotikinės konstrukcijos. Vidus nenusileidžia pirmam išorės įspūdžiui. Sunku atitraukti akis nuo saulės spinduliais žaidžiančių vitražų ir freskomis padabintų skliautų.
Išeinant užsukome į Auksinę gatvelę. Tai viena seniausių ir nuostabiausių Prahos vietų, kurią supa mažučiai spalvoti nameliai. Juose gyveno pilies šauliai ir auksakaliai, nuo kurių ir kilo gatvelės pavadinimas. Ji sudaryta iš 11 istorinių namų. Trumpą laiko tarpą (1916-1917 m.) čia gyveno ir garsus rašytojas Francas Kafka. Dabar gatvėje veikia suvenyrų parduotuvėlės, eksponuojami viduramžių buities rakandai.
Besikeičianti pilies sargybaBesikeičianti pilies sargyba
Mums labai pasisekė, kadangi už pilies vartų išėjome tuomet, kai garbės sargyba atliko iškilmingą pasikeitimą. Jis visuomet sutraukia daug turistų, kurie visaip bando išvesti iš pusiausvyros susikaupusius karininkus.
P.s. vienam jų tai pavyko.
Sukorėme tikrai daug kilometrų, o mūsų kojos mums tikrai šiuo metu nedėkoja. Be abejo, įspūdžiai atperka viską, o pėdų maudimą visada apmalšins čekiškas alus
Trečioji diena
Trečiai dienai einant į pabaigą supratome, kad laikas pakalbėti ir apie tai, ką veikiame, kol nekopiame į pilis ar klaidžiojame senamiesčio gatvelėmis. Jau sukaupėme nemenką aplankytų kavinukių, barų ir restoranų bagažą, todėl norime pasidalinti savo įspūdžiais.
Pirmą dieną užklupus liūčiai šalia Karolio tilto nusukome į skersgatvį, kur akį netikėtai patraukė šviesos ir garso instaliacija, priėjus arčiau pasitiko šviežio maisto kvapas ir spyriotis jau nedrįsome… Mes „Art cafe“ restoranėlyje. Kainos čia tikrai nesikandžioja: už 275 kronas gavome didelę porciją salotų su grilio vištiena, taip pat ledų ir du bokalus velniškai skanaus čekiško alaus. Be to, ant sienos čia kabo sieninis žemėlapis, kuriame smeigtukais galima pasižymėti iš kurio miesto esi atvykęs. Pasirūpinome, kad Vilnius liktų nenuskriaustas (Adresas: Karlova g. 2)
Tiesa, vakar kiek labiau skubėjome, todėl apsilankėme mėsainių užkandinėje „Tom‘s Burger“. Tačiau, nuo to ką randame McDonald „restorane“ jis skiriasi, kaip diena ir naktis. Ši vietinė, tik Prahoje randama, maitinimo įstaiga mums pasiūlė įvairiausių rūšių patiekalų bei jaunatvišką aplinką. Nusprendėme užsisakyti po siūlomą vištienos mėsainį (vieno kaina – 75 kronos), kuriuo tikrai nenusivylėme. Ant grotelių kepta mėsa, šviežios daržovės, apskrudinta bandelė ir vietoje gamintas padažas buvo išties skanūs. Ir kaip teigia užkandinės šefas: „mėsainis gali būti ne tik kaloringas, bet ir sveikas“ – tuo tikrai įsitikinome (Adresas: Valentinska 57/9; Hybernska 26)
Tiky Taky baro interjeras
Vakare nusprendėme patyrinėti naktinį Prahos gyvenimą. Visos populiarios vietos buvo sausakimšos futbolo aistruolių, kurie stebėjo Argentinos ir Olandijos komandų varžybas. Tačiau galiausiai radome ir sportui abejingų keistuolių būrelį, kuris slėpėsi „Tiki Taky“ koktelių bare. Žaismingas pavadinimas šiai vietai labai tinka, kadangi jos aplinka primena šamanų ambasadą, kur nors Karibų užkampyje, kuriame dar galima pažaisti ir „Pac-man“ stalo žaidimą. Šis baras turėtų patikti Rokenrolo, mistikos bei skanių koktelių gerbėjams. Iš gausaus meniu išsirinkome po „vudu“ eliksyrą, ar kažką panašaus ir ant staliuko greitai atsirado moliniai actekų veidai, pripildyti gana saldžių, bet stiprokų gėrimų. Ši vieta skatina smalsumą ir stebina savo kiekviena detale, todėl iš mūsų gauna 10 balų. (Adresas: Cimburkova 22)
Grįžtant į viešbutį prisiminėme, jog Čekijoje be alaus nesimiega, todėl nusileidome į neišvaizdų, tačiau taip pat suintrigavusį pub‘ą „Grow bar“. Prasklaidę tirštą dūmų debesį užsisakėme po dar neišbandyto „Kozel“ alaus bokalą. Aplink mus alutį gurkšnojo labai įvairi publika, o interjeras priminė kiek apverstą rūselį, kurio sienas puošė „magiškųjų“ grybukų piešiniai. Nors gėrimų kainos čia tikrai pigios, tačiau atmosfera pritaikyta tikrai patiems neišrankiausiems klientams J.(Adresas: Cimburkova 17)
Vakare pasisotinusios „vudu“ burtais ir rūsio gėrybėmis, atsirado apetitas ir sotesniems pusryčiams, kurie, beje, tikrai nenuvylė. Viešbučio personalas tikrai stengiasi, kad nieko netrūktų ir visi liktų patenkinti.
Metas palikti viešbutį ir ieškoti kur „paganyti“ akis toliau… Nusprendėme senamiestį apžvelgti iš aukščiau, todėl pakilome į astronominio laikrodžio bokštą. Šios atrakcijos kaina: 110 kronų (be nuolaidos). Vaizdas iš tiesų sužavi, kadangi tik iš čia galima išvysti tikrąjį Tyno Mergelės Marijos ir šv. Mikalojaus bažnyčių bokštų grožį bei aprėpti visus senamiesčio gatvelių vingius.
Toliau pagal planą patraukėme į Šiaurinėje „Senojo miesto“ dalyje įsikūrusį Prahos žydų kvartalą Josefovą. Žydai Prahoje gyvena nuo ankstyvųjų viduramžių, todėl šis rajonas pradėjo kurtis dar XIII amžiuje. Jo pavadinimas kilo nuo Jozefo II vardo. Šis valdovas suteikė lygias teises ir žydams, ir krikščionims.
Čia taip pat galima įsigyti trijų skirtingų tipų bilietus, pagal skirtingas objektų lankymo kombinacijas. Išsirinkome mums pasirodžiusį optimaliausią variantą Nr. 2, kurio vertė – 300 kronų, o aplankyti galėjome net 6 iš 8 skirtingų Josefovo vietų.
Pirmiausia apžiūrėjome seniausias Europoje žydų kapines, kurios įsteigtos dar 1478 metais. Šalia jų yra Pinkas sinagoga, skirta žydų holokausto aukoms atminti. Jų vardai yra sužymėti pagrindinėse navose. Antrame aukšte veikia šokiruojanti paroda, kurioje eksponuojami 4-5 dešimtmečių žydų vaikų piešiniai, bei išlikę Prahos geto radiniai. Toliau aplankėme likusius objektus: ceremonialo salę ir Klausen sinagogą, kuriose turėjome galimybę susipažinti su žydų kultūra bei tradicijomis. Deja, dėl remonto darbų į Maisel sinagogą nepatekome.
Dienos galui pasilikome nuostabiuosius karališkuosius sodus, kurie išsidėstę visai šalia Prahos pilies. Šis sodas buvo įkurtas 1535 metais. Šiuo metu teritorijoje gausu ne tik fontanų, šimtamečių medžių, bet ir kruopščiai prižiūrimų baroko bei renesanso stiliaus gėlynų. Šios estetikos oazės pasididžiavimas – Belvederis. Tai XVI amžiuje pastatytas vasarnamis – pramogų salė, kurio paskirtis buvo džiuginti karalienę Ana, Bohemijos karaliaus Ferdinando I žmoną. Asmeniškai mums ji tapo tikra atsipūtimo nuo miesto šurmulio vieta, iš kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į tiltais apipintą Vltavos upę.
Ketvirtoji diena
Viešnagė Prahos mieste artėja prie pabaigos. Rodos jau visos gatvės tapo savomis, o kelią link viešbučio randame net nesusimąsčiusios. Nebetrikdo ir marihuanos aromatas sumišęs su rūkytos mėsos kvapais vis padvelkiančiais iš už kiekvieno kampo.
O taip… Čekai mėgsta dešreles, beje, apetitui pagerinti mielai užsitraukia suktinę. Liaudiškai vadinama „žolė“ čia yra dekriminalizuota nuo 2010 metų. Šį kartą įsigyti jos nebandėme, tačiau norintiems tai padaryti turėtų būti tikrai nesunku.
Paskutinei vakarienei išsirinkome retro stiliaus restoraną „Kolonial“ senamiestyje. Pagrindinis šios vietos akcentas senoviniai dviračiai. Aplinka čia buvo iš ties jauki: vyravo žemiškos spalvos ir subtilus apšvietimas. Sprendžiant iš lankytojų gausos „Kolonial“ tikrai mėgiama vieta tiek dienos pietums, tiek vakaro susibūrimams. Už 460 kronų suvalgėme po lėkštę sriubos ir kuskuso salotų su vištiena, bokalą alaus bei puodelį kavos. P.s. čia nerasite kiaulienos, lengva atspėti kodėl – pro langus atsiveria žydų kvartalo „Josefovo“ iškilių pastatų fasadai. (Adresas: Široka 6)
Po sočios vakarienės dar kart prisėdome pagrindinėje senamiesčio aikštėje, kuri aidėjo nuo trankios čekiško folk-roko atlikėjų muzikos bei susižavėjimo jais šūksnių. Į dangų kilo gigantiški muilo burbulai, o mes tiesiog mėgavomės šiomis akimirkomis. Ko gero, toks Prahos senamiesčio veidas ir išliks atmintyje visam laikui.
Atsisveikinusios su gražuole Praha, leidžiamės į tolimesnę kelionę autobusu ir tariam LABAS Bavarijos sostinei Miunchenui
Atostogautoja Justina
The post Vasaros kelionė į Prahą appeared first on ECOLINES blog.
]]>