Vasaros kelionė į Prahą

Visada teikdavome pirmenybę kelionėms lėktuvu, tačiau nusprendėme išbandyti ir žeme riedantį transportą. Besidairydamos pigių bilietų, išvydome skelbimą apie konkursą „Mano svajonių atostogos“ ir nedvejodamos pasiryžome sudalyvauti. Sėkmė mums šypsojosi, todėl neilgai trukus sužinojome, kad vykstame į išsvajotą kelionę.

Įlipus į ECOLINES autobusą išties nustebome, nes transporto priemonė  pasirodė itin moderni. Pirmame aukšte stovėjo kavos aparatas, kuriame galima pasidaryti NEMOKAMOS kavos. Prie kiekvienos keleivio sėdynės buvo primontuota po planšetę, kurioje be interneto yra ir įvairių žaidimų, muzikos bei filmų.  „Net lėktuve, to nerasi“, – pasijuokėme ir buvome palydėtos į savo vietas.

Šios naujovės išties sudomino keleivius. Jie, užuot dairęsi pro langus, aptarinėjo autobuso privalumus su draugais, tyrinėjo planšečių turinį bei išbandė jų galimybes. Be to, autobuse buvo wi-fi prieiga, su kuria galima naršyti internete asmeniniais kompiuteriais ar telefonais.

Nors laukė ilga, apie 20 valandų trunkanti, kelionė į Prahą, tačiau ji nelabai prailgo dėl galimybės naudotis šiais visais autobuso teikiamais „technologiniais patogumais“. Taip pat turbūt dėl to, kad didžiąją laiko dalį važiavome nakties metu: užmigus dar Lietuvoje, atsibundi jau ties Čekijos siena.

 Pirmoji diena

Auksinė Praha pasitiko rytu, kuris, po kondicionierių sureguliuotos naktinės temperatūros autobuse, pribloškė alinančiu tvankumu. Išgėrusios po puodelį šaltos kavos nuskubėjome ieškoti viešbučio. Keliaujant link tikslo, akį patraukė didingi pastatai, menantys praeitą amžių ir šaligatviuose, tarp naujų Audi, Volvo ar BMW patogiai įsitaisę senoviniai automobiliukai.

O štai ir mūsų „3 Korunek”  viešbutis, už kurį trims paroms paklojome nei daug nei mažai – 118 eurų. Iš tiesų pavadinimas atitinka kokybę – trijų žvaigždučių apartamentai buvo pakankamai švarūs, nors kiek tamsoki, tačiau bent jau atitinka viso rajono dvasią, kadangi jame tvyro 8 dešimtmečio atmosfera. Paauksuoti toršerai, pagyvenę mediniai baldai, pastelinės sienos… nejučia galvoje ima suktis žymiausi ABBA‘os hitai. Lauksime rytojaus pusryčių ir pažiūrėsime, ar pilvuose nesuskambės „SOS“ 🙂

Po trumpos poilsio valandėlės išsiruošėme į senamiestį. Pirmasis objektas, kurį aplankėme buvo Savivaldybės rūmai, kurie yra žymiausias art nouveau stiliaus pastatas visoje Prahoje. Jis patraukia dėmesį savo įspūdingais aukso papuošalais, skulptūromis ir vitražais. Įėjimas kainuoja 270 Čekijos kronų asmeniui. Užsukti rekomenduotume meniškos sielos keliautojams, nes čia gausu žymiausių Čekijos menininkų ekspozicijų, muzikų bei kitų artistų pasirodymų.

Paėjėjus kiek toliau patekome į pagrindinę miesto aikštę – „Staromestske namisti“. Tai buvusi svarbi centrinės Europos prekybinių kelių sankirta. Jos  šiaurėje stūkso barokinio stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, o pietinėje dalyje stovi įvairių laikmečių arkadiniai pirklių namai bei rotušė. Įdomiausias jos akcentas – astronominis laikrodis. Jis rodo laiką, mėnesius, metų laikus, zodiako ženklus, saulės padėtį ir krikščionio kalendoriaus šventes. Šis laikrodis įrengtas tik 1490 m. Kuomet jis muša valandas figūrėlės ima judėti ir sukuria mini spektakliuką, kurio pažiūrėti susirenka minios žmonių.

Apžiūrėjus miesto širdį – pagrindinę aikštę, patraukėme Prahos simbolio link – ant Karolio tilto. Čia apstu ne tik smalsių turistų, tačiau ir menininkų bei amato specialistų. Karolio tiltas nutiestas per Vltavos upę ir jungia du istorinius Prahos rajonus – „Mažąjį miestą“ (Mala Strana) ir „Senąjį miestą“ (Stare Mesto). Tilto statybas pradėjo karalius Karolis IV (1357 metais). 516 metrų ilgio tiltas gausiai papuoštas istorinių šalies karalių ir šventųjų skulptūromis. Nuo tilto atsiveria pasakiška Prahos panorama, Vltavos upės ir jos pakrantės vaizdai.

Antroji diena

Puikiai išsimiegojusios susiruošėme į Prahos pilį. Ją galima pasiekti 18, 20, 22, 23 numerių tramvajais, išlipti reikėtų Pohorelec stotelėje. Vis dėlto, mes pasirinkome ėjimą pėsčiomis, kadangi norėjome pasivaikščioti tomis jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, kurių aplankyti vakar nespėjome.

Persikėlusios į kairįjį Vltavos krantą ir įveikusios 208 Senuosius pilies laiptus patekome ant aukščiausios miesto kalvos įsikūrusią Prahos pilį. Tai 570 metrų aukščio ir 130 metrų pločio statinys. Jis, ko gero, yra regėjęs visus Čekijos karalius, Romos Imperatorius ir prezidentus, nes nuo seniausių laikų  čia rinkdavosi garsiausi Bohemijos didikai.

Vaizdas iš pilies

Prahos pilis yra didžiausia pasaulyje. Ji pastatyta dar IX amžiuje. Visko apžiūrėti neužtenka ir dienos. Turbūt neveltui yra siūlomos tam tikros objektų apžiūrėjimo kombinacijos A, B ir C. Į kiekvieną įeina skirtingas lankytinų pilies vietų skaičius už atitinkamą kainą. Mes pasirinkome A variantą, kurio vertė 350 Čekijos kronų žmogui, B variantas kainavo kiek pigiau – 250 czk., o C taip pat 350 czk. A kombinacija dėmesį patraukė todėl, kad į ją įėjo svarbiausi mus dominę objektai – šv. Vito katedra, šv. Jurgio bazilika ir Auksinė gatvelė.

Karališkųjų rūmų kiemas

Ypač sužavėjo Karališkųjų rūmų menė, kurioje saugoma Čekijos karališkoji karūna bei sostas. Joje galėjome pajusti ore vis dar tvyrančią Viduramžių pokylių dvasią. Susipažinti su visa Bohemijos istorija bei pasižiūrėti į rekonstrukcijų metu Prahoje aptiktus archeologinius radinius galėjome pilies muziejuje.

Lyg atskiras istorinis-archeologinis eksponatas – Šv. Jurgio bazilika. Ši romaninio stiliaus šventovė iškilo anksčiau, nei garsioji Šv. Vito katedra. Įspūdingiausias Bazilikos objektas yra Šv. Liudmilos koplyčia. Jos skliautus puošia 16 a. freskos. Pati bazilika yra šv. Jurgio vienuolyno dalis. Jį dar 973 m. įkūrė kunigaikštis Boleslovas II ir tai buvo pirmasis vienuolynas Bohemijos regione. Šiuo metu jame yra Nacionalinė galerija, kurioje galima pasigrožėti Bohemijos dailės eksponatais: nuo Habsburgų imperatoriaus Rudolfo II laikų iki baroko pabaigos.

Šalia gynybinio bokšto

Žinoma! Kaip pilis be ją juosiančios sienos bei gynybinių bokštų. Viename apsilankėme ir mes. Čia eksponuojami įvairaus laikmečio karinė amunicija bei uniformos, galima daug sužinoti apie Čekijos gynybos istoriją. Į šį bokštą rekomenduotume užsukti karyba besidomintiems vaikinams ir uniformuotais vyrais besižavinčioms panelėms 🙂

Pilies komplekso įžymybę – Šv. Vito katedrą pasilikome dienos desertui. Vienbalsiai nuspręsta – tai vienas įspūdingiausių mūsų regėtų statinių. Jo visų smailių bei bokštų didybės neįmanoma aprėpti ne tik vienoje fotografijoje, bet ir žvilgsniu. Ji pasižymi įvairių detalių gausa bei lengvumo pojūčiu, kurį sukuria gotikinės konstrukcijos. Vidus nenusileidžia pirmam išorės įspūdžiui. Sunku atitraukti akis nuo saulės spinduliais žaidžiančių vitražų ir freskomis padabintų skliautų.

Išeinant užsukome į Auksinę gatvelę. Tai viena seniausių ir nuostabiausių Prahos vietų, kurią supa mažučiai spalvoti nameliai. Juose gyveno pilies šauliai ir auksakaliai, nuo kurių ir kilo gatvelės pavadinimas. Ji sudaryta iš 11 istorinių namų. Trumpą laiko tarpą (1916-1917 m.) čia gyveno ir garsus rašytojas Francas Kafka. Dabar gatvėje veikia suvenyrų parduotuvėlės, eksponuojami viduramžių buities rakandai.

Besikeičianti pilies sargybaBesikeičianti pilies sargyba

Besikeičianti pilies sargyba

Mums labai pasisekė, kadangi už pilies vartų išėjome tuomet, kai garbės sargyba atliko iškilmingą pasikeitimą. Jis visuomet sutraukia daug turistų, kurie visaip bando išvesti iš pusiausvyros susikaupusius karininkus.

P.s. vienam jų tai pavyko.

Sukorėme tikrai daug kilometrų, o mūsų kojos mums tikrai šiuo metu nedėkoja. Be abejo, įspūdžiai atperka viską, o pėdų maudimą visada apmalšins čekiškas alus 🙂

Trečioji diena

Trečiai dienai einant į pabaigą supratome, kad laikas pakalbėti ir apie tai, ką veikiame, kol nekopiame į pilis ar klaidžiojame senamiesčio gatvelėmis. Jau sukaupėme nemenką aplankytų kavinukių, barų ir restoranų bagažą, todėl norime pasidalinti savo įspūdžiais.

Pirmą dieną užklupus liūčiai šalia Karolio tilto nusukome į skersgatvį, kur akį netikėtai patraukė šviesos ir garso instaliacija, priėjus arčiau pasitiko šviežio maisto kvapas ir spyriotis jau nedrįsome… Mes „Art cafe“ restoranėlyje. Kainos čia tikrai nesikandžioja: už 275 kronas gavome didelę porciją salotų su grilio vištiena, taip pat ledų ir du bokalus velniškai skanaus čekiško alaus. Be to, ant sienos čia kabo sieninis žemėlapis, kuriame smeigtukais galima pasižymėti iš kurio miesto esi atvykęs. Pasirūpinome, kad Vilnius liktų nenuskriaustas 🙂 (Adresas: Karlova g. 2)

Tomo mėsainių (Tom’s Burger) užkandinėje

Tiesa, vakar kiek labiau skubėjome, todėl apsilankėme mėsainių užkandinėje „Tom‘s Burger“. Tačiau, nuo to ką randame McDonald „restorane“ jis skiriasi, kaip diena ir naktis. Ši vietinė, tik Prahoje randama, maitinimo įstaiga mums pasiūlė įvairiausių rūšių patiekalų bei jaunatvišką aplinką. Nusprendėme užsisakyti po siūlomą vištienos mėsainį (vieno kaina – 75 kronos), kuriuo tikrai nenusivylėme. Ant grotelių kepta mėsa, šviežios daržovės, apskrudinta bandelė ir vietoje gamintas padažas buvo išties skanūs. Ir kaip teigia užkandinės šefas: „mėsainis gali būti ne tik kaloringas, bet ir sveikas“ – tuo tikrai įsitikinome (Adresas: Valentinska 57/9; Hybernska 26)

Tiky Taky baro interjeras

Tiky Taky baro interjeras

Vakare nusprendėme patyrinėti naktinį Prahos gyvenimą. Visos populiarios vietos buvo sausakimšos futbolo aistruolių, kurie stebėjo Argentinos ir Olandijos komandų varžybas. Tačiau galiausiai radome ir sportui abejingų keistuolių būrelį, kuris slėpėsi „Tiki Taky“ koktelių bare. Žaismingas pavadinimas šiai vietai labai tinka, kadangi jos aplinka primena šamanų ambasadą, kur nors Karibų užkampyje, kuriame dar galima pažaisti ir „Pac-man“ stalo žaidimą. Šis baras turėtų patikti Rokenrolo, mistikos bei skanių koktelių gerbėjams. Iš gausaus meniu išsirinkome po „vudu“ eliksyrą, ar kažką panašaus ir ant staliuko greitai atsirado moliniai actekų veidai, pripildyti gana saldžių, bet stiprokų gėrimų. Ši vieta skatina smalsumą ir stebina savo kiekviena detale, todėl iš mūsų gauna 10 balų. (Adresas: Cimburkova 22)

Grįžtant į viešbutį prisiminėme, jog Čekijoje be alaus nesimiega, todėl nusileidome į neišvaizdų, tačiau taip pat suintrigavusį pub‘ą „Grow bar“. Prasklaidę tirštą dūmų debesį užsisakėme po dar neišbandyto „Kozel“ alaus bokalą. Aplink mus alutį gurkšnojo labai įvairi publika, o interjeras priminė kiek apverstą rūselį, kurio sienas puošė „magiškųjų“ grybukų piešiniai. Nors gėrimų kainos čia tikrai pigios, tačiau atmosfera pritaikyta tikrai patiems neišrankiausiems klientams J.(Adresas: Cimburkova 17)

Pusryčiai viešbutyje „3 Korunek”

Vakare pasisotinusios „vudu“ burtais ir rūsio gėrybėmis, atsirado apetitas ir sotesniems pusryčiams, kurie, beje, tikrai nenuvylė. Viešbučio personalas tikrai stengiasi, kad nieko netrūktų ir visi liktų patenkinti.

Metas palikti viešbutį ir ieškoti kur „paganyti“ akis toliau… Nusprendėme senamiestį apžvelgti iš aukščiau, todėl pakilome į astronominio laikrodžio bokštą. Šios atrakcijos kaina: 110 kronų (be nuolaidos). Vaizdas iš tiesų sužavi, kadangi tik iš čia galima išvysti tikrąjį Tyno Mergelės Marijos ir šv. Mikalojaus bažnyčių bokštų grožį bei aprėpti visus senamiesčio gatvelių vingius.

Seniausios Europoje žydų kapinės

Toliau pagal planą patraukėme į Šiaurinėje „Senojo miesto“ dalyje įsikūrusį Prahos žydų kvartalą Josefovą. Žydai Prahoje gyvena nuo ankstyvųjų viduramžių, todėl šis rajonas pradėjo kurtis dar XIII amžiuje. Jo pavadinimas kilo nuo Jozefo II vardo. Šis valdovas suteikė lygias teises ir žydams, ir krikščionims.

Čia taip pat galima įsigyti trijų skirtingų tipų bilietus, pagal skirtingas objektų lankymo kombinacijas. Išsirinkome mums pasirodžiusį optimaliausią variantą Nr. 2, kurio vertė – 300 kronų, o aplankyti galėjome net 6 iš 8 skirtingų Josefovo vietų.

Pirmiausia apžiūrėjome seniausias Europoje žydų kapines, kurios įsteigtos dar 1478 metais. Šalia jų yra Pinkas sinagoga, skirta žydų holokausto aukoms atminti. Jų vardai yra sužymėti pagrindinėse navose. Antrame aukšte veikia šokiruojanti paroda, kurioje  eksponuojami 4-5 dešimtmečių žydų vaikų piešiniai, bei išlikę Prahos geto radiniai. Toliau aplankėme likusius objektus: ceremonialo salę ir Klausen sinagogą, kuriose turėjome galimybę susipažinti su žydų kultūra bei tradicijomis. Deja, dėl remonto darbų į Maisel sinagogą nepatekome.

Dienos galui pasilikome nuostabiuosius karališkuosius sodus, kurie išsidėstę visai šalia Prahos pilies. Šis sodas buvo įkurtas 1535 metais. Šiuo metu teritorijoje gausu ne tik fontanų, šimtamečių medžių, bet ir kruopščiai prižiūrimų baroko bei renesanso stiliaus gėlynų. Šios estetikos oazės pasididžiavimas – Belvederis. Tai XVI amžiuje pastatytas vasarnamis – pramogų salė, kurio paskirtis buvo džiuginti karalienę Ana, Bohemijos karaliaus Ferdinando I žmoną. Asmeniškai mums ji tapo tikra atsipūtimo nuo miesto šurmulio vieta, iš kurios atsivėrė nuostabus vaizdas į tiltais apipintą Vltavos upę.

Ketvirtoji diena

Viešnagė Prahos mieste artėja prie pabaigos. Rodos jau visos gatvės tapo savomis, o kelią link viešbučio randame net nesusimąsčiusios. Nebetrikdo ir marihuanos aromatas sumišęs su rūkytos mėsos kvapais vis padvelkiančiais iš už kiekvieno kampo.

O taip… Čekai mėgsta dešreles, beje, apetitui pagerinti mielai užsitraukia suktinę. Liaudiškai vadinama „žolė“ čia yra dekriminalizuota nuo 2010 metų. Šį kartą įsigyti jos nebandėme, tačiau norintiems tai padaryti turėtų būti tikrai nesunku.

Paskutinei vakarienei išsirinkome retro stiliaus restoraną „Kolonial“ senamiestyje. Pagrindinis šios vietos akcentas senoviniai dviračiai. Aplinka čia buvo iš ties jauki: vyravo žemiškos spalvos ir subtilus apšvietimas. Sprendžiant iš lankytojų gausos „Kolonial“ tikrai mėgiama vieta tiek dienos pietums, tiek vakaro susibūrimams. Už 460 kronų suvalgėme po lėkštę sriubos ir kuskuso salotų su vištiena, bokalą alaus bei puodelį kavos. P.s. čia nerasite kiaulienos, lengva atspėti kodėl – pro langus atsiveria žydų kvartalo „Josefovo“ iškilių pastatų fasadai. (Adresas: Široka 6)

Po sočios vakarienės dar kart prisėdome pagrindinėje senamiesčio aikštėje, kuri aidėjo nuo trankios čekiško folk-roko atlikėjų muzikos bei susižavėjimo jais šūksnių. Į dangų kilo gigantiški muilo burbulai, o mes tiesiog mėgavomės šiomis akimirkomis. Ko gero, toks Prahos senamiesčio veidas ir išliks atmintyje visam laikui.

Atsisveikinusios su gražuole Praha, leidžiamės į tolimesnę kelionę autobusu ir tariam LABAS Bavarijos sostinei Miunchenui 🙂

Atostogautoja Justina 🙂

Šis įrašas patalpintas kategorijoje Čekija, Mano svajonių atostogos

Parašykite komentarą