The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>O jis ankstyvas – 6 valandą jau stovime pagrindinėje Gdansko autobusų stotyje ir pradedame nuotykius dar viename nuostabiame, nors ir lietingai nusiteikusiame, Lenkijos mieste. Gdanskas, kitaip dar vadinamas Trimiestis (drauge su Sopotu ir Gdynia) yra dar vienas uostinis, Baltijos pajūrio miestas, lygiai taip pat stipriai nukentėjęs nuo II-ojo pasaulinio karo, kaip ir Varšuva. Tačiau ne ką mažiau nuostabiai atkurtas, turintis ne vieną ir ne du traukos objektus. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Nakvynei užsisakėme „Grand hostel Gdansk“ jaunimo nakvynės namus. 8-viečiame kambaryje lovos kaina 40 zlotų, tačiau tik nuvykę buvome maloniai nustebinti, nes už tą kainą gavome 4-vietį kambarį palėpėje su labai patogiomis didelėmis lovomis, erdviomis rakinamomis dėžėmis daiktams ir puikia garso izoliacija. Dušų ir wc pakankamai, virtuvėje galima tiek greit užkąsti, tiek pasigaminti pietus, o indus už jus suplaus indaplovė. Dar vienas pliusas – ryte pateikiami „tradiciniai lenkiški pusryčiai“. Nėra jie kažkuo ištaigingi, bet pateikiami labai tvarkingai, akcentas – naminiai vafliai (lenk. „gofry“). Saugumas taip pat aukšto lygio, prie registratūros paliekami batai padeda išlaikyti švarą net ir labai lietingomis dienomis. Hostel’io vieta taip pat itin tinkama, vienas posūkis nuo pagrindinės senamiesčio gatvelės su visais barais, restoranais ir tiltu priešaky 
. Vienintelis neigiamas aspektas – matyt mažai kontroliuojamas apsigyvenančių asmenų amžius, nes kartais buvo galima pasijusti mokyklinukų savaitgalio išvykoje. Na, bet gal būtent dėl to ir kambarį gavome mažesnį, tuomet didelis pliusas už personalo teisingus sprendimus.
Taigi, susipažinę su gyvenamąja vieta, skubame į traukinių stotį ir keliaujame į didelį tikslą – Malborko pilį. Apie 40 minučių trunkanti kelionė žmogui į abi puses apie 30 zlotų, tačiau reikia pirkti iš anksto, internetu. Pats miestelis tikrai nėra kažkuo įspūdingas, nors sutvarkytas. Tačiau visas dėmesys čia didingai viduramžių piliai. Tiesa, nusiteikite už įėjimą atskaičiuoti dar 35 zlotus/asm. Už tai gausite mobilų gidą, kuriame keliaujant aplink pilį ir spaudžiant numeriukus pasakojama visa istorija apie patį pastatą, jame įsikūrusį malūną, virtuvę, pokylių sales, taip pat apie gausybę skirtingų ekspozicijų – gintaro, ginklų, išlikusių senųjų pastato detalių, baldų ir t.t. Iš dalies Malborko pilis turi daug panašumų į kitas to meto pilis – pavyzdžiui, Trakų. Bet vien dydžio skirtumas akivaizdus, tad aplankyti verta.
Nors oras nelepino, maišėsi lietus, vėjas, saulės spindulėlis ir tada dar daugiau lietaus, bet penktadienį lankytojų ten laaabai daug, gausios turistų grupės, o ir šeimos su vaikais, tad viską apeiti, pasigrožėti, įsiamžinti užtrunka. Žinoma, galima įsigyti suvenyrų, papietauti vietoje esančiose maisto kavinukėse.
O mes, labai kruopščiai viską iššniukštinėję, iš pilies bėgome į kitoje gatvės pusėje esančią piceriją. Nemaža, erdvi, tvarkinga ir nesausakimša. Užsisakėm 45cm picą dviems ir ją gavę savo nuostabos emocijomis prajuokinome net padavėją 
Ji buvo milžiniška, be proto skaniai kvepianti, storapadė ir labai gardi. Tokią įveikti iššūkis, bet pliusas lenkiškai picai
Pasisvečiavę Malborke grįžome atgal į Gdanską. Liūdniausia rudens dalis ta, kad labai jau greit pradeda temti, tad vaikščiodami Dluga gatve jau grožėjomis vakarėjančiu dangumi. Priėję Vyslą patraukėme pakrante – tai vienas įspūdingiausių Gdansko taškų, nes vakare čia sužibusios šviesos sukuria magišką vaizdą atsispindėdamos upėje. Būtina nepamiršti, kad upėje prišvartuotas garsusis „Soldek“ laivas, kitame krante stūkso juodasis „The crane“, gausu turistinių senovinių laivų, lauko kavinių ir nepakartojama bokštelių bei spalvotų namukų panorama.
Pasigrožėję ir atvėsę, užsukome į vietinį barą, išlenkti po bokalą pilstomo alaus. Čia nėra bėdos už 9-15 zlotų gauti 0,5 l bokalą skanaus, pagal pageidavimus šviesaus, tamsaus, rūkyto ar saldesnio alaus. Atmosfera irgi kitokia – žmonės čia susirenka pabendrauti, ne pavalgyti. Kitas taškas buvo vietinis bravoras. Tai prabangaus viešbučio restorane įsikūrusi mini alaus darykla, siūlanti tris rūšis vietoje virto alaus – jau vien dėl to verta užsukti. Tiesa, aplinka jau čia kitokia – daug vakarieniaujančių, taip pat stebinčių futbolo varžybas, bet net ir turistai užklydę to bokaliuko alaus nesijaučia ne vietoje. Galiausiai, nusprendę, kad pirmai dienai įspūdžių ir nuovargio bagažas jau nemažas, keliavome ilsėtis prieš kitą, ilgą, bet ne mažiau malonią dieną.
Ir tikrai, labai geras jausmas pabudus matyti šviečiančią saulę ir giedrutėlį dangų – juk keliaujame į pajūrį! Prikirtę tradicinių pusryčių, šokome į vietinio susisiekimo Trimiesčio traukinuką (kaip pas mus autobusai ar troleibusai) ir po 20 minučių jau žygiavome link jūros ošimo Sopote. Tie traukiniai važiuoja kas 15 minučių ir į abi puses kainuoja 8 zlotus – neblogai, tiesa?
Taigi, pasisveikinome su saulėtu paplūdimiu ir patraukėme į Sopoto vandens parką. Ten 3 val. vandens pramogų – 45 zlotai. 4 mažesnės ir 1 didelė sūkurinė vonia, pora nusileidimo takelių, plaukimo baseinas, lauko baseinas, ilga ir tikrai srauni upė bei kitos atpalaiduojančios pramogos. Esant šiltam orui, daug vietos maudytis bei degintis lauke. Tikrai ramesnis ir labiau atpalaiduojantis poilsis negu sausakimšuose mūsų vandens parkuose savaitgalį.
Išmirkę, atgaivinę sielas, keliavome atgal prie jūros. Per tą laiką spėjo jau ir lyt pradėt, ir vėl saulė lyst, patys nenuspėjamiausi orai, tad skėtis tikrai geras draugas
Vienas didžiausių pajūrio skirtumų nuo mūsiškio – ten nėra kopų. Keliauji miško takučiu, kerti dviračių, riedučių (!) taką ir keliauji tiesiog smėliu iškart. Labai daug prabangių lauko kavinių, užėmusių nemažą dalį to ir taip ne itin plataus paplūdimio ruožo ir galiausiai pasiektas garsusis 511,5 metrų ilgiausias medinis molas Europoje. Susimokėję už įėjimą (7 zlotai) žygiavome tolyn į jūrą. Jausmas ir vaizdas tikrai geras, tik vėjas nebuvo draugiškas, bet galima tverti.
O ir atsisukus į Sopotą, pastatų panorama graži.
Grįžtant pražygiavome pagrindine Sopoto Monte Cassino gatve, stabtelėjome prie „Šokančio namo“, užsukome į lenkišką burgerių tinklo užkandinę “Bobby burger“, kur mėsainiai tarp 15-20 zlotų, o skonis tikrai ne prastas. Galiausiai, stryktelėję į traukinuką pargrįžome atgal į Gdanską.
Kadangi jau vakaras, o pirmųjų Europos krepšinio čempionato varžybų Lietuva – Ukraina praleisti labai nesinori, užbėgame į dar vieną bariuką, ieškodami tiek naujų alaus skonių, tiek krepšinio transliacijos. Deja, pastarosios neradome, bet pats baras paliko puikų įspūdį. Alaus pasirinkimas neprastas, atmosfera tinkama ne tik dėl gausybės lankytojų, bet ir dėl tikrai draugiškų ir paslaugių barmenų. Gavome ne tik nemokamų užkandžių, bet ir nemokamo alaus – tiesiog tokia baro politika atsivežus naujų skonių . Buvo tikrai smagu, bet juk varžybų neradome, tad skubėjome į Hostel’į, griebėme poilsio kambaryje esantį nešiojamą kompiuterį ir sėkmingai palaikėme rinktinę!
Išaušus paskutiniam rytui, oras nežadėjo jokių gerų šypsnių, bet juk nėra blogo oro, svarbu nusiteikimas. Susipakavome daiktus, iškeliavome apžiūrėti Gdansko Rotušės, buvusio senojo Malūno.
Pietauti planavome labai populiariame “Tourists milk bar“, bet jo populiarumas toks, kad tiesiog nebuvo vietų. Tad žygiavome kitur. Mėgstantiems greitą maistą, Gdanskas išties rojus – kebabinių, picerijų ir ilgųjų „zapienkank’ų“ rasite ant kiekvieno kampo. Vėliau norėjosi pasižvalgyti į Gdanską iš aukštai, tad susimokėję (6 zlotai) kilome fizinės ištvermės reikalaujančius 400 stačių laiptukų aukštyn (80 metrų) į Šv. Marijos bazilikos bokštą. Panorama leidžia matyti daugumą artimesnių objektų, jūrą, tik nėra pakelta virš stogo, tad šiek tiek trukdo pats bažnyčios plokštumas.
Apsidairę, nusileidę žemyn (buvo žymiai lengviau ), keliavome į paskutinę pramogą – vandens taksi praplaukti Vysla ir vėl iš kito kampo pamatyti tuos pačius objektus. 10 zlotų kainuojanti kelionė (į vieną pusę), leidžia susidaryti kitokį įspūdį apie tas pačias vietas.
Pilnas maršrutas trunka apie 1,5val., plukdo į Westerplatte, tačiau dėl laiko stokos mes pasigrožėjome kanalo panorama, išlipome pusiaukelėje ir paržygiavome pakrante. Susirinkę daiktus, pripirkę lauktuvių, 19val. vėl įsitaisėme autobuso sėdynėse ir kartu su besileidžiančia saule atsisveikinome su praskriejusiu savaitgaliu, su svetinguoju Gdansku.
Tai nėra didelis miestas, kur kasdien reiktų belstis į vis kitą pakraštį ir vistiek sukt galvą, ar suspėsi viską pamatyt. Ne. Tai lengvam, romantiškam pasivaikščiojimui, tyram pasvajojimui ir neįpareigojančiam poilsiui puikiai tinkantis miestas, kurį Vysla dalina, bet neatskiria – tai neatsiejama dalis bendro Gdansko paveiksliuko. Kraukit kuprines, sėskit į autobusą ir praleiskite savaitgalį grožėdamiesi nerūpestingais Gdansko žiburiais.
Rima
The post Paslaptingi Gdansko žiburiai appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Mieli prisiminimai apie Rygą appeared first on ECOLINES blog.
]]>O kelionė jau nuo pat pradžių žadėjo nuotykius. Iš Kauno autobusų stoties turėjome pajudėti paryčiais, tad naktinis viešasis transportas atrodė labai pagelbės. Tik jis vėlavo, o ir ne iki pat stoties atvežė – buvo akimirka panikos, nes kaip tik skubėdami stoties link pamatėme lygiai tokį pat autobusą, kokiu turėjome važiuoti, o kokia tikimybė, kad paryčiais jų Kaune tiek reisuoja? Žodžiu, pilnomis baimės akimis pasileidome bėgte į stotį, bet vis dėlto suspėjome. Įsitaisę patogiose autobuso sėdynėse, nugrimzdome į tolimesnį nakties miegą, o puikiai pasnaudę pabudome jau Rygoje.
Šeštadienio rytas rudens vėju apsiginklavusioje Rygoje – šiek tiek panašus kaip ir pas mus. Kadangi stotis prie pat didžiojo turgaus, ten žmonių knibždėte knibždėjo. Pasirinkimas milžiniškas, jame verta pasivaikščioti vien dėl pačios atmosferos. Toliau apsuktas ratas aplink tolimesnes gatveles, praeinant pro Rygos mokslų akademiją, pajuntant ne centre esančių gatvių ir namų paprastumą – tikrai jaučiamas panašumas su Lietuva.
Tiesa, paprastumas tikrai gali prajuokinti, nes gėlių parduotuvės pavadinimas tapo savotišku iššūkiu bandant jį ištarti: ziedu vairumtirdznieciba. Va tau ir latvių kalba. Prisijuokę toliau keliavome vėžlio žingsniu dairydamiesi ir niekur neskubėdami, įsiliedami į šurmuliuojančio ryto garsus.
Dauguvos upės saloje pamatėme ir vakaro tikslą – televizijos bokštą. Bet iki tol, norėjome apsidairyti po senamiestį, pasidėti daiktus hostelyje. Šį kartą jau iš anksto susirastas, nors ir vienai nakčiai – nuvylė. Nors buvo dar tik ankstyvas ruduo, bet miegoti tikrai šalta, patys kambariai itin senoviniai, vonia, nors ir didelė, bet nepatogi ir pasenusi. Bet čia 6-bed dorm, o private rooms, kurie buvo kitame aukšte, atrodė jau renovuoti. Kaip ir virtuvė, kurioje tikrai smagiai galima atsigerti nemokamos šiltos arbatos/kavos, prisipildyti termosą. Common room irgi nebuvo – vienai nakčiai tinkamas kaip pigus variantas, bet pati nerekomenduočiau.
Bet dar iki susipažinimo su hosteliu, smagiai pasivaikščiojom Dauguvos pakrante, kuri tikrai sutvarkyta, daug suoliukų, ant kurių ne tik pasėdėti, bet ir užkąsti patogu. Pasistiprinę žingsniavome prie aukštosios Šv. Petro bažnyčios, kurioje taip pat yra ir apžvalga, tik brangoka – 3-4 latai (nors dabar jau eurai, bet kainos tebėra latais). Susidomėjusiems: http://peterbaznica.riga.lv/en/serviceshours/
Žinoma, būtina pamatyti ir Laisvės paminklą, Nacionalinės operos pastatą, prie jo esantį didelį parką su kanalu ir paplaukiojimo galimybe. Jei norite suvenyrų, geriau neiti į parduotuves, o rinktis iš žmonių, kurie ant savo stalų turi visokio gėrio. Jie pačiame centre, vienas šalia kito išsirikiavę, tik eik ir gėrėkis, o besigėrėdamas nepamiršk derėtis. Tiesa, iš karto nusiteikti reikia tam, kad Latvijoje, kitaip nei pas mus, tikrai viskas brangiau. Bet vardan pažinimo – verta. Ir dar, kadangi Ryga tikrai nėra didelė – ypač senamiestis kompaktiškai sudėliojęs visus įdomiausius pamatyti taškus, kaskart pamėginkite sukti vis į kitas gatveles, ir dar galvas kilstelėti – tikrai nemažai dėmesio vertų architektūrinių grožių.
Na, o popiet pradedant temti, išsiruošėme į žygį pas Televizijos bokštą. Nuo centro pėsčiom, ~4km į vieną pusę, tad nebloga mankšta gavosi, bet verta. Gražus vaizdas tiek į centro pusę, tiek į salos. Įėjimas tuo metu kainavo 2,6 lato, dabar 3,7 euro.
Plačiau: http://www.tvtornis.lv/tvtornis/index.php?m=pakalpojumi&s=ekskursijas&l=en. Žmonių ten visiškai nebuvo, užkilome liftu, gavome žiūronus ir galėjome grožėtis besileidžiančia saule, aplinkiniais rajonais, apsuptais vandeniu. Minusas – labai jau nešvarūs langai, kurie prastino matomumą. O ir senamiestis gana toli, kad puikiai apžiūrėtum, bet aplink tiek vandens, kad vis tiek patiko.
Tikriausiai pagalvojote apie Jūrmalą, bet ne. Tiesiog sėdome į miesto autobusą, apie pusvalandį pavažiavome, tada dar paėjėjome ir išlindome prie tos savos, mylimos Baltijos jūros. Netoli yra uostas, iš kurio vis plaukė ir plaukė tiek didesni, tiek mažesni laiveliai.
Žinoma, rudeniniai vėjai prie jūros pataršė plaukus, besimaudančių jau irgi nesutikome, bet prisirinkome gintarų, prisikvėpavome jodu, papietavome kopose ir vėl sugrįžome į senamiestį, kuriame vis gali atrasti dar nepraeitą vietelę. Vakare, pilni įspūdžių, nuvargę ir laimingi klestelėjome į autobuso sėdynes, parskuodėme namo taip greitai, kad dar spėjome pasigrožėti krepšinio čempionato uždarymo fejerverkais virš „Žalgirio“ arenos.
Ryga – nedidelis, puikiai savaitgaliui tinkantis miestas. Viskas arti, kompaktiška, savita ir kartu kitaip. Tikrai galima išvėdinti galvą, pasibičiuliauti su braliukais ir uždėti varnelę savo pažinimo žemėlapyje.
Rima
The post Mieli prisiminimai apie Rygą appeared first on ECOLINES blog.
]]>