tos 22 valandos autobuse praėjo su mylima muzika ir nuolatinėmis miego pertraukėlėmis. apie tai, ko klausiausi kelionės metu, parašysiu vėliau. nepaisant to, ir vėl žinojau, kad šis mano pabėgimas tik dar vienam išvykimas neilgam.

iki kelionės tikslo spėjau pravažiuoti Varšuvą, Berlyną, tad nors akies krašteliu per langą dar kartą peržvelgiau ir šių miestų gatves. kitos dienos popietę išlipau Groningene. tai neypatingai didelis miestas, gal kiek mažesnis už Kauną, tačiau jaunimo čia daugiau nei visus Lietuvos miestus sudėjus. o dar daugiau dviračių, kuo Olandija manęs jau nebestebina.

Sint Walburgstraat gatvės pastatai

kalbant apie lankomus objektus – čia jų nepastebėti neįmanoma. atvykėlius pasitinka gelenžinkelio stotis, o prieš ją – Groningeno muziejus, nuo kurio visos galvelės vienaip ar kitaip atveda į miesto centrą. man net ir dviračio nesinorėjo imti, o kai viską apeiti įmanoma pėsčiomis, Laurai teko tiesiog vestis dviratį šalia. čia nesinori skubėti.

parkelis, fone matosi toliau nuo centro esantys, studentų gausiai apgyvendinti namai

miesto centre yra dvi pagrindinės aikštės. galima užlipti į Martini bokštą, nuo kurio atsiveria visas Groningenas (bilietai turistų centre kainavo vos 3 eurus.) tiesa, lipti reikėjo daug, stačiais ir siaurais laiptukais. vieni lipa žemyn, kiti į viršų, tad šioks toks iššūkis buvo ir man. bet vaizdas vertas tų daugiau nei 300 laiptelių. vaikštinėdamas aplink centrą pamačiau ir Groningeno universiteto pagrindinį pastatą, ir išties – tai vienas iš tų objektų, pro kuriuos bent jau praeiti būtina.

kadangi čia buvau savaitgalį, miestas vakare buvo užkariautas jaunimo, einančio į klubus, barus ar koncertus. ieškantiems kažko alternatyvaus rekomenduoju vietelę, pavadinimu Vera. už 1 eurą gavom progą pasiklausyti  nu – wave / post punk / ice age stiliaus grupės Pardans iš Danijos keistam underground’iniam rūsy. ir čia buvo one of a kind patirtis. nesu gyvai klausęs nieko panašaus. nors, tiesą sakant, labiausiai viliojo tas faktas, kad Vera’oje kadais koncertavo Nirvana. ir net nepuoliau tikrinti ar tai tiesa, ar čia koks nors gandas. geriau jau man tuo tiesiog tikėti! apie barus neišsiplėsiu – ten atmosfera nuostabi, bet pinta pigiausio alaus kainuoja apie 6 eurus. rekomenduoju Pacific (australišką pub’ą) – super hipsteriška, erdvi vietelė. ir šalia Pacific’o esantį airių barą. bet vis tik pasikartosiu – kažkur 6 eurai.

sekmadienį nusprendėme kur nors toliau nukeliauti. kai Olandijoje lankiausi pirmą kartą, norėjau pamatyti Amsterdamą, todėl to pačio kelionės tikslo dabar nesirinkom. Laura pasiūlė Hagą ir Roterdamą, kurių ir pati nebuvo mačiusi, todėl traukinio bilietuose galutinis tikslas buvo būtent vienas iš šių miestų. bilietą nusipirkome vienai dienai, studentiška kaina – 7 eurai. kelionė truko beveik tris valandas, tačiau išvykę iš lietingo Groningeno ir pamatę saulėtąją pasaulio taikos sostinę Hagą iškart nudžiugom. iš pradžių mąstėme, kad pusę dienos skirsime būtent Hagai, o vėliau nuvyksime į Roterdamą, kuris buvo vos už 25 kilometrų. kelionėse viskas keičiasi, tad pasikeitė ir šįkart – užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad ir saulėtuose miestuose lietus pasirodo, ir šįkart toks lietus, kad Roterdamas liko tik ateities kelionėms.

bet Haga, o Haga! čia supratau, kodėl Olandija nėra tiesiog Olandija, bet Nyderlandų Karalystė. išlipę geležinkelio stotyje toli klaidžioti neturėjom. žemėlapiais ir navigacijom irgi nesinaudojom, tiesiog mėgavomės diena kažkur pajūrio mieste ir kvėpavom nepažįstamo miesto oru. kelio ženklai vedantys į centrą ir vėl atvedė prie žymiausių miesto objektų. pirmasis įspūdis buvo panašus į pasimetimą. tai tikroji Olandija kur? Amsterdame ar Hagoj? miestai visiškai skirtingi.

su Laura kalbėdami nusprendėme, kad Hagos gatvelės net šiek tiek Vilnių primena, tai aš kažkaip savai jaučiausi. gražiausia, ką spėjome pamatyti mes – pagrindinė aikštė, nuo kurios atsiveria savotiškų dangoraižių panorama, Taikos rūmai (kurie, kaip supratome, sekmadieniais uždaryti, bet pats vaizdas vis tiek buvo pasakiškas), olandų parlamento pastatai, jų kiemelyje esantis gotikinės architektūros šedevras, karalių inauguracijos ir karališkų švenčių minėjimo vieta – Ridderzaal’is.

po pasivaikščiojimų centre ir įsismarkavusio lietaus turėjome dar vieną tikslą. nuotaikos tądien niekas negadino, nes žinojom, jautėm, kad jūrą pamatyti čia privaloma. pagriebėm tramvajaus bilietą valandai ir po 10 minučių pamatėm jūrą. (transporto bilietėlis kainavo 3,5 euro. vykstantiems pamatyti Hagą parankiau būtų nusipirkti dienos bilietą už 6 eurus, visiškai geras deal’as, nes pamatyti tikrai yra ką ir mes nei pusės tikriausiai nesuspėjome.) o jūra man visuomet savotiška atgaiva. pamiršau, kad milžiniškas vėjas, kad smarkiai lyja, kad mano juostinis fotoaparatas nuo tokios drėgmės tikriausiai paliks surūdijęs. noriu čia atvykti vasarą! jei kas prisimena ir žaidė san andreas‘ą, tai paplūdimys tikrai primins tuos vaizdus. nors panašumo pradžioje pats nepastebėjau, kai draugė pasakė, kad tas apžvalgos ratas ir visas vaizdas visiškai kaip iš žaidimo, negaliu nebegalvoti, kad taip ir yra. nesu buvęs Amerikoje, bet šitas paplūdimys priminė tai, kaip įsivaizduoju jos vakarinę pakrantę.

vien paplūdimyje galėčiau lakstyti visą dieną. Hagai reikia daug laiko, nes čia tiesiog pasakiška vaikščioti. lėtai ir apie nieką negalvojant. taika was in the air.

iki greito!

ECOLINES blogeris Aivaras

Daugiau Aivaro pasakojimų rasite čia: https://neilgam.lt

The post Groningene kovą – ten jau žydi gėlės appeared first on ECOLINES blog.

Antroji pasakojimo dalis, kuri apima vienos dienos viešnagę  Amsterdame – studentiškai, ekonomiškai, pėsčiomis.

Truputis Amsterdamo

Šeštadienį lankėme Olandijos sostinę Amsterdamą. Iš Briuselio išvykome ryte iš šiaurinės geležinkelio stoties, grįžome prieš vidurnaktį į pietinę stotį. Amsterdame atvykimo ir išvykimo stotis buvo ta pati – Sloterdijk. Kelionė į vieną pusę truko apie 3 valandas.
Vos išlipę iš autobuso gavome įsitikinti pasakojimais apie tai, kad Amsterdamas yra dviračių sostinė. Čia dviračių takais žmonėms eiti yra draudžiama, tačiau tai ne tik banali taisyklė, bet ir pėsčiųjų saugumo klausimas, nes teisę šiais taikais važiuoti turi ne tik dviračiai, bet ir mopedai bei itin maži automobiliai. Dviračių takais važiuojantieji turi atskirus šviesaforus nuo mašinų ir pėsčiųjų, dėl to svarbu jų nesumaišyti.

Amsterdamas – dviračių sostinė

Stengdamiesi netrikdyti vietinio eismo, pro gyvenamuosius rajonus ir parkus, aplankėme muziejų rajoną, kur šalia garsiojo Nacionalinio muziejaus, Rijkmuseum, yra ir turistų pamėgtas I Amsterdam užrašas bei Van Gogh‘o ir Stadelijk muziejai.

Pro Nacionalinio muziejaus vartus, kirsdami Amsterdamą garsinančius kanalus aplankėme unikalų architektūrinį stilių išlaikiusio senamiesčio objektus, pavyzdžiui su miesto šurmuliu kontrastuojantį senąjį kvartalą Begijnhof, Dam aikštę, Oudekerk ir Westerkerk bažnyčias, H. Nicolaas basiliką bei miesto centrinę stotį. Apsipirkę suvenyrų parduotuvėje, kurioje gausu kanapių aliejaus sudėtyje turinčių prekių, užsukome į vietinį tulpių turgelį Bloemenmarkt, kuriame galima rasti ne tik sėklų, bet ir rankdarbių.

Esant Amsterdame būtų gėda neužsukti į Raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame dienos metu turistai buriuojasi eilėse prie narkotinių medžiagų arba prostitucijos muziejų, o nakties metu šios gatvės langai įsižiebia raudona spalva ir iš už užuolaidų pasirodo prostitutės (šį reginį pasisekė išvysti siauresnėje gatvelėje ir dienos metu). Ta pati siaura gatvelė mus netikėtai atvedė į gatvę, kurioje buvo pilna netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms skirtų parduotuvėlių, o virš pastatų plevėsavo vaivorykštinės vėliavos. Šioje gatvėje veiksmo galima surasti ir vidury dienos.

Amsterdamo miestas pasižymi pastebima švara ir tvarka, o mūsų pakeliui aplankytos skulptūros atspindėjo ne tik miesto plačią, bet ir drąsią pasaulėžiūrą. Jau vakarėjant aplankėme vieną iš Amsterdamo malūnų bei aptikome jaukų siauru kanalu nuo miesto atskirtą ir pašaliniams neprieinamą gamtos bei mažų sodų kampelį, kuriame gavome pasigrožėti pulkais kiškių.
Lankantis šiame mieste ilgesniam laikui galima aplankyti čia esančius muziejus, kurie yra populiarūs ne tik dėl istorinio paveldo (Anos Frank muziejus), bet ir dėl savo išskirtinumo (Fluorascentinių šviesų meno muziejus).

Pastebėjimai ir patarimai:

Maisto kainos šiame mieste panašios kaip ir Briuselyje. Vienoje iš judriausių apsipirkinėjimo gatvių esančiame Wok maisto restoranėlyje už porciją makaronų su daržovėmis ir vištiena sumokėjome 7 eurus. Didesnio kavos puodelio kaina populiariojo Starbucks tinklo kavinėje buvo apie 5 eurus.
Autobuso bilietas į Amsterdamą kainavo 9 eurus, o atgal – 14 eurų žmogui, tačiau tai buvo kainos perkant bilietus prieš pat kelionę, todėl pasirūpinus jais anksčiau galima sutaupyti dar labiau. Autobusai tiek Amsterdame, tiek Briuselyje stoja ne pačioje stotyje, o šalia jos bei sustoja trumpam laikui, todėl reikia iš anksto susižiūrėti sustojimo vietas, norint išvengti nereikalingo streso ir skubėjimo.

ECOLINES blogeriai

Ignas Vaičiulis ir Gabrielė Karpickaitė

The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu II dalis appeared first on ECOLINES blog.