Groningene kovą – ten jau žydi gėlės

tai jau antra mano spontaniška kelionė į Nyderlandų Karalystę, ir šįkart tikrai į karalystę, o ne šiaip Olandiją. kodėl ir kaip pajaučiau tą karališką jausmą, parašysiu netrukus. viskas nuo pradžių.
praėjusį kartą į autobusą sėdau ir iki Groningeno miesto važiavau prieš beveik du metus – tada tai buvo mano ilgiausia kelionė autobusu ir iki šiol šis faktas nepakitęs. ir tas beveik 22 valandas autobuse kažkodėl norėjosi pakartoti, tad nusprendžiau grįžti. tik sprendimas buvo dar labiau netikėtas, nei pirmąjį kartą – juokavau, kad noriu ateinantį savaitgalį į barą, tik ne Lietuvoje, o kažkur kitur. tada sekė mintis paskambinti ten gyvenančiai draugei, kurią jau pirmą kartą lankydamasis praminiau savo Nydelandų princese, nes o dievulėliau, beprotiškai gera būti sutiktam ir taip smagiai praleisti laiką. taigi, ir bilietus rankoje laikiau jau labai greitai. nuo kelionės planavimo pradžios iki išvykimo praėjo daugiausiai kelios dienos. net negalvojau skristi lėktuvu, nes kelionės žemės paviršiumi man tiesiog magiškos. galiu visą naktį stebėti tamsą už lango ir ieškoti ten ko nors nepažįstamo. nenorėjau eksperimentuoti, tad pasirinkau jau patikrintą kelią ir vėl vykau autobusų linijomis ecolines. svarbiausia, kad išvykti galėjau iš savo gimtojo miesto, Marijampolės. (tie mamos atsisveikinimai ir linkėjimai gero kelio visada nuteikia kažkaip geriau.)

tos 22 valandos autobuse praėjo su mylima muzika ir nuolatinėmis miego pertraukėlėmis. apie tai, ko klausiausi kelionės metu, parašysiu vėliau. nepaisant to, ir vėl žinojau, kad šis mano pabėgimas tik dar vienam išvykimas neilgam.

iki kelionės tikslo spėjau pravažiuoti Varšuvą, Berlyną, tad nors akies krašteliu per langą dar kartą peržvelgiau ir šių miestų gatves. kitos dienos popietę išlipau Groningene. tai neypatingai didelis miestas, gal kiek mažesnis už Kauną, tačiau jaunimo čia daugiau nei visus Lietuvos miestus sudėjus. o dar daugiau dviračių, kuo Olandija manęs jau nebestebina.

Sint Walburgstraat gatvės pastatai

kalbant apie lankomus objektus – čia jų nepastebėti neįmanoma. atvykėlius pasitinka gelenžinkelio stotis, o prieš ją – Groningeno muziejus, nuo kurio visos galvelės vienaip ar kitaip atveda į miesto centrą. man net ir dviračio nesinorėjo imti, o kai viską apeiti įmanoma pėsčiomis, Laurai teko tiesiog vestis dviratį šalia. čia nesinori skubėti.

parkelis, fone matosi toliau nuo centro esantys, studentų gausiai apgyvendinti namai

miesto centre yra dvi pagrindinės aikštės. galima užlipti į Martini bokštą, nuo kurio atsiveria visas Groningenas (bilietai turistų centre kainavo vos 3 eurus.) tiesa, lipti reikėjo daug, stačiais ir siaurais laiptukais. vieni lipa žemyn, kiti į viršų, tad šioks toks iššūkis buvo ir man. bet vaizdas vertas tų daugiau nei 300 laiptelių. vaikštinėdamas aplink centrą pamačiau ir Groningeno universiteto pagrindinį pastatą, ir išties – tai vienas iš tų objektų, pro kuriuos bent jau praeiti būtina.

Groningeno universitetas

kadangi čia buvau savaitgalį, miestas vakare buvo užkariautas jaunimo, einančio į klubus, barus ar koncertus. ieškantiems kažko alternatyvaus rekomenduoju vietelę, pavadinimu Vera. už 1 eurą gavom progą pasiklausyti  nu – wave / post punk / ice age stiliaus grupės Pardans iš Danijos keistam underground’iniam rūsy. ir čia buvo one of a kind patirtis. nesu gyvai klausęs nieko panašaus. nors, tiesą sakant, labiausiai viliojo tas faktas, kad Vera’oje kadais koncertavo Nirvana. ir net nepuoliau tikrinti ar tai tiesa, ar čia koks nors gandas. geriau jau man tuo tiesiog tikėti! apie barus neišsiplėsiu – ten atmosfera nuostabi, bet pinta pigiausio alaus kainuoja apie 6 eurus. rekomenduoju Pacific (australišką pub’ą) – super hipsteriška, erdvi vietelė. ir šalia Pacific’o esantį airių barą. bet vis tik pasikartosiu – kažkur 6 eurai.

sekmadienį nusprendėme kur nors toliau nukeliauti. kai Olandijoje lankiausi pirmą kartą, norėjau pamatyti Amsterdamą, todėl to pačio kelionės tikslo dabar nesirinkom. Laura pasiūlė Hagą ir Roterdamą, kurių ir pati nebuvo mačiusi, todėl traukinio bilietuose galutinis tikslas buvo būtent vienas iš šių miestų. bilietą nusipirkome vienai dienai, studentiška kaina – 7 eurai. kelionė truko beveik tris valandas, tačiau išvykę iš lietingo Groningeno ir pamatę saulėtąją pasaulio taikos sostinę Hagą iškart nudžiugom. iš pradžių mąstėme, kad pusę dienos skirsime būtent Hagai, o vėliau nuvyksime į Roterdamą, kuris buvo vos už 25 kilometrų. kelionėse viskas keičiasi, tad pasikeitė ir šįkart – užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad ir saulėtuose miestuose lietus pasirodo, ir šįkart toks lietus, kad Roterdamas liko tik ateities kelionėms.

bet Haga, o Haga! čia supratau, kodėl Olandija nėra tiesiog Olandija, bet Nyderlandų Karalystė. išlipę geležinkelio stotyje toli klaidžioti neturėjom. žemėlapiais ir navigacijom irgi nesinaudojom, tiesiog mėgavomės diena kažkur pajūrio mieste ir kvėpavom nepažįstamo miesto oru. kelio ženklai vedantys į centrą ir vėl atvedė prie žymiausių miesto objektų. pirmasis įspūdis buvo panašus į pasimetimą. tai tikroji Olandija kur? Amsterdame ar Hagoj? miestai visiškai skirtingi.

su Laura kalbėdami nusprendėme, kad Hagos gatvelės net šiek tiek Vilnių primena, tai aš kažkaip savai jaučiausi. gražiausia, ką spėjome pamatyti mes – pagrindinė aikštė, nuo kurios atsiveria savotiškų dangoraižių panorama, Taikos rūmai (kurie, kaip supratome, sekmadieniais uždaryti, bet pats vaizdas vis tiek buvo pasakiškas), olandų parlamento pastatai, jų kiemelyje esantis gotikinės architektūros šedevras, karalių inauguracijos ir karališkų švenčių minėjimo vieta – Ridderzaal’is.

po pasivaikščiojimų centre ir įsismarkavusio lietaus turėjome dar vieną tikslą. nuotaikos tądien niekas negadino, nes žinojom, jautėm, kad jūrą pamatyti čia privaloma. pagriebėm tramvajaus bilietą valandai ir po 10 minučių pamatėm jūrą. (transporto bilietėlis kainavo 3,5 euro. vykstantiems pamatyti Hagą parankiau būtų nusipirkti dienos bilietą už 6 eurus, visiškai geras deal’as, nes pamatyti tikrai yra ką ir mes nei pusės tikriausiai nesuspėjome.) o jūra man visuomet savotiška atgaiva. pamiršau, kad milžiniškas vėjas, kad smarkiai lyja, kad mano juostinis fotoaparatas nuo tokios drėgmės tikriausiai paliks surūdijęs. noriu čia atvykti vasarą! jei kas prisimena ir žaidė san andreas‘ą, tai paplūdimys tikrai primins tuos vaizdus. nors panašumo pradžioje pats nepastebėjau, kai draugė pasakė, kad tas apžvalgos ratas ir visas vaizdas visiškai kaip iš žaidimo, negaliu nebegalvoti, kad taip ir yra. nesu buvęs Amerikoje, bet šitas paplūdimys priminė tai, kaip įsivaizduoju jos vakarinę pakrantę.

vien paplūdimyje galėčiau lakstyti visą dieną. Hagai reikia daug laiko, nes čia tiesiog pasakiška vaikščioti. lėtai ir apie nieką negalvojant. taika was in the air.

iki greito!

ECOLINES blogeris Aivaras

Daugiau Aivaro pasakojimų rasite čia: https://neilgam.lt

Šis įrašas patalpintas kategorijoje Kitos šalys

Parašykite komentarą