Netikėta kelionės pradžia – ir po kelionės autobusu – nuostabioji Viena jau prieš keliautojų akis. Įrašas, apie Simonos ir jos draugo nuotykius Vienoje.
Lietingas penktadienio vakaras po truputį dėliojant daiktus, renkantis kelionės skaitinį ir ruošiant arbatą. Netikėtai iš ECOLINES gauname žinutę „Welcome on board“. Šiek tiek panikos – nejaugi mūsų autobusas išvyksta ne už poros valandų, o jau dabar? Kad tai tik įspėjamoji žinutė, žinoma, nepamąstome, tad griebiame aplink išmėtytus daiktus, grūste grūdame viską į kuprines ir šokam ant dviračių. Nuvykus į stotį paaiškėja, kad aliarmas netikras, tačiau pralinksmina aplink esantys žmonės – kadangi esame su šviesą atspindinčiomis liemenėmis, vos nulipus nuo dviračių sulaukiame klausimų – ar jūs čia dirbate, galbūt galite pasakyti, kada atvyks šis autobusas… Atidavę dviračius netoliese gyvenantiems draugams ir patys tapę nepastebimais stoties keleiviais prieiname prie kitų, pasiteirauti, galbūt ir jie laukia kelionės ECOLINES autobusu. – Taip, – atsako keletas linksmai nusiteikusių vaikinų, tačiau netrukus jie įlipa į autobusą keliaujantį į Taliną ir mes vėl liekame vieni. Visgi, vos keletas minučių prieš oficialų autobuso išvykimo laiką pasirodo ir kiti keleiviai (smagu, kad ECOLINES autobusai nevėluoja – patys esame kelionių mėgėjai, o keletas pastarųjų skrydžių su pigiomis oro linijomis nemaloniai nustebino beveik parą atidėtais skrydžiais) ir jau netrukus patogiai įsitaisome poilsiui – vėlu ir keliauti dar visa para prieš akis.
Į Vieną atvykstame vakarop ir pirmoji mintis išlipus iš autobuso – kur gi reiks dėti paltus ir pirštines? Mus pasitinka bene 18 laipsnių šiluma ir be galo švelnaus klimato oras, kuris, beje, lydėjo ir visas kitas kelionės dienas. Tai buvo vienas iš smagiausių netikėtumų, nes, nors ir tikrinusi orų prognozes prieš kelionę, nesitikėjau tokios vasariškos gaivos.
Kelionės odisėją norėtųsi pradėti aptariant parkus, kurių Vienoje – tikra gausybė! Ten mėgavomės piknikais ir acro yoga bandymais gryname ore. Žydėjo netgi rožės!
Viename iš pačių žaviausiųjų – Burggarten, esančių netoliese pagrindinių muziejų kvartalo, aptikome ne tik įspūdingus Art Nouveau pastatus, tačiau ir drugelių muziejų, kuris priminė įspūdingus botanikos sodus matytus Lione, Gioteburge ar Rygoje. Į vidų neužsukome, vis dar nebuvome tikri, kad saulė niekur nepabėgs, tad mėgavomės jos spinduliais ir į drugelius žvilgčiojome pro langus.
Keliaujant toliau atradome ir Zigmundo Freudo vardo parkelį.
Jame – 10-ties granitinių kėdžių paminklas įamžinantis 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusias šalis. Radome ir Lietuvą, tačiau kodėl šis parkelis yra Zigmundo Freudo – taip ir neišsiaiškinome. Galbūt garsusis psichiatras mėgo čia pasivaikščioti?
Dar vienas savo erdve ir atmosfera nustebinęs parkas-aikštė, įsikūręs tiesiai priešais nacionalinę biblioteką, rodos, yra nuolatinė vietinių ir turistų susitikimų/pietų/pramogų ir laisvalaikio leidimo vieta.
Visai netoli minėtojo parko – ir įspūdingi gamtos ar meno muziejai, kurių Vienoje tikrai rasite nemažai (tačiau visi jie tikrai gana brangūs, net ir už studentišką bilietą sumokėsite apie 10€), tad taupantiems ar tiesiog mėgstantiems kelionėse atrasti kažką kito, siūlytume nepabijoti ir „pasiklysti“ mieste, nes būtent taip galite rasti įstabios architektūros paminklų-vidinių rūmų aikščių, nustebinančių savo erdviškumu ir architektūra ar simbolinių parkelių, kurie jau netrukus transformuosis į mažus Kalėdų miestelius – viename iš jų pakliuvome į pačią pasiruošimo karštinę, kur patys tikriausi medžiai pamažu virto virtuoziškomis Kalėdų eglutėmis.
Aplankę bene visas gamtos atrakcijas vakarop užsukome nusipirkti atvirukų (juk atradimo džiaugsmu visuomet smagu pasidalinti su likusiais namuose) ir čia sulaukėme staigmenos – piniginė, kurioje, kad nereikėtų nešiotis dviejų, buvome sudėję savo banko korteles ir visus grynuosius dingo, tad čia mūsų kelionė įgavo ir detektyviškų atspalvių: bandėme apmąstyti kada ir kur paskutinįsyk ją matėme, aplankėme visas vietas, kuriose neseniai buvome, tačiau pradingėlės rasti nepasisekė. Nenusiminėme, nes juk kelionė su gera doze adrenalino lieka dar įsimintinesnė, argi ne taip?
Grįžome į hostelį ir viską gerai apsvarstę nusprendėme šiaip ar taip nenutraukti kelionės ir su gerų draugų pagalba (kurie netikėtai BŪTENT tą dieną vešėjo Vienoje) surinkę šiek tiek grynųjų tolesniam kelionės meniu nutarėme tęsti savo vizitą, nes juk tiek daug dar buvo neaplankyta!
Kitą dieną pradėjome pasilabinę su Šileriu ir Gete,
parke sutikome keletą žaismingai nusiteikusių vaikų ir muzikuojančius arklius (čia kaip žaidime – atrask muzikantus turistų fone)
o vėliau nusprendėme žygiuoti į savivaldybę, nes prarastus dokumentus deklaruoti šiaip ar taip reikėjo
ir nors biurokratinės procedūros turbūt visose šalyse užtrunka nemažai laiko, entuziazmo nepraradome ir likusią dienos dalį nusprendėme praleisti žvalgantis žymiuosiuose Šionbruno rūmų valdose, kurie garsėja nuostabiais sodais (puikiai tiks planuojantiems kelionę į Vieną pavasariop) ir, žinoma, ištaigingais barokinio stiliaus rūmais.
Pirmosios laimės akimirkos pasiekus parką
Panorama, atsiverianti pasiekus Šionbruno rūmus.
nepaisydami rudenėjančios niūrumo apsilankėme ir sode, kur teko iliustruoti rožių pasažą nuotrauka
o rudens spalvingumą bandėme kompensuoti vakarėjančio dangaus spalvomis
Paskutiniąją kelionės dieną nusprendėme skirti „bambinėjimams“ po miestą, kurie buvo skirti turistų giduose neįtrauktoms miesto gėrybėms atrasti.
Vienos transporto sistema
Dunojaus krantinės
Vėjuotos skulptūros
Outdoor biblioteka
Apsilankėme vienoje iš modernaus meno galerijų – Albertina
Vakarėjančiame mieste aptikom įstabaus dydžio antikvarinių knygų krautuvėlę, kuri, deja, jau buvo uždaryta.
Keliaudami taip pat visados stengiamės stebėti aplinką – juk ištrūkęs iš kasdieninio ritmo visuomet atveri akis ir tai padidina galimybę pastebėti dalykus, pro kuriuos skubėdamas į universitetą ar darbą tiesiog neatkreiptum dėmesio. Tad užbaigdami savo kelionės į Viena įspūdžius pridedame samplaiką įvairiose vietose ir įvairiu laiku pastebėtų pralinksminusių, pradžiuginusių ar kitaip atkreipusių mūsų dėmesį dalykų.
