The post Groningene kovą – ten jau žydi gėlės appeared first on ECOLINES blog.
]]>praėjusį kartą į autobusą sėdau ir iki Groningeno miesto važiavau prieš beveik du metus – tada tai buvo mano ilgiausia kelionė autobusu ir iki šiol šis faktas nepakitęs. ir tas beveik 22 valandas autobuse kažkodėl norėjosi pakartoti, tad nusprendžiau grįžti. tik sprendimas buvo dar labiau netikėtas, nei pirmąjį kartą – juokavau, kad noriu ateinantį savaitgalį į barą, tik ne Lietuvoje, o kažkur kitur. tada sekė mintis paskambinti ten gyvenančiai draugei, kurią jau pirmą kartą lankydamasis praminiau savo Nydelandų princese, nes o dievulėliau, beprotiškai gera būti sutiktam ir taip smagiai praleisti laiką. taigi, ir bilietus rankoje laikiau jau labai greitai. nuo kelionės planavimo pradžios iki išvykimo praėjo daugiausiai kelios dienos. net negalvojau skristi lėktuvu, nes kelionės žemės paviršiumi man tiesiog magiškos. galiu visą naktį stebėti tamsą už lango ir ieškoti ten ko nors nepažįstamo. nenorėjau eksperimentuoti, tad pasirinkau jau patikrintą kelią ir vėl vykau autobusų linijomis ecolines. svarbiausia, kad išvykti galėjau iš savo gimtojo miesto, Marijampolės. (tie mamos atsisveikinimai ir linkėjimai gero kelio visada nuteikia kažkaip geriau.)
tos 22 valandos autobuse praėjo su mylima muzika ir nuolatinėmis miego pertraukėlėmis. apie tai, ko klausiausi kelionės metu, parašysiu vėliau. nepaisant to, ir vėl žinojau, kad šis mano pabėgimas tik dar vienam išvykimas neilgam.
iki kelionės tikslo spėjau pravažiuoti Varšuvą, Berlyną, tad nors akies krašteliu per langą dar kartą peržvelgiau ir šių miestų gatves. kitos dienos popietę išlipau Groningene. tai neypatingai didelis miestas, gal kiek mažesnis už Kauną, tačiau jaunimo čia daugiau nei visus Lietuvos miestus sudėjus. o dar daugiau dviračių, kuo Olandija manęs jau nebestebina.
kalbant apie lankomus objektus – čia jų nepastebėti neįmanoma. atvykėlius pasitinka gelenžinkelio stotis, o prieš ją – Groningeno muziejus, nuo kurio visos galvelės vienaip ar kitaip atveda į miesto centrą. man net ir dviračio nesinorėjo imti, o kai viską apeiti įmanoma pėsčiomis, Laurai teko tiesiog vestis dviratį šalia. čia nesinori skubėti.
miesto centre yra dvi pagrindinės aikštės. galima užlipti į Martini bokštą, nuo kurio atsiveria visas Groningenas (bilietai turistų centre kainavo vos 3 eurus.) tiesa, lipti reikėjo daug, stačiais ir siaurais laiptukais. vieni lipa žemyn, kiti į viršų, tad šioks toks iššūkis buvo ir man. bet vaizdas vertas tų daugiau nei 300 laiptelių. vaikštinėdamas aplink centrą pamačiau ir Groningeno universiteto pagrindinį pastatą, ir išties – tai vienas iš tų objektų, pro kuriuos bent jau praeiti būtina.
kadangi čia buvau savaitgalį, miestas vakare buvo užkariautas jaunimo, einančio į klubus, barus ar koncertus. ieškantiems kažko alternatyvaus rekomenduoju vietelę, pavadinimu Vera. už 1 eurą gavom progą pasiklausyti nu – wave / post punk / ice age stiliaus grupės Pardans iš Danijos keistam underground’iniam rūsy. ir čia buvo one of a kind patirtis. nesu gyvai klausęs nieko panašaus. nors, tiesą sakant, labiausiai viliojo tas faktas, kad Vera’oje kadais koncertavo Nirvana. ir net nepuoliau tikrinti ar tai tiesa, ar čia koks nors gandas. geriau jau man tuo tiesiog tikėti! apie barus neišsiplėsiu – ten atmosfera nuostabi, bet pinta pigiausio alaus kainuoja apie 6 eurus. rekomenduoju Pacific (australišką pub’ą) – super hipsteriška, erdvi vietelė. ir šalia Pacific’o esantį airių barą. bet vis tik pasikartosiu – kažkur 6 eurai.
sekmadienį nusprendėme kur nors toliau nukeliauti. kai Olandijoje lankiausi pirmą kartą, norėjau pamatyti Amsterdamą, todėl to pačio kelionės tikslo dabar nesirinkom. Laura pasiūlė Hagą ir Roterdamą, kurių ir pati nebuvo mačiusi, todėl traukinio bilietuose galutinis tikslas buvo būtent vienas iš šių miestų. bilietą nusipirkome vienai dienai, studentiška kaina – 7 eurai. kelionė truko beveik tris valandas, tačiau išvykę iš lietingo Groningeno ir pamatę saulėtąją pasaulio taikos sostinę Hagą iškart nudžiugom. iš pradžių mąstėme, kad pusę dienos skirsime būtent Hagai, o vėliau nuvyksime į Roterdamą, kuris buvo vos už 25 kilometrų. kelionėse viskas keičiasi, tad pasikeitė ir šįkart – užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad ir saulėtuose miestuose lietus pasirodo, ir šįkart toks lietus, kad Roterdamas liko tik ateities kelionėms.
bet Haga, o Haga! čia supratau, kodėl Olandija nėra tiesiog Olandija, bet Nyderlandų Karalystė. išlipę geležinkelio stotyje toli klaidžioti neturėjom. žemėlapiais ir navigacijom irgi nesinaudojom, tiesiog mėgavomės diena kažkur pajūrio mieste ir kvėpavom nepažįstamo miesto oru. kelio ženklai vedantys į centrą ir vėl atvedė prie žymiausių miesto objektų. pirmasis įspūdis buvo panašus į pasimetimą. tai tikroji Olandija kur? Amsterdame ar Hagoj? miestai visiškai skirtingi.
su Laura kalbėdami nusprendėme, kad Hagos gatvelės net šiek tiek Vilnių primena, tai aš kažkaip savai jaučiausi. gražiausia, ką spėjome pamatyti mes – pagrindinė aikštė, nuo kurios atsiveria savotiškų dangoraižių panorama, Taikos rūmai (kurie, kaip supratome, sekmadieniais uždaryti, bet pats vaizdas vis tiek buvo pasakiškas), olandų parlamento pastatai, jų kiemelyje esantis gotikinės architektūros šedevras, karalių inauguracijos ir karališkų švenčių minėjimo vieta – Ridderzaal’is.
po pasivaikščiojimų centre ir įsismarkavusio lietaus turėjome dar vieną tikslą. nuotaikos tądien niekas negadino, nes žinojom, jautėm, kad jūrą pamatyti čia privaloma. pagriebėm tramvajaus bilietą valandai ir po 10 minučių pamatėm jūrą. (transporto bilietėlis kainavo 3,5 euro. vykstantiems pamatyti Hagą parankiau būtų nusipirkti dienos bilietą už 6 eurus, visiškai geras deal’as, nes pamatyti tikrai yra ką ir mes nei pusės tikriausiai nesuspėjome.) o jūra man visuomet savotiška atgaiva. pamiršau, kad milžiniškas vėjas, kad smarkiai lyja, kad mano juostinis fotoaparatas nuo tokios drėgmės tikriausiai paliks surūdijęs. noriu čia atvykti vasarą! jei kas prisimena ir žaidė san andreas‘ą, tai paplūdimys tikrai primins tuos vaizdus. nors panašumo pradžioje pats nepastebėjau, kai draugė pasakė, kad tas apžvalgos ratas ir visas vaizdas visiškai kaip iš žaidimo, negaliu nebegalvoti, kad taip ir yra. nesu buvęs Amerikoje, bet šitas paplūdimys priminė tai, kaip įsivaizduoju jos vakarinę pakrantę.
vien paplūdimyje galėčiau lakstyti visą dieną. Hagai reikia daug laiko, nes čia tiesiog pasakiška vaikščioti. lėtai ir apie nieką negalvojant. taika was in the air.
iki greito!
ECOLINES blogeris Aivaras
Daugiau Aivaro pasakojimų rasite čia: https://neilgam.lt
The post Groningene kovą – ten jau žydi gėlės appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu II dalis appeared first on ECOLINES blog.
]]>Antroji pasakojimo dalis, kuri apima vienos dienos viešnagę Amsterdame – studentiškai, ekonomiškai, pėsčiomis.
Truputis Amsterdamo
Šeštadienį lankėme Olandijos sostinę Amsterdamą. Iš Briuselio išvykome ryte iš šiaurinės geležinkelio stoties, grįžome prieš vidurnaktį į pietinę stotį. Amsterdame atvykimo ir išvykimo stotis buvo ta pati – Sloterdijk. Kelionė į vieną pusę truko apie 3 valandas.
Vos išlipę iš autobuso gavome įsitikinti pasakojimais apie tai, kad Amsterdamas yra dviračių sostinė. Čia dviračių takais žmonėms eiti yra draudžiama, tačiau tai ne tik banali taisyklė, bet ir pėsčiųjų saugumo klausimas, nes teisę šiais taikais važiuoti turi ne tik dviračiai, bet ir mopedai bei itin maži automobiliai. Dviračių takais važiuojantieji turi atskirus šviesaforus nuo mašinų ir pėsčiųjų, dėl to svarbu jų nesumaišyti.
Stengdamiesi netrikdyti vietinio eismo, pro gyvenamuosius rajonus ir parkus, aplankėme muziejų rajoną, kur šalia garsiojo Nacionalinio muziejaus, Rijkmuseum, yra ir turistų pamėgtas I Amsterdam užrašas bei Van Gogh‘o ir Stadelijk muziejai.
Pro Nacionalinio muziejaus vartus, kirsdami Amsterdamą garsinančius kanalus aplankėme unikalų architektūrinį stilių išlaikiusio senamiesčio objektus, pavyzdžiui su miesto šurmuliu kontrastuojantį senąjį kvartalą Begijnhof, Dam aikštę, Oudekerk ir Westerkerk bažnyčias, H. Nicolaas basiliką bei miesto centrinę stotį. Apsipirkę suvenyrų parduotuvėje, kurioje gausu kanapių aliejaus sudėtyje turinčių prekių, užsukome į vietinį tulpių turgelį Bloemenmarkt, kuriame galima rasti ne tik sėklų, bet ir rankdarbių.
Esant Amsterdame būtų gėda neužsukti į Raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame dienos metu turistai buriuojasi eilėse prie narkotinių medžiagų arba prostitucijos muziejų, o nakties metu šios gatvės langai įsižiebia raudona spalva ir iš už užuolaidų pasirodo prostitutės (šį reginį pasisekė išvysti siauresnėje gatvelėje ir dienos metu). Ta pati siaura gatvelė mus netikėtai atvedė į gatvę, kurioje buvo pilna netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms skirtų parduotuvėlių, o virš pastatų plevėsavo vaivorykštinės vėliavos. Šioje gatvėje veiksmo galima surasti ir vidury dienos.
Amsterdamo miestas pasižymi pastebima švara ir tvarka, o mūsų pakeliui aplankytos skulptūros atspindėjo ne tik miesto plačią, bet ir drąsią pasaulėžiūrą. Jau vakarėjant aplankėme vieną iš Amsterdamo malūnų bei aptikome jaukų siauru kanalu nuo miesto atskirtą ir pašaliniams neprieinamą gamtos bei mažų sodų kampelį, kuriame gavome pasigrožėti pulkais kiškių.
Lankantis šiame mieste ilgesniam laikui galima aplankyti čia esančius muziejus, kurie yra populiarūs ne tik dėl istorinio paveldo (Anos Frank muziejus), bet ir dėl savo išskirtinumo (Fluorascentinių šviesų meno muziejus).
Pastebėjimai ir patarimai:
Maisto kainos šiame mieste panašios kaip ir Briuselyje. Vienoje iš judriausių apsipirkinėjimo gatvių esančiame Wok maisto restoranėlyje už porciją makaronų su daržovėmis ir vištiena sumokėjome 7 eurus. Didesnio kavos puodelio kaina populiariojo Starbucks tinklo kavinėje buvo apie 5 eurus.
Autobuso bilietas į Amsterdamą kainavo 9 eurus, o atgal – 14 eurų žmogui, tačiau tai buvo kainos perkant bilietus prieš pat kelionę, todėl pasirūpinus jais anksčiau galima sutaupyti dar labiau. Autobusai tiek Amsterdame, tiek Briuselyje stoja ne pačioje stotyje, o šalia jos bei sustoja trumpam laikui, todėl reikia iš anksto susižiūrėti sustojimo vietas, norint išvengti nereikalingo streso ir skubėjimo.
ECOLINES blogeriai
Ignas Vaičiulis ir Gabrielė Karpickaitė
The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu II dalis appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu I dalis appeared first on ECOLINES blog.
]]>Pasakojimas apie viešnagę Briuselyje ir Amsterdame – studentiškai, ekonomiškai, pėsčiomis. Pirmojoje dalyje apžvelgsime Briuselio lankytinas vietas, o antroji dalis – Amsterdamą. ECOLINES blogerių Igno ir Gabrielės pasakojimas.
Pastarajai savo kelionei pasirinkome Briuselį, nes jau kuris laikas galvoje kirbėjo noras aplankyti politinį Europos centrą. Susidėliojus kelionės planą su visais lankytinais objektais gimė idėja dienai nuvažiuoti ir į Amsterdamą.
Briuselį pasiekėme penktadienį, jau gerokai po pietų, tačiau stengėmės išnaudoti šviesųjį dienos laiką ir šiek tiek nerimaudami dėl dar kol kas neįvertinto miesto mąsto, nelaukdami judėjome link pirmųjų objektų. ECOLINES autobusas paleido mus šalia centrinės stoties, dėl to paėjus vos kelias minutes atsitiktine gatve pasiekėme pirmąjį objektą – Saints-Michel-et-Gudule katedrą, kuri šiek tiek priminė garsiąją Paryžiaus katedrą.
Aplankę katedros vidų, šalia radome mažą suvenyrų parduotuvėlę, į kurią grįžome paskutinę diena, nes čia buvo žemiausios mūsų rastos kainos. Kirtę šurmulingą skverą, pasiekėme prabangiąsias Royales Saint-Hubert galerijas, kuriose akį traukė rankų darbo šokoladas, primindamas apie artėjančias šventes.
Garsiojo sisiojančio berniuko pusseserę Jeanneke-Pis radome siaurame akligatvyje, kurį nesunku praleisti braunantis pro staliukais apstatytas gatveles. Netrukus atradome tikrąsias iš čia kilusias keptas bulvytes, kuriomis galima gardžiuotis tiesiog ant gatvės kampo už mažiau nei kelis eurus.
Kadangi esame pėsčiomis išvaikščioję ne vieną Europos didmiestį, tokį kaip Roma, Londonas ar Paryžius, Briuselis mus nustebino tuo, kaip greitai pasiekėme vieną objektą po kito. Iškart dingo nerimas, kad galime nespėti įvykdyti savo plano. Dėl to sekančiu objektu pasirinkome Sainte Catherine bažnyčią, nors ji buvo šiek tiek toliau nuo centrinių objektų. Bažnyčią iš trijų pusių supo jaunimo pilnos aikštės.
Pro senąjį Briuselio akcijų biržos pastatą, Bourse de Bruxelles, senamiesčio gatvėmis kartu su žmonių srautu pasiekėme Grand Place aikštę, kuri išsiskyrė ne tik turistų miniomis, bet ir auksu išdabintais pastatų fasadais. Šiek tiek išalkę, susigundėme tradiciniais belgų vafliais, kurių kaina to pačio tinklo parduotuvėje krenta paėjus toliau nuo pagrindinės aikštės vos pora kvartalų.
Miesto simboliu tapęs sisiojantis berniukas, Manneken-Pis, tikrovėje daug mažesnis nei susidaro įspūdis iš populiariųjų nuotraukų, todėl jei ne besibūriuojantys turistai, jo galima lengvai nepastebėti. Pakeliui į savo nakvynės vietą, užkilome pasigrožėti Briuselio vakarėjančia panorama nuo Teisingumo rūmų, Palais de Justice, kalvos.
Pažintį su Briuseliu tęsėme jau tik sekmadienį, dienos pradžiai pasirinkę tolimus objektus: Sacré-Cœur basiliką, dar vienu Briuselio simboliu tapusį Atomiumą bei šalia esantį parką su Leopold I monumentu. Šalia Atomiumo įkurtas pramogų ir laisvalaikio kompleksas, kuriame deja tik dalį metų duris atveria mini Europos parkas su 25 kartus sumažintais Europos architektūriniais paminklais.
Kelionei į priešingoje miesto pusėje esantį Cinquantenaire parką, su Triumfo arka bei karo ir automobilių muziejais, pasirinkome miesto metro. Toliau vėl pėsčiomis ėjome link mūsų kelionės tikslo – Europos parlamento būstinės, nuo kurios modernios architektūros rajonu pro Briuselio rūmus, Palais Royal de Bruxelles, priėjome paskutinį savo objektą – Saint Jacques-sur-Coudenberg bažnyčią su terasa ir vaizdu į miestą. Kelios minutės pėsčiomis nuo čia atvedė mus į kelionės pradžią – centrinę autobusų stotį.
Pastebėjimai ir patarimai:
Svarbu paminėti, kad dėl Belgijos dvikalbystės, visi objektai turi du pavadinimus (prancūzišką ir olandišką), todėl reikėtų būti atidesniems, norint nesugaišti papildomo laiko netyčiomis lankant tą patį objektą dukart.
Maistas kavinėse privers išleisti daugiau pinigų nei mums įprasta: sumuštiniai kepyklėlėse kainuoja po 6-8 eurus, kai kur jų kainos skiriasi nuo to, ar valgysite kavinėje, ar išsinešite. Greito maisto tinkluose kainos yra maždaug trečdaliu aukštesnės nei Lietuvoje. Minėti vafliai kainuoja eurą, pagardai ant jų prideda dar po 80 euro centų. Prisėsti puodeliui kavos gali kainuoti nuo 2 iki 6 eurų. Tačiau maisto produktų kainos parduotuvėse priklausomai nuo konkrečių produktų svyruoja lyginant su Lietuvos kainomis – kai kurie produktai brangesni, kai kurie pigesni.
Mieste autobusų, metro ir tramvajaus vienkartinių bilietų kainos nesiskiria, bilietas perkant iš vairuotojo kainuoja po 2,5 euro ir 2,1 euro perkant iš bilietų automatų. Tačiau naudojantis metro linijomis ir nusipirkus vieną bilietą, galima keisti linijas neišeinant iš stoties, tuo tarpu autobuso ar tramvajaus bilietas galioja tik vienam įlipimui.
Savo nakvynei susirasti pasinaudojome Airbnb svetaine, kurioje žmonės nuomoja kambarius arba ištisus butus. Lyginant su kainomis hosteliuose ir viešbučiuose, šiuo būdu galima lengvai susirasti tos pačios kokybės nakvynės vietas už žemesnę kainą. Mums nakvynė atskirame kambaryje, dalinantis butą su jo savininku kainavo nepilnus 15 eurų žmogui nakčiai. Butas buvo gyvenamąjame rajone, 5 kilometrai nuo miesto centro, tačiau kelios minutės nuo buto buvo tramvajaus stotelė.
ECOLINES blogeriai
Ignas Vaičiulis ir Gabrielė Karpickaitė
The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu I dalis appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Poros kelionė į Paryžių, kas čia tokio Romantiško? appeared first on ECOLINES blog.
]]>
Užsisakėme viešbutį „Altona” – 2 žvaigždutės, vidutinė klasė, su pusryčiais ir kitais privalumais, kaip ir kiekvienas viešbutis duoda miesto gidą su lankytinų vietų ir metro žemėlapiu. Pridedu adresą: 166 Rue Du Faubourg-Poissonnière, 10th arr., 75010 Paryžius, Prancūzija.
Išaušo pirmoji mūsų kelionės diena, papusryčiavome, kadangi rytas buvo lietingas – šią dieną paskyrėme laiką lankytiniems objektams po stogu, kuriems tikriausiai reikia visos dienos apeiti. Pirmasis jų – Luvro muziejus.
Luvre praleidome pusdienį, tai vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio muziejų. Tas tikrai matėsi, nes jį visą apeiti kainavo ir jėgų, ir laiko – neslėpsiu labiausiai laukėme kada išvysime „Mona Lizos“ paveikslą, kurį pamatėme tik apėję visą muziejų. Džiaugiamės, jog į Luvrą atvykome gan anksti, tad eilėse nereikėjo praleisti daug laiko, taip pat ir pačiame muziejuje galėjome laisviau prasilenkt, su žmonėmis. Iš susidariusios nuomonės, tai didžiausia lankytojų dalis ieškojo garsiosios „Mona Lizos“
Sekančią dieną mus pasitiko daug geresnis oras, tad nusprendėme vykti Eliziejaus laukais link Triumfo arkos, o vėliau – pasiekti Eifelio bokštą.
Eidami Eliziejaus laukais, dairėmės į visas puses, čia gausu prabangiausių prekinių ženklų, žinoma, yra ir įvairių parduotuvių, tinkančių visiems, į kai kurias iš jų užėjome ir mes. Neištvėrėme ir pradėjome matuotis rūbus, rūbų kainos čia panašios, kaip Lietuvoje, o gal net ir pigesnės. Priklauso nuo prekinio ženklo. Apsipirkę ėjome toliau ir priėjome Triumfo arką.
Patekti į šį lankytiną objektą pavyko nemokamai, kadangi visiems Europos sąjungos piliečiams suteikiamas nemokamas bilietas. Dalinamės vaizdais nuo Triumfo arkos:
Apžiūrėję puikius vaizdus nuo Triumfo arkos, susiradome, kuria gatve nusileidę žemyn, keliausime link Eifelio bokšto. Ėjome ir atsiradome prie Palais de Chaillot rūmų, nuo kurių atsiveria puikus šių rūmų ir Eifelio bokšto peizažas.
Nusifotografavę ir pasigrožėję vaizdais judėjome Pont d‘lena tiltu link Eifelio ir štai mes jau čia! Praėjome patikrą ir atsiradome bokšto teritorijoje, kadangi buvome užsibrėžę tikslą kilti į antrąjį kartą į Eifelio bokštą, turėjome stovėti eilėje apie valandą. Norint išvengti šių eilių, jūs galite užsirezervuoti internetu: www.toureiffel.paris
Išaušo dar viena diena, jautėmės pavargę, po praeitos dienos, kadangi labai daug vaikščiojom, tad šiandien nusprendėme aplankyti dvi vietas, tai: Kvepalų muziejus (Musée du Parfum) ir Paryžiaus katakombos (Catacombs of Paris).
Kvepalų muziejuje galima įsigyti kvepalų, tad į kvepalų muziejų vykome su tikslu nupirkti mamos norimų kvepalų, kuriuos radome!
Sekantis mūsų lankomas objektas šiandieną – tai Paryžiaus katakombos – požemiai po Paryžiumi, kuriuose šiuo metu palaidoti 6-7 milijonai Paryžiečių. Tai viena šiurpiausių pasaulio vietų. Šioje vietoje filmuotas filmas „Kaip danguje, taip ir po žeme“.
Išaušo priešpaskutinė diena Paryžiuje, tad šiai dienai nusprendėme pasilikti artimesnius lankomus objektus netoli mūsų viešbučio: tai ant aukščiausios kalvos įsikūręs Montmartas ir gražioji Šv. Širdies bazilika bei netoliese esantis garsusis garsiausias Paryžiaus kabaretas „Mulen Ružas“ Pirmiausia aplankėme Monmartą:
Pasivaikščioję po Monmarto kalvos rajoną, radome ir jaukių kavinukių, į vieną iš jų užėjome, atsigėrėme kavos su šviežiomis bandelėmis ir judėjome link Mulen ružo. Artėjant Boulevard de Clichy gatve link Mulen ružo, vis labiau daugėjo erotinių prekių, video ir įvairių sekso žaisliukų parduotuvėlių.
Gaila, bet išaušo paskutinės dienos Paryžiuje rytas, šią dieną pasilikome romantiškiems pasivaikščiojimams, bei vakarienei kokioje nors iš Paryžiaus gatvių. Pasidomėję, artimiausiu parku šalia viešbučio, mes radome labai gražų ir nemažą parką pavadinimu „Parc des Buttes Chaumont“ į kurį ir keliavome pasivaikščioti ir pasigrožėti:
Praleidę popietę šiame gražiame parke, vakarop susiruošėme ir ėjome ieškoti restorano, kuriame galėtume paragauti varlių ar kažko panašaus, galiausiai per visą viešnagę Paryžiuje, niekur neradome kur galima būtų įsigyti ar paragauti varlių, tad mūsų paskutinei romantiškai vakarienei Paryžiuje pasirinkome keptą vištos su garnyru, bei, žinoma, Prancūziško raudono vyno.
Mūsų kainoraštis:
- Luvro muziejus – Visi ES piliečiai, kuriems iki 25 metų ir mažiau į Luvrą pateks nemokamai, tereikia turėti pasą. Vyresniems kaina svyruoja 12-18 Eur.
- Kiekviena pirmą mėnesio sekmadienį visi gali patekti nemokamai.
- Triumfo arka – Čia taip pat visiems ES piliečiams iki 25 metų, pakilimas ant viršaus yra nemokamas.
- Eifelio bokštas – 1 bilietas pakilimui į 2 Eifelio aukštą kainavo 14,50 Eur.
- Katakombos – Bijau pameluoti, kaina skirtinga nuo metų skaičiaus ~10 Eur.
- Metro kainos – Dienos bilietas 7,30 Eur
- Kava mieste – 3,50 Eur
- Vakarienė dviems restorane – 40 Eur.
- *Patariame valgyti mažesnėse greito maisto restoranuose, ten pavalgysite daug pigiau.
- *Prekybos centruose, galite apsipirkti maisto produktų, žinoma kainos čia brangesnės negu Lietuvoje, bet mes galvojome, kad bus daug brangiau. Kas labiausiai nustebino – tai vaisių ir daržovių kainos, kadangi jos brangesnės, apie du kartus.
Kelionės apibendrinimas
Kelionė mums labai patiko, grįžome kupini įspūdžių, aplankėme daug lankytinų objektų, žinomų visame pasaulyje. Miestas gan painus, teko ir klaidžioti, paklausus vietinių Prancūzų, kurioje mes vietoje esame, jie nesugebėjo parodyti mums net žemėlapyje. Gatvelėse netrūksta kavinių, restoranų, bei daugelio smulkių rūbų ir kitų parduotuvių. Mieste išvysite labai daug porų, daug bučinių ir stilingų žmonių. Išties matosi, jog tai vienas romantiškiausių ir stilingiausių miestų pasaulyje. Patarimas visiems – saugokite visus savo daiktus!
Blogeris Gytis
The post Poros kelionė į Paryžių, kas čia tokio Romantiško? appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Tobulo crème brûlée beieškant… appeared first on ECOLINES blog.
]]>Žiūrėjome begalę filmų (žanrų spektras išties platus, nuo PIXAR animacijos iki kriminalinės dramos apie naujos rinkos 1970 Amerikoje sukūrimą). Dainavome kartu su System of a Down ir gėrėme puodus arbatos – žodžiu, kelias neprailgo.
Manau, kad vienas iš būdų pažinti kitą šalį ir jos kultūrą yra maistas. Ragauti, ragauti ir darkart ragauti. Who eats alone, chokes alone – būtent dėl to vykome dviese. Taigi į Paryžių mus nuvedė noras atrasti.. tobulą crème brûlée. Crème brûlée yra tradicinis prancūzų desertas – jo pavadinimas verčiamas iš prancūzų kalbos kaip „degintas kremas“ – dėl traškios plutelės, saugančios šaltą kremą. Išgauti tobulą plutelę yra iššūkis kiekvienam konditeriui, o jei pažįstate kokį asmenį, kuris tobulai uždegina cukrų namų sąlygomis, prašau, supažindinkite mus. Žinot, kokia buvo geriausia šios kelionės akimirka? Akimirkos, tiksliau. Tos sekundės, kuomet šaukšteliu beldi į crème brûlée plutelę, išgirsti duslų garsą ir tada ji suskyla – tai yra nuostabu. Kabini kremą kartu su plutelės gabalėliais, lėtai įsidedi į burną ir jauti, kaip viskas pamažu tirpsta. Tokių akimirkų gyvenime turi būti daugiau! Bandėm su Ieva atrasti tobulą crème brûlée ir žinote.. aš likau nusivylusi. Nusivylusi tuo, kad visi iki vieno iš ragautų buvo nuostabūs. Ir nusivylus tuo, kad gyvenu Lietuvoje, o šis dieviškas skanėstas bazuojasi Prancūzijoje. Nors, niekada negali žinoti..
Ahh, ruduo! Taip! Buvo +20, kai tuo tarpu gimtinėje daugiabučių gyventojai jau keiksnojo ledinius radiatorius. Eifelis naktį – žavu, bet mums užteko keleto minučių. Patraukėme prie elegantiškos Senos upės, kurią gaubia 35(!) tiltai, ir aš, kaip vandens stichijos asmuo, nutariau paliesti Senos vandenį. Noras, kaip suprantat, buvo nekaltas, bet vandenį paliečiau visu kūnu ir grakštūs prancūzai, sėdėję prie upės su vynu ir sūriu šoko manęs gelbėti, likau pakerėta, žinoma. Vakaras pasibaigė nusirenginėjant naktinio Eifelio fone – ar gali būti geresni įspūdžiai pirmąjį vakarą svetimoje vietoje? Saulėtą rytą ir ne mažiau saulėtą popietę praleidome Domaine national de Saint – Cloud parke, rinkdamos kaštonus ir bandydamos rasti išėjimą atgal. Tai labai dailus parkas su begale skulptūrų, fontanų, baseinų ir nuostabia Paryžiaus panorama. Šis parkas yra puiki vieta surengti pikniką su visais savo draugais ar padūkti su šuniu, iškelti festivalį ar giminės susitikimą – vietos apstu. Didžiulės kaštonų alėjos, ir, o dieve, kiek išėjimų iš parko. Jeigu neturite vietinio prancūzo šalia, patariu žymėtis kelią kad ir duonos trupiniais, nes vaizdinė atmintis niekaip nepadės. Vakarop slampinėjome po mažas Paryžiaus gatveles ir siuntėme atvirukus draugams bei mylimiesiems. Paryžiaus įžymybės.. Luvrui mums buvo gaila laiko, nors galėjome į jį patekti nemokamai – kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį visi Paryžiaus muziejai yra nemokami. Pasivaikščiojome jo kiemais, įspūdinga!
Ar kada klausėtės mažylės Edith Piaf? Skambant jos dainoms galvose patraukėm klaidžiot Pere la Chaise kapinėse su misija – atrasti Piaf kapą. Nors ir turėdamos žemėlapį užtrukome ilgiau, nei planavome, bet nė akimirkos nesigailėjome. Pakeliui sutikome J. Morrisoną ir daug kitų žymių žmonių, su visais pasilabinome. Žinote, kai žmonės bijo mirties? Ir tas nejaukumas ir šventa ramybė, kuri tvyro kapinėse, pilnose purvinų dirbtinių gėlių ir kapų, kurie labiau primena ne kapus, o gėlių darželius po daugiabučių balkonais? Tai viso šito Pere le Chaise kapinėse nėra. Tvyro jauki atmosfera, žmonės vaikšto laimingi ir pagarbūs, kapai minimalistiniai gėlių atžvilgiu ir verti dėmesio, žiūrint į juos kaip į skulptūras ar monumentus. Tikrai vertas dėmesio objektas Paryžiuje!
Mūsų dviejų dienų ir vieno šlapio vakaro viešnagė šiame mieste, pulsuojančiame stebuklinga ir užburiančia energija prabėgo greičiau, negu tikėjomės ir su mažyčiu gedulu širdyse keliavome atgal į Vilnių. Paryžiau, tu žavus. Mes dar grįšime!
ECOLINES blogerė Vitalija
The post Tobulo crème brûlée beieškant… appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Rudeniška Viena appeared first on ECOLINES blog.
]]>
Lietingas penktadienio vakaras po truputį dėliojant daiktus, renkantis kelionės skaitinį ir ruošiant arbatą. Netikėtai iš ECOLINES gauname žinutę „Welcome on board“. Šiek tiek panikos – nejaugi mūsų autobusas išvyksta ne už poros valandų, o jau dabar? Kad tai tik įspėjamoji žinutė, žinoma, nepamąstome, tad griebiame aplink išmėtytus daiktus, grūste grūdame viską į kuprines ir šokam ant dviračių. Nuvykus į stotį paaiškėja, kad aliarmas netikras, tačiau pralinksmina aplink esantys žmonės – kadangi esame su šviesą atspindinčiomis liemenėmis, vos nulipus nuo dviračių sulaukiame klausimų – ar jūs čia dirbate, galbūt galite pasakyti, kada atvyks šis autobusas… Atidavę dviračius netoliese gyvenantiems draugams ir patys tapę nepastebimais stoties keleiviais prieiname prie kitų, pasiteirauti, galbūt ir jie laukia kelionės ECOLINES autobusu. – Taip, – atsako keletas linksmai nusiteikusių vaikinų, tačiau netrukus jie įlipa į autobusą keliaujantį į Taliną ir mes vėl liekame vieni. Visgi, vos keletas minučių prieš oficialų autobuso išvykimo laiką pasirodo ir kiti keleiviai (smagu, kad ECOLINES autobusai nevėluoja – patys esame kelionių mėgėjai, o keletas pastarųjų skrydžių su pigiomis oro linijomis nemaloniai nustebino beveik parą atidėtais skrydžiais) ir jau netrukus patogiai įsitaisome poilsiui – vėlu ir keliauti dar visa para prieš akis.
Į Vieną atvykstame vakarop ir pirmoji mintis išlipus iš autobuso – kur gi reiks dėti paltus ir pirštines? Mus pasitinka bene 18 laipsnių šiluma ir be galo švelnaus klimato oras, kuris, beje, lydėjo ir visas kitas kelionės dienas. Tai buvo vienas iš smagiausių netikėtumų, nes, nors ir tikrinusi orų prognozes prieš kelionę, nesitikėjau tokios vasariškos gaivos.
Kelionės odisėją norėtųsi pradėti aptariant parkus, kurių Vienoje – tikra gausybė! Ten mėgavomės piknikais ir acro yoga bandymais gryname ore. Žydėjo netgi rožės!
Viename iš pačių žaviausiųjų – Burggarten, esančių netoliese pagrindinių muziejų kvartalo, aptikome ne tik įspūdingus Art Nouveau pastatus, tačiau ir drugelių muziejų, kuris priminė įspūdingus botanikos sodus matytus Lione, Gioteburge ar Rygoje. Į vidų neužsukome, vis dar nebuvome tikri, kad saulė niekur nepabėgs, tad mėgavomės jos spinduliais ir į drugelius žvilgčiojome pro langus.
Keliaujant toliau atradome ir Zigmundo Freudo vardo parkelį.
Jame – 10-ties granitinių kėdžių paminklas įamžinantis 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusias šalis. Radome ir Lietuvą, tačiau kodėl šis parkelis yra Zigmundo Freudo – taip ir neišsiaiškinome. Galbūt garsusis psichiatras mėgo čia pasivaikščioti?
Dar vienas savo erdve ir atmosfera nustebinęs parkas-aikštė, įsikūręs tiesiai priešais nacionalinę biblioteką, rodos, yra nuolatinė vietinių ir turistų susitikimų/pietų/pramogų ir laisvalaikio leidimo vieta.
Visai netoli minėtojo parko – ir įspūdingi gamtos ar meno muziejai, kurių Vienoje tikrai rasite nemažai (tačiau visi jie tikrai gana brangūs, net ir už studentišką bilietą sumokėsite apie 10€), tad taupantiems ar tiesiog mėgstantiems kelionėse atrasti kažką kito, siūlytume nepabijoti ir „pasiklysti“ mieste, nes būtent taip galite rasti įstabios architektūros paminklų-vidinių rūmų aikščių, nustebinančių savo erdviškumu ir architektūra ar simbolinių parkelių, kurie jau netrukus transformuosis į mažus Kalėdų miestelius – viename iš jų pakliuvome į pačią pasiruošimo karštinę, kur patys tikriausi medžiai pamažu virto virtuoziškomis Kalėdų eglutėmis.
Aplankę bene visas gamtos atrakcijas vakarop užsukome nusipirkti atvirukų (juk atradimo džiaugsmu visuomet smagu pasidalinti su likusiais namuose) ir čia sulaukėme staigmenos – piniginė, kurioje, kad nereikėtų nešiotis dviejų, buvome sudėję savo banko korteles ir visus grynuosius dingo, tad čia mūsų kelionė įgavo ir detektyviškų atspalvių: bandėme apmąstyti kada ir kur paskutinįsyk ją matėme, aplankėme visas vietas, kuriose neseniai buvome, tačiau pradingėlės rasti nepasisekė. Nenusiminėme, nes juk kelionė su gera doze adrenalino lieka dar įsimintinesnė, argi ne taip?
Grįžome į hostelį ir viską gerai apsvarstę nusprendėme šiaip ar taip nenutraukti kelionės ir su gerų draugų pagalba (kurie netikėtai BŪTENT tą dieną vešėjo Vienoje) surinkę šiek tiek grynųjų tolesniam kelionės meniu nutarėme tęsti savo vizitą, nes juk tiek daug dar buvo neaplankyta!
Kitą dieną pradėjome pasilabinę su Šileriu ir Gete,
parke sutikome keletą žaismingai nusiteikusių vaikų ir muzikuojančius arklius (čia kaip žaidime – atrask muzikantus turistų fone)
o vėliau nusprendėme žygiuoti į savivaldybę, nes prarastus dokumentus deklaruoti šiaip ar taip reikėjo
ir nors biurokratinės procedūros turbūt visose šalyse užtrunka nemažai laiko, entuziazmo nepraradome ir likusią dienos dalį nusprendėme praleisti žvalgantis žymiuosiuose Šionbruno rūmų valdose, kurie garsėja nuostabiais sodais (puikiai tiks planuojantiems kelionę į Vieną pavasariop) ir, žinoma, ištaigingais barokinio stiliaus rūmais.
Pirmosios laimės akimirkos pasiekus parką
Panorama, atsiverianti pasiekus Šionbruno rūmus.
nepaisydami rudenėjančios niūrumo apsilankėme ir sode, kur teko iliustruoti rožių pasažą nuotrauka
o rudens spalvingumą bandėme kompensuoti vakarėjančio dangaus spalvomis
Paskutiniąją kelionės dieną nusprendėme skirti „bambinėjimams“ po miestą, kurie buvo skirti turistų giduose neįtrauktoms miesto gėrybėms atrasti.
Vienos transporto sistema
Dunojaus krantinės
Vėjuotos skulptūros
Outdoor biblioteka
Apsilankėme vienoje iš modernaus meno galerijų – Albertina
Vakarėjančiame mieste aptikom įstabaus dydžio antikvarinių knygų krautuvėlę, kuri, deja, jau buvo uždaryta.
Keliaudami taip pat visados stengiamės stebėti aplinką – juk ištrūkęs iš kasdieninio ritmo visuomet atveri akis ir tai padidina galimybę pastebėti dalykus, pro kuriuos skubėdamas į universitetą ar darbą tiesiog neatkreiptum dėmesio. Tad užbaigdami savo kelionės į Viena įspūdžius pridedame samplaiką įvairiose vietose ir įvairiu laiku pastebėtų pralinksminusių, pradžiuginusių ar kitaip atkreipusių mūsų dėmesį dalykų.
The post Rudeniška Viena appeared first on ECOLINES blog.
]]>