Jei manote, kad miestų matėte tiek, kad jūsų niekas nenustebintų, tačiau niekuomet nesilankėte Prahoj, tai pirmas dalykas ką privalote padaryti yra nuvykti tenai. Tik nuvykus ir išvydus įspūdingą šio miesto grožį galima suprasti kodėl Praha įtraukiama į gražiausių pasaulio miestų pirmenybes, kodėl ji lyginama su Paryžiumi ir vadinama šimto bokštų miestu.
Neslėpsiu, kai gavau pasiūlymą keliauti į Prahą mainais už šį tinklaraščio įrašą, nepaprastai nudžiugau. Nebuvau girdėjus nei vieno neigiamo atsiliepimo apie šį visai netoliese esantį miestą, todėl jau ruošiantis kelionei žinojau, kad nenusivilsiu. Ir nenusivyliau.
Pirmieji Prahos įspūdžiai
Po ilgos, apie 20 valandų trukusios kelionės, mane pasitiko lepinanti šiluma ir gaivinantis vėjelis. Ilgiems pasivaikščiojimams vingiuotomis ir jaukiomis Prahos gatvėmis oras buvo idealus.
Pirmas mieste patikęs dalykas buvo jo viešasis transportas. Prahoje vietinis transportas ne tik puikiai išvystytas, bet ir labai pigus. Dieninis bilietas kainuoja apie 14 litų, o ir galima vėžintis viskuo – autobusais, metro, tramvajais ar funikulieriais. Viskas įtraukta į bilieto kainą. Viešojo transporto sistema išdėstyta labai suprantamai, o transportas kursuoja visą parą.
Kol keliavau nuo stoties iki namų, kuriuose ketinau apsistoti, supratau, kad Praha manęs nenuvils – vietų kurias reikia pamatyti yra pakankamai daug, kad negalėčiau sau leisti atsikvėpti po kelionės. Beliko tik įsikurti ir susitikti gidą, kuriuo sutiko pabūti vaikinas iš Slovakijos, 9 mėnesius jau gyvenantis Prahoje. Pas tą vaikiną ir dar tris jo draugus aš ir apsistojau. Šįkart, kaip ir visuomet, man padėjo couchsurfingas.
100-to bokštų miestas
Kaip jau užsiminiau, Praha dar vadinama 100 bokštų miestu. Tokią pravardę šis miestas įgavo todėl, kad čia pastatyta nesuskaičiuojama galybė bažnyčių, vienuolynų, katedrų ir koplyčių.
Tai, kad šis miestas gali pasigirti kultūrinių paminklų gausa abejonių nebekilo jau po pirmų žingsnių mieste. Gaila, kad nebuvo laiko apžiūrėti visų Prahos grožybių, taigi teko pasirinkti tik žymiausias iš jų. Apie jas ir papasakosiu:
1) Parako bokštas
Atsižvelgdama į Prahos pravardę pirmiausiai siūlau jums aplankyti šį bokštą. Prie jo mane nuvedė mano gidas, prieš tai įspėjęs pasiruošti užplūstančiai turistų miniai, nes artėjom senamiesčio link.
Parako bokštas buvo pastatytas 1475 metais, kaip vienas iš 13-kos miesto vartų bokštų. Architektas Matous Rejsek pastatė šį bokštą pagal tam pačiam amžiuje pastatytą Prahos Senamiesčio tiltą. Pats bokštas tokį pavadinimą įgavo nes trimis amžiais vėliau jo pastatymo kažkas sugalvojo jame laikyti paraką. Ne itin originalus pavadinimas, bet toks jis išliko iki šių dienų.
Mano akys žvelgdamos į šį bokštą man dėkojo iš visos širdies. Net nesu tikra kuo, bet šis bokštas man kaipmat išsiskyrė kaip kažkuo ypatingas ir originalus – gal tam padarė įtaka bokšto įspūdingas amžius ir išskirtinė architektūra.
2) Astronominis laikrodis
Lažinuosi, kad jūs jau žinote šį laikrodį. Nepamenate tokio? Ogi tiesiog žvilgtelėkite į beveik bet kokią Prahos nuotrauką ir jį pamatysite!
Taip, taip, tai šis laikrodis – vienas iš Prahos simbolių! Atrodytų, kad tai laikrodis, kaip laikrodis, bet iš tiesų tai vienas iš seniausių ir sudėtingiausių kada sukurtų laiko matavimo mechanizmų. Jis dar XV amžiuje buvo įmontuotas Prahos rotušės šone ir yra ypatingas ne tik savo amžiumi, bet ir tuo, kad rodo ne tik valandas, bet ir Saulės bei Mėnulio judėjimą per Zodiako ženklus.
Legendomis apipintas mechanizmas traukia minias turistų ir dėl kas valandą pasikartojančio mini spektaklio, kuriame juda apaštalų bei kitų veikėjų figūros. Legenda pasakoja, kad laikrodžio užsakovai, išdūrė akis laikrodžio kūrėjui, kad jis niekad nebegalėtų sukonstruoti kito tokio mechanizmo. Nežinia, ar tai tiesa, bet faktas, kad tokio laikrodžio pasaulyje daugiau niekur nerasi.
Mes prie laikrodžio atėjome kelios minutės prieš mini spektaklį, kai minios turistų jau kėlė galvas ir fotoaparatus į viršų. Išties prisipažinsiu, man atrodė, jog tuoj prasidės kažkas labai įspūdingo, bet, deja, čia įspūdingumas ir baigėsi. Spektaklis sutraukiantis minias turistų tėra tik kelias sekundes pasirodančios ir pasisukančios lėlės. Taigi jeigu netyčia praleisite šį šokį labai nesigraužkite. Tik jei paties laikrodžio nepamatysite, turėkite omenyje, jog į Prahą teks sugrįžti, nes nei Maskva, nei Vilnius, nei Londonas tokio įspūdingo laikrodžio neturi, o jeigu ir kažkada turės tai bus tik naujoviška ir pigi kopija.
3) Karolio tiltas
Trečiasis objektas, kurį būtinai jums parodyčiau Prahoje būtų vienas iš įspūdingiausių kada mano matytų statinių – Karolio tiltas.
Ieškantys ramybės ir erdvės turbūt nusivilsite – tai juk tas pats tiltas, kuris itin dažnai vaizduojamas atvirukuose su miesto panorama! Todėl nenuostabu, jog tiltas visuomet pilnas žmonių: turistų, vietinių pardavėjų, gatvės muzikantų ir krūvos pašalinių praeivių. Galbūt tai skamba kiek nuvalkiotai (na, muzikantų, pardavėjų ir turistų net Palangoje rasite), bet čia kiek kitaip – čia viskas tarpusavyje dera. Einant tiltu taip ir atrodo, kad jis buvo statytas vien tam, kad čia nuolatos skambėtų gitaros ir mirgėtų fotoaparatų blykstės.
Kaip ir visa Praha, šis tiltas apipintas legendomis. Sklando legendos, jog XIV amžiuje bandant pastatyti tvirtesnį tiltą į skiedinį buvo įmaišoma kiaušinių. Taip, kiaušinių. Lyg į pyragą.
Tiesa, turiu paminėti, kad nors ir kaip viskas skambėtų gražiai, keliaujant tiltu vertėtų nenuleisti akių nuo savo daiktų. Nes būtent ant šio tilto atsipalaidavę turistai dažniausiai netenka savo telefonų ar piniginių. Nors aš visuomet prižiūriu savo rankinę, bet prieš lipant ant tilto buvau įspėta, jog čia būčiau dar budresnė, nes čia kartais pasitaiko kišenvagių.
Pirmos dienos pabaiga…
Nors papasakojau tik apie tris objektus, nemanykite, kad tik juos tris pamačiau. Išties Prahos lankytinų objektų sąrašas daug ilgesnis – tai tiltai, bažnyčios, katedros, netgi šokantys namai. Šiais trimis išskirtinais objektais teko save apriboti vien dėl to, kad jei būčiau įtraukus viską ką mačiau, dabar rašyčiau penkiolikos tomų ilgio knygą. Ar bent mažų mažiausiai penkis kartus ilgesnį pasakojimą nei šis.
Dienos pabaigoje kartu su savo gidu užsukome į Prahos studentų barą pagurkšnoti čekiško alaus. Laiką ten praleidau kartu su pakvaišusiais dėl ledo ritulio slovakais, kurie įsijautę stebėjo tuo metu vykstančias ledo ritulio varžybas tarp Čekijos ir Slovakijos. Ir nors palyginus visai neseniai šios dvi šalys buvo viena valstybė, dabar žmonės bare buvo pasidalinę į dvi priešingas puses ir konkuravo tarpusavyje. Varžyboms pasibaigus nugalėjo Čekijos rinktinė, o pusė baro džiūgavo ir pusė laistė liūdesį. Tai mane šiek tiek tuo metu suglumino – visgi pagalvojau, jog viskas galėjo būti kitaip, šie jaunuoliai, kurie dabar keiksnojo vieni kitus, galėjo būti viena, didinga tauta.
Visgi jau beužmigdama po ilgos, nuotykių kupinos dienos buvau laiminga. Nes Praha manęs pirmąją dieną nenuvylė, o aš nekantravau sulaukti rytdienos ir pamatyti ką dar šis miestas parodys bei kuo nustebins.
Antroji diena su Marihuanos festivaliu
Antrąją dieną prasidėjo kiek kitokio tipo linksmybės. Matote, prieš kelionę viena mano draugė supažindino su meksikiečiu gyvenančiu Prahoje… O tas, man atvažiavus, mane pasikvietė į miesto centre vykstantį Marihuanos festivalį. Nors aš net neįsivaizdavau ko tikėtis (visgi nieko panašaus Lietuvoje nevyksta), bet progos prisijungti neatsisakiau. Ne dėl svaigalų, bet labiau vien dėl galimybės apsižvalgyti, pabendrauti su kitataučiais ir paklausyti „rastamaniškos“ muzikos.
Festivalis prasidėjo antrą valandą dienos Prahos centre esančiame Parukářka parke. Arba kitaip tariant – beveik miesto centre, anaiptol nepasislėpus. Pati festivalio idėja, tiesą sakant, man pasirodė kiek keista, nejauki ir šiek tiek šokiruojanti. Nesu prie to pratusi. Buvo keista stebėti įvairaus amžiaus žmones ramiai išsitiesusius ant žolytės pučiančius, ehm, žolytę. Ir mane labiausiai nustebino ne tai, kad aplinkui viską stebėjo policiją (įsivaizduokite tai Lietuvoje), bet, kad į festivalį kai kurie vyresni dalyviai atsivedė savo mažamečius vaikus! Nesu viena iš tokių, kurie teigtų, kad vaikų negalima vestis į restoranus, nes prie jų dėdės stovi ir rūko, bet tai man nepatiko. Čia įžvelgiau šiokią tokią įstatymų spragą – turbūt kartais laisvės būna per daug, nes žmonės praranda protą.
Visgi festivalio atmosfera buvo draugiška ir rūkyti tikrai niekas nevertė – jei nenorėjai, galėjai tai tiesiai ir išrėžti. Todėl ant žolytės aš tik gulinėjau.
Turbūt smagiausia festivalio dalis buvo proga susitikti su nuostabiais žmonėmis iš viso pasaulio. To meksikiečio draugus (ir draugų draugus) aš mačiau pirmą kartą gyvenime, bet taip tikrai neatrodė – bendravom lyg seni pažįstami. Beje, sakydama „iš viso pasaulio“ visiškai neperdedu, nes mūsų grupelėj buvo žmonių ir iš Meksikos, ir iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Škotijos, Portugalijos ir daug, daug kitų šalių. Ir kas keisčiausia – visoje mūsų kompanijoje buvo tik trys čekai.
Vėliau, nors festivalis šiek tiek nuvargino, dar suradau jėgų nukeliauti į itališką resto-raną kartu su vietinėmis merginomis, o po užkopti į kalną pasižiūrėti į naktinę Prahą iš aukščiau. Tą momentą, kai užkopiau į kalną ir pamačiau naktinės Prahos panoramą prisiminsiu visą gyvenimą. Tai buvo daugiau nei nuostabu – vaizdas mane stulbino.
Paskutinis žvilgsnis į 100-to bokštų miestą
Kai ne taip senai lankiausi Paryžiuje laiko stoka man neleido užkilti į Eifelio bokštą. Bet tai galėjau padaryti būdama Prahoje.
Matote, pasirodo, kad 1889 metais Paryžių aplankė keli tuometinės Austro-Vengrų imperijos atstovai ir pamatę Eifelio bokštą sugalvojo, kad ir jiems tokio reikia. O kaip tarė, taip ir padarė – pastatė nors ir ne identišką, bet velniškai panašų ir penkis kartus mažesnį bokštą ant aukščiausio miesto kalno Petrin.
Kadangi mano autobusas link Lietuvos vyko tik vakare, nesinorėjo švaistyti laiko veltui ir nusprendžiau, kad šį kartą reikia nepraleisti progos užkopti į Eifelį, nors ir ne Paryžiaus. Tik atvykus mane pradžiugino tai, jog iki kalno viršūnės nuolatos kursuoja funikulieriai. Jei turite Prahos viešojo transporto bilietą (kurį verta įsigyti lankantis ir vienai dienai) už funikulierių papildomai mokėti nereikia. Pats įėjimas į bokštą kainuoja kokius keturis kartus mažiau, nei į originalųjį Eifelį – arba kitaip tariant apie 15 litų žmogui lipant laiptais ir 23 lt kylant liftu. Bet liftu kilti labiau patariu tik jei esate neįgalus arba turite kitokių sveikatos problemų. Matyti vaizdus vien kylant laiptais man buvo malonumas.
Pats vaizdas nuo bokšto viršūnės privertė dar kartą mane žagtelėti ir girdėjau aplinkinius darant tą patį. Tai buvo vienas nuostabiausių vaizdų kuriuos buvau mačiusi. Ir tikrai neperdedu! Mačiau daug miesto panoramų, bet kol dar nepamačiau įspūdingesnių, vaizdas nuo šio bokšto yra pirmoje mano favoritų sąrašo vietoje.
Jeigu kada vyksite į Prahą, tai šiukštu nepraleiskite galimybės užkilti į šį bokštą ir pažvelgti į miestą iš aukščiau. Tai gali būti vienas įspūdingiausių dalykų jūsų gyvenime.
Praha, mes dar susitiksime!
Tačiau, kad ir kokios kelionės būna nuostabios, ateina laikas, kai tenka atsisveikinti su vieta kurią lankei. Sunkiausia būna, kai tenka atsisveikinti su vieta kurią greitai pamilai, kuri tau pasirodė tokia sava, graži ir miela.
Sėdint autobuse, kuris rieda link namų, man dažniausiai kyla klausimai ar kada dar grįšiu, o jei ir grįšiu tai susitaikau mintimi, kad taip nutiks tikrai negreitai. Na, dažniausiai. Šį kartą, kad taip neatsitiktų grįžusi namo nelaukusi nė akimirkos įsigijau bilietus į Prahą kelionei už pusmečio. Ir tam kartui susiplanavau kartu su savimi pasiimti dar keturias drauges, kad parodyčiau joms kokia nuostabi ir nepakartojama yra Praha. Aš nelikau nuvilta ir esu įsitikinusi, jog ir joms taip nutiks.
O jums, mano skaitytojai, palinkėčiau nepralenkti šio stebuklingo miesto. Vadinu jį taip todėl, kad dar nesutikau žmogaus kurio jis neužbūrė. Ir tikiu, kad greitu metu nesutiksiu.
– Mileta
This entry was posted in Čekija
