„Neturtingas, bet seksualus“,- taip, kažkada Berlyną apibūdino šio miesto meras. Ir jis buvo visiškai teisus. Įsitikinau tada, kai kelias dienas teko akis į akį susidurt su milžinišku, apledėjusiu ir tamsiu, bet seksualiu miestu – Berlynu.
Berlynas – Vokietijos sostinė, talpinanti daugiau žmonių, nei visi Lietuvos miestai kartu sudėjus. Prieš rašydama skaičių norėjau patikrinti savo žinias Wikipedijoje. Neklydau. Berlyno populiacija 2012 metais buvo daugiau, kaip pusketvirto milijono gyventojų.
Prieš vykdama ten, jau žinojau, kad poros dienų apžiūrėti viso miesto man nepakaks, bet pasistengsiu išspausti viską, ką galiu.
„Norint pamilti Berlyną, reikia išmanyti istoriją“- šią citatą užmačiau kažkur giliai internetuose ir pagalvojau „kad ir kas tai pasakė, jis buvo velniškai teisus“. Berlynas miestas garsus ne savo įspūdinga architektūra, kaip pavyzdžiui Roma. Berlynas netgi ne prie jūros, kaip pavyzdžiui Barselona, taigi mėgautis saule ir paplūdimiu tai pat negalima. Bet visgi kiekvienais metais Berlynas pritraukia milijonus turistų, norinčius apžiūrėti šį didįjį miestą ir grįžus draugams išdidžiai ištarti: „žinai, drauge, aš ten buvau, aš jį mačiau“. Ir kuo gi tuos turistus taip sužavi (arba ne) šis miestas? Atsakymas paprastas ir aiškus – ISTORIJA.
Manau, kad kiekvienas skaitantis šį įrašą nors šiek tiek suprantate ką aš turiu omeny. Tai miestas kuris buvo negailestingai padalintas po Antrojo pasaulinio karo. Be abejo, negyvenau tais laikais, bet nesunku įsivaizduoti, kad tuo metu Sovietų Sąjungos piliečiams (tarp jų ir lietuviams) egzistavo du pasauliai- Sovietų Sąjunga ir vakarai. Būtent į tą, išsvajotą vakarų pasaulį, kur galėjo patekt toli gražu ne kiekvienas (o net tiems kuriems pavykdavo, tai tik po begalinių vargų), kelias buvo būtent per Berlyną.
Atvykus į Berlyną vaizdas manęs neprivertė žagtelėti. Nebuvo matyti dangoraižių ar įspūdingos architektūros, rodėsi, kad tai blankus ir niūrus miestas, bet, kaip sakoma: „nespręsk apie knygą, iš jos viršelio“. Šia patarle vadovaujuosi jau daug metų, todėl iškart nepuoliau skųstis koks niūrus ir nuobodus šis miestas man pasirodė.
Pirmiausia, patiko tai, kad gerai išvystas viešasis transportas, nors ir nepigus (vienkartinis bilietėlis dviems valandoms 2,6 euro, o už dieninį mokėjau apie 7 eurus). Sėdau į traukinį riedantį mano „couchsurfer’io“ namų link, paskui jį pakeičiau į tramvajų ir štai- aš jau vietoje. Kelionė iki savo naujųjų namų užtruko apie 45min, bet, kaip ir buvau įspėta dar Lietuvoje, Berlyno atstumais tai nėra siaubingai daug. Nuvykus į vietą, pagalvojau, kad esu laimingas žmogus, nes ne tik gavau nemokamus bilietus iki Berlyno, bet ir savo asmeninį gidą, kuris jau po pažinties man pasirodė ypatingai malonus, bendraujantis ir įdomus vyrukas. Tai buvo ne vokietis, o ispanas jau daugiau, kaip dešimt metų gyvenantis Berlyne ir puikiai įvaldęs ne tik vokiečių, bet ir kitas maždaug 8 užsienio kalbas. Visada sakiau, kad tokie žmonės mane įkvepia ir, kad viskas pasaulyje yra įmanoma. Ir štai, man prieš akis stovėjo jaunas žmogus savarankiškai išmokęs rodos begalę kalbų. Dėja, tarp jų nebuvo lietuvių, nors kelis lietuviškus žodžius jis tarė puikiai. Jau atrodė viską padariau- atvykau, susipažinau žmogum kuris buvo pasiruošęs aprodyt man visą miestą, taigi beliko tik pradėti vykdyti misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“
Pirma stotelė Aleksandro aikštė ir ten bestovintis įspūdingo dydžio „Pasaulio laikrodis“. Apėjus kelis kartus aplink jį, suradau ir užrašą Wilna. Netoli laikrodžio buvo ir gražus fontanas su Neptūnu, kuris, atrodė, nelabai derėjo su kitais pastatais ar fontanais. Kodėl nederėjo? Todėl, kad jis buvo truputį kitoks, nes toje aikštėje vyravo tik nuo Sovietų Sąjungos išlikusios architektūros namai ar fontanai. Tiesą pasakius, man ta aikštė nelabai patiko. Galbūt dėl ten vyraujančios sovietinės dvasios.
Prieš iškeliaujant į Berlyną, greitai peržvelgiau lankytinų objektų sąrašą internete ir ko gero labiausiai mane sudomino Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusios sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie”. Tai buvo bene garsiausias perėjimo punktas tarp Rytų ir Vakarų, kuris buvo skirtas keliaujantiems pareigūnams ir užsienio šalių piliečiams. Tai buvo lyg skiriamasis taškas tarp dviejų skirtingų – kapitalistinio ir komunistinio pasaulių. Pamačiau, apžiūrėjau- patiko.
Ko gero didžiausias atradimas Berlyne buvo beklaidžiojant ir bandant rasti kur sušilti. Tuo metu galbūt ir neatrodė siaubingai šalta žmonėms kurie šiltai, namuose, tik žvilgčiojo į termometro stulpelį, bet mums, vaikščiojantiems ir bandantiems apžiūrėti Berlyno įžymybes jau gerokai gėlė kojas, o ir rankų nebejautėm. Mano asmeninis gidas netyčia užmatė pastatą kuris buvo atviras visiems lankytojams, bet nei aš, nei jis nežinojome kas yra viduje. Smalsumas ir šaltis nugalėjo- įėjome į vidų. Ten išvydome įspūdingą istorinių nuotraukų ekspoziciją. Buvo eksponuojamos nacių ir sovietų nuotraukos. Man, kaip istorijos gerbėjai, ta ekspozicija ypatingai patiko. Norėjau kiekvieną nuotrauką išnagrinėti ir perskaityti aprašymą prie jos. Deja, taupydami laiko kaštus negalėjom sau to leist, reikėjo dar daug ką apžiūrėti, o diena ėjo į pabaigą.
Dar vienas, istorinis objektas, mane sužavėjęs Berlyne buvo memorialas nužudytiems žydams (didžiausias visoje Europoje) . Visi puikiai žinome ir suprantame, kad šis memorialas ne veltui pastatytas Vokietijoje, todėl istorinių faktų čia nereikia pasakoti. Tarp Brandeburgo vartų ir Postdamo aikštės stovi architekto Peterio Eisenmano suprojektuotas 2700 betono blokų miškas. Jis buvo atidarytas 2005 metais ir jau pirmaisiais metas jį aplankė daugiau, kaip 3,5 milijono lankytojų. Iš tiesų, įspūdingas dalykas, ir tai be abejonės aš įtraukčiau į savo geriausių Berlyno pamatytų vietų trejetuką.
Kaip jau minėjau, memorialas žydams stovi netoli Brandenburgo vartų, taigi nepamatyti jų būtų nuodėmė. Brangeburgo vartai Berlynui, tai lyg Eifelio bokštas Paryžiui, lyg „Sagrada Familia“ Barselonai ar Gedimino pilis Vilniui. Brandenburgo vartai buvo pastatyti 1788 – 1791 m. Būtent šioje vietoje prie vartų, rytų ir vakarų vokiečiai džiaugėsi Vokietijos suvienijimu, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Iš to galima spėti jog vokiečiams ši vieta ypatingai svarbi. Vartai, mano akimis žiūrint, atrodė įspūdingai ir truputį priminė mano mylimo Briuselio penkiasdešimtmečio parko vartus.
Be abejo nepraleidau progos užsukti ir į Vokietijos parlamentą, kitaip vadinamą Reichstagu. Man labai patiko tai, kad galima liftu užkilti ant Reichstago stogo ir iš ten apžiūrėti visą Berlyno panoramą. Nors užkilti ir apžiūrėti panoramą nuo parlamento stogo nieko nekainuoja, visgi taip paprastai niekas jūsų ten neįleis. Pirmiausia reikia rezervuoti savo apsilankymą ir nepamiršti turėti savo asmens dokumento. Tiesą pasakius, man visa tai priminė oro uostą. Mūsų daiktai buvo tikrinami, kaip ir mes patys (nuo metalo), taip pat apsauga lydėjo nuo vienų durų, iki kitų. Beveik nei vienų durų negalėjom atsidaryti be apsaugos pagalbos, jie mus nuolatos lydėjo ir stebėjo.
Nepraleidau galimybės Berlyne apžiūrėti ir kitus įžymius objektus tokius, kaip Postdamo aikštė, žymiąją Berlyno gatvę Unter den Linden ar Pergalės kolonos (į kurią deja nespėjom užkilti, nes atvykom prieš pat uždarymą).
Berlyne mačiau daug įspūdingų dalykų, statinių ir kitą, bet jeigu manęs kas nors paklaustų kas man Berlyne labiausiai patiko, net nemirktelėdama galėčiau atsakyti – Berlyno siena. Ją įrašyčiau į pirmą savo geriausių pamatytų Berlyno sienų sąrašą. Siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. tuomet miestas tapo padalintas į dvi dalis (vakarų bei rytų Berlyną), siena buvo pastatyta tam, kad sustabdytų gyventojų bėgimą į vakarus. Dėl šių istorinių faktų man labiausiai knietėjo pamatyt nors dalį nenugriautos, bet dabar jau truputį pasikeitusios sienos. Sakau pasikeitusios todėl, kad po 1989 nugriovimo žmonės ją išpiešė įvairiais istorinės tematikos (ir ne tik) grafičiais. Aš nesitikėjau, kad visgi tas likęs nenugriautas sienos „likutis“ bus toks ilgas. Nors ir buvo vėlu, šaltis kankino ne tik mus, bet ir pasiklydusius italus kurie sekė mums iš paskos, norėjosi pereiti visą sieną ir išnagrinėti kiekvieną paveikslą ant jo. Rodos, kiekvienas paveikslas, turi savitą istoriją ir priežastį – kodėl būtent jis, būtent toks ir būtent ant šios sienos. Įveikiau šaltį ir apžiūrėjau visą sieną. Buvau laiminga, kad tai padariau, bet dar laimingesnė, kad pagaliau įlindau į šiltą metro ir traukinių stotį (didžiausia mano matyta stotį, net 5 aukštų).
Po ilgų klajonių Berlyno gatvėmis, pavargus ir sušalus kitą dieną dar nuvykau į couchsurfing’o susitikimą, kur susitikau su žmonėmis iš įvairių pasaulio valstybių ir prie didelio bokalo skanaus, vokiško alaus, nepraleidau progos pasigirti, kad atvykau iš mažos, gražios Baltijos valstybės- Lietuvos.
Štai, atrodė, kad pamačiau viską ką planavau, o galbūt ir daugiau bei susipažinau su įvairiais žmonėmis. Atrodo misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“ buvo įvykdyta su kaupu, bet man to negana. Visgi, ir sau, ir savo naujiems draugams pažadėjau sugrįžti į Berlyną vasarą, kai galėsiu vaikščioti plačiom Berlyno gatvėm ir nebijoti sušalti ir net prigulti kur nors prie parlamento ir tiesiog kvėpuoti skaniu, vokišku oru.
Mileta
This entry was posted in Vokietija- Aleksandro aikštė
- Berlynas
- berlynas lankytinos vietos
- Berlyno siena
- Brangeburgo vartai
- kelionė į Berlyną
- memorialas nužudytiems žydams
- Pasaulio laikrodis
