The post Vilnius – Berlynas – Vilnius appeared first on ECOLINES blog.
]]>++++PRAKTIŠKI PATARIMAI KELIAUJANTIEMS Į BERLYNĄ++++
- 3 dienos Berlynui yra per mažai
- Berlynas įdomus ne tik savo istorija
- Taip, Berlyne irgi būna žiema. Neprarasti jėgų ir šilumos padės iš namų pasiimta 40 „abarotų“ fleškutė.
- Pigu, skanu, greita – Felafel (tukiškos virtuvės vegetariški kebabai – 2.5 euro)
- Viešasis transportas – patogiau, bet brangiau nei Vilniuje (Susiplanuot savo maršrutą gali čia: www.fahrinfo-berlin.de valandos bilietas – 2.6 euro)
- Jeigu vyksti žiemą ir domiesi menu neprašauk: „Transmediale“ ir „Berlinale”.
- Jeigu esi pankas programuotojas ar prijaučiantis Nerdas must-see baras – C – Base, adresu Rungestrasse 20, Mitte, 10179 Berlin
/////IKI/////
Laurynas.
The post Vilnius – Berlynas – Vilnius appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Hallo, Berlyne! appeared first on ECOLINES blog.
]]>Jau esu minėjęs, kad šis miestas neįsilieja į bendrą Vokietijos santvarką. Kodėl taip yra – manyčiau, kad tai labai didele dalimi lėmė jo padalijimas II pasaulinio karo metu, ko pasekoje šį miestą valdė netgi ketverios pasaulio jėgos, tuo tarpu patys vokiečiai buvo prispausti ir jiems viskas primetama. Visgi, tai tikrai didi tauta, kuri sugebėjo išgyventi ir du pasaulinius karus, kuriuos pradėjo, pralaimėjo ir visgi sugebėjo vėl pakilti kaip Feniksas iš pelenų. Bet grįžkim prie pačio miesto.
Berlynas – Vokietijos sostinė, didžiausias šios šalies miestas, taigi nesuklysime pavadindami jį šalies širdimi. Visgi, pats miesto ritmas bei jo gyventojai elgiasi daug laisvamaniškiau nei likę vokiečiai. Būtent Berlyne tikrai nenuostabu matyti būrius žmonių bėgančius per raudoną šviesoforą, mėtančius cigarečių nuorūkas ant žemės, nors stovi šalia šiukšlinių, taip pat apipaišytus pastatus, nuniokotus automobilius ir kitus, primenančius mūsų gimtą tėvynę, aspektus. To tikrai nesitikėjau iš vokiečių, kadangi begalę kartų teko aplankyti kitus jų miestus, ypač likau sužavėtas Brėmeno – jaukaus, tvarkingo ir tikrai vokiško miesto.
Visgi, ir Berlynas tikrai turi kuo patraukti akį. Teko garbė apsigyventi tikrai prabangiame ir gerame šio miesto rajone – Kurfurstendame – rajonas pasižymi gerais viešbučiais, įvairiomis žinomų dizainerių parduotuvėmis, verslo įstaigų ofisais ir pan. Pažymėčiau, kad šiame rajone tikrai ramu – per keletą mano gyventų dienų – vaikščiojau pėsčiomis dieną-naktį, taip pat, bendravau su įvairiais nepažįstamais asmenimis – ir tikrai visur buvau sutinkamas draugiškai, nuoširdžiai domimasi ar jau mačiau įvairias miesto įžymybes, taip pat netgi siūlomasi palydėti ir parodyti tai, kas jiems asmeniškai atrodo gražiausia.
Gyvenau trijų žvaigždučių viešbutyje City am Kurfurstendamm – sutinku su pateiktu žvaigždučių įvertinimu, kadangi nors viešbutis tikrai jaukus, turintis visa, ko tik reikia puikiam poilsiui, tačiau nesijautė to, kas jaučiasi keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose. T.y. preciziškumo, tvarkingumo ir pan. Vietomis grindys girgžda, kambariai įrengti kaip butai, administratoriai daugiau kalba rusiškai.. Be to, netrūksta linksmų plaučių rusų tautybės asmenų – turiu pažymėti, kad ne tik plaučių, bet ir stiprių kepenų. Teko išbandyti jėgas ugninio vandens lenktynėse su keletu iš jų. Visgi, tai tik paįvairino linksmybes šiame mieste. Apibendrinus, likau labai patenkintas už išties palankią kainą apsistojęs šiame viešbutyje – dvi paros su skaniais pusryčiais man kaštavo apie 250 Lt. Rekomenduoju, kas atvyksta į Berlyną ir nori paprasto, bet jaukaus ir išpildančio visus būtiniausius reikalavimus viešbutuko už prieinamą kainą.
Mano numylėta kavinė – Palm beach, kurioje nuo 13 iki 19 h. gausite milžiniško dydžio ir tikrai skanų šnitcelį už 5 eurus, o taip pat įvairaus alaus už prieinamą kainą – iki 3 eurų. Tik su aptarnavimu gana sudėtinga, kadangi aptarnauja rytų vokietukė, kuri stengiasi kuo greičiau viską susakyti ir nuo Jūsų pabėgti. Visgi, viskas įmanoma ypač jai pažeriant keletą komplimentų – ypač veikia apie arbatpinigius! Tikrai rekomenduoju norintiems skaniai ir nebrangiai užkąsti. Alaus atsigerti puikiai galima jaunimo pamėgtoje kavinukėje – Zeitlose. Tiesa, kainos ženkliai didesnės, užtat aptarnavimas ir aplinka stipriai geresni – štai ten ir išmečiau inkarą keletą savo vakarų iš eilės.
Dabar – prie lankytinų objektų. Pirmiausia – visiems turintiems studento ISIC kortelę – nepirkit jokių daugelio rekomenduojamų Berlyno turisto kortų – patikėkit manim, daugelyje vietų su minėta studento kortele dviguba nuolaida nei su turisto, be to, sutaupysit nemažai eurų. Už dvi dienas paklojau 20 eurų, tuo tarpu nei karto nevažiavau nei su visuomeniniu transportu, nei teko „parabbatint“ – nuolaidai gauti. Taigi, peklon išmesti pinigai. Iš esmės, visas miestas puikiai pasiekiamas pėsčiomis – puikiai išvysti pėsčiųjų takai, ko stipriai trūksta Zuokiaus vizijoms mūsų sostinėje.
Ką gi aš čia aplankiau – Berlyno zoologijos parkas bei akvariumas. Turiu pripažinti, kad tikrai gražūs ir ganėtinai dideli plotai, daugybė įvairiausių rūšių surinkta, kurios pateiktos įvairiausiais rakursais. Visgi, lyginant su Dubajuj esančiu akvariumu, vokiečiams tenka tikrai po lapais palysti ir greitai neišlįsti. Tačiau jei patinka gyvūnai ar žuvytės – tikrai kviečiu, puikiai praleisite laiką. Tik pasistenkite užsukti vidurdienį arba vakarop – patikėkit manim, iš ryto ten prisideda dar vienas „gartenas“ – auklėtojos mėgsta iš vaikų darželių savo auklėtinius atsivesti, taigi gaunate tris ekspozicijas už vieną kainą! Kažkas panašaus į mažus beždžioniukus, tik net ir pačios beždžionės prisibijo jų..
Be galo graži Berlyno bažnyčia – Kaiser Wilhelm Gedachtnis. Du pastatai – lyg priešprieša tarp to, kas sena, ir to kas nauja. Kadangi iš esmės pilna apžiūra galima tik naujojoj, tad tuo ir pasinaudojau. Tai liuteronų bažnyčia, kurioje jautiesi jaukiai. Nėra to begalinio žmogaus nužeminimo prieš amžinąjį ir visaapimantį Dievą. Tai tiesiog jo namai, į kuriuos kiekvienas yra kviečiamas, laukiamas ir kur stengiamasi, kad kiekvienam atėjusiam būtų jauku. Apsilankius Berlyne, tikrai rekomenduoju pamatyti iš vidaus šią įdomią modernistinę bažnyčią.
Siegesaule arba Groser stern. Vokietijos pergalės mergelė (pergalės statula), išdidžiai žvelgianti į miestą ir rodanti kelią Vokietijai. Ganėtinai išdidus, bet vokiečiams tinkantis ženklas, mano nuomone, daug žavesnis, nei prancūzų falo simbolis. Visgi, kiekvienam savo. Už kelis eurus galite pasportuoti ir palaipioti į tikras padanges, palaikyti žaviai Vokietijos mergelei draugijos – iš ten atsiveria puiki Berlyno panorama, o įsimylėjėliai labai mėgsta pateplioti įvairius meilės užrašus, kas griežtai draudžiama!
Reichstagas – vokiečių parlamentas, kuris rekomenduojamas aplankyti kiekvienam turistui. Neva, atsiveria puiki Berlyno panorama ir pan. Visgi, šio malonumo atsisakiau ir aplenkiau statinį iš tolo, kadangi pripažinsiu, bet savoj šaly vyriausybė įkyrėjo iki gyvo kaulo, tad dar svetimą žiūrėt – ne dėkui.
Branderburgo vartai – didus ir gražus statinys, Vokietijos istorijai reiškęs tikrai daug. Visgi, šiuo metu tai gana kasdieniška berlyniečio praeinama vieta, tad nebeliko ir tokio jos kultūrinio reikšmingumo.
Unten den Linden alėja – ambasados, iš kurių įsiminė rusų ambasada.. Net keli apsaugininkai, pikti ir ginkluoti lyg dantų, aktyviai saugantys ambasadą. Tik nesuprasi ką nuo ko saugo – vokiečius nuo rusų ar atvirkščiai. O šiaip – gatvių taisymai viduryje dienos, šiukšlių pilnos pakampės – Vilniaus kasdienybė. Tad už tai pinigo mokėt neverta.
Vokietijos istorijos muziejus, Berlyno siena, Teroro topografijos muziejus, Sachsenhauseno koncentracijos lageris – tai vietos, kurias tikrai privalote pamatyti. Kontrastingos, turinčios ką parodyti ir išgąsdinti/ sužavėti pagal poreikį vietos. Tai objektai, menantys didžiulius įvykius, kurių kiekvienas lėmė įvairiausius istorinius įvykius ar pokyčius, taigi tikrai praleisti puikų laiką tyrinėdami kiekvieną iš išvardintų vietų.
Bendras įvertinimas – Berlynas tikrai nėra miestas, kuriame „žydi“ kultūriniais objektais ar kuris gali pasigirti be galo įspūdinga architektūra. Visgi, jis turi kažką savito, tokio, kas lemia, jog žmonės atvykę ir prabuvę čia mėnesį ar daugiau, prisiriša prie miesto ir nebenori niekur išvykti. Tai pati savijauta, jų mąstymas ir aplinka. Būtent todėl Berlyne gausu ne tik vokiečių, bet ir užsieniečių, kurie šį miestą mini, kaip vieną įstabiausių pasaulio kraštų. Mano vertinimas – kiekvienas turite pamatyti ir patys nuspręsti ką manote apie jį. Tai miestas, kurio vienareikšmiškai neįvertinsi.
Tiesiog Linas.
The post Hallo, Berlyne! appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Misija „Pamatyk Berlyną“ appeared first on ECOLINES blog.
]]>Berlynas – Vokietijos sostinė, talpinanti daugiau žmonių, nei visi Lietuvos miestai kartu sudėjus. Prieš rašydama skaičių norėjau patikrinti savo žinias Wikipedijoje. Neklydau. Berlyno populiacija 2012 metais buvo daugiau, kaip pusketvirto milijono gyventojų.
Prieš vykdama ten, jau žinojau, kad poros dienų apžiūrėti viso miesto man nepakaks, bet pasistengsiu išspausti viską, ką galiu.
„Norint pamilti Berlyną, reikia išmanyti istoriją“- šią citatą užmačiau kažkur giliai internetuose ir pagalvojau „kad ir kas tai pasakė, jis buvo velniškai teisus“. Berlynas miestas garsus ne savo įspūdinga architektūra, kaip pavyzdžiui Roma. Berlynas netgi ne prie jūros, kaip pavyzdžiui Barselona, taigi mėgautis saule ir paplūdimiu tai pat negalima. Bet visgi kiekvienais metais Berlynas pritraukia milijonus turistų, norinčius apžiūrėti šį didįjį miestą ir grįžus draugams išdidžiai ištarti: „žinai, drauge, aš ten buvau, aš jį mačiau“. Ir kuo gi tuos turistus taip sužavi (arba ne) šis miestas? Atsakymas paprastas ir aiškus – ISTORIJA.
Manau, kad kiekvienas skaitantis šį įrašą nors šiek tiek suprantate ką aš turiu omeny. Tai miestas kuris buvo negailestingai padalintas po Antrojo pasaulinio karo. Be abejo, negyvenau tais laikais, bet nesunku įsivaizduoti, kad tuo metu Sovietų Sąjungos piliečiams (tarp jų ir lietuviams) egzistavo du pasauliai- Sovietų Sąjunga ir vakarai. Būtent į tą, išsvajotą vakarų pasaulį, kur galėjo patekt toli gražu ne kiekvienas (o net tiems kuriems pavykdavo, tai tik po begalinių vargų), kelias buvo būtent per Berlyną.
Atvykus į Berlyną vaizdas manęs neprivertė žagtelėti. Nebuvo matyti dangoraižių ar įspūdingos architektūros, rodėsi, kad tai blankus ir niūrus miestas, bet, kaip sakoma: „nespręsk apie knygą, iš jos viršelio“. Šia patarle vadovaujuosi jau daug metų, todėl iškart nepuoliau skųstis koks niūrus ir nuobodus šis miestas man pasirodė.
Pirmiausia, patiko tai, kad gerai išvystas viešasis transportas, nors ir nepigus (vienkartinis bilietėlis dviems valandoms 2,6 euro, o už dieninį mokėjau apie 7 eurus). Sėdau į traukinį riedantį mano „couchsurfer’io“ namų link, paskui jį pakeičiau į tramvajų ir štai- aš jau vietoje. Kelionė iki savo naujųjų namų užtruko apie 45min, bet, kaip ir buvau įspėta dar Lietuvoje, Berlyno atstumais tai nėra siaubingai daug. Nuvykus į vietą, pagalvojau, kad esu laimingas žmogus, nes ne tik gavau nemokamus bilietus iki Berlyno, bet ir savo asmeninį gidą, kuris jau po pažinties man pasirodė ypatingai malonus, bendraujantis ir įdomus vyrukas. Tai buvo ne vokietis, o ispanas jau daugiau, kaip dešimt metų gyvenantis Berlyne ir puikiai įvaldęs ne tik vokiečių, bet ir kitas maždaug 8 užsienio kalbas. Visada sakiau, kad tokie žmonės mane įkvepia ir, kad viskas pasaulyje yra įmanoma. Ir štai, man prieš akis stovėjo jaunas žmogus savarankiškai išmokęs rodos begalę kalbų. Dėja, tarp jų nebuvo lietuvių, nors kelis lietuviškus žodžius jis tarė puikiai. Jau atrodė viską padariau- atvykau, susipažinau žmogum kuris buvo pasiruošęs aprodyt man visą miestą, taigi beliko tik pradėti vykdyti misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“
Pirma stotelė Aleksandro aikštė ir ten bestovintis įspūdingo dydžio „Pasaulio laikrodis“. Apėjus kelis kartus aplink jį, suradau ir užrašą Wilna. Netoli laikrodžio buvo ir gražus fontanas su Neptūnu, kuris, atrodė, nelabai derėjo su kitais pastatais ar fontanais. Kodėl nederėjo? Todėl, kad jis buvo truputį kitoks, nes toje aikštėje vyravo tik nuo Sovietų Sąjungos išlikusios architektūros namai ar fontanai. Tiesą pasakius, man ta aikštė nelabai patiko. Galbūt dėl ten vyraujančios sovietinės dvasios.
Prieš iškeliaujant į Berlyną, greitai peržvelgiau lankytinų objektų sąrašą internete ir ko gero labiausiai mane sudomino Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusios sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie”. Tai buvo bene garsiausias perėjimo punktas tarp Rytų ir Vakarų, kuris buvo skirtas keliaujantiems pareigūnams ir užsienio šalių piliečiams. Tai buvo lyg skiriamasis taškas tarp dviejų skirtingų – kapitalistinio ir komunistinio pasaulių. Pamačiau, apžiūrėjau- patiko.
Ko gero didžiausias atradimas Berlyne buvo beklaidžiojant ir bandant rasti kur sušilti. Tuo metu galbūt ir neatrodė siaubingai šalta žmonėms kurie šiltai, namuose, tik žvilgčiojo į termometro stulpelį, bet mums, vaikščiojantiems ir bandantiems apžiūrėti Berlyno įžymybes jau gerokai gėlė kojas, o ir rankų nebejautėm. Mano asmeninis gidas netyčia užmatė pastatą kuris buvo atviras visiems lankytojams, bet nei aš, nei jis nežinojome kas yra viduje. Smalsumas ir šaltis nugalėjo- įėjome į vidų. Ten išvydome įspūdingą istorinių nuotraukų ekspoziciją. Buvo eksponuojamos nacių ir sovietų nuotraukos. Man, kaip istorijos gerbėjai, ta ekspozicija ypatingai patiko. Norėjau kiekvieną nuotrauką išnagrinėti ir perskaityti aprašymą prie jos. Deja, taupydami laiko kaštus negalėjom sau to leist, reikėjo dar daug ką apžiūrėti, o diena ėjo į pabaigą.
Dar vienas, istorinis objektas, mane sužavėjęs Berlyne buvo memorialas nužudytiems žydams (didžiausias visoje Europoje) . Visi puikiai žinome ir suprantame, kad šis memorialas ne veltui pastatytas Vokietijoje, todėl istorinių faktų čia nereikia pasakoti. Tarp Brandeburgo vartų ir Postdamo aikštės stovi architekto Peterio Eisenmano suprojektuotas 2700 betono blokų miškas. Jis buvo atidarytas 2005 metais ir jau pirmaisiais metas jį aplankė daugiau, kaip 3,5 milijono lankytojų. Iš tiesų, įspūdingas dalykas, ir tai be abejonės aš įtraukčiau į savo geriausių Berlyno pamatytų vietų trejetuką.
Kaip jau minėjau, memorialas žydams stovi netoli Brandenburgo vartų, taigi nepamatyti jų būtų nuodėmė. Brangeburgo vartai Berlynui, tai lyg Eifelio bokštas Paryžiui, lyg „Sagrada Familia“ Barselonai ar Gedimino pilis Vilniui. Brandenburgo vartai buvo pastatyti 1788 – 1791 m. Būtent šioje vietoje prie vartų, rytų ir vakarų vokiečiai džiaugėsi Vokietijos suvienijimu, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Iš to galima spėti jog vokiečiams ši vieta ypatingai svarbi. Vartai, mano akimis žiūrint, atrodė įspūdingai ir truputį priminė mano mylimo Briuselio penkiasdešimtmečio parko vartus.
Be abejo nepraleidau progos užsukti ir į Vokietijos parlamentą, kitaip vadinamą Reichstagu. Man labai patiko tai, kad galima liftu užkilti ant Reichstago stogo ir iš ten apžiūrėti visą Berlyno panoramą. Nors užkilti ir apžiūrėti panoramą nuo parlamento stogo nieko nekainuoja, visgi taip paprastai niekas jūsų ten neįleis. Pirmiausia reikia rezervuoti savo apsilankymą ir nepamiršti turėti savo asmens dokumento. Tiesą pasakius, man visa tai priminė oro uostą. Mūsų daiktai buvo tikrinami, kaip ir mes patys (nuo metalo), taip pat apsauga lydėjo nuo vienų durų, iki kitų. Beveik nei vienų durų negalėjom atsidaryti be apsaugos pagalbos, jie mus nuolatos lydėjo ir stebėjo.
Nepraleidau galimybės Berlyne apžiūrėti ir kitus įžymius objektus tokius, kaip Postdamo aikštė, žymiąją Berlyno gatvę Unter den Linden ar Pergalės kolonos (į kurią deja nespėjom užkilti, nes atvykom prieš pat uždarymą).
Berlyne mačiau daug įspūdingų dalykų, statinių ir kitą, bet jeigu manęs kas nors paklaustų kas man Berlyne labiausiai patiko, net nemirktelėdama galėčiau atsakyti – Berlyno siena. Ją įrašyčiau į pirmą savo geriausių pamatytų Berlyno sienų sąrašą. Siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. tuomet miestas tapo padalintas į dvi dalis (vakarų bei rytų Berlyną), siena buvo pastatyta tam, kad sustabdytų gyventojų bėgimą į vakarus. Dėl šių istorinių faktų man labiausiai knietėjo pamatyt nors dalį nenugriautos, bet dabar jau truputį pasikeitusios sienos. Sakau pasikeitusios todėl, kad po 1989 nugriovimo žmonės ją išpiešė įvairiais istorinės tematikos (ir ne tik) grafičiais. Aš nesitikėjau, kad visgi tas likęs nenugriautas sienos „likutis“ bus toks ilgas. Nors ir buvo vėlu, šaltis kankino ne tik mus, bet ir pasiklydusius italus kurie sekė mums iš paskos, norėjosi pereiti visą sieną ir išnagrinėti kiekvieną paveikslą ant jo. Rodos, kiekvienas paveikslas, turi savitą istoriją ir priežastį – kodėl būtent jis, būtent toks ir būtent ant šios sienos. Įveikiau šaltį ir apžiūrėjau visą sieną. Buvau laiminga, kad tai padariau, bet dar laimingesnė, kad pagaliau įlindau į šiltą metro ir traukinių stotį (didžiausia mano matyta stotį, net 5 aukštų).
Po ilgų klajonių Berlyno gatvėmis, pavargus ir sušalus kitą dieną dar nuvykau į couchsurfing’o susitikimą, kur susitikau su žmonėmis iš įvairių pasaulio valstybių ir prie didelio bokalo skanaus, vokiško alaus, nepraleidau progos pasigirti, kad atvykau iš mažos, gražios Baltijos valstybės- Lietuvos.
Štai, atrodė, kad pamačiau viską ką planavau, o galbūt ir daugiau bei susipažinau su įvairiais žmonėmis. Atrodo misiją „Apžiūrėk ir pamatyk Berlyną“ buvo įvykdyta su kaupu, bet man to negana. Visgi, ir sau, ir savo naujiems draugams pažadėjau sugrįžti į Berlyną vasarą, kai galėsiu vaikščioti plačiom Berlyno gatvėm ir nebijoti sušalti ir net prigulti kur nors prie parlamento ir tiesiog kvėpuoti skaniu, vokišku oru.
Mileta
The post Misija „Pamatyk Berlyną“ appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Ko dar nepamačiau Berlyne? appeared first on ECOLINES blog.
]]>1) Charlottenburg rūmai – tai didžiausi rūmai Berlyne. Įsikūrę tolėliau nuo centro, beveik priemiestyje, turi didelį gražų parką ir yra Hohenzollern šeimos palikimas. Rūmai pastatyti XVII a. pabaigoje Sophie Charlotte garbei, o juos užsakė pastatyti jos vyras Friedrich III. Rūmų sodas apsodintas retais augalais ir yra labai prižiūrimas. Iš išorės rūmai nėra įspūdingi, tačiau vidus…vidus stulbinantis! Manau, nuotraukos pakankamai parodys.
2) Pfaueninsel pilis – pilis pastatyta Pfaueninsel saloje pietvakariniame Berlyne. Sala yra net 67 hektarų pločio Havel upėje tarp Großer Wannsee ir Jungfernsee ežeriukų. Į salą galima persikelti tik specialiu keltu, tačiau dėl turistų, jie kursuoja dažnai. Mėgstu pilis 
3) Bellevue rūmai – tai Vokietijos prezidento rezidencija, kuri stovi šalia TierGarten parko (parkas prie Branderburgo vartų). Rūmai pastatyti jaunesniojo Friedrich II brolio Ferdinand of Prussia, pabaigti statyti 1786 m.
4) Beelitz Heilstatten ligoninė – apleistos ligoninės kompleksas. Ligoninė buvo pastatyta XX amžiuje, kai buvo paplitus tuberkuliozė. Kompleksas pastatytas net ant 200 hektarų žemės, todėl pamatyti tikrai yra ką. Ligoninė garsi ir tuo, kad joje buvo gydomas Hitleris, kai patyrė sužeidimų per 1-ąjį Pasaulinį karą.
5) Apleistas atrakcijonų parkas „Spreepark“. Visas atrakcionų parkas!!! Čia toks nuostabus atradimas kaip aplankyti Černobilį Aišku, prieš ten lankantis reikia pasiskaitinėti, kaip į jį patekti. Jis buvo atidarytas 1969 m.
6) Dahlem botanikos sodas (Dahlem Botanischer Garten) – sužavėjo mane savo pastatu. Stiklinė pilis, japoniški nameliai, daug žalumos, augalų, gyvatvorių, statulėlių – viskas ko reikia. Sodas užimaapie 43 hektarus ir jame yra apie 22 000 augalų rūšių! Va čia tai sodas. Jis buvo sukonstruotas tarp 1897 ir 1910 metų.
7) Oberbaum tiltas (Oberbaumbrücke). Visai netoli East Side Gallery esantis tiltas, primenantis pilį ant vandens (tikriausiai maža norėjau būt princese, kad taip pilys žavi . Ant šio tilto filmuotos scenos filme „Run Lola Run“. Taigi, tiltas buvo pastatytas kaip miesto siena ir yra dalis senosios sienos, pastatytas 1732 m. Nelabai mėgstu istoriją, tai galit patys paskaityti, jei domina;)
8) Žydų muziejus Berlyne – sudomino savo interjeru. Kiek pastebėjau, žydų muziejai stengiasi ne tik istorija, senomis nuotraukomis, bet šis keliais labai įdomiais kambariais – meno instaliacijomis. Muziejus buvo atidarytas 1933m.,tačiau jau 1938 m. jį uždarė. Vėl atidarė jį po parodos,surengtos 1978 m. Ekspozicija apima ne tik pasaulinius karus, bet ir visą žydų istoriją nuo viduramžių. Pamatyti, manau, bus ką tokiame dideliame name!
9) Prenzlauer Berg – rajonas Berlyne, vieta kur galima rasti daug įvairiausių rankdarbių, vijokliais apaugusių namų ir jaukių kavinukių.
Taigi, jei vėl pasitaikys proga vykti į Berlyną, jau žinau, ką ten veiksiu 
Blogerė Jūratė
The post Ko dar nepamačiau Berlyne? appeared first on ECOLINES blog.
]]>The post Feel free – it’s Berlin appeared first on ECOLINES blog.
]]>Vienintelis
Nepakartojamas
Berlynas
Taip šį miestą keliais žodžiais apibūdina dauguma čia laikinai arba pastoviai gyvenančių žmonių, iš kurių daugiau nei pusė (bent jau sutiktų) yra apskritai ne šios šalies gyventojai.
Nuo savęs pridurčiau dar kelis žodžius – jaunatviškumas, polėkis, saviraiška. Istorija apjuostas inkubatorius, kuriame dabar tvyro laisvės kvapas. Kas tu esi? Ką tu veikti? Kaip tu atrodai? Ar kuo tu esi apsirengęs? Atsakymas paprastas – tai tavo paties reikalas, tu niekam netrukdai, o ir svetimos akys tavęs piktais žvilgsniais čia nekramto. Visapusiškas visuomenės liberalumas ir atvirumas. Tu čia gali būti tu.
Mūsų kelionė į Berlyną didelių tikslų neturėjo. Tradiciškai, tai buvo laikas prasivėdinti ir aplankyti ten šiuo metu savanoriaujančią draugytę A. Bilietai, nupirkti prieš pusę metu už velniškai didelę pinigų sumą (20 lietuviškų pinigų už pirmyn ir atgal), dulkėjo e.pašto dėžutės n-tajame puslapyje ir kažkaip visad rodės, kad dar labai daug laiko iki tos dienos. Bet periodiškai besikeičiantys dienos – nakties vaizdai gana greitai priartino šią dieną.
Berlynas po kojomis arba kojomis per Berlyną
Pirmas vakaras buvo praleistas ramiai ir jaukiai, su istorijomis ir juokais viename iš Berlyno parkų (Volkspark Hasenheide). Galbūt keista buvo tik tai, kad Lietuvoje viešumoje uždrausti dalykai, čia yra vieši ir nenuodėmingi. Reikėjo minučių apsipratimui, o paskui jau suvoki esąs kitoje žemėje.
Kitą rytą pradėjom “turistauti” nelabai sėkmingai. Aišku, kaip gi be nuotykių! Įkliuvome į spąstus, naiviai patikėjusios žmonių gerumu. Teko sumokėti baudelę už važiavimą su padirbtu metro bilietu. O buvo taip. Tuomet, kai jau praktiškai kišome monetas į bilietų mašiną, priėjo žmogelis ir sako ‘turiu du bilietus visos dienos. Pats išvažiuoju, todėl man jų nereikia. Pirkit’. Palyginti, kaip atrodo originalus bilietas ir jo parduotas, į galvą nešovė tą akimirką, o patikrinus įrašus (datą, laiką, zonas ir t.t.) ‘blogame’ bilietukį, viskas lyg ir buvo gerai. Lyg ir… Iki tol, kol kitoje stotelėje neįlipo kontrolė ir su ironiška šypsenėle paprašė išlipti kartu su ja. Iki šiol Lietuvoje nebuvau išlaipinta kontrolierės, o čia va – Labas, Berlyno metro kontroliere. Oj kaip skaudu buvo žiūrėti į tą spausdinamą baudos čekiuką… Tada buvo pikta, bet dabar juokinga. Patarimas planuojantiems lankytis čia – niekada nepirkite šiame mieste transporto bilieto iš niekur kitur kaip tik iš bilietų pardavimo mašinėlės! Šventa.
Tas pusdienis buvo toks truputį apsiniaukęs mums, nors saulė spigino ir nenustojo šildyti. Bet paskui pamiršom, atsigavom ir buvo gerai. Dar kartą įsitikinome, kad gyvenimas visur ir visada yra pusiausvyros ieškojimas. Kita vertus, labai įdomiai toliau viskas vyko, nes likusias dienas Berlyną iš užsispyrimo apvaikščiojom pėstute.
Tą pačią dieną dar sugalvojome pasinaudoti miesto siūlomomis atrakcijomis ir išbandyti “Nemokamą turą po Berlyną”. Nelabai mėgstame keliauti su gidais, bet šį kartą mums patiko. Leidomės į trijų valandų maršrutą su gidaujančiu jaunu anglu Mark, kuris gana įdomiai perteikė kelis intriguojančius faktus apie miestą.
Manau, kad ne kiekvienas vokietis galėtų taip sudominti savo šalies istorija, kaip tai padarė jis. Paprastai, bet efektyviai. Matosi, kad žmogus GYVENA šiame mieste ir įpučia tau entuziazmo tuo savo gebėjimu įsijausti į jam svetimą istoriją.
Šių gidaujančių žmonių veikla yra labai idėjinė ir įkvepianti. Jie yra freelanceriai, organizuojantys tokius turus keliose didžiuosiuose Europos ir ne tik miestuose. Tai kartu yra ir jų pragyvenimo šaltinis. Po kiekvieno turo jie prašo palikti “arbatpinigių” arba, kitaip tariant, – patiems įvertinti jų darbą. Atrodo, kad čia kažkas keisto ir geru nekvepia, bet tikrai tikrai sakau, kad buvo labai įdomu ir naudinga!
Tarp aplankytų objektų buvo: Brandenburgo vartai (prie jų sužinojome priežastį, kodėl ant tų vartų viršaus esanti Viktorija yra pakreipus galvą į žemiau ir kairiau kabančią Prancūzijos vėliavą…Garbės ir išdidumo reikalas), čia šalia vartų pamatėme vieną iš brangiausių viešbučio balkonų, tituluojamą kaip ‘Michael Jackson balcony’, iš kurio jis 2002 pavojingai iškėlė savo sūnų ir davė darbo skandalistams. Taip pat stovėjome kelių daugiabučių automobilių stovėjimo aikštelėje, po kuria, pasirodo, anuomet buvo bunkeris – paskutinė fiurerio slėptuvė, kurioje jis nusižudė. Įdomiausia tai, kad vaikštant po miestą, nerasite jokių nuorodų susijusių ar vedančių tokių vietų link. Atrodo, tautai lyg ir gėda, o gal jie tiesiog vengia praeities ir stengiasi gyventi dabartimi ir užmiršti tai, kas būta. Kitas tokios lyg ir istorinės vietos neafišavimo tikslas – neleisti išlikusiems naciams turėti juos jungiantį tašką, šiuo atveju, susitikimo vietą. Po to, kai naciai buvo sunaikinti, Berlyne buvo nugriauti visi jų pastatai. Tiesa, turėta vargo, nes tie pastatai buvę nežmoniškai masyvūs. Ko gero buvo stengtasi net pastatais perteikti jų galią. Išliko tik vienas vienintelis toks pastatas, kuris dabar yra virtęs mokesčių inspekcija. Žydų memorialas – abstrakti istorija. Iki šiol šis paminklas yra linksniuojamas dažnai ir tarp įvairaus rango žmonių. Įdomu tai, jog kiekvienam atskirai leidžiama interpretuoti šį paminklą, kiekvienas savaip mato tas stūkstančias 2711 stelas ir kiekvienam jos kelia kitokias emocijas. Vieniems tai panašu į kapines, kitiems tai banguojantis vanduo… Spėlionės, kurių nesiteikė atskleisti net autorius.
Berlyno siena. Dar vienas ‘objektas’, atskleistas visomis įmanomomis spalvomis. Istorijos daug, daug liūdnų ir šiandien nesuvokiamų prisiminimų, bet pagyvenkime dabartimi ir mes, kaip tie vokiečiai… Viena iš sienos atkarpų dabar yra pavirtusi galerija – East side gallery.
Spalvų, piešinukų, ornamentų ir figurėlių sodas. Spalvotos dėmės ant pilko ir šalto paviršiaus verčia užsimiršti apie tai, kas buvo, nors visi piešinukai turi tiesioginių sąsajų su tuo, kas buvo.
Per tas kelias dienas, vidutiniškai suvaikščiodavom po 25 km per dieną, tai teko prasieiti per įvairiausias gatveles. Iš tikro, šiandien Rytų Berlynas yra įdomesnė erdvė ( ta pusė, kurioje kažkada viešpatavo komunizmas).
Nenustebkite, kad čia nerasite tokio reiškinio kaip senamiestis – jo tiesiog šiame mieste nėra. Keisčiausia, kad čia nereikia toli važiuoti iš savo kvartalėlio, kai tau ateina noras ‘pasižmonėti’ ar susitikti su draugais. Nusileidi laiptinės laiptais žemyn ir turi aplink viską, ko tau reikia. Baras, įvairių tautų užeigėlės (aiškų, pirmauja turkai…Jų don kebab kioskelių skaičius yra nepralenkiamas niekam) ir berniukai, parduodantys savo unikalaus sodo ‘ derlių’. Viskas, ko reikia, yra čia pat.
Apskritai, nepavadinčiau Berlyno tipiniu turistiniu miestu, kuriame yra sužymėti kažkuo ypatingi lankomi objektai, išsiskiriantys savo architektūra ar stiliumi. Čia tokių pastatų, išlikusių iš anksčiau (bent jau imituotų) likę nedaug.
Visa kita yra bandoma sumoderninti, ale pateikti vakarietiškai. Pats miestas yra pripildytas grafitti ir įvairiais užrašais.
Atrodytų keista, juk anksčiau lankytas Londonas irgi dvelkė laisve ir saviraiška, bet taip nesužavėjo. Kažkas, iš tiesų, glūdi po ta Berlyno žeme. Kažkas čia verčia jaustis gerai. Mums čia buvo gerai.
#Nekaltinkit saulės, jei jūsų sodas nežydi#
Blogą įrašą kūrė Travelas
The post Feel free – it’s Berlin appeared first on ECOLINES blog.
]]>