Kelionę dviese pradedame ketvirtadienio popietę pasirinkdami Ecolines maršrutą iš Kauno į Varšuvą. Kadangi dirbu pati sau, negalėjau atsidžiaugti pakankamai sparčiu internetu kelionės metu ir pasinaudojusi proga atrašiau visus klientų laiškus. Savaitgalio darbais neužkrausiu! Po kelių valandų pasiekiame vakarinę Varšuvos stotį ir įšokę į Uber lekiam link savo viešbučio.

Nusprendėme apsistoti Bez Kantow Boutique, ne tik dėl patogios vietos, bet ir įspūdingo interjero. Net ir išrankiausi Varšuvoje gali pasirinkti iš daug stilingų vietelių, būtent tokių kaip ši. Nusprendžiame trumpam išlįsti apsižvalgyti po naktinę Varšuvą ir apsilankome KLAR kokteilių bare, kur mus pasitinka ne tik tobulai sumaišytais gėrimais, bet ir labai skaniais užkandžiais. Aptariame kelionės planus ateinančioms porai dienų ir lekiame miegoti- ryt laukia įspūdžių kupina diena.

Prabudę ir sočiai papusryčiavę Sucre , lekiam iššniūkštinėti Varšuvos gatvių. Vis stabtelim pasigrožėti įspūdinga architektūra ir padarom šimtus nuotraukų.

Vengiantiems muziejų, visada patariu verčiau apsilankyti vietinėse dizaino parduotuvėlėse, ten ne tik galima susipažinti su vietinių kūryba, bet ir rasti šį tą naudingo sau. Varšuvoje aplankome NAP interjero centrą ir Super Salon žurnalų parduotuvėlę, kurioje galima rasti ne tik lenkiškų, bet ir visame pasaulyje gerai žinomų leidinių.

Išnaršę didžiąją dalį centrinės Varšuvos, nusprendžiame pakilti į Kultūros ir Mokslo rūmus ir apžiūrėti miestą iš viršaus. Vaizdas kvapą gniaužiantis, o ir pats pastatas labai įspūdingas. Po šitiek įspūdžių reikėjo pasistiprinti, tad apsilankėme NOWO restorane, kuriame galima paragauti ne tik gerai visiems pažįstamų Europos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti lenkišką virtuvę, kuri šioje vietoje taip pat moderni ir labai viliojanti.

Desertą pasiliekame kitai vietelei ir po trumpo pasivaikščiojimo stabtelime draugų išgirtoje Lukullus desertinėje. Šį tinklą dar 1946 sukūrė konditeris Jan Dynowski, o šiuo metu jam vadovauja senelio pėdomis pasekęs anūkas Albert Judycki. Verta apsilankyti ne tik saldumynų, bet ir skoningo interjero mėgėjams.

Varšuvoje vaikščioti galima valandų valandas ir vis atrasti kažką naujo… Prieš vakarienę apsilankome senajame Varšuvos Universiteto miestelyje. Įėję pro pagrindinius vartus patenkame į jaukią, istorija pulsuojančią miesto erdvę, kurioje gera pasivaikščioti ne tik studentams, bet ir miesto gyventojams, bei svečiams.

Po šitiek vaikščiojimo nusprendžiame atsipūsti ir vakarienei pasirenkame Opasly Tom restoraną, kuriam vadovauja šefas Tomasz Janiczek. Išbandome moderniosios lenkiškos virtuvės patiekalus ir liekame be galo sužavėti.

Po vakarienės aplankome keletą naktiniu gyvenimu pulsuojančių miesto vietų. Čia daug neišsiplėsiu, bet pasirinkti tikrai yra iš ko. Mums didžiausią įspūdį paliko: Cafe Kulturalna, Bar Studio, Smolna.

Trečia kelionės dieną praleidžiame visai, kaip vietiniai. Papusryčiavę prancūziškame bistro Charlotte, šokame ant miesto dviračių ir apsilankome Centrum Sportowo-Rehabilitacyjne baseine, kuriame ne tik galima rimtai paplaukioti, bet ir pasirinkti poilsį pirtyse.

Po sporto visada norisi pasistiprinti, tad aplankome Ujazdowski pilyje įsikūrusio šiuolaikinio meno centro kavinę, o po pietų užsukame apžiūrėti ir esamas ekspozicijas. Apžiūrime vietinių ir užsienio kūrėjų darbus, o po parodos ilgai vaikštome įspūdingame Lazienki parke. Tai- didžiausias parkas Varšuvoje, užimantis net 76 hektarų plotą miesto centre. Jame rasite labai daug gražių objektų, tarp kurių – antikinio stiliaus teatras, mano jau minėtas šiuolaikinio meno centras, oranžerijos ir praktiškai ant vandens stovintys įspūdingi rūmai.

Po pasivaikščiojimo, stabtelime Karma Cafe paskanauti tapas ir aptarti apsilankymą Varšuvoje.

Pasižadame sugrįžti ir daugiau nebeignoruoti šios kaimyninės sostinės teikiamų pramogų.

Per keletą minučių pasiekiame Varšuvos centrinę stotį ir sėdame į Ecolines reisą namo…

Kotrynos straipsnio anglų kalba nuoroda:

Weekend in Warsaw, Poland with Ecolines

The post Blogerė Kotryna Bass: Ne turistinis savaitgalis Varšuvoje – ką verta nuveikti? appeared first on ECOLINES blog.

ECOLINES autobuso vidus

Nors kelionė buvo neilga, tačiau spėjome išalkti. Laimei, autobuse galima įsigyti užkandžių bei gėrimų. Taip ir padarėme. Sumuštiniai, kuriuos nusipirkome buvo sotūs, o stiuardesė aptarnavo labai maloniai. Po pietų, metas nusnausti… Nors sėdint priekyje, nėra taip šilta, kaip apsuptam kitų keleivių, tačiau autobuso personalas paskolina antklodžių bei pagalvių.

Pirma diena

Guten morgen! Mes jau Miunchene. Šis miestas kardinaliai skiriasi nuo nostalgiškosios Prahos. Tai dinamiškas, kosmopolitiškas miestas, kurį supa modernūs pastatai, o atstumai suryja nemažai laiko. Atitinkamai, vietą apsigyventi pasirinkome itin šiuolaikiškame „H2 Hotel Munchen Messe“ viešbutyje, toliau nuo centro. Pirmasis įspūdis – tai didelis keturkampis pastatas asfalto jūroje. Tiesa, situaciją bandyta išgelbėti didžiuliais baseinais kitapus gatvės, kurie gausiai apgyvendinti žąsimis bei antimis, tačiau šiuo atveju tai atrodo kiek keistokai.

Tiesa, viešbutis pateisino lūkesčius. Kambario interjeras dvelkia  „vandeniniu“ minimalizmu – tai yra, visur akcentuojamas vanduo. Kartas nuo karto imi ir pagalvoji, jog kažkas tave patalpino į mineralinio vandens butelį. Nors vietos kiek mažoka, tačiau viskas sterilu ir švaru, o, be to, galima mėgautis greitu internetu.

Įėjimas į „Dachau“ koncentracijos stovyklą

Apsipratusios naujuose apartamentuose traukėme į miestą. Čia neišsivertėme be viešojo transporto. Kai pagaliau perpratome vokiečių „tvarką“, mikliai sėdome į metro ir jau keliaujame į Dachau koncentracijos stovyklos memorialą. Čia galima patekti pasinaudojus S2 metro linija Petershausen kryptimi iki Dachau stotelės, o tada persėdant į 726 ar 724 autobusą, kuris veža tiesiai į vietą. Mums atiteko 726 maršrutas. Į didelį autobusą sulipo gal šimtas turistų iš įvairiausių šalių. Paradoksalu, tačiau visi susiglaudę judėjo link koncentracijos stovyklos teritorijos ir kažin ar kas tuo metu susimąstė, jog prieš maždaug 70 metų čia taip pat riedėjo sunkvežimiai, kupini keleivių, tik jau ne savo noru…

Apie tai ir dar daugiau mums papasakojo malonus gidas. Pasakomieji turai čia rengiami maždaug kas valandą nuo ryto iki gerokai po pietų. Tiek už juos, tiek už įėjimą mokėti nereikia.

„Dachau“ yra viena iš pirmųjų koncentracijos stovyklų Vokietijoje, įkurta 1933 metais. Per 12 veiklos metų joje kalėjo daugiau nei 200 tūkstančių žmonių (virš 4000 jų buvo iš Lietuvos), per 40 tūkstančių jų žuvo. Dabar šioje teritorijoje įkurtas parkas „Gedenkstätte“ bei Dachau memorialinis muziejus jo aukoms atminti. Čia galima iš labai arti pažvelgti į skaudžią nacizmo laikotarpio neteisybę bei jo sudaužytų likimų šukėmis apibarstytą istoriją.

Turą pradėjome nuo muziejaus, tada apžiūrėjome kalėjimo vienutes bei kankinimo kambarius, galiausiai ekskursiją baigėme krematoriumo ir „dušo“ aplankymu, kuriame dujomis buvo nuodijami koncentracijos stovyklos gyventojai. Jausmų bei klausimų apie žmogiškumo ribas galvoje susikaupė tikrai daug. Juos dar labiau suaštrino dokumentiniai filmai (nerekomenduojame vaikams bei silpnų nervų žmonėms) bei nuotraukų ekspozicijos.

Po slogių istorijos pamokų pakartojimo norėjosi kažko pakilesnio, todėl nusprendėme aplankyti Bavarijos karalių rūmus (Residenz). Šie prabanga nenusileidžiantys Versaliui karališkieji apartamentai stūkso pačiame Miuncheno centre. Nors pirmosios pilies užuomazgos atsirado dar XIV amžiuje, vėliau palaipsniui plėtėsi ir gražėjo. Dabar jau tapę tikrais galiūnais, jie yra didžiausi miesto rūmai visoje Vokietijoje. Čia galima aplankyti daugiau nei 130 kambarių. Kiek jų apžiūrėjome mes net sunku suskaičiuoti, nes praėjus jau vieną atkarpą nuo puošnumo ir spindesio ima svaigti galva. Priėmimo, valgomojo, veidrodžių Residenz rūmų menėse talpinama galybė eksponatų, atskleidžiančių didingą Bavarijos istoriją. Didžiausią įspūdį paliko antikvariumo salė, kurioje gausu renesanso epochos freskų bei skulptūrų.

Po karališkos popietės nusipelnėme karališko pasivaikščiojimo nuostabiaisiais Miuncheno „Anglų sodais“. Jie vadinami miesto plaučiais, kadangi ištįsę ne vieną kilometrą centrinės dalies šiaurėje. Šiame parke galima pasivaikščioti, pasigrožėti gamta ar tiesiog pabėgti nuo miesto šurmulio. Sodas atidarytas 1808 metais. Jame vyrauja rokoko ar neoklasikinis stiliaus statiniai. Vienas garsiausių – Monopteros šventykla, taip pat Kinų bokštas. O kaip gi be alaus? Anglų sode yra net keli „Alaus sodeliai“, kuriuose galima jo paskanauti. Vis dėlto, mus labiausiai nustebino, parko pakraštyje įrengto vandens kanalo konstrukcija, kuri sukelia bangas, skirtas banglenčių mėgėjams. Kiekvienas norintis ir svarbiausia mokantis, čia gali pasibalnoti bangą tiesiog miesto centre. Mes, žinoma, šiai avantiūrai nepasiryžome, tačiau paklaidžioti po gražiuosius sodus tikrai neatsisakėme.

Antra diena

Šią dieną pradėjome kur kas džiugesnėmis nuotaikomis, kadangi pro debesis pagaliau prasiskverbė saulė. Ką šiandien mums pasiūlys Bavarijos sostinė? Šis kraštas garsėja, ne tik Oktoberfestais, tačiau ir didinga stiprios monarchijos istorija. Todėl nenuostabu, kad Residenz tai ne vienintelė karalių rezidencija šioje vietovėje.

Dar įspūdingesni apartamentai driekiasi Miuncheno šiaurės vakarinėje dalyje. Nymphenburgo sodai, kuriuose ilgą laiką buvo Bavarijos karalių namai, yra vieni svarbiausių Miuncheno lankytinų vietų. Ši Wittelsbachų barokinė vasaros rezidencija iškilo dar XVII amžiuje ir palaipsniui išaugo į nuostabius rūmus. Jų fasado plotis apie 700 metrų, o kai kurie viduje esantys kambariai išlaikė originalų barokinį interjerą.

Tiesa, pačių rūmų patalpos yra kiek mažesnės, negu Residenz, tačiau autentiškų botanikos sodų, kuriuose pasislėpusios vasaros vilos, arklidės bei įsiterpę vandens kanalai, dydis atima žadą.

Gražuolių galerija

Viena įspūdingiausių čia aplankytų ekspozicijų – Gražuolių galerija. Joje sukabinti 38 moterų portretai iš įvairių socialinių sluoksnių: nuo batsiuvio iki karaliaus dukros. Čia kabo ir šokėjos Lolos Montez, dėl kurios kilo 1848 metų Miuncheno revoliucija, atvaizdas.

Nymphenburgo sodus galima apsiekti metro linijomis: S1, S2, S4, S6, S8, išlipant stotelėje – Laim.

Ištrūkusios iš karališkų „džiunglių“ (kai kuriuose vietose šie sodai būtent tai ir primena, nes yra palikti visiškai gamtos priežiūrai, o nužengti nuo pėsčiųjų tako žmogui – ne valia) norėjome geriau susipažinti su Miuncheno senamiesčiu, todėl patraukėme į Marianplatz aikštę. Ją supa įspūdinga gotikos stiliaus rotušė ir kiti nuostabūs pastatai. Prie jos įėjimo pasitiko linksma miesto šventė, už kampo šurmuliavo mugė, o paėjėjus kiek toliau iškabos kvietė į nemokamą naktinį operos koncertą po atviru dangumi… Miunchene gyvenimas verda tikrai intensyviau nei Prahoje. Jau vien pirmoje dienos pusėje spėjome išvysti bent dvi taikias protesto akcijas: vieną prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, kitą – už laivsvę Palestinai. Žmonės čia labiau linkę išreikšti save bei savo požiūrį į tam tikrus pasaulinio masto dalykus.

Vokietija laimėjo pasaulio čempionatą!

Reiškiasi vokiečiai įdomiai ir „sirgdami“ už savo nacionalinę futbolo komandą – nuo milžiniškų trispalvių cilindrų iki visiškai nudažytų veidų – visi, rodos, gyvena tik šiandieniniu įvykiu. Jo, beje, laukia jau nuo 1990 metų, kai paskutinį kartą Vokietijos komanda buvo užkopusi ant čempionų pakylos. Gatvės tiesiog plazda nuo juodai raudonai geltonai atributikos – ir kuo toliau tuo labiau darosi karšta!

Dar prieš varžybas labai knietėjo aplankyti, bene, garsiausią Miuncheno pastatą – Frauenkirche, esančią į  vakarus nuo Marianplatz. Ši katedra iškilo vietoje Šv. Mergelės Marijos koplyčios – tai vėlyvosios gotikos palikimas. Bažnyčia pribloškia savo dydžiu. Pakilus į jos bokštų viršų galima pažvelgti į margaspalvę Miuncheno panoramą. Iš 99 m aukščio atsiveria net Alpių vaizdas. Du milžiniški bokštai priverčia gerokai atlošti galvą norint į juos pažvelgti iš apačios.

Frauenkirches interjeras pasižymi kuklumu, tačiau ganėtinai įdomiu vargonų skambesiu. Užsukusios pasižvalgyti iš vidaus pataikėme į mišias. Mūsų nuostabai jose dalyvavo nemažai žmonių – turbūt nesunku atspėti už ką vokiečiai taip karštai meldžiasi

Svajonių atostogautojos – Ugnė ir Justė

The post Kelionė į Miuncheną appeared first on ECOLINES blog.

Mums pasisekė, kad pirmąjį mėnesio sekmadienį įėjimas į visus Prahos Nacionalinės galerijos padalinius yra nemokamas. Nors kita vertus, už tokios kokybės ekspozicijas nebūtų buvę gaila ir sumokėti tų beveik 20 litų.

1. Švarcenbergo rūmai:

Brandl portretų ekspozicija Švarcenbergo rūmuose

Tai įspūdingi renesanso laikotarpio rūmai (pastatyti 1545), kurių visos fasadinės sienos dekoruotos grafito technika (keletą tokio dekoro pavyzdžių galima rasti ir Vilniuje, pvz. ant Medininkų restorano pastato). O rūmų viduje atradome itin turtingą baroko dailės ekspoziciją. Čia pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo bažnyčių skliautų tapybos eskizai. Labai patiko čekų tapytojo Peter Johanes Brandl portretai. Rūmuose viena salė skirta XVIII a. antros pusės madai – tikra dovana merginų akims. Bet vyrukai turėtų nenusiminti, nes pastogėje išeksponuota itin gausi ginklų kolekcija.

2. Šternbergo rūmai:

Fajumo oazės realistiniai portretai

Tai barokiniai rūmai pastatyti XVII a. pabaigoje, o juose susipažinome su senųjų meistrų kūryba. Neįtikėtina, kad Prahos Nacionalinė galerija savo kolekcijoje turi net Fajumo portretų, tapytų senovės Egipte prieš porą tūkstančių metų. Taip pat žavėjomės čekų, italų, flamandų, vokiečių šedevrais.

Bartholomeus van der Helst „Dailininko žmonos Annos du Pire potretas Granidos vaidmenyje“

Didžiausią susižavėjimą sukėlė 3. Prahos Municipaliteto rūmai – įspūdingas XX a. pradžios statinys, neįtikėtinai puikiai išlikusiu, nepakitusiu interjeru. O ko verta secesijos/art nouveau meno paroda trečiame pastato aukšte! Nepakartojami Alphonse Mucha plakatai, František Drtikol fotografijos, secesijos kostiumai, baldai, indai… O dar iš greta esančios koncertų salės sklinda vakarinio koncerto repeticijos garsai! Jei vakare nebūtų reikėję jau sėsti į ECOLINES autobusą, būtinai būtume apsilankę ir čekų kompozitoriaus B. Smetanos koncerte!

Maistas:

Guliašas su bulvių virtinukais

Kur pietauti ir vakarieniauti rinkomės pagal vietinių patarimus. Jų daug galima rasti puslapyje spotted by locals. Čekišką guliašą su duonos arba bulvių virtinukais valgėme restoranėlyje 1. „Local“. Čia renkasi tiek vietiniai, tiek turistai (nes jis visai šalia Karolio tilto). Meniu pagrinde nacionaliniai patiekalai ir savo bravoro gaminamas alus.

Džiuvesėliais apkeptą sūrį ir vištienos kepsnį valgėme kavinėje 2. „Morganti“. Tai gana populiari vieta, nes radome vienintelį pusiau laisvą stalą (kitame jo gale sėdėjo kita porelė). Čia visi lankytojai buvo čekai. Maistas skanus, alaus platus pasirinkimas ir jis pigesnis nei Lietuvoje.

Kiauliena su virtinukais ir raugintais kopūstais

Kiaulieną su virtinukais ir raugintais kopūstais ir mėsa įdarytas bulves su raugintais kopūstais valgėme restoranėlyje 3. „Valašska pivnice“. Čia maisto ir alaus kainos – mažiausios iš visų lankytų vietų. Maistas, nors ir nelabai įprastas, bet skanus. Tiesa, interjeras nelabai jaukus, šiek tiek padekoruotas tikrais kailiais. Lankytojų irgi ne per daugiausiai, pagrinde užklydę turistai.

Labiausiai skrandžius (o kartu ir sielas) pamalonino 4. „Choco cafe“. Čia keliolika rūšių karšto šokolado, bene dešimt skirtingų tortų ir dar galybė visokių kitokių desertų (pavyzdžiui, čekiški vamzdeliai su grietinėlės įdaru). Viskas labai skanu, interjeras jaukus, dekoruotas senovinių atviručių kolekcijomis. Taip pat čia pirkome lauktuves – čekišką šokoladą su įvairiausiais priedais (moliūgais, kiviais, čili, druska, bananais ir t.t.). Šią vietą rekomenduoju labiausiai iš visų!

Skanumynai Choco cafe

Linas ir Aistė

The post Ką pamatyti ir paskanauti Prahoje? appeared first on ECOLINES blog.

Va čia mes

Negalvodamas labai apie koncertą staiga pasiėmiau darbe atostogų penktadieniui ir pirmadieniui, o koncertas šeštadienį. Tada atėjo mintis – negi penktadienį ir pirmadienį tiesiog sėdėsiu namie ir ilsėsiuosi nuo pervargimo? Na jau ne! Ir tada atėjo į galvą idėja. ECOLINES autobusas vėlų ketvirtadienio vakarą palieka Vilnių, o labai ankstyvą penktadienio rytą būna Varšuvoj, o juk Krokuva irgi netoli, o ten yra gražu ir faina (daugiau nei pakankamos priežastys ten nukakt). Taigi susidėliojo planas (geriausias planas – jokio plano, nu bet deja laikas mano ribotas..): penktadienį ryte stoviu prie išvažiavimo iš Varšuvos link Krokuvos šalia kelio iškėlęs nykštį ir antra dienos pusę ar vakarą ir naktį praleidžiu Krokuvoj, iš ryto jau tranzuoju atgal į Varšuvą, nueinu į koncertą, ir kitą dieną (sekmadienį) vėlai vakare namo į Vilnių. Kaip savaitgaliui, kad ir prailgintam, manau įspūdžių bus per akis. Tik bėda – gal visai norisi ir ne vienam šį planą įgyvendint, taigi susiradau kompanijoną Viestursą (čia jo latviškas vardas, kurį įgijo Rygoj per pirmosios paminėtosios grupės koncertą, matyt alkoholis įtakos vardui turėjo).

Hosteliai užrezervuoti, bilietai atspausdinti, nupjautas ir sulankstytas picos dėžės viršus, gin-tonic‘as, knyga, gyvenimiški dalykėliai – paruošta. Lets go!

Atjudam į Vilniaus autobusų stotį ir iškart pastebim kampelį prie siuntų skyriaus, kur tokiu metu greičiau išgirsi angliškai šnekant, nei lietuviškai. Vadinasi pataikėm ten kur reikia. Susipažįstam su mergina, kuri irgi lekia į koncertą, tik į kitą, kuris už mūsiškį brangesnis kokius bent triskart (ne underground‘as suprask), tik kad lietuvių ten kažko nelabai traukia. Autobusas nepilnas, priešais sėdintis (turbūt) indas viskuo nepatenkintas, kad žmonės kažkur šnabždasi (prasilenkiantys automobiliai atrodo garsiau girdisi nei žmonės) ir trukdo jam užmigt, ir praradęs kantrybę susiranda vietų laisvų pirmam aukšte, kur matyt skaniai pamiegojo. Mum gerai, atsilaisvino sedynių, tai vienam žmogui teko dvi sėdynės. Apsidairau, dalis žmonių miega, dalis kalbasi. Kalbasi angliškai, lietuviškai, dar kokiom kalbom – tikra tarptautinė kompanija. Kauno sustojime įlipa už nugaros sėdinčio pagyvenusio vyro matyt seniai matytas draugas ir pradeda ką nors šposint. Stiuardesė(ar ir autobusuose taip vadinasi?) klausia, ar ko norėsim iš meniu, bet nenorim, nors alus po petaką visai ir sudomino. Ir taip netikėtai mes jau Varšuvoj, jaučiamės kaip laimingi zombiai. Aplinkui tamsu, tirštas rūkas, pastatas primenantis Half Life’ą.

Half Life

Pagal susirašytus tramvajų ir autikų nusigaudinėjam iki tranzavietės. Žmonės jau važinėja į darbus, o atrodo taip anksti, dar net 6val ryto nėra. Štai ką reiškia didmiestis. Sutinkam įdomų, gal ir keistą vietinį, kuris nueina tramvajaus vairuotojui paaiškint, kad mūsų bilietuką prarijo automatas ir gal tyčia aiškina mum, kad oro uostas ne ten kur link mes važiuojam. Neidomūs tie lektuvai, sakom. Persėdam į autobusą (jie tokie, kaip Vilniuj naujesni) ir pasiekiam Ikea ir kitų kažkokių didelių prekybos centrų kvartaliuką. Atsisėdam beveik pastogėj, kur beveik sausa, geriam kavą, užkandžiaujam ir laukiam kol prašvis, o prašvito greitai. Išsitraukiu picos dėžę ir mėlyną markerį (Milane kanceliarinėje parduotuvėj kažkodėl juodų neturėjo) iš kuprinės ir su užrašu KRAKOW stovim šalikelėj, vėsoka, drėgnas oras, rūkas.

Tranzuojam

Po valandos sėdim mašinoj važiuojančio į Radom‘ą. Vairuotojas pusė metų buvęs be darbo važiuoja į darbo pokalbį ar tai testą dėl darbo ir labai jaudinasi, kad nesusimautų. Palinkim sėkmės ir keliam nykščius Radom‘e. Nespėjam net sušalt ir sustoja kita mašina, važiuojanti į Krokuvą. Vairuotojas ir keleivė Justina matyt seni draugai ir jie važiuoja į Fantasy Convent. Čia dalykas, kaip paaiškino, kur susirenka kažkiek tūkstančių žmonių, kuriem patinka visokie drakonai, fėjos ir kiti mistiniai padarai. Ir tas reikalas vyksta nelabai saugiam rajone Krokuvoj, bet sako kad viskas gerai ten. Justina yra jauna vieniša mamytė, kuri pastaruosius du metus beveik niekur nosies iškišus nebuvo, tai atsigriebt norėjo savaitgalį. Pakeliui į Krokuvos centrą (nu nevisai pakeliui, bet..) užsukom pasiimt jų draugo atskridusio atostogom iš Gibraltaro, pravarde Matrix. Nuvarėm iki hostelio, užsiregistravom, pasidėjom daiktus ir kartu su vairuotoju ejom pasitrankyt po centrą (kiti du išlekė kažkur į kažkokį restoraną). Alus, užkišantis skrandį maistas sėdint ant suoliuko parkely. Beware, ten kaip ir Lietuvoj viešose vietose gerti alkoholio negalima, tad būkit budrūs, jei elgiatės kaip ir mes. Vaikštom, vaikštom ir pastebim – sutemo! O ir jau mūsų vairuotojas lėks su kitais susitikt ir galbūt vėliau visi eisim į barus (deja nėjom, nesusisiekė, matyt negalėjo). Taigi sumastėm, kad reikia ruoštis vakarui ir eit į parduotuvę nusipirkti alaus vaikščiojimui aplink pilį ir senamiestį. Einam, einam ir žiūrim virš parduotuvės laikrodis rodo, kad dar tik 17val vakaro, nors galvojom – anksčiausiai 19val. Tie laiko zonų pakeitimai ir ilga diena suglumino stipriai. Vadinasi alaus ir vyno degustacija prasidės anksčiau.

Pradedam degustaciją ir geriant alų (vadinasi Kśiążęce berods, tamsus) kolega sako: „šitas kažkodėl man primena Bambalynę“. Paragauju ir aišku! Pakankamai ryškus skonis tų kepintų grūdų, kur Bambalynėj ant stalų, kaip užkandžiai stovi. Aš šitame dalyke gal nepakankamai išprusęs, kad žinočiau pavadinimą. Rekomenduojam! Kiti alūs neįstrigo skoniu, tik netyčia pasiėmiau porterio, kuris pasirodo stiprokas yra, berods virš 8 abarotų, kaip liaudis sako. Vynas kaip vynas, skaniai išsigerė hostely vėliau.

Krokuva

Ragaudami vaikščiojam aplink Vavelio pilį ir randam Justinos parekomenduotą aplankyt drakoną, kuris iš tikro spjaudosi ugnimi!! Tik reikia sms’ą jam parašyt, technologijų amžius, drakonai irgi nenori atsilikti juk, modernizuojasi, įsigija mobiliakus, sms‘ais rašinėjasi. Deja nepabandėm (sąskaitos pakankamai tuščios mūsų), gal būtų ką nors atrašęs. Kitoj pilies pusej kažkur prasideda žydų kvartalas, toks įdomus.

LOVE

Įdomumo jam dar suteikė visi sutikti žmonės nešini rožėm. Ir gatvėse prie sankryžų ar gyvenamų namų pardavinėjamos rožės. Viena rožių pardavėja paaiškino mum šį keistą reiškinį – buvo šventos Ritos diena ir ta proga žmonės į bažnyčias nešė rožes.

Pavalgėm vegetariškam restorane ir grįžom į hostelį atsipūst. Pigus, lyginant su Vilnium, ir skanus maistas ir jo daug! O ir hosteliai Krokuvoj pigūs, geri ir pačiam centre. Ir penktadienį! Mūsiškis buvo Goodbye Lenin – Revolution. Krokuvoj šio tinklo yra trys hosteliai, kaip ir Matricos dalių, ir jos matosi pavadinimuose. Ir šiaip keistas (gerąja prasme) dviejų filmų derinys pavadinime ir logotipe.

The matrix is everywhere. It is all around us.

O ir ką veikt Krokuvoj yra. Google žino (beveik) viską. Pagooglinau trumpai ir radau, kad neseniai prasidėjo koncertas, vietiniu sludge metal grupių, nu tai ir nurūkom ten. Paklausėm muzikos, pažaidėm stalo futbolo su vietiniais ir pasijautė nuovargis, ypač kai per paskutinę grupę vos nepargriuvau stovėdamas užmigęs, o grupė negrojo nuobodžiai tikrai. Tad išlaukę koncerto pabaigos pusiau miegodami nuslinkom (ėjimas čia būtų per stiprus žodis) į hostelį ir bam jau aš maudausi karibuose (deja tik sapnuose).

Gabrielius,

Tęsinys  – sekančiame blogo įraše.

The post Koncertai Lenkijoje (1 dalis) appeared first on ECOLINES blog.

Prasibrovę per turginėtojų minią negalėjome nepastebėti visus aplinkinius pastatus praaugusio bokšto. Tai 107m aukščio Mokslo Akademija, kitaip sakant, tarybinė Empire State Building versija. Pasinaudojome proga apžvelgti Rygos panoramą ir susidaryti preliminarų dienos maršrutą- už 2.5Ls vienam asmeniui pasikėlėme į 17-tą aukštą. Pirmiausiai į akis krito Dauguva-plati, puošiama gana įspūdingų tiltų- kuria didmiesčio atmosferą. Taip pat, už jos kyšantis ‘eifeliškas’ televizijos bokštas..Kiek nuliūdome perskaitę, kad šis aukštesnis už mūsiškį. Senamiesčio vietą išdavė bokštai bokšteliai, bažnytėlės. Ta kryptimi ir pasukome, kai romantišku vaizdu besimėgaudami sušveitėme savo vištienos pyragą ir sužvarbome nuo padanges varstančio vėjo (Ryga kaip miestas, įsikūręs netoli jūros, prieš Dauguvos žiotis ir turintis keletą ežerų savo ribose, yra tikrai vėjuota, na bet lapkričio mėnesį dėl to jos per daug nekeikėme ).

Vaizdas nuo Latvijos Mokslų akademijosstogo

Pakeliui užsukome į turistų informacinį centrą, kur prisirinkome lankstinukų su lankytinomis vietomis ir žemėlapiais. Nusprendėme zoologijos sodą ir automobilių muziejų atidėti kitam apsilankymui ir dieną paskirti centro išnaršymui. Pirmiausiai pasiekėme Petro bažnyčią ir žymiuosius Brėmeno muzikantus nučiupinėtomis nosimis. Šalia mezginiais beprekiaujanti močiutė, pasirodo, yra lietuvių palikuonė ir maloniai patarė, iš kurios pusės fotografuojantis turėsime gražesnių ‘kadrų’, bei pasiūlė nuolaidą kepurėms..

Brėmeno muzikantai Rygoje

Visai netoliese aptikome kampelį su akmens ir geležies sodo dekoracijomis. Ne..dekoracijos nelabai tinkamas žodis- greičiau jau meno kūriniai. Kaip jums mintis kieme pasistatyti Šerloką Holmsą?? Visi dirbiniai parduodami, tik, kaip ir pridera, kainos tikrai ne bet kam, oi ne bet kam, įkandamos.

Latviškas Šerlokas Holmsas

Sukome ratus senamiestyje, dėliojomės pliusukus prie aplankytų vietų, sušalome..o tada prisiminėme, ką dažniausiai gauname lauktuvių iš pabuvojusių Latvijos sostinėje– taip, Rygos balzamas Kiek buvo tekę girdėti, jis baruose patiekiamas karštas su vynuogių sultimis, deja, bent jau lauko iškabose neatradome ‘Hot Riga Balzam’ ar kažko panašaus, tad radome kitą sprendimą- kadangi Maxima apie viską pagalvoja net ir užsienyje, čia su akcija (!!!) įsigijome serbentų skonio 0.2l buteliuką, kavinukėje užsisakėme kakavos ir balzamą panaudojome kaip sirupą. Derinukas tikrai neblogas! Balzamas skanus, kakava irgi, sušilome, pralinksmėjome..na tik kainos ne visai linksmos. Kava, arbata, kakava Rygos centre kainuoja 1,5-2 Lv (7,5-10Lt) ir daugiau. Toliau bandėme įsibrauti į Juodagalvių gildijos rūmus, buvo tekę girdėti, kad jie „įspūdingi“, deja, sužinojome, kad kaip turistai čia nepateksime iki 2015m. tačiau ir iš išorės buvo gražu pažiūrėti.

Beieškodami Rygos pilies atklydome į Dauguvos prieplauką, kurioje radome medinę skulptūrą. Informacinė lentelė apšvietė mus, kad už stiklo stovintis „vyrukas“- legendinis Rygos įkūrėjas galiūnas Kristupas. Nejučia atėjo piktžiugiška mintis, kad mūsų Geležinis Vilkas atrodo kur kas geriau už sakais apibėgusį medinuką. Dar kartelį pasigrožėjus tiltais ir banguojančia Dauguva, pašaukė gamta. Jau svarsčiau, į kokią kavinukę reikės įsiprašyti šiuo reikalu, kai prieš akis išdygo modernus namukas su užrašu ‘WC cost free’. Gal ir juokinga aprašinėti tualetus, bet turiu pripažinti, kad jie kartu su tramvajais, miesto parkeliais ir modernia stotimi man paliko labiau išsivysčiusio nei Vilnius miesto įspūdį.

Dar vienas objektas, kurio negaliu nepaminėti, netikėtai aptiktas viduramžių stiliaus restoranas Rozengrals (http://www.rozengrals.lv). Už sukurtą atmosferą 11 balų! Net sunku viską nupasakoti- rūsyje vien žvakių apšvietimas, laikmetį atitinkantys padavėjų rūbai, indai, maistas, kiekviena smulkmena..į tokią vietą pramoga užsukti tiesiog pasižvalgyti, bet ir maistas čia palyginti nebrangus, skanus, žodžiu, super vietelė!

Viduramžių stiliaus restoranas Rozengrals

Jaukiai pasisėdėję išėjome pasivaikščioti po centrinius parkelius. Atmintyje iškyla mėlynai apšviesti tilteliai, ančių pulkai ir porelė į medį įskraidinusi liepsojantį dangaus žibintą. Dar vienas dalykas, ko pasigesiu Vilniuje (ech, pasivaikščiojus po Bostono parkelius taip širdies neskaudėjo, kad pas mus jų nėra).

Kaip paskutinį akcentą savo pasakojime norėčiau paminėti gyvą muziką! Saksofonistai gatvėse, požeminėse perėjose, lengvai išprotėjusi bobutė, dainuojanti liaudies dainas ir besisukanti ratu kaip vilkelis, ir užrašai ant kas antro baro ‘Live music on Fridays and Saturdays’..belaukdami autobuso pasirinkome Rock’n’rollo užeigą, kurioje tą vakarą koncertavo Pete Anderson su grupe. Pasivaišinome puikia kepta duona, patrypėme pagal Elvio Preslio dainas, sumetėme į linksmųjų muzikantų arbatpinigių kibirėlį paskutinius latus ir atsisveikinome su Ryga..iki kito karto geltonasis ECOLINES autobusas iš tolo leido jį surasti ir greitai pargabeno mus (ir, žinoma, lauktuvinius Rygos balzamo butelaičius) į miegantį Vilnių.

Pete Anderson su grupe

Taigi, vis dar džiaugiuosi sumanymu apsilankyti didžiausiame Baltijos šalių mieste, liko šilti prisiminimai ir mintis, kad dar tikrai ten sugrįšime..

Beje, kapus visgi aplankėme. Kitą dieną, kai jau buvo nuslūgusi didžiausia Vėlinių banga

Aistė

The post Viena diena Rygoje appeared first on ECOLINES blog.

Kadangi kelionę planavau aš, penktadienį ryte iš Vilniaus pajudėjome tik numanydami, kur nakvosime tądien. Visa kita buvo nežinioje. Pirmenybę teikėm nakvynei svečiuose, o ne viešbutyje. Visgi labiausiai nerimą kėlė šaltis. Lietuvėlę palikome balansuojančią ties minus dvidešimt, o Taline turėjo būti penkiais laipsniais šilčiau ( juk netoli jūros ). Būtent dėl to aplankyti kažkokius architektūrinius pamiklus net minties neturėjome.

Bevažiuojant autobusu kilo idėja pasivadinti Tomu ir Džeriu, nes „labas, aš Lukas“ ir „aha, aš irgi Lukas“ skambėjo nepatikimai ir kiek juokingai. Kiek pamenu, niekas iš sutiktų žmonių nesuprato šios gudrybės.

Tomas ir Džeris. Spėjom įsiamžinti prie „Skype“ būstinės

Dviaukščiu autobusu važiavau pirmą kartą. Jausmas lyg būtum banginiui ant nugaros. Pirmą kelionės pusę praplepėjom, o kitą pramiegojom – laikas prabėgo daug greičiau nei tikėjausi. Kelionėje taip pat susipažinom su Vilniuje studijuojančia brazile Li. Naudodamasis proga išklausinėjau apie keliavimą Pietų Amerikoje – gal pravers. Kartais užkalbindamas nepažįstamąjį jautiesi kvailai, tačiau iš tiesų kvailiau yra paskui gailėtis, jog to nepadarei.

Išlipę Taline kalbinom vietinius, ieškodami, kur užkasti. Taip ir lieka neaišku, ar visi taliniečiai gerai kalba angliškai, tačiau į mūsų ,,excuse me“ atsiliepusios simpatiškos talinietės – tikrai taip. Juokinga buvo savo kolegos veide įžvelgti tą pačią mintį: reikėjo klausti ne kelio, o tiesiog ,,gal mums pakeliui?“ Tačiau mumis jau rūpinosi diena prieš kelionę atrastas Taline studijuojantis indas Aman, pasisiūlęs priglausti savo bendrabučio kambaryje. Nesinorėjo praleisti vienintelės užtikrintos nakvynės, tad įšokę į beveik tinkamą troleibusą netrukus buvome pas jį. Taip pirmu aplankytu objektu Taline tapo studentų bendrabutis, kurio su maniškiu net nėra ką lyginti. Mūsų naujas draugas buvo tikrai svetingas, nors ir kamuojamas slogos, prie kurios jis tikrai nėra įpratęs. Pakalbėjom apie mums tolimą kraštą Indiją, prisijungia jo buto draugas Dima, tad ištraukiam savo lauktuves abstarkčiu „green nines“ vertimu ir leidžiame sau atsipūsti. Netikėtai gaunu žinutę apie netoliese vykstantį vakarėlį mums nežinomam klube. Kai dabar pagalvoju, mūsų kelionės sėkmės paslaptis tikriausiai ir buvo „informatoriai“ – žmonės, kurie negalėjo mūsų priimti labai vėlai susisiekus per Couchsurfing, tačiau palaikę ryšį ir rekomendavę veiklas. Tai vietiniai žmonės, be kurių pagalbos nė pusės tiek, kiek aplankėm, nebūtume atradę. Iškeliavom į kelių savaičių naujumo klubą ULME, kuriame turėjo groti Cosmin TRG. Buvome patys pirmieji lankytojai, tad galėjom gerai apsidairyti. Sename fabrike dar tik ruošiamos patalpos – du barai, šokių aikštelė, keletas vietų pailsėti. Vieta tiko mėgiamam „four to the floor“ skambesiui – minimaliam techno. Pirmą kart įsitikinom, kaip vėlai Taline prasideda vakarėliai. Jei Vilniuje į klubą užsukti pusę pirmos yra kaip ir nebloga pradžia, Taline reiktų pavėluoti bent valandą. Pagrindinis atlikėjas ant scenos pasirodė jau po trijų. Nėra ko daugžodžiauti, nes nei kamera, nei akys tamsoje daug ko neužfiksavo. Bendradarbiavo tik ausys ir kojos. Sėkmingai išėjome, rodos, iš trečio karto, nes pastovėję gatvėje dar vis kažko sugrįždavom.

Po trumpo miego atsikėlę pas Aman išgėrėm kavos ir perpiet sukinėjomės tame pačiame Kristiine rajone. Šią šaltą šeštadienio popietę viename iš loftų turėjo vykti elektroninės muzikos, o vėliau ir būgnų mušimo pamoka. Šiaip ne taip suradę vietą, užėjome į senų sofų ir šiltos auros kambarį. Dekoras įkvėptas Havajų ir Indijos, ant vienos sienos lankas, kitur meškutės iškamša. Pamoka jau vyko, o vaikinas estas projektoriaus pagalba anglų kalba pasakojo, kaip naudotis muzikos kūrimo programa. Jo klausėsi penki mokiniai. Atrodė, jog, jei jiems būtų aiškinama skalbyklės instrukcija, jie klausytų su tokiu pat entuziazmu. Sunku papasakoti ten tvyrojusią nuotaiką. Spaudėme vieni kitiems rankas, šypsenos buvo šiltos, tačiau mūsų istorija „du studentai iš Lietuvos savaitgaliui į Taliną… vakar buvom geram vakarėlį… gal žinot, kur pernakvot galima..“ nelabai ką domino. Ir gerai. Sėdėjom, šnekučiavomės. Neabejojau, jog ši vieta nėra tarp turistų lankomų vietų, o ir mažai vietinių apie ją žino.  Kaip supratau, tai eko-kažkokios organizacijos – nežinoma technika piešiančio būrelio – veganų būstinė. Kitos lofto patalpos taip pat jų sutvarkytos ir nuomojamos kaip studijos. „Humanos hipiai“, – pamaniau sau. Netrukus buvome pavaišinti sriuba ir nuostabia karameline manų koše už keleto eurų auką. Paskutinį kartą valgėme Subway sumuštinį vos atvykę į Taliną, tad ta košė man buvo šventa. Prasidėjo būgnų pamoka, artėjo pavakarė, tad tyliai išsinešdinom. Šitie žmonės man ilgai liks atmintyje. Iš jų galima išmokti daug duoti bei mažai imti. Peace and love and all that harmony – jie iš tiesų gyvena tokiomis nuotaikomis.

Paskaita apie elektroninę muziką viename iš loftų

Pavakare buvome sutarę susitikti su este Loone, kurią  radau couchsurfing dėka ir kuri taip pat negalėjo mūsų priimti, tad pakvietė tiesiog pasisvečiuoti. Pėdinome į artimesnį senamiesčiui rajoną. Priėję reikiamą namą susigriebėm, kad neturim buto numerio. Neatsiliepia, laiptinės durys užrakintos. Kvaila, kad paskutinį kartą su ja sukontaktavau tik trečiadienį. Juk planai tikrai galėjo pasikeisti. Šalta. Mums jau besisukant eiti centro link viena mergina priėjo prie laiptinės, ėmė ją rakinti. „Isn‘t your name Loone?“. „Yes“. Įdomu, kiek karmos taškų išnaudojom šitai sėkmei. Loone gyvena sename, bet erdviame keturių kambarių bute. Jos vaikinas kartu su metalo grupe išvykęs gastrolių. Ant sienos kabo smeigtukais išbadytas Europos žemėlapis. Vaišinomės vandeningu estišku alumi, kalbėjome apie keliones. Mergina labai daug tranzavusi, tris mėnesius gyveno saloje virš Islandijos, nes galvojo, kad tai „kieta“, tačiau saloje nebuvo „net medžių, vien akmenys ir sniegas“. Prancūzijos pasienyje ją pavežėjęs fūristas paprašė leidimo pamasažuoti pėdas, nes mokėsi kinezoterapijos. Ir nieko, geras masažas buvo. Paplepėjom, sušilom, planavom keliauti ieškoti nakvynės. Čia vėl nusišypsojo sėkmė ir Loone mus užregistravo į hostelį, kuriame anksčiau dirbo. Su jos rekomendacija nakvynė kainavo 7 eurus, nors šiaip jau planavome pakloti 10 ar 13. Padėkoję iškeliavom ir netrukus pirmą kartą pasiekėme senamiestį. Mūsų hostelis pavadinimu „Alur“ buvo pačiame centre. Kritome į lovas giliam keleto valandų miegui.  Atsikėlus prieš vienuoliktą vakare dvi atsikrausčiusios prancūzės sakė, jog knarkiau.

Šeštadienio vakaro ( sekmadienio nakties? ) planas buvo daug žadantis vakarėlis „50 shades of House“ šviežioje vietoje Kohvik Sinilind. Įdomi vieta prie pat Talino gynybinės sienos, sujungta net iš kelių erdvių. Kavinė pavalgyti, tuomet mažesnė, lengvesnės muzikos salė bei didžioji salė, matomai buvęs kino teatras. Žmonės rinkosi lėtai, kai kurie veidai jau buvo matyti penktadienio vakarėlyje. Su kolega ėmėm trypti vos atėję. Reikia pagirti estus už apšildymą. Sukinėjomės pagal šiltą soulful house, vėliau girdėjom pasiilgto Moodymann klasikas. Vienu metu abejose scenose skambėjo Motor City Drum Esnesmble „Raw Cuts“. Muzikine prasme šitas vakarėlis išpildė visus lūkesčius. 13 grojančiųjų tikrai pasistengė pateikti visą asorti. Jau įnaktėjus nežinomas naujas mano didvyris dėliojo Lone ir Pepe Bradock plokšteles. Paskutinį kartą taip nuoširdžiai šokau Sattoje per DJ EZ, beje, su tuo pačiu kolega. Galbūt keista, jog rašau atlikėjus ir dainų pavadinimus, tačiau ir pats noriu tai atsiminti, o muzika mums, kaip jau sakiau, sudaro didžiąją gero vakarėlio dalį. Paskutiniuosius kūrinius klausėme vien iš monitorių kolonėlių, kadangi pagrindinis garsas pavargo, o į hostelį patraukėm tik kažkam įjungus šviesas.

Sekmadienį atsikėlėm kaip tik pietums, tad iškeliavom į keleto draugų rekomenduotą vietą – Pudel Bar. Pagaliau išilgai perėjome senamiestį, kuris, lyginant su Vilniaus, yra tikrai mažas. Pudel dieną kiek primena mūsų Soulbox. Neva sovietinis interjeras derinamas su šiuolaikiniu. Vieta gera ir vietinių mėgstama. Muzika tarsi Neringos radijo, padavėjos malonios. Pasigardžiuodami valgėme trintų morkų sriubą, kurią nuoširdžiai rekomenduoju. Grįžę į hostelį kritome į lovas. Įveikęs kolegos iššūkį šlepete išjungti šviesą užsidirbau bokalą alaus. Žinojau, jog šis gebėjimas man kada nors pravers, tad užsnūdau su didele šypsena.

Atsikėlę radom pagausėjusį kambario kolektyvą. Šalia jau minėtų prancūzių, beje, studijuojančių istoriją ir kažko keliaujančių į Laplandiją, įsikūrė dvi Vilniuje besimokančios draugės – graikė ir lenkė. Iš visų savo „informatorių“ sekmadienio vakarui gavome tą patį pasiūlymą – Australijos dienos šventimą bare Red Emperor. Skambėjo pakankamai keistai, kad patrauktų mūsų dėmesį. Prikalbinom kambariokes keliauti kartu, bet laiko dar buvo apstu, tad šnekučiavomės šaltame kambaryje. Su kolega valgėm „Viru valgi“ – buvę Estijoje žino kas tai ir dabar šypsosi, o nežinantiems linkiu išbandyti. Prancūzaitės rašė draugams atvirlaiškius, tad paprašiau, kad ir man vieną parašytų – jį paštininkė atnešė bespausdinant šiuos atsiminimus. Beveik tris valandas prakalbėjome apie politiką. Daug naujo išgirdau iš graikės – apie fašistus ( nacionalistus? ) jų parlamente, protestus Atėnuose, kuriuose ji pati dalyvavo. Kolega tuo tarpu greitai išnyksiančius 10 litų iškeitė į 5 eurus, o prancūzė rodė savo vairuotojo teises ir aiškino, jog jos prosenelio vardas Peugeot..

Vakarėlis įsisiūbavo, į barą iškeliavom tik po antros. Bet tikrai neatėjom per vėlai. Džem Pub‘o ir rokerų baro mišinys, neabejotinai vienintelė taip vėlai veikianti vieta visame mieste. Komanda išsiskirstė kas kur. Šypsojausi matydamas kolegą bemaž sėkmingai aiškinantį savo australišką kilmę. Pats naudojausi proga pafilmuoti, o į kadrą patekti norėjo daug kas. Lietuviai pirmadienio paryčiais Talino bare švenčia Australijos dieną. Kalbėjau visomis erazmus kalbų grupės kalbomis, visomis man ir atsakė. Pasigedau tik elektrinio rodeo, kuris čia turėjo būti, o gal kažkur ir buvo. Atgal Į hostelį paryčiais išėjom visi kartu, bet sugebėjom grįžti atskirai – baro link vedžiau aš,  tad mano kolega neturėjo žemėlapio, kažkur nuklydo ir pasakojo jau norėjęs registruotis kitame hostelyje. Pasijuokę ir pasitarę, jog abejų telefonai išsikrovę, tad nėra kaip užstatyt žadintuvą, užmigom. Tai buvo kvailiausias ir drąsiausias poelgis per visą kelionę, kadangi atsikelti reikėjo ne vėliau dešimtos ryto.

Vis dėlto nepramiegojom, atsisveikinom su kambariokais ir išėjom ieškoti pietų. Prieš vienuolika dirbo vienintelis minėtasis Pudel, tad ten ir patraukėm. Oras buvo kaip niekad gražus – saulėta, nevėjuota. Gėrėm kavą ir dėliojom vakarykščių prisiminimų puzlę, bet ir abiems sumetus krūvon detales liko daug skylių. Tai yra dar vienas gero vakarėlio bruožas.

Namo keliavom tarsi sapnuodami, tylomis. Galvoje turėjau tik du klausimus: Taline, kodėl tik dabar? bei kitą, žymiai svarbesnį: Taline, kada vėl..?

Lukas

The post Tomas ir Džeris Taline appeared first on ECOLINES blog.

Apie kelionę Vilnius – Talinas

Naujieji ECOLINES autobusai kursuoja visai patogiu laiku: Vilnius – Talinas išvažiuoja 22:00, Taline būna 6:50 ir atvirkščiai: iš Talino 22:00, o Vilniuje 6:30 – Taline gaunasi net 15 val! Beprotiška kelionė prasidėjo vakare, kai Vilniuj palijo, plaukė keliai ir mašinos. Likus 30 min iki autobuso neužsivedė ir mane į stotį turėjusi vežti mašina (matyt važiavimas per tą potvynį ir jai į naudą neišėjo), tai beliko labai skubėti į autobusą. Nuvykus į stotį, atrodė, kad visur tik užsieniečiai. Išvažiavo ECOLINES autobusas į Kijevą ir netrukus atvažiavo mūsiškis naujas Comfort+ autobusas į Taliną. Stiuardesė patikrino dokumentus ir labai nustebo, kai kuprinių į bagažo skyrių dėti nenorėjom. Bet ką ten dėsi, kai kuprinėje fotoaparatas, pagalvėlė miegui, vandens butelis ir pora sumuštinių:))

Pirmą kartą važiavau autobusu, kuris turėjo planšetę! Ne šiaip planšetę, bet su keliolika filmų (deja, atsimenu tik The Artist, nes taip apsidžiaugiau jį pamačius, kad kiti neberūpėjo), muzika, galima palandžioti internete, žiūrėti maršrutą, žaisti žaidimus (minesweeper ir kitus). Visą naktį, kad neblaškytų pašaliniai garsai, klausiau gražiosios Štrauso klasikos, o šita simfonija taip patiko, kad negaliu nepasidalinti: https://www.youtube.com/watch?v=WmXm5HUYWv8 .  Ji buvo pirma playliste ir man rodos taip greit užmigdavau, kad kitų ir nebesulaukdavau. Dar be planšetės buvo nemokama kava-arbata (visas automatas). Išbandžiau, tik pamiršau cukraus įsidėti, tai kava buvo kartoka ) Miegu nesiskundžiau, kojos, nors ir ilgos, laisvai tilpo, sėdynės atsilenkė. Tik nesupratau kelių keleivių, kurie bijodavo jas atsilenkti…

Rytinė saulė pro autobuso langą

Naktį tikrai kelis kartus buvau atsikėlus. Pirmasis buvo prie Rygos, kai važiavome pro Rygos potvynius (ne tik Vilniuje jų būna). O kitas kartas buvo, kai kažkokia keleivė 4 ryto pribėgus prie vairuotojo pradėjo šaukti: „-Where are we? Where is Tallinn? Why didn’t you wake up us??“ – matyt pagalvojo, kad pravažiavom Taliną, kai ant bilieto buvo aiškiai nurodytas atvykimo laikas 6:50, autobuse buvo laikrodis, o Talinas paskutinė maršruto stotelė. Buvo pikta, bet..visai apsidžiaugiau. Už lango kilo saulė, miškus gaubė lengvas rūkas, laukai skendėjo rytinėje šviesoje. Gražu:)

Talino autobusų stotis

Visi išlipę iš autobuso, nuskubėjo į stoties tualetą, nors jis ir buvo autobuse, bet vis tiek nusipraust-susitvarkyti norisi. Tualeto automatas pinigų nepriėmė, keitimo į smulkesnius automatas neveikė ir visi liko be rytinio nusiprausimo:)) Žmonės ištikti bėdos pradėjo bendrauti. Pasirodo niekas nežino kaip patekti į miestą. Taigi trumpa nuoroda:

Talino autobusų stoties adresas (Tallinna Bussijaam) Lastekodu 46, Tallinn. Išėjus per pagrindinį įėjimą reikia eiti tiesiai link šviesoforų (Tartu Maantee gatvės). Prie pagrindinio įėjimo yra pastatytas raudonas senoviškas autobusas, o priėjus Tartu Maantee reik sukti į kairę, link aukštų stiklinių pastatų. Man besisvečiuojant Taline, deja, nevažiavo tramvajai, mat buvo tvarkomi. Iki miesto važiuoja 2 tramvajus, išlipti reikia 4-oje stotelėje Viru. Tačiau paaukojus 30 min galima iki centro pėstute nueiti einant palei tramvajaus liniją. Geriausia pasiruošti namų darbus ir atsispausdinti žemėlapį iki centro, kadangi stotyje žemėlapių neradome.

Lankytinos vietos Taline

Praėję visą kelią iki centro, pamatę naująją Talino architektūrą, naujus prekybos centrus, bankų dangoraižius, įdomius gyvenamuosius namus priėjome miesto vartus. Planas buvo nueiti ant Tompea kalvos, tuomet į Turitų info centrą, mat šeštadieniais jis dirba nuo 9, pasiimti žemėlapį, išsinuomoti dviratį ir juo aplankyti Harbour muziejų, Kadriorg parką bei Pirita rajoną. Tačiau planai pasikeitė, nes 10 EUR už 6 dviračio valandas kažkaip nesinorėjo mokėti.

Pagrindiniai miesto Viru vartai (Viru Väravad) pasitinka visus turistus ir keliautojus viduramžiška išvaizda – pilkos plytos, raudonas smailus stogelis ir vijokliai ant sienų. Labai dailu! Vartų bokštai statyti XIV a. Ir jie yra vieninteliai išlikę originalūs statiniai iš visų bokštelių. Šie Viru vartai įėjimas į viduramžiškąjį Taliną ir pagrindinę gatvę, kuri veda link rotušės. Nuo vartų į abi puses yra Talino miesto siena, kuri driekiasi 1,9 km ir juosia visą senamiestį.

Talino centre buvome prieš 8 – nuostabu – žmonių vos vienas kitas, gražus rytinės saulės apšvietimas ir iškart patraukėme į Tompea Kalvą.

Pakeliui praėjome ir Nigulistės bažnyčią. Joje dabar įsikūręs meno muziejus. Jame eksponuojami bažnyčių reikmenys nuo viduramžių iki dabartinių laikų. Pačios bažnyčios fasadas labai panašus į Olevistės bažnyčios – labai lengva jas supainioti. Nėra įspūdinga architektūra, tik iškilęs jos bokštas atrodo gražiai Talino panoramoje.

Tompea kalva yra iškilusi virš Talino senamiesčio – jos aukštis 45 metrai, todėl nuo jos atsiveria tikrai gražus vaizdas. Yra 3 apžvalgos aikštelės: Kohtuotsa vaateplats,  Patkuli vaateplatvorm ir trečios pavadinimo neradau. Nuo kalvos matosi rotušė, Olevistės ir Nigulistės bažnyčios, jūra, uostas, Talino stogai. Žmonės kalba, kad lipimas į Olevistės bažnyčios (arba Olav’s Bažnyčia) bokštą visai ekstremalus: daugybė pakopų, laiptai statūs, o prasilenkiant vienas žmogus turi prisiploti prie sienos. Išbandykite, kaina tik 2 Eurai. Pati bažnyčia nukelia net į XIII amžių. Tai puiki vieta palydėti saulę )  Ant kalvos yra ir Tompea pilis (adresas Lossi plats 1a, Tallinn), pastatyta tarp 1767 ir 1773 metų. Dabar pilyje įsikūręs parlamentas, todėl patekt nelabai išeis. Prie pilies yra parkelis, kuriame galima pasivaikščioti ir visai šalia Aleksandro Nevskio Katedra.

Aleksandro Nevskio (Alexander Nevsky) katedra (adresas Lossiplats 10, Tallinn) išore išsiskiria iš viso Viduramžiško senamiesčio. Rožiniai fasadai, ortodoksiški skliautai. Katedra garsėja savo varpais, jų yra net 11, o didžiausias sveria 15 tonų! Kai priėjome soborą, jame vyko mišios, todėl teko dėtis ant galvos skarą, o viduje fotografuot draudžiama. Vidus nebuvo toks įspūdingas, kokį įsivaizdavau ir skaičiau. Daug įspūdingiau atrodo maža ortodoksų bažnytėlė Vilniuje pilies gatvėje. Katedra statyta 1900 metais Novgorodo princo Alexander Yaroslavich Nevsky garbei, kuris vadovavo 1242 m. mūšiui prieš Vokiečius ant ledinio ežero Peipsi, Estija.

Daugiau: http://www.nevsky.orthodox.ee/index.php/en/

Sveiki atvykę į turistų informacijos centrą

Pasibasčius pora valandų ant kalvos, nusileidome į centrą, kur jau savo darbą pradėjo Turistų informacijos centras ir jame gavome labai gerą žemėlapį, kuriame sužymėtos visos garsios vietos visame Taline ir papildomai pažymėta privalomas pamatyti sąrašas ir trumpasjų aprašymas:). Turistų informacijos centras yra prie pat Rotušės, adresu Niguliste 2/ Kullassepa 4, Tallinn. Planavome pradžioj eiti nuomotis dviračio, tačiau nusprendėme pataupyti 10EUR ir geriau nusipirkti bilietą į Laivyno muziejų!

Tikriausiai šiame muziejuje padariau daugiau nei pusę nuotraukų, nes laivai buvo superiniai! Lennusadam (Seaplane Harbour) muziejus įsikūręs tolėliau nuo centro, prie pat jūros. Iki jo gal 30 min. kelio, yra padarytas pėsčiųjų takelis. Muziejų sudaro 2 dalys: muziejus ir laivynas. Muziejuje eksponuojami įvairūs laivai, atrastas senas vikingų laivas, povandeninis laivas, po kurį galima pasivaikščioti, daug įvairiausios karo technikos, kurią galima išbandyti. Tikrai smagu pačiam pajausti, ką reiškia pačiam šaudyti į lėktuvus, valdyti laivus, ar persirengti jūrininko uniforma. Kita muziejaus dalis yra laivas Suur Toll. Jame galima pamatyti kaip gyvena ar gyveno jūrininkai, visas mažas kajutes, virtuves, katilus, dirbtuves ir kitus įrengimus. Kaina į angarus 5EUR, jei nori aplankyti Suur Toll laivą dar 5EUR. Muziejus tikrai įdomus, bet 10EUR (35Lt) truputėlį mažoka lietuviškoms kainoms:) Nors Taline viskas brangiau, todėl ir kaina jiems normali. Pavaikščiojus po šį didelį muziejų tikrai pakerta kjas, todėl kokį gerą pusvalandį praleidome žiūrėdamos į jūrą bei besimėgaudamos vaizdu

Apžiūrėję muziejų ir šiek tiek pailsėję, patraukėme link Kadriorg rūmų bei parko. Nuėjome kokius 4-5 kilometrus, kadangi neveikė tramvajų linija. Tikrai pavargome ir tik priėję parką, nofotografavę salelę iškart ėjome ilsėtis. Buvau šiame parke rudenį, tada jis stebino savo spalvomis, dabar – gėlynais ir žaliais medžiais. Šalia parko yra Kadriorg rūmai, čia stovintys nuo XVII a. Šalia rūmų yra labai gražūs medžių tuneliai bei gėlynai, viliojantys daugybę turistų.

Japoniškas sodas

Pasivaikščiojus po Kadriorg parką,iki autobuso išvykimo dar buvo likę 6 valandos, o jau beveik viską pamatėm! Netoliese buvo Japoniškas sodas, todėl pajudėjome link jo. Deja, paveikslėlyje atrodė daug geriau nei realybėje.Jame buvo tvenkinys,simpatiškas tiltelis, didelis balkųvas medis, daugybė akmenų sudėtų be skonio, labai daug skirtingų akmenų ir visatai padarė sodą tiesiog perkrautą. Po kelių minučių norėjome kuo greičiau iš jo dingti.Bet ne viskas taip paprasta. Kadangi takeliai buvo aptverti, teko eiti didelį lanką link išėjimo;D

Išėję greit pajudėjome link pajūrio. Pagaliau galėsime pailsėti nuo vaikščiojimo, o ir saulė išlindo ir 18 vakaro pradėjo kaitinti iki 28:)) Praėjome Rusalkos paminklą. Jis pastatytas laivui pavadinimu „Rusalka“, kuris 1893 m. plaukė iš Helsinkio į Taliną ir papuolė į didelę audrą. Deja, laivas taip ir nepasiekė savo tikslo – mirė 177 žmonės. Nuo šio paminklo prasideda Pirita paplūdimys, kuriame gerą valandą ilsinome kojas, kaitinomės saulutėje, žiūrėjome išplaukiančius laivus. Nuo paplūdimio matėsi Pirita rajonas, TV bokštas, daug burių ir Pirita uostas.

Grįžę nuo jūros ir Kadriorg parko, ojoj, kaip nejautėm kojyčių. Susiradom laisvą plotelį prie Rotušės ir sėdėjom gal kokią valandą. Talino  Rotušė yra vienintelė gotikinio stiliaus išlikusi Rotušė Šiaurės Europoje. Ji garsėja net 64 metrų aukščio bokštu. Rotušė paminėta 1322 m., tuomet buvo ji tik vieno aukšto, o 1404 metai pastatytas antras aukštas,kuriame yra skirtingų dydžių langai. Pati Rotušė yra netaisyklingo stačiakampio formos – viena siena ilgesnė už lygiagrečią sieną. Aikštėje dabar įsikūrę daugybė restoranų, kurie bando privilioti lankytojus autentiška viduramžių išvaizda. Čia verda gyvenimas: daugybė turistų, daugybė mergvakarių, vestuvių, dviračių ir taip toliau. Smagu tiesiog sėdėti ir stebėti gyvenimą aplink. Žiūrint nuo Rotušės į aikštę, dešiniajame jos kampe yra Senoji vaistinė.

Norėjom užeiti į Rutušės pastate įsikūrusį viduramžišką barą Komas Draakon.

Vakarėjantis Talinas

Pasėdėję gerą valandą po truputį patraukėme pasivaikščioti po senamiesčio gatveles. Atradome mažiausią Talino namą, seniausią gatvę, Talino sieną, ant kurios galima užlipti, daug simpatiškų namelių ir gatvės muzikantų. Iš lėto pradėjome keliauti į autobusų stotį. Saulėlydis tikrai gražiai nušvietė gatves ir viliojo daugybę fotografų:))

Autobusų stotį pasiekėme valanda anksčiau, nei turėjome. Bet jau taip nejautėm kojų, kad džiaugėmės galėdamos pailsinti jas ant suoliuko. Kol ilsėjomės ir saulė nusileido, o saulėlydis atsispindėjo ant dviaukščio autobuso stiklų. O kaip džiaugėmės kai mūsų autobusas atvažiavo! Pirmos į jį nubėgom. Norėjom ir kakavos pasidaryti, bet kojas taip skaudėjo, kad nesugebėjom iki automato nueiti ;D Tik kritom į sėdynes, pasiėmėm vairuotojo siūloma pledą, įsijungėme filmą ir smigome. Atsikėlėme Vilniuje ) Nesupratome net kur esame, kol susivokėme jau ir stotis buvo.

Na ir dar truputėlis gražiojo Talino gatvių vaizdų:

Jūratė

The post Kelionė į Taliną dienai appeared first on ECOLINES blog.

Dar keletas faktų apie Čekiją:

1. Nors daugelyje pasaulio šalių buvo (o daug kur ir tebėra) draudžiamas, Čekijoje absentą gamina nuo 1990-ųjų. Šiuo metu jis yra viena mėgstamiausių turistų atrakcijų.

Absento baras

2. Kaip matome nuotraukoje, kanapės Čekijoje irgi nėra visiškai nelegalios. Žmogus gali turėti savo reikmėms iki 15g. arba auginti 5 augalus.

3. Čekijoje yra legali prostitucija. Prieš keletą metų dar veikė bordelis „Big sister„, kuriame nereikėdavo mokėti už paslaugas, jeigu sutikdavai, kad viskas bus nufilmuojama ir platinama mokamuose interneto portaluose.

Buvęs bordelio pastatas

4. Prahoje, šalia Franco Kafkos muziejaus, yra keista, kontraversiška skulptūra. Ji vaizduoja du į baseinėlį besišlapinančius vyrus. Figūrų klubai juda į šonus, suteikdami kompozicijai dinamiškumo ir realistiškumo. Negana to, baseinėlis yra Čekijos Respublikos formos! Čekai tikrai turi saviironijos, manau, Lietuvoje tokia skulptūra sukeltų milžinišką pasipriešinimo audrą.

David Černý skulptūra

Skulptūros autorius Davis Černý yra sukūręs ir daugiau provokatyvių meno kūrinių, pavyzdžiui, parodijuodamas garsųjį Damieno Hirsto darbą „Mirties nesuvokimas gyvųjų protais“ (ryklys formaldehide), pristatė savąjį „Ryklį“, kur formaldehido pripildytame akvariume patalpino Sadamą Huseiną.

Daugiau įspūdžių – patarimų skaitykite kitame mano įraše „Ką pamatyti ir paskanauti Prahoje?”

Linas ir Aistė

The post Kokia Praha vasario mėnesį? appeared first on ECOLINES blog.