Pirmiausia, kodėl „Ecolines“? Atsakymas paprastas kaip dukart du- dėl tvarkaraščio. Traukinys iš Lietuvos į Latviją, tiksliau-iš Vilniaus į Daugpilį, kursuoja tik savaitgaliais. O „Ecolines“ tvarkaraštis labai patogus, bilietas kainuoja panašiai kaip keliaujant traukiniu, komforto lygis autobuse, sakyčiau, netgi geresnis nei traukinyje. Žmonės vengia keliauti autobusais, nes tarpmiestiniai autobusai dažnai būna seni, nepatogūs, nėra galimybės sustoti į tualetus. O štai „Ecolines“ autobusai pritaikyti ilgoms kelionėms, minkštos sėdynės turi daug vietos kojoms, veikia bevielis internetas, yra tualetas, kartais iš autobuso palydovės galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, pažiūrai du filmus-ir tu jau vietoje! Ausines filmams žiūrėti būtų gerai turėti savo-ne visada būna autobuse. Daugpilio autobusų stotis yra nedidelė ir nedaili, bet juk ten gyventi nereikės-nakvynei rekomenduoju rinktis „Hotel Latgola“ viešbutį vos 10 min kelio pėsčiomis nuo autobusų stoties.

Daugpilio „Šventoji lankytinų vietų Trejybė“ yra Daugpilio tvirtovė, „šmakovkos“ muziejus ir švino šratų liejimo fabrikas. Daugpilio tvirtovėje galima praleisti visą dieną, nes kasmet sutvarkoma po naują lankytiną atrakciją turistams-šiemet naujienos yra Pirmojo pasaulinio karo muziejus ir Medicinos ir kontracepcijos muziejus. Marko Rotko meno centras pristato ne tik šio žymaus žydų kilmės dailininko gyvenimą ir kūrybą, bet ir įvairius menininkus, šiemet čia pristatomi dailininkai iš mūsų Panevėžio. Jeigu iki Daugpilio tvirtovės važiuosite tramvajumi, atkreipkite dėmesį į naują paminklą netoli tramvajaus žiedo- tai laikrodžio formos paminklas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui, suteikusiam tuometiniam Dinaburgui miesto teises. Sukilimų istorijos vertintojams bus įdomu stabtelti prie paminklo pačioje tvirtovėje grafui Leonui Pliateriui, čia sušaudytam už dalyvavimą sukilime prieš carą.

„Šmakovkos“ muziejus pristato naminės degtinės istoriją Latgalos regione. Šiam, atrodo kontraversiškam, muziejui įrengti lėšų skyrė Europos sąjungos fondai. Kadangi Lietuvoje dabar įvedinėjame blaivybę, tai plačiau ir nebepasakosiu-nuvykite patys ir vietinis gidas atsakys į visus klausimus.

Švino šratų liejimo fabrikas atstovauja industriniam turizmui. Čia įdomu patekti, nes paprastai į veikiančius fabrikus lankytojai ne visada leidžiami. Tiesa, kiek ilgai veiks šis fabrikas-klausimas kybo ore. Jie lieja užsakymus kartą metuose, o nuo kitų metų -sakė fabriko gidas-Lietuva atsisako švino gamybos šratų (dėl nuodingos sudėties), todėl rinka susitraukia. Fabrikas plečia infrastruktūrą turizmui, čia vyksta įvairūs kultūros renginiai. O koks fabrikas be savo legendos? Šratų fabrike yra juodasis buhalteris Vasia, kritęs karjeros laiptais. Jis visada palieka turistams gerą įspūdį.

Kas dar? Piligrimams patiks bažnyčių kalva, su keturių konfesijų bažnyčiomis kaimynystėje. Judaizmo istorijos vertintojai gali iš anksto susitarti ir apžiūrėti Daugpilio sinagogą ir nedidelį muziejų. Latgalos zoologijos sodo gyventojai įvertins atneštą skanėstą- čia mielai lankytojų atneštas morkas kramto triušiai, jūros kiaulytės, žiurkėnai, o į lankytojus oriai pro storą terariumo stiklą žiūri ropliai ir šliaužikai. Per dieną sunku viską apžiūrėti, tikrai verta pasiplanuoti nakvynę. Ypač atidžiai reiktų rinktis kelionės datas, nes Daugpilis garsėja savo festivaliais, sutraukiančiais daugybę turistų, tarkime, liepą vyksta karo rekonstrukcijos festivalis, skirtas Napoleono epochai. Gražiai tvarkoma Lielais Stropu ežero pakrantė šiltojo sezono metu kviečia ilsėtis poilsiui skirtoje zonoje tiek pasyviai deginantis, tiek aktyviai karstantis medžių tiltais pramogų centre „Tarzans“.

Daugpilio rajonas irgi turi ką parodyti. Iš Daugpilio vietinio susisiekimo autobusu galima atvykti iki Sventes. Čia yra Jaunsvente Manor dvaras (dar vadinama Sventes Manor). Šiuos puošnius rūmus pasistatė grafai Pliateriai, o Pliaterių giminė Livonijoje žinoma nuo XIII a. Deja, dėl aktyvaus dalyvavimo sukilimuose prieš carą ši šeima neišvengė represijų. Visokių politinių vėjų mačiusiame dvare dabar veikia viešbutis su restoranu. Dvare pristatoma ir karinės technikos kolekcija, vienas iš tankų filmuotas legendiniame „Keturi tankistai ir šuo“ filme.

Visais atvejais ką pamatyti ir kaip nuvykti pirmąją turistinę pagalbą teikia Daugpilio turizmo informacijos centras (visitdaugavpils.lv).

The post Ką pamatyti Daugpilyje? appeared first on ECOLINES blog.

Dienos kelionės iš Vilniaus į Jelgavą logistika būtų tokia 07:30-11:45 Vilnius-Ryga ir 18:00-22:05 Ryga-Vilnius. Ryga ir Jelgava sujungtos traukiniu ir mikroautobusu. Aš patariu keliauti būtent mikroautobusu, nes jis atvyksta į Jelgavos centrą, o geležinkelio stotis yra praktiškai užmiestyje. Taipogi, rekomenduoju bilietus Ryga-Jelgava-Ryga įsigyti iš anksto, nes šie reisai labai populiarūs ir greitai išperkami.

Jelgavos smėlio skulptūroms šiemet sunaudota 1000 tonų smėlio, o vienai skulptūrai sukurti reikia penkių dienų. Šiemet Jelgavoje kūrė penkiolika menininkų iš septynių šalių: Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Belgijos, Ukrainos, Vengrijos ir Čekijos. Žiuri išnagrinėjo net penkiasdešimt penkis siūlomus smėlio skulptūrų eskizus ir atrinko penkiolika (su festivalio akcentu, kurio žiuri nevertina-šešiolika), kuriuos menininkai ir sukūrė iš smėlio. Šiemet festivalio tema-“Žvėrių karalystė“. Šiemet pirmąją vietą laimėjo Aleksandr Dkardenov iš Rusijos su skulptūra „Raudonoji knyga“, antrąją vietą laimėjo Jakub Zimacek iš Čekijos su skulptūra „Gvatės“, o trečiąją vietą laimėjo Oleksuy Poda iš Ukrainos su skulptūra „Draugystė“.

Visgi, jeigu Jelgavoje nesate buvę, patarčiau keliauti su nakvyne. Turizmo informacijos centras Jelgavoje turi turistinės informacijos lietuvių kalba. Galima aplankyti Kuržemės hercogų rūmus (tai-didžiausia baroko pilis Baltijos valstybėse) ir istorinę Kuršo hercogų laidojimo kriptą, Švč. Trejybės bažnyčios bokšto ekspoziciją ir panoraminę aikštelę, buvusią Akademiją Petriną (dabar-Gederto Eliaso muziejų), Latvijos geležinkelių muziejų. Jeigu pasiseks, galima pamatyti ir Jelgavos pievose besiganančius laukinius arklius. Miestelis kruopščiai tvarko upės krantines, yra viešasis miesto paplūdimys. Taigi, visai nesunkiai galima susidėlioti dviejų dienų pažintintię programą Jelgavoje. Sezono metu galima apžvelgti Jelgavos miestelį nuo vandens iš laivelio.

Turistinė informacija: http://www.visit.jelgava.lv/lt/
Nakvynė: Hotel Zemgale http://skzemgale.lv/en/hotel-in-jelgava/

The post Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis appeared first on ECOLINES blog.

Nevairuojantiems asmenims, ypač vilniečiams kaip man, patogiausias susisiekimas su Jelgava yra per Rygą, iki kurios galima atvažiuoti „Ecolines“ autobusu, o iš ten tęsti kelionę vietiniu maršrutiniu autobusu arba traukiniu. Rekomenduoju rinktis traukinį, nes jis šiek tiek patogesnis už maršrutinį autobusą, kuris būna mažas ir perpildytas. O iki Rygos tai net nepajutau kaip atvažiavau- „Ecolines“ planšetuose klausiausi muzikos, žiūrėjau filmus, naudojausi nemokamu Wi-Fi. Panašiai klostėsi ir kelionė namo iš Rygos. Pačioje Jelgavoje rekomenduoju pavalgyti bistro „Silva“, kuriame šiemet principingai tik latvių kalba buvęs meniu jau išverstas ir į lietuvių kalbą ir nebereikia rodytis pirštais užsisakinėjant. Nakvynės vietų irgi po truputį atsiranda,-panašu, kad Jelgava suprato, ant kokios turizmo gyslos sėdi, o nakvynės prireiks, jeigu norite likti iki fejerverkų, kurie paprastai griaudi apie 21.00 val.

Pora metų iš eilės šis festivalis buvo sublogęs, nes nebuvo deramai pasirūpinta minios valdymu ir ledo skulptūrų eksponavimu, todėl žmonės vien eilėje prie bilietų laukė po valandą laiko (pastaba-bilietus pigiau ir patogiau įsigyti internetu). Šiais metais buvo atsižvelgta į pernai ir užpernai metų klaidas ir padidinta festivalio zona, atsirado žymiai daugiau bilietų kasų, įėjimų ir išėjimų (išeinant nepamirškite užsidėti antspauduko, su kuriuo galėsite tą pačią dieną sugrįžti), veikė suvenyrų miestelis. Lazeriai raižė dangų be pertraukos, o pati Jelgava buvo išsipusčiusi kaip per Kalėdas. O jau pačios ledo skulptūros buvo neapsakomo grožio, aikčiojau iš nuostabos kas trys žingsniai. Jau žinau, kad kitais metais vėl čia atvažiuosiu!

Nežinantys nuo ko pradėti pažintį su Jelgava gali apie tai pasiteirauti ir gauti nemokamą miesto žemėlapį visomis savaitės dienomis net ir ne sezono metu dirančiame turizmo informacijos centre, esančiame buvusiame Švč. Trejybės liuteronų bažnyčios bokšte. Šiame bokšte yra ir apžvalgos aikštelė bei nedidelis muziejus apie krašto ir miesto istoriją.

Latvijos žemės ūkio universitetas įsikūrė buvusiuose Kuržemės hercogų rūmuose, kuriuos suprojektavo italų architektas F.B. Rastrelli. Šie rūmai mena vos dešimt metų (1730-1740) trukusį Annos Ivanovnos valdymą. Ji buvo Rusijos caro Petro I dukterėčia, ištekinta už Kuržemės hercogo, bet šis ėmė ir numirė pakeliui namo po vestuvinės kelionės metu. Likusi našle, Anna gyveno Jelgavoje (tada-Mintaujoje) ir atstovavo Rusijos dvaro interesus. Mirus paskutiniam vyriškos lyties Rusijos sosto įpėdiniui, didikų akys nukrypo į Anną- argi neturtinga, į provinciją ištekinta našlė nebus dėkinga už karūną ir neleis didikams valdyti kaip jie norės? Didikai skaudžiai suklydo, nes Rusijos cariene tapusi Anna valdė autokratiškai, o jai valdyti „padėjo“ jos mylimasis Ernstas Bironas, kuris tapo Kuržemės hercogu ir užsakė pastatyti dvi rezidencijas-vasaros rūmus Rundalėje ir žiemos rūmus Jelgavoje. Po Annos mirties Bironas buvo suimtas ir ištremtas, nors galiausiai, po dvidešimt dvejų metų tremties, reabilituotas. Jo palikuonims nebuvo lemta išlaikyti Kuržemės valdų, nes po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo valstybių sienos persibraižė ir atsirado Kuršo gubernija Rusijos imperijos sudėtyje, gyvavusi iki 1915 m. Du pasauliniai karai ir sovietmetis taipogi paliko savo žymė rūmų istorijoje.

Jelgavos miestas žavi sutvarkyta krantine, įdomios konstrukcijos pėsčiųjų tiltu ir Amžinojo Studento skulptūra prie jo, taipogi netrūksta jaukių kavinukių pasisėdėjimui. Rekomenduoju į Jelgavą atvykti visai dienai, o festivalių metu tai ir su nakvyne, nes tikrai yra ką pamatyti. O jeigu protingai pirksite „Ecolines“ bilietus, galite pasidaryti kelių valandų pertrauką Rygoje, kur galima pasivaikščioti gražiu senamiesčiu ar po garsųjį Art Nouveau rajoną, aplankyti lietuvių architektų suprojektuotą Nacionalinį Latvijos meno muziejų ar Rygos zoologijos sodą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio oficialus puslapis: http://festivali.jelgava.lv

Gerų kelionių!

The post Jelgavos ledo skulptūrų festivalis appeared first on ECOLINES blog.

Šventės renginiai

Paprastai kasmet lapkričio 18-ąją Rygos katedroje vyksta ekumeninės pamaldos, vėliau prie Laisvės paminklo padedamos gėlės, po vidudienio būna karinis paradas. Vakare vyksta eitynės su deglais, kuriose dalyvauja daugiau nei 15 tūkstančių žmonių, koncertas prie Laisvės paminklo, aštuntą valandą – prezidento kalba. Devintą vakaro Lapkričio 11-osios krantinėje (11. Novembra krastmala) renkamasi giedoti himno ir stebėti fejerverkų. Tądien miesto viešuoju transportu galima važiuoti nemokamai. Įvairiose koncertų salėse ir kultūros centruose vyksta koncertai, tiesa, į daugumą jų patekti galima tik turint nemokamus pakvietimus, kuriuos reikia atsiimti iš anksto renginio vietoje.

Iš Vilniaus į Rygą Ecolines autobusu atvykome prieš vidudienį. Pakeliui į nakvynės vietą turizmo informacijos centre pasiėmėme lankstinukų su šventės ir „Staro Rīga“ programomis, pasigrožėjome pasipuošusia Ryga.

Ne tik vėliavos puošė miestą – po truputį čia atsiranda ir Kalėdų dvasia.

Nuo 13 valandos jau galėjome įsikurti nakvynės vietoje ir po pusvalandžio išėjome stebėti karinio parado. Tiesa, ką nors įžiūrėti ne ekrane buvo sunku – susirinko didžiulė žmonių minia. Su vėliavėlėmis rankose, kišenėse, vaikų vežimėliuose ar vėliavos spalvų kepurėmis, šalikais, juostelėmis atlapuose.

Tądien nemokamai buvo galima apsilankyti Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje. Pasinaudojome šia proga.

Šviečianti Ryga

Nuo 17 valandos pradėjome „medžioti“ šviesų festivalio objektus. Žemėlapį ir visą informaciją prieš renginį dar namuose susiradome staroriga.lv puslapyje, bet festivalio palapinė su lankstinukais buvo ir šalia Laisvės paminklo – prie „Laimos“ laikrodžio.

Festivalis „Staro Rīga“ vyksta nuo 2008 m. Įvairūs pastatai, tiltai, parkai ir aikštės tamsiais ir niūriais vakarais suspindi įvairiomis šviesomis ir spalvomis. Originaliai modernia technika apsitaisiusių objektų skaičius kinta – dažniausiai būna apie 40, šiemet jų buvo 35. Daugumą instaliacijų galima pamatyti miesto centre, senamiestyje.

Gerą pusvalandį stovėjome eilėje norėdamos pamatyti 3D projekciją „Sapnuotojas“ – vienu metu 5 minučių trukmės filmuką galėjo žiūrėti 15 žmonių, dar šiek tiek laiko nubyrėdavo, kol grupės pasikeisdavo ir vieni įeidavo, o kiti išeidavo. Projekcija leido „susapnuoti“ kito žmogaus sapną – pradžioje rodomas miegantis žmogus, vėliau – jo sapnas. Gaila, kad nespėjome pamatyti instaliacijų „Vėjai galvoje“ (buvo galima įeiti į tokią galvą ir pasijusti kaip Liepojoje prie jūros), palaikyti rankose Laisvės paminklo žvaigždžių („Laisvės žvaigždės“ prie Saeimos), parašyti Latvijai linkėjimo objekte „Latvijos abėcėlė“ ir kt.

https://www.youtube.com/watch?v=QiVVxBPiFO8

https://www.youtube.com/watch?v=UzB2UgQ_Mfw

Šviesų, žvakelių ir žibintų buvo ne tik festivalio objektuose – žvakelės buvo išdėliotos kanalo krantuose, žibintai – prie Rygos savivaldybės ir okupacijos muziejaus, viešbučio „Radisson“ languose įsižiebė skaičius 18.

Šventės renginiai ir atmosfera vakare

Gražiausios šventės dalys buvo vakare – eitynės su deglais ir fejerverkai. Eitynės pastaraisiais metais prasideda 18 val. prie K. Ulmanio paminklo (renkamasi ir vyksta koncertas nuo 17 val.), maršrutas tęsiasi K. Valdemāra, 11. Novembra krastmala ir Kaļķu gatvėmis iki Laisvės paminklo. Mes šio įspūdingo reginio laukėme krantinėje – čia skambėjo muzika, degė laužai, prie kurių šildėmės, girliandų lemputėmis pasipuošė medžiai.

https://www.youtube.com/watch?v=gv_6c4reoPo

https://www.youtube.com/watch?v=CVoW6eEPa4o

Eitynėse šiemet dalyvavo apie 18 tūkst. žmonių. Nesibaigianti šviesos ir vienybės upė.

https://www.youtube.com/watch?v=QuTBMFzso8g

https://www.youtube.com/watch?v=V-CVpgGZSP0

Čia vėl grįžome po kelių valandų – stebėti fejerverkų.

https://www.youtube.com/watch?v=obIg21aSnKQ

Nakvynė

Nakvojome „Amber rooms“ (Miesnieku iela 10), šį variantą pasirinkome dėl labai patogios vietos –kambariai įsikūrę senamiestyje, tarp Duomo (na, katedros) aikštės ir upės, kurios krantinėje žmonės renkasi stebėti fejerverkų. Renkantis nakvynės vietą, dėmesį patraukė faktas, kad pusryčius čia galima valgyti visą parą – virtuvėje visada galima rasti ne tik kavos/arbatos, bet ir sausų pusryčių, jogurto. O pavalgius čia netgi leidžia piešti/rašyti ant sienų! Kuklesniems ir to daryti nedrįstantiems kabo stendas su popieriaus lapeliais – savo atsiliepimą, linkėjimus galima palikti ir popieriuje. Laisvė rinktis.

Nakvynės vietos minusai – labai plonos sienos (girdisi visi balsai ir garsai), norint pasiekti savo kambarį, tenka du kartus suspaudyti po netrumpą kodą – prie lauko ir prie savo aukšto durų. Jeigu prie antrųjų kodą surinksi neteisingai, pasigirs šaižus garsas. Grįžus po ilgo buvimo lauke buvo iš pradžių šalta miegoti. Nesupratome, ar iš tikrųjų kambario temperatūra buvo tokia žema, ar tiesiog buvome taip smarkiai sušalusios, kad taip jautėmės.

Apibendrinant išvyką, kelionė patiko, šventė buvo labai graži, bet pritrūkome laiko – vieno vakaro buvo per maža. Jeigu bandysite sekti mūsų pavyzdžiu, važiuokite kelioms dienoms, labai šiltai apsirenkite, apsirūpinkite termosu su karšta kava ar arbata. Kitąmet latviai švęs valstybės šimtmetį, todėl renginiai turėtų būti dar gražesni – lapkričio 18-oji bus sekmadienį, bet jei galite kitą dieną pasiimti laisvadienį, Ecolines jus tikrai nuveš į šventės sūkurį. O švęsti latviai tikrai moka, siūlome pamatyti ir pajusti patiems. Realybėje viskas dar gražiau nei mūsų nuotraukose ir vaizdo įrašuose.

The post Latvijos nepriklausomybės diena ir šviesų festivalis Rygoje appeared first on ECOLINES blog.

Kaip ir daugelis ten gyvenančių, taip ir turistai, Drezdeną skirsto į dvi dalis – gyvenimas vienoje Elbės upės pusėje ir kitoje. Senamiestis prieš Naujamiestį.

Kalbant apie gyvenimo lygį, pats Drezdenas yra gan brangus lietuviams miestas, na kaip ir visa Vokietija, tačiau vietiniams gyventojams įprastoje užkandinėje ar drabužių parduotuvėje gali pasirodyti labai pigu. Bet apie tai vėliau.

Pirmąją kelionės dieną, t.y. rugsėjo 23 dieną, pasirinkome keliauti į Bastėjos kalnus, kurie yra 40 min traukiniu nuo Drezdeno atstumu. Viešbučio registratūroje prieš išvykstant pasiteiravome, kaip iki ten nuvykti. Buvome susirinkusios informaciją iš anksto, tačiau nusprendėme pasikonsultuoti. Viešbučio administratorė mūsų informaciją tik patvirtino: išvykimas iš šalia esančios traukinių stoties su S1 linijos traukiniu link Schona, išlipimas Rathen kurorte. Kadangi vykome dviese, administratorė pasiūlė įsigyti šeimos bilietą, tai yra kelionė keturiems asmenims į vieną pusę arba dviems asmenims į abi puses. Šio bilieto kaina 19 eurų. Įprasta kelionės kaina vienam asmeniui į vieną pusę 6.80 eur. Nenustebkite, jeigu viešbutyje už paslaugas administratorė pati pasiliks sau arbatpinigių be jūsų sutikimo – padavėme 20 eurų, pasakė „thank you“ ir leido suprasti, kad grąžos nesitikėtume. Pasiėmėme žemėlapį – kad nepasiklystume iki geležinkelio stoties. Apsistojome „Elbflorenz“ viešbutyje, iki kurio apie 15-20 min kelio nuo autobusų/geležinkelio stoties.

Taigi, atvykome iki geležinkelio stoties, kuri yra prekybos centro dydžio. Joje galima rasti įvairių parduotuvių: gėlių salonas, suvenyrų krautuvėlės, „Lidl“, „Rossmann“, keli restoranai ar greito maisto užkandinės. Beje, mieste matėme ne vieną tokią geležinkelio stotį, beveik kiekvienas sustojimas miesto centre yra kaip prekybcentris. Mieste taip pat labai išvystytos autobusų bei metro linijos.

Dar bevažiuojant traukiniu pro langus matėsi uolos, kurios siekia 305 metrų aukštį virš jūros lygio, jos buvo suformuotos vandens erozijos prieš daugiau nei vieną milijoną metų.

Nuvykusios iki Rathen kurorto patraukėme su minia link upės. Priėjus upę reikėjo sulaukti kelto, kad juo persikeltume į kitą Elbės krantą. Keista pasirodė tai, kad į keltą lipant niekas neprašo susimokėti, tačiau išlipant atsidaro vyrukai tokią kasą ir surinkinėja pinigus. Kadangi vokiškai nemokėjome rankų gestais paaiškinome, kad kelsimės ir atgal. Vienam žmogui į abi puses perkant bilietą kainavo 1.80 eur, keliantis tik į vieną pusę kaina 1 eur. Beje, kelte telpa 322 žmonės, keliamoji galia – 30,8 tonos.

Tiek vienoje upės pusėje, tiek kitoje, vyksta kurortinės pramogos: kas sėdi jaukiai kavinėje, kas su valtimis plaukioja, vaikai ant batutų šokinėja, visi žaidžia lauko žaidimus, spardo kamuolį ir panašiai. Taip pat matėme informacijos stovus, kuriuose galima paieškoti informacijos, o šalia net yra spintelės daiktų saugojimui.

Persikėlus per upę išvydome daug suvenyrų parduotuvių bei kavinių, tačiau nestoviniavome, norėjome greičiau pradėti lipti kalnan, kol oras nesubjuro. Lipome mediniais laiptukais, visur matėme nuorodas ant medžių, kur sukti. Vis aukščiau kylant išvysdavome kokių apžvalgos aikštelių, kuriose buriavosi žmonės, aidėjo nuostaba, kad esame taip aukštai ir matytas kurortas liko žemai apačioje, keltas atrodė dabar labai toli ir labai mažiukas.

Toliau judėjome į kalną, kol pasiekėme Bastėjos tiltą. 1824 m. pastatytas medinis tiltas, jungiantis kelias uolas lankytojams. Šis tiltas 1851 m. buvo pakeistas dabartiniu tiltu, pagamintu iš smiltainio. Iš tikrųjų įspūdžio tikėjausi didesnio, iš paveikslėlių tiltas atrodė didesnis, tačiau vis tiek, žinant, kad jis stovi 194 metrų aukštyje jau daugiau nei 200 metų, kažkas viduje sukrebžda.

Perėjusios tiltą toliau sekėme nuorodomis, kurios nuvedė iki pačio galo – ten įsikūręs viešbutis ir kelios maitinimo įstaigos. Ten teko apsilankyti mokamame viešbučio tualete (50ct).

Atgal turėjome grįžti tuo pačiu keliu. Pradėjo lynoti, žmonių gerokai apmažėjo, todėl tas pačias apžvalgos aikšteles apėjome lėčiau ir besigrožint vaizdu.

Nulipus į apačią pramogų jau neberadome, kurortas viską susipakavo tik lietui prasidėjus, o ir jau vakarėjo. Keltu persikėlėme per Elbę atgal ir nuėjome laukti į stotelę traukinio. Šalia veikė gan jauki smuklė/baras/kavinė, kurioje po stogu prisiglaudėme. Kol laukėme traukinio, spėjo ir nulyti, ir saulėlydis prasidėti, ir vaivorykštė pasirodyti.

Antrąją dieną pradėjome pėsčiomis, keliavome iki lankomų objektų: Cvingerio rūmų, kurie tikrai įspūdingai atrodė, apėjome visą vidinį kiemelį. Įspūdingą architektūrinį Cvingerio pastatų ansamblį sudaro keturi pastatai. Rūmuose įsikūrusios įvairios meno galerijos.

Iš Cvingerio rūmų patraukėme link aikštės, kur pamatėme Zemperio operos rūmus, vėliau ėjome gatve, kurios siena vadinama „Karališkoji eisena“ (Furstenzug) – tai 101 metro ilgio freska, sukurta iš daugybės Meiseno porceliano plokštelių, kurioje vaizduojama Vetinų dinastijos kunigaikščių procesija. Iš viso paveikslą sudaro 25 tūkstančiai plytelių. Paveiksle vaizduojami kunigaikščiai, karaliai, menininkai, prekybininkai, kareiviai ir kiti svarbūs asmenys.

Vėliau išėjome į Briulio terasą (Brühlische Terrasse), kitaip dar vadinama „Europos balkonu“, tai apie pusę kilometro Elbės upės pakrante besidriekiantys sodai. Čia galima pamatyti Elbės upės panoramą, Augusto tiltą ir architektūriniais paminklais laikomus pastatus.

Vėliau pavalgiusios (valgėme Senamiestyje, netyčiomis australų restorane, sumokėjome apie 15-17 eurų kiekviena) perėjome per tiltą į kitą Elbės krantą, čia buvo šiuolaikiškiau, visa alėja pilna parduotuvių. Kadangi buvo sekmadienis, nelabai kas veikė, todėl tik ėjome tolyn, visa pėsčiųjų gatvė priminė Kauno Laisvės alėją.

Trečiąją dieną sumąstėme nebeklausyti žemėlapio ir eiti, kur akys veda. Todėl atsidūrėme visai už žemėlapio ribų, vietinių gyvenvietėse, matėme vokiečių eilinį pirmadienį, žmones išeinančius/grįžtančius iš darbo, praėjome vaikų mokyklą, kelis fabrikus, vietines kavinukes (kur stebėtinai skaniai pavalgėme, manyčiau, vokiškų dešrelių su kopūstais bei kotletukų su bulvių koše), parduotuves ir pan. Kai jau buvome neviltyje, nežinant, kur esame, klausėme vietinių. Jaunesni kalbėjo angliškai, vyresni – nelabai, todėl tik rodėme žemėlapį, jie bandė mums pirštu vedžioti. Pasiklysti Drezdene – užskaityta!

Suradusios kelią atgal į viešbutį, pasiėmėme daiktus ir patraukėme link autobusų stoties, patogiai įsitaisėme ECOLINES autobuse ir vykome atgal namo su šypsena ir rusenančia viltele vėl kada nors sugrįžti į Drezdeną.

VIDEO MONTAŽAS IŠ KELIONĖS:

The post Saksonijos Šveicarija ir rudeniškas Drezdenas appeared first on ECOLINES blog.

Daugpilis turi istorinį miesto centrą, susiformavusį XIX a., kai Rusijos caras įsakė mieste naudoti plytų mūrą, kad miestas atrodytų gražus ir turtingas, todėl čia nerasite mums įprasto gotikos, renesanso ar baroko stiliaus senamiesčio. Čia yra plačios gatvės, kaštonų alėjos, skverai, parkai ir fontanai. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Pažintį su Daugpiliu verta pradėti nuo Daugpilio tvirtovės. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Nuo 2011 m. vyksta didžiulio komplekso tvarkybos darbai, nes du pasauliniai karai ir sovietiniai metai padarė savo juodą darbą.
Verta paminėti, kad Daugpilio tvirtovės perimetras lankytojams prieinamas nemokamai, nes čia gyvena apie 1200 daugpiliečių ir teritorija neuždaroma, bet eurų prireiks mokamiems objektams: ekskursijai, Nikolajaus vartuose esančiai senovinių rūbų ekspozicijai, šikšnosparnių centrui, žydų kilmės dailininko Marko Rothko centrui.

Marko Rothko centru Daugpilis pagrįstai didžiuojasi. Šis būsimasis žydų kilmės dailininkas iš Daugpilio 1912 m. emigravo į JAV būdamas vos dešimties metų, galėjo studijuoti Jeilio universitete, bet pasirinko menininko kelią. Rothko nepardavinėjo savo paveikslų, gyveno iš parodų, todėl jo palikuonims atiteko didelė kolekcija. Daugpilio Marko Rothko centre galima pamatyti šešis originalius paveikslus, ekspozicija nuolatos keičiama. Kad įsivaizduotumėte jo paveikslų vertę – vienas iš paveikslų buvo parduotas už 140 mln eurų! Tvirtovėje esančiame restorane „Arsenals“ galima paragauti šio paveikslo įkvėpto deserto.

Bažnyčių kalva garsėja keturių religinių konfesijų maldos namais: liuteronų bažnyčia, katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sentikių cerkvė yra įsikūrusios viena netoli kitos. Jeigu pirmąsias tris aplankyti sukliudyti gali pamaldos ar tiesiog nedarbo laikas, sentikių cerkvės aplankyti nepavyks dėl bendruomenės uždarumo-jie nepriima turistų. Tačiau turistus tikrai priima pora žingsnių nuo Bažnyčių kalvos esanti Daugpilio šratų gamykla. Tai- seniausia amunicijos (šratų, kulkų) gamykla Šiaurės Europoje. Daugpilio gamykla atsidarė 1883 m., o ant iškabos skelbiami 1886 m. žymi jau pilnai veikiančios gamyklos pirmuosius metus. Šiuo metu gamykla realiai gamina produkciją, skirtą medžioklei, dvi dienas metuose, o kitu laiku čia galima ateiti turistams susipažinti su produkcija, užlipti į švino liejimo bokštą pasižiūrėti į miestą iš viršaus, aplankyti nedidelį muziejų ir netgi pašaudyti į taikinius. Rekomenduoju įtrauktį šį industrinio turizmo objektą į savo pažintį su Daugpiliu.

Jeigu keliausite su vaikais, Daugpilis turi tiesiog tobulus du objektus vieną šalia kito: tai Latgalos zoologijos sodas ir Zino edukacinis centras. Tiesa, suaugusiems čia irgi gali būti įdomu. Zoologijos sodas iš esmės yra didelis terariumas, kuriame, kaip natūralioje gamtoje, galima stebėti vėžlių, žuvų, vabalų, chameleonų ir kitokių gyvūnų gyvenimą, o kai kuriuos-netgi glostyti ar laikyti rankose. Zoologijos sodas tyrinėja ir padeda saugoti balinius vėžlius ir kūmutes. Zino edukacinis centras yra mini Varšuvos Koperniko mokslo centro versija su visokiomis atrakcijomis vaikams, atskleidžiančiomis fizikos ar chemijos mokslo subtilybes. Romantiškai nusiteikusiems- Emma Art Room veidrodžių kambaryje dėl specialaus apšvietimo galima pasijusti kaip kosmose, čia mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. O drąsuoliams, nieko nebijantiems pabroliams, galima pasiūlyti užsukti į Kraštotyros muziejų, kuriame vaidenasi. Tiesa, nuo paranormalių reiškinių pasekmių kol kas patikimai saugo muziejuje pristatoma ikonų ekspozicija. Nors alkoholis kenkia visuomenės sveikatai ir gerovei, Šmakovkos muziejus pristato Latgalos regione gaminamo „pilstuko“ istoriją ir geriausias tradicijas. Ekspozicijoje galima pamatyti gėrimui naudojamas žaliavas, susipažinti su gamybos procesu, realizacijos pasekmėmis. Pabaigoje laukia degustacija.

Daugpilyje yra įdomių barų, man patiko „Ežiukas rūke“, nes ten galima apkabinti pliušinį ežiuką. Pats miestas yra patogiai išplanuotas pėstiesiems, bet norintys važiuoti tramvajumi ar autobusu bilietus gali įsigyti iš konduktorės, kuri yra kiekviename tramvajuje ir autobuse, bilieto kaina 0,43 eur, o savaitgaliais netgi būna nuolaidos. Nepajutau kalbos barjero: laisvai galima susišnekėti rusiškai arba angliškai. Manau, kad šiame mieste prie Dauguvos upės kiekvienas ras ką veikti ir išvyks namo patogiu Ecolines autobusu su gerais įspūdžiais.

The post Daugpilis, miestas prie Dauguvos upės appeared first on ECOLINES blog.

Nuo senelių laikų yra daug vietų, kurios nei kiek nepasikeitė, bet yra ir tokių, kurios tau primena Italiją, Prancūziją ar kitas Europos šalis. Ne veltui Odesoje yra gausybė gatvių, kurios pavadintos įvairiausių šalių garbei: graikų, italų, prancūzų, žydų ir t.t. Žmonių taip pat čia gali sutikti iš įvairiausių kraštų, išgirsti gausybę kalbų. Tai miestas, kuris nemiega, kuriame vis norisi atrasti naują skersgatvį ar aptikti dar nematytą jūros pakrantės lopinėlį.

Prieš vykstant visada verta pasidomėti, kas šiame mieste yra įdomiausio, o atradus norėtąjį objektą visada smagu pakalbinti netoliese dirbantį ledų ar gėlių pardavėją, kuris su džiaugsmu ir didžiausia meile savo miestui papasakos įdomiausių istorijų, kurių nerasite jokiame kelionių gide.

Odesa – pilnas kontrastų miestas. Čia pastatai arba pompastiški ir nuostabūs, arba krentantys tiesiai tau virš galvos. Pats miestas vietomis tvarkingas ir švarus, tačiau, pavyzdžiui, turgaus rajonas pirmiausiai pasitinka atitinkamu kvapu, o paskui ir gan egzotišku vaizdu. Automobilių čia išvysite nuo naujausių, tviskančių saulėje iki zaporožiečio be langų, padangų ir dar apipaišytu grafiti. Tą patį galima pasakyti ir apie paplūdimius – arba mokami sutvarkyti paplūdimiai (gultai, rankšluosčiai ar net visas privatus čiužinys su jūros fone besisklaidančiomis užuolaidomis), arba mėginimas pasideginti ant betono luitų. Tačiau ir kainos, pirmuoju variantu, nuo 3 iki 50 €, o antruoju – nemokamai. Tačiau, jei eisite paskui vietines moterytes, traukiančias kažkokio miškelio link, žinokite, kad yra galimybė pakliūti į nemokamą gražų smėlio paplūdimį.

Odesa garsi savo Juodosios jūros pakrantėmis, jūros teikiamais malonumais, tokiais kaip vandens pramogos, jūros gėrybių patiekalai bei paplūdimiai. Pradėkime nuo pramogų: prieinamiausia vandens pramoga yra pasiplaukiojimas nuo Odesos jūrų uosto iki Arkadijos, plaukimas trunka apie 1 val. pasirinkimai du 50 UAH (~1,67 €) kainuojanti kelionė apie 100 žmonių talpinančiu laivu arba 100 UAH (~3,33 €) kainuojanti kelionė greitaeigiu laivu, tačiau po šios kelionės liksite sušlapę iki siūlo galo ir patyrę tikrai neužmirštamų įspūdžių, tačiau prisibijantiems greičio ir visiško nestabilumo vandenyje geriau rinktis pirmąjį variantą. Taip pat vandens pramogos yra ir plaukimas motociklu, „bananu“ ar privatus pasiplaukiojimas kateriu, kainos įvairiausios: nuo 7 iki kelių šimtų eurų, viskas priklausys nuo laiko, kiek norėsite pramogauti.

Paplūdimius ir gultus, kaip ir minėjau ankstėliau, visada galite rinktis nemokamus, bet, jei norite atskiro gulto, tai kainuos apie 70-100 UAH už visą dieną (~2,33-3,33 €). Taip pat galite mėgautis privataus paplūdimio klubo pramogomis, kurios turės ne tik priėjimą prie jūros, bet ir baseiną. Tokiame klube kainos vyrauja nuo 150 iki 1500 UAH (~5-50 €). Tad jūs visada galėsite rinktis, kokio poilsio labiausiai norite.

Ir kaip gi Juodosios jūros perlas be jūros gėrybių gausos. Pasirinkimo galimybių ir kainų niekas geriau nenupasakos nei pačios nuotraukos, kurios kalba pačios už save. (kainas dalinkite iš 30, t. y. 1 € = 30 UAH).

O baigiant temą apie jūros malonumus, negalima nepaminėti Arkadijos. Tai 7 km. nuo Odesos centro nutolęs pajūrio pramogų miestelis. Kuriame apstu kavinių, parduotuvėlių, pramogų parkų, taip pat įvairiausių vandens sporto malonumų bei mokamų paplūdimių, naktinių klubų ir pan. Šį atstumą link linksmybių galima įveikti gražia alėja jūros krantu, o taksi pasivažinėjimas žiguliuku kainuos 200 UAH (~6,67 €), mažu geltonu autobusu Nr. 198 kelionė kainuos 5 UAH (~0,17 €), o pigiausias variantas yra Nr. 5 tramvajus, tekainuojantis 3 UAH (~0,10 €). Tad, kaip pasiekti šį visų mėgstamą pramogų centriuką, variantų tikrai gausu, tad lieka rinktis jums.

Visi minėtieji viešojo transporto susisiekimo būdai jus nuves prie miesto turgaus „Privoz“, kuris pasitiks tiek kvapais, tiek garsais ir spalvomis. Pas kiekvieną prekeivį bus pati skaniausia žuvis ar pačios saldžiausios vynuogės. Vaisių pasirinkimą labiausiai įtakoja metas, kada ten lankotės. Rugpjūtis – abrikosų ir arbūzų metas, o štai rugsėjis – melionų bei vynuogių. Kainos stebina akį ir skatina pirkti viską, tad vėlgi, nuotraukos viską papasakos kur kas geriau.

Taip pat jei vyksite link pajūrio ar atgal centro link, verta nepraleisti progos pasikelti lyniniu keltuvu. Juo galėsite leistis žemyn ir jūros pakrante eiti link Arkadijos. Pats keltuvas tikrai egzotiškas, bet tuo, kad visos kabinos nusilupusiais dažai ir aprūdijusios, tačiau visos skirtingai margos skatina linksmai pasikelti ar nusileisti pajūrio link. Bilieto kaina į vieną pusę 40 UAH, tad ši pramoga jums tekainuos apie 1,33 €.

Visi miesto lankomiausi objektai lengvai randami ir yra netoli vienas kito, tad pradėkime kelionę po miesto įžymybes.

Kėdė. Skamba keistai bet Deribasivskaja gatvės esančiame parke pamačius nusidriekusią eilę žmonių supranti, kad tu ją radai. Tai ne šiaip kėdė, tai garsioji, kaip odesiečiai sako, dvyliktoji taip Ostapo Benderio ieškotoji kėdė. Tai paminklas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanui „Dvylika kėdžių“. Prie kurios šmaikščiausieji pozuoja neva besdami peilį į kėdę ir taip ieškodami lobio.

Laiptai. Paėjus 5 minutes nuo Operos ir baleto teatro einant gražia medžių alėja mus pasitinka Duc de Richelieu, kuris parodo kelią prie garsiųjų Potiomskio laiptų, kurie turi 192 laiptelius ir yra 142 metrų ilgio. Iš viršaus atsiveria vaizdas į miesto uostą. Nulipus žemyn ir pažvelgus į laiptus iš pačios jus apgauna optinė apgaulė, nes atrodo kad laiptai neturi pakopų. Laiptai turi ne vieną pavadinimą: Rišeljė laiptai, Bulvaro laiptai, bet Potiomskio laiptų pavadinimas turi kitą istoriją. Šis pavadinimas atsirado po juos išgarsinusio Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis Potiomkinas“ 1925 m., kurio veiksme svarbų akcentą ir atliko garsieji Odesos laiptai ir nuo jų riedantis vežimėlis su kūdikiu. Filmas buvo apdovanotas gausybe pasaulinio garso apdovanojimų 1926 m. Amerikos kino akademijos išrinktas geriausiu filmu ir laimėjo prizų Pasaulinėje Paryžiaus parodoje. 1954 m. pripažintas vienu iš geriausių filmų. 1958 m. Briuselyje pripažintas vienu iš 12 geriausių visų laikų ir tautų filmų pagal tarptautinę kritikų apklausą (110 balsų iš 117). 1978 m. pripažintas vienu iš šimto geriausių filmų pasaulyje. Laiptais nusileisti arba pakilti galima funikulieriumi, kaina 4 UAH (~0,13 €).

Plokščias namas. Viena iš smagiausių miesto apgaulių. Priėjus tinkamu kampu šis namas tikrai atrodo plokščias, bet visa tiesa paaiškėja paėjus dar porą žingsnių. Namo siena tiesiog yra ne stačiu kampu, o kad efektas būtų geresnis, dar ir nudažyta pilka spalva. Tad va ir visa plokščiojo namo paslaptis.

Uošvės tiltas. Dar viena Odesos vieta kupina linksmų istorijų: neva žentas pastatė pėsčiųjų tiltą norėdamas sutrumpinti kelią tarp savo ir uošvės namų. Pats tiltas tiesiog leis jums pasigrožėti iš vienos pusės uosto vaizdu, iš kitos leis įsivaizduoti, kad vaikščiojate miesto stogais.

Spynų širdis. Perėjus tiltą pirmiausia, ką pamatome, tai širdies formos karkasas, visas nusagstytas aprašinėtomis spynomis. Ir šalia besibūriuojančių žmonių, kurie bando rasti tą savąją prieš kelis metus pakabintą spintą.

Apelsinas. Paėjus dar šiek tiek išvystame visų vietinių mylimą apelsino skulptūrą, kuri Odesai turi ypatingą svarbą – apelsinai išgelbėjo Odesą 19-ame šimtmetyje, kai Rusijos Imperatorė Jekaterina Didžioji mirė, jos vietą užėmė sūnus Imperatorius Pavelas I, perėmęs valdžią Rusijos imperijoje. Skirtingai nuo jo motinos, jis nepritarė Odesos didžiojo uosto statybai, tuo labiau, kad didžioji dalis finansavimo, anksčiau nusiųsto į miestą, stebuklingai dingo vietos valdžios kišenėse. Finansinė parama sustojo ir Odesa buvo ties riba likti tiesiog paprastu provincijos miestu. Tad odesiečiai nusprendė papirkti Imperatorių pačiu netikėčiausiu būdu – jie padovanojo 4000 geriausių graikiškų apelsinų! Pavel I šiuos taip mėgo, kad padvigubino miesto finansavimą ir Odesos statyba tęsėsi. Taip paminklas įgijo du pavadinimus „Miesto apelsinas“ arba „Didysis kyšis“.

Delfinariumas. Kaip gi toks nuostabus kurortas be šios ir mažą, ir didelį pakerinčios programos, pramogos ir net galimybės ilsėtis teritorijoje esančiame mokamame paplūdimyje su delfino formos baseinu. Apsilankymas šiluma ir gera nuotaika spinduliuojančiame šou kainuoja 250 UAH (~8,33 €), o pasivaikščiojimas po spalvingą okeanariūmą 130 UAH (~4,33 €).

Miesto katakombos. Gan ekstremali ekskursija netikėtoje vietoje, po pačiu Odesos miestu. Sakoma, kad net nepatariama jautriems žmonėms. Landžiojimui po katakombas patariama ekskursiją su gidu įsigyti iš anksto, kaina svyruoja nuo 15 iki 25 €.

Konjako muziejus. Ukraina garsėja savo konjako gamyba, tad ne tik pamatyti konjako rūsius, jo gamybos procesą, bet ir jo padegustuoti galite už miesto esančiame konjako muziejuje, kaina priklauso nuo programos ir svyruoja tarp 20 ir 30 €.

Menų muziejai. Mieste gausu muziejų: menų muziejus, laivybos, etnologijos, architektūros, archeologijos ir kt., daugumos kainos svyruoja nuo 20 iki 70 UAH (~0,67-2,33 €).

Zoologijos sodas. Apsilankyti gyvūnų karalystėje ir pamatyti spalvingų paukščių, įvairiausių žuvų ar net dramblį galima už 70 UAH (~2,33 €).

Operos ir baleto teatras. Tai pagrindinė miesto puošmena. Vienas iš didingiausių ir gražiausių miesto pastatų ne tiek savo išore, kiek ir vidumi. Pamatyti operos ir baleto teatro vidų galima nusipirkus bilietą į spektaklį. Kainos tikrai neišgąsdins, jos vyrauja nuo 20 iki 200 UAH (~0,67-6,67 €). Bilietus galima įsigyti internetu. Prieš spektaklį radus savo ložę ne taip paprasta į ją įeiti. Jums teks palaukti puošniai apsirengusios darbuotojos, kuri jums asmeniškai atrakina ložės duris ir parodo sėdėjimo vietas. Įėjus, visus pakeri salės vidus, jo puošnumas, elegancija ir didybė. Akys laksto nuo vieno krašto prie kito ir, kaip ir visiems, kyla noras viską fotografuoti ir laukti paskutinio žiūrovus kviečiančio skambučio pasinerti į spektaklio siužetą. Pertraukos metu galite pasivaikščioti įspūdingais auksu tviskančiais koridoriais arba apsilankyti bufete, už šampano taurę gali tekti sumokėti daugiau nei kainavo jūsų bilietas. Po spektaklio šioje įspūdingoje magija pulsuojančioje aplinkoje jūsų vakaras dar ilgai išliks kupinas tik geriausių prisiminimų.

Deribasivskaja gatvė. Tai tarsi mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė, pilna garsų, kvapų ir spalvų. Smagiausia vaikščioti vakare, kai gatvės restoranėliuose pilna žmonių ir visur aplinkui smagus šurmulys. Gatvės prekeiviai siūlo niekučius. Restorano darbuotojai siūlo užsukti, nes tik pas juos skaniausia ir šviežiausia žuvis, o vyrams mergina primenanti meksikietiškus serialus siūlo nupirkti gėlių puokštelę savo damai. Tokia štai šurmulinga ši gatvė. Užsukti vakarienės jums kainuos nuo 5 eurų asmeniui.

Maistas Odesoje ne taip kaip Kijeve ar Lvove, pagrinde vyrauja jūros gėrybės, o ukrainietiškų barščių ar virtinių tenka ir paieškoti. Kainos pačios įvairiausios miesto centre – midijos bei šviežia žuvis kainuos nuo 5 eurų. Toliau nuo miesto šurmulio visa tai galima rasti ir už 2 eurus. Tad visada verta paklaidžioti toliau nuo centro ir pavalgyti skaniai, sočiai ir pigiai. Atsigaivinimui beveik visur siūloma vietinė šaltsriubė Okroška, bet tai specifinio skonio sriuba su krapais, ridikėliais, agurkais, kiaušiniu, mėsos gabaliukais ir bulvėmis, o visa tai užpilta gazuotu kefyru, skonis tikrai ne kiekvienam. O gaivusis alaus bokalas jums tekainuos nuo 0,50 iki 1,50 euro. Ledai apie 0,5 euro centų už porciją. Restoranų apstu kiekvieno kišenei bei įnoriams.

Taip pat daugumą lankomų objektų galite apvažiuoti turistiniu smagiu autobusiuku už 100 UAH (~3,33 €).

Odesa – tas miestas, kuriame nuvykus poilsiauti prie jūros jūs rasite ir miesto įdomybių, vietų kurios nustebins, rasite daugybę pramogų ir skanaus maisto, o ko daugiau reikia nuostabioms atostogoms prie Juodosios jūros.

The post Odesa – Juodosios jūros perlas appeared first on ECOLINES blog.

tos 22 valandos autobuse praėjo su mylima muzika ir nuolatinėmis miego pertraukėlėmis. apie tai, ko klausiausi kelionės metu, parašysiu vėliau. nepaisant to, ir vėl žinojau, kad šis mano pabėgimas tik dar vienam išvykimas neilgam.

iki kelionės tikslo spėjau pravažiuoti Varšuvą, Berlyną, tad nors akies krašteliu per langą dar kartą peržvelgiau ir šių miestų gatves. kitos dienos popietę išlipau Groningene. tai neypatingai didelis miestas, gal kiek mažesnis už Kauną, tačiau jaunimo čia daugiau nei visus Lietuvos miestus sudėjus. o dar daugiau dviračių, kuo Olandija manęs jau nebestebina.

Sint Walburgstraat gatvės pastatai

kalbant apie lankomus objektus – čia jų nepastebėti neįmanoma. atvykėlius pasitinka gelenžinkelio stotis, o prieš ją – Groningeno muziejus, nuo kurio visos galvelės vienaip ar kitaip atveda į miesto centrą. man net ir dviračio nesinorėjo imti, o kai viską apeiti įmanoma pėsčiomis, Laurai teko tiesiog vestis dviratį šalia. čia nesinori skubėti.

parkelis, fone matosi toliau nuo centro esantys, studentų gausiai apgyvendinti namai

miesto centre yra dvi pagrindinės aikštės. galima užlipti į Martini bokštą, nuo kurio atsiveria visas Groningenas (bilietai turistų centre kainavo vos 3 eurus.) tiesa, lipti reikėjo daug, stačiais ir siaurais laiptukais. vieni lipa žemyn, kiti į viršų, tad šioks toks iššūkis buvo ir man. bet vaizdas vertas tų daugiau nei 300 laiptelių. vaikštinėdamas aplink centrą pamačiau ir Groningeno universiteto pagrindinį pastatą, ir išties – tai vienas iš tų objektų, pro kuriuos bent jau praeiti būtina.

kadangi čia buvau savaitgalį, miestas vakare buvo užkariautas jaunimo, einančio į klubus, barus ar koncertus. ieškantiems kažko alternatyvaus rekomenduoju vietelę, pavadinimu Vera. už 1 eurą gavom progą pasiklausyti  nu – wave / post punk / ice age stiliaus grupės Pardans iš Danijos keistam underground’iniam rūsy. ir čia buvo one of a kind patirtis. nesu gyvai klausęs nieko panašaus. nors, tiesą sakant, labiausiai viliojo tas faktas, kad Vera’oje kadais koncertavo Nirvana. ir net nepuoliau tikrinti ar tai tiesa, ar čia koks nors gandas. geriau jau man tuo tiesiog tikėti! apie barus neišsiplėsiu – ten atmosfera nuostabi, bet pinta pigiausio alaus kainuoja apie 6 eurus. rekomenduoju Pacific (australišką pub’ą) – super hipsteriška, erdvi vietelė. ir šalia Pacific’o esantį airių barą. bet vis tik pasikartosiu – kažkur 6 eurai.

sekmadienį nusprendėme kur nors toliau nukeliauti. kai Olandijoje lankiausi pirmą kartą, norėjau pamatyti Amsterdamą, todėl to pačio kelionės tikslo dabar nesirinkom. Laura pasiūlė Hagą ir Roterdamą, kurių ir pati nebuvo mačiusi, todėl traukinio bilietuose galutinis tikslas buvo būtent vienas iš šių miestų. bilietą nusipirkome vienai dienai, studentiška kaina – 7 eurai. kelionė truko beveik tris valandas, tačiau išvykę iš lietingo Groningeno ir pamatę saulėtąją pasaulio taikos sostinę Hagą iškart nudžiugom. iš pradžių mąstėme, kad pusę dienos skirsime būtent Hagai, o vėliau nuvyksime į Roterdamą, kuris buvo vos už 25 kilometrų. kelionėse viskas keičiasi, tad pasikeitė ir šįkart – užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad ir saulėtuose miestuose lietus pasirodo, ir šįkart toks lietus, kad Roterdamas liko tik ateities kelionėms.

bet Haga, o Haga! čia supratau, kodėl Olandija nėra tiesiog Olandija, bet Nyderlandų Karalystė. išlipę geležinkelio stotyje toli klaidžioti neturėjom. žemėlapiais ir navigacijom irgi nesinaudojom, tiesiog mėgavomės diena kažkur pajūrio mieste ir kvėpavom nepažįstamo miesto oru. kelio ženklai vedantys į centrą ir vėl atvedė prie žymiausių miesto objektų. pirmasis įspūdis buvo panašus į pasimetimą. tai tikroji Olandija kur? Amsterdame ar Hagoj? miestai visiškai skirtingi.

su Laura kalbėdami nusprendėme, kad Hagos gatvelės net šiek tiek Vilnių primena, tai aš kažkaip savai jaučiausi. gražiausia, ką spėjome pamatyti mes – pagrindinė aikštė, nuo kurios atsiveria savotiškų dangoraižių panorama, Taikos rūmai (kurie, kaip supratome, sekmadieniais uždaryti, bet pats vaizdas vis tiek buvo pasakiškas), olandų parlamento pastatai, jų kiemelyje esantis gotikinės architektūros šedevras, karalių inauguracijos ir karališkų švenčių minėjimo vieta – Ridderzaal’is.

po pasivaikščiojimų centre ir įsismarkavusio lietaus turėjome dar vieną tikslą. nuotaikos tądien niekas negadino, nes žinojom, jautėm, kad jūrą pamatyti čia privaloma. pagriebėm tramvajaus bilietą valandai ir po 10 minučių pamatėm jūrą. (transporto bilietėlis kainavo 3,5 euro. vykstantiems pamatyti Hagą parankiau būtų nusipirkti dienos bilietą už 6 eurus, visiškai geras deal’as, nes pamatyti tikrai yra ką ir mes nei pusės tikriausiai nesuspėjome.) o jūra man visuomet savotiška atgaiva. pamiršau, kad milžiniškas vėjas, kad smarkiai lyja, kad mano juostinis fotoaparatas nuo tokios drėgmės tikriausiai paliks surūdijęs. noriu čia atvykti vasarą! jei kas prisimena ir žaidė san andreas‘ą, tai paplūdimys tikrai primins tuos vaizdus. nors panašumo pradžioje pats nepastebėjau, kai draugė pasakė, kad tas apžvalgos ratas ir visas vaizdas visiškai kaip iš žaidimo, negaliu nebegalvoti, kad taip ir yra. nesu buvęs Amerikoje, bet šitas paplūdimys priminė tai, kaip įsivaizduoju jos vakarinę pakrantę.

vien paplūdimyje galėčiau lakstyti visą dieną. Hagai reikia daug laiko, nes čia tiesiog pasakiška vaikščioti. lėtai ir apie nieką negalvojant. taika was in the air.

iki greito!

ECOLINES blogeris Aivaras

Daugiau Aivaro pasakojimų rasite čia: https://neilgam.lt

The post Groningene kovą – ten jau žydi gėlės appeared first on ECOLINES blog.

Antroji pasakojimo dalis, kuri apima vienos dienos viešnagę  Amsterdame – studentiškai, ekonomiškai, pėsčiomis.

Truputis Amsterdamo

Šeštadienį lankėme Olandijos sostinę Amsterdamą. Iš Briuselio išvykome ryte iš šiaurinės geležinkelio stoties, grįžome prieš vidurnaktį į pietinę stotį. Amsterdame atvykimo ir išvykimo stotis buvo ta pati – Sloterdijk. Kelionė į vieną pusę truko apie 3 valandas.
Vos išlipę iš autobuso gavome įsitikinti pasakojimais apie tai, kad Amsterdamas yra dviračių sostinė. Čia dviračių takais žmonėms eiti yra draudžiama, tačiau tai ne tik banali taisyklė, bet ir pėsčiųjų saugumo klausimas, nes teisę šiais taikais važiuoti turi ne tik dviračiai, bet ir mopedai bei itin maži automobiliai. Dviračių takais važiuojantieji turi atskirus šviesaforus nuo mašinų ir pėsčiųjų, dėl to svarbu jų nesumaišyti.

Amsterdamas – dviračių sostinė

Stengdamiesi netrikdyti vietinio eismo, pro gyvenamuosius rajonus ir parkus, aplankėme muziejų rajoną, kur šalia garsiojo Nacionalinio muziejaus, Rijkmuseum, yra ir turistų pamėgtas I Amsterdam užrašas bei Van Gogh‘o ir Stadelijk muziejai.

Pro Nacionalinio muziejaus vartus, kirsdami Amsterdamą garsinančius kanalus aplankėme unikalų architektūrinį stilių išlaikiusio senamiesčio objektus, pavyzdžiui su miesto šurmuliu kontrastuojantį senąjį kvartalą Begijnhof, Dam aikštę, Oudekerk ir Westerkerk bažnyčias, H. Nicolaas basiliką bei miesto centrinę stotį. Apsipirkę suvenyrų parduotuvėje, kurioje gausu kanapių aliejaus sudėtyje turinčių prekių, užsukome į vietinį tulpių turgelį Bloemenmarkt, kuriame galima rasti ne tik sėklų, bet ir rankdarbių.

Esant Amsterdame būtų gėda neužsukti į Raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame dienos metu turistai buriuojasi eilėse prie narkotinių medžiagų arba prostitucijos muziejų, o nakties metu šios gatvės langai įsižiebia raudona spalva ir iš už užuolaidų pasirodo prostitutės (šį reginį pasisekė išvysti siauresnėje gatvelėje ir dienos metu). Ta pati siaura gatvelė mus netikėtai atvedė į gatvę, kurioje buvo pilna netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms skirtų parduotuvėlių, o virš pastatų plevėsavo vaivorykštinės vėliavos. Šioje gatvėje veiksmo galima surasti ir vidury dienos.

Amsterdamo miestas pasižymi pastebima švara ir tvarka, o mūsų pakeliui aplankytos skulptūros atspindėjo ne tik miesto plačią, bet ir drąsią pasaulėžiūrą. Jau vakarėjant aplankėme vieną iš Amsterdamo malūnų bei aptikome jaukų siauru kanalu nuo miesto atskirtą ir pašaliniams neprieinamą gamtos bei mažų sodų kampelį, kuriame gavome pasigrožėti pulkais kiškių.
Lankantis šiame mieste ilgesniam laikui galima aplankyti čia esančius muziejus, kurie yra populiarūs ne tik dėl istorinio paveldo (Anos Frank muziejus), bet ir dėl savo išskirtinumo (Fluorascentinių šviesų meno muziejus).

Pastebėjimai ir patarimai:

Maisto kainos šiame mieste panašios kaip ir Briuselyje. Vienoje iš judriausių apsipirkinėjimo gatvių esančiame Wok maisto restoranėlyje už porciją makaronų su daržovėmis ir vištiena sumokėjome 7 eurus. Didesnio kavos puodelio kaina populiariojo Starbucks tinklo kavinėje buvo apie 5 eurus.
Autobuso bilietas į Amsterdamą kainavo 9 eurus, o atgal – 14 eurų žmogui, tačiau tai buvo kainos perkant bilietus prieš pat kelionę, todėl pasirūpinus jais anksčiau galima sutaupyti dar labiau. Autobusai tiek Amsterdame, tiek Briuselyje stoja ne pačioje stotyje, o šalia jos bei sustoja trumpam laikui, todėl reikia iš anksto susižiūrėti sustojimo vietas, norint išvengti nereikalingo streso ir skubėjimo.

ECOLINES blogeriai

Ignas Vaičiulis ir Gabrielė Karpickaitė

The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu II dalis appeared first on ECOLINES blog.

Pasakojimas apie viešnagę Briuselyje ir Amsterdame – studentiškai, ekonomiškai, pėsčiomis. Pirmojoje dalyje apžvelgsime Briuselio lankytinas vietas, o antroji dalis – Amsterdamą. ECOLINES blogerių Igno ir Gabrielės pasakojimas.

Pastarajai savo kelionei pasirinkome Briuselį, nes jau kuris laikas galvoje kirbėjo noras aplankyti politinį Europos centrą. Susidėliojus kelionės planą su visais lankytinais objektais gimė idėja dienai nuvažiuoti ir į Amsterdamą.

Briuselį pasiekėme penktadienį, jau gerokai po pietų, tačiau stengėmės išnaudoti šviesųjį dienos laiką ir šiek tiek nerimaudami dėl dar kol kas neįvertinto miesto mąsto, nelaukdami judėjome link pirmųjų objektų. ECOLINES autobusas paleido mus šalia centrinės stoties, dėl to paėjus vos kelias minutes atsitiktine gatve pasiekėme pirmąjį objektą – Saints-Michel-et-Gudule katedrą, kuri šiek tiek priminė garsiąją Paryžiaus katedrą.

Aplankę katedros vidų, šalia radome mažą suvenyrų parduotuvėlę, į kurią grįžome paskutinę diena, nes čia buvo žemiausios mūsų rastos kainos. Kirtę šurmulingą skverą, pasiekėme prabangiąsias Royales Saint-Hubert galerijas, kuriose akį traukė rankų darbo šokoladas, primindamas apie artėjančias šventes.

Garsiojo sisiojančio berniuko pusseserę Jeanneke-Pis radome siaurame akligatvyje, kurį nesunku praleisti braunantis pro staliukais apstatytas gatveles. Netrukus atradome  tikrąsias iš čia kilusias keptas bulvytes, kuriomis galima gardžiuotis tiesiog ant gatvės kampo už mažiau nei kelis eurus.

Kadangi esame pėsčiomis išvaikščioję ne vieną Europos didmiestį, tokį kaip Roma, Londonas ar Paryžius, Briuselis mus nustebino tuo, kaip greitai pasiekėme vieną objektą po kito. Iškart dingo nerimas, kad galime nespėti įvykdyti savo plano. Dėl to sekančiu objektu pasirinkome Sainte Catherine bažnyčią, nors ji buvo šiek tiek toliau nuo centrinių objektų. Bažnyčią iš trijų pusių supo jaunimo pilnos aikštės.

Pro senąjį Briuselio akcijų biržos pastatą, Bourse de Bruxelles, senamiesčio gatvėmis kartu su žmonių srautu pasiekėme Grand Place aikštę, kuri išsiskyrė ne tik turistų miniomis, bet ir auksu išdabintais pastatų fasadais. Šiek tiek išalkę, susigundėme tradiciniais belgų vafliais, kurių kaina to pačio tinklo parduotuvėje krenta paėjus toliau nuo pagrindinės aikštės vos pora kvartalų.

Miesto simboliu tapęs sisiojantis berniukas, Manneken-Pis, tikrovėje daug mažesnis nei susidaro įspūdis iš populiariųjų nuotraukų, todėl jei ne besibūriuojantys turistai, jo galima lengvai nepastebėti. Pakeliui į savo nakvynės vietą, užkilome pasigrožėti Briuselio vakarėjančia panorama nuo Teisingumo rūmų, Palais de Justice, kalvos.

Pažintį su Briuseliu tęsėme jau tik sekmadienį, dienos pradžiai pasirinkę tolimus objektus: Sacré-Cœur basiliką, dar vienu Briuselio simboliu tapusį Atomiumą bei šalia esantį parką su Leopold I monumentu. Šalia Atomiumo įkurtas pramogų ir laisvalaikio kompleksas, kuriame deja tik dalį metų duris atveria mini Europos parkas su 25 kartus sumažintais Europos architektūriniais paminklais.

Kelionei į priešingoje miesto pusėje esantį Cinquantenaire parką, su Triumfo arka bei karo ir automobilių muziejais, pasirinkome miesto metro. Toliau vėl pėsčiomis ėjome link mūsų kelionės tikslo – Europos parlamento būstinės, nuo kurios modernios architektūros rajonu pro Briuselio rūmus, Palais Royal de Bruxelles, priėjome paskutinį savo objektą – Saint Jacques-sur-Coudenberg bažnyčią su terasa ir vaizdu į miestą. Kelios minutės pėsčiomis nuo čia atvedė mus į kelionės pradžią – centrinę autobusų stotį.

Pastebėjimai ir patarimai:

Svarbu paminėti, kad dėl Belgijos dvikalbystės, visi objektai turi du pavadinimus (prancūzišką ir olandišką), todėl reikėtų būti atidesniems, norint nesugaišti papildomo laiko netyčiomis lankant tą patį objektą dukart.

Dvikalbės nuorodos

Maistas kavinėse privers išleisti daugiau pinigų nei mums įprasta: sumuštiniai kepyklėlėse kainuoja po 6-8 eurus, kai kur jų kainos skiriasi nuo to, ar valgysite kavinėje, ar išsinešite. Greito maisto tinkluose kainos yra maždaug trečdaliu aukštesnės nei Lietuvoje. Minėti vafliai kainuoja eurą, pagardai ant jų prideda dar po  80 euro centų. Prisėsti puodeliui kavos gali kainuoti nuo 2 iki 6 eurų. Tačiau maisto produktų kainos parduotuvėse priklausomai nuo konkrečių produktų svyruoja lyginant su Lietuvos kainomis – kai kurie produktai brangesni, kai kurie pigesni.
Mieste autobusų, metro ir tramvajaus vienkartinių bilietų kainos nesiskiria, bilietas perkant iš vairuotojo kainuoja po 2,5 euro ir 2,1 euro perkant iš bilietų automatų. Tačiau naudojantis metro linijomis ir nusipirkus vieną bilietą, galima keisti linijas neišeinant iš stoties, tuo tarpu autobuso ar tramvajaus bilietas galioja tik vienam įlipimui.
Savo nakvynei susirasti pasinaudojome Airbnb svetaine, kurioje žmonės nuomoja kambarius arba ištisus butus. Lyginant su kainomis hosteliuose ir viešbučiuose, šiuo būdu galima lengvai susirasti tos pačios kokybės nakvynės vietas už žemesnę kainą. Mums nakvynė atskirame kambaryje, dalinantis butą su jo savininku kainavo  nepilnus 15 eurų žmogui nakčiai. Butas buvo gyvenamąjame rajone, 5 kilometrai nuo miesto centro, tačiau kelios minutės nuo buto buvo tramvajaus stotelė.

ECOLINES blogeriai

Ignas Vaičiulis ir Gabrielė Karpickaitė

The post Briuselis su Amsterdamo prieskoniu I dalis appeared first on ECOLINES blog.